Ar saugu valgyti pelėsį ant raugintų kopūstų? Išsamus vadovas
Fermentacija - tai ne tik senovinis maisto konservavimo būdas, bet ir procesas, kuris tūkstantmečius padėjo žmonėms išgyventi žiemą bei gauti reikalingų maistinių medžiagų. Fermentuoti produktai sulaukia vis daugiau mokslininkų dėmesio dėl jų įtakos bendrai organizmo gerovei. Tačiau, ar visada saugu valgyti fermentuotus produktus, ypač jei ant jų atsiranda pelėsis? Šiame straipsnyje išnagrinėsime raugintų kopūstų ir kitų fermentuotų produktų saugumą, atsižvelgdami į pelėsio atsiradimo riziką ir būdus, kaip užtikrinti, kad jūsų vartojami produktai būtų ne tik skanūs, bet ir saugūs.
Kas yra fermentuoti maisto produktai?
Fermentuoti maisto produktai - tai produktai, kurie buvo paruošti naudojant kontroliuojamą mikroorganizmų (bakterijų, mielių ar grybų) augimą ir veiklą. Tradiciniai fermentuoti produktai egzistuoja beveik visose pasaulio kultūrose: kefyras, jogurtas ir sūris Europoje, kimchi ir miso Azijoje, kombucha Kinijoje, tempeh Indonezijoje.
Mokslinis fermentacijos procesas yra pakankamai sudėtingas, tačiau jo esmę galima paaiškinti paprastai. Pieno rūgšties bakterijos ir kiti naudingi mikroorganizmai maitinasi cukrumi, esančiu maisto produktuose, ir gamina pieno rūgštį, anglies dioksidą ir alkoholį. Lactofermentacija - dažniausiai naudojamas fermentacijos būdas, kurio metu natūraliai esančios bakterijos (dažniausiai Lactobacillus rūšies) paverčia cukrus pieno rūgštimi.
Populiarūs fermentuoti produktai
- Kefyras - fermentuotas pieno gėrimas, kurio istorija siekia Kaukazo kalnus. Jis gaminamas fermentuojant pieną su kefyro grybeliais - unikaliu probiotinių bakterijų ir mielių deriniu. Kefyro sudėtyje yra daugiau nei 30 skirtingų probiotinių bakterijų rūšių, kurios suteikia jam išskirtinių savybių. Skirtingai nuo jogurto, kefyras turi platesnį probiotikų spektrą ir dažnai yra skystesnės konsistencijos.
- Kimchi - tradicinis korėjietiškas patiekalas, pagrinde gaminamas iš fermentuotų pekino kopūstų, česnako, imbiero, čili pipirų ir įvairių prieskonių. Nors kimchi ir lietuviški rauginti kopūstai turi panašumų (abu yra fermentuoti kopūstai), kimchi išsiskiria aštriais prieskoniais ir kompleksiškesniu skoniu.
- Rauginti kopūstai - tai tradicinis lietuviškas patiekalas, kuris gaminamas fermentuojant kopūstus su druska.
Fermentuotų produktų nauda sveikatai
Virškinamojo trakto sveikata yra pagrindinis fermentuotų produktų naudos gavėjas. Juose esantys probiotikai ne tik padeda palaikyti gerųjų bakterijų balansą žarnyne, bet ir kovoja su kenksmingosiomis bakterijomis. Ypač vertinga žarnyne esančių probiotikų įtaka imuninei sistemai. Žinoma, kad apie 70% imuninių ląstelių yra žarnyne, todėl sveikas žarnynas tiesiogiai lemia organizmo atsparumą įvairioms infekcijoms. Organizmo detoksikacijos procesai taip pat sustiprėja vartojant fermentuotus produktus.
Svarbu paminėti, kad fermentuotų produktų nauda skiriasi nuo probiotinių papildų. Lietuvos dietologų asociacijos specialistai pabrėžia, kad geriausia fermentuotų produktų nauda pasiekiama, kai jie vartojami reguliariai ir yra įvairūs.
Taip pat skaitykite: Juodos Duonos Pelėsis: Pavojai ir Prevencija
Kaip įtraukti fermentuotus produktus į mitybą?
Norint maksimaliai išnaudoti fermentuotų produktų teikiamą naudą, svarbu juos teisingai įtraukti į kasdienę mitybą. Optimalus fermentuotų produktų vartojimo dažnis ir kiekis priklauso nuo individualių ypatumų, tačiau bendros rekomendacijos siūlo vartoti nedideles porcijas (apie 100-150 g) kasdien arba bent 3-4 kartus per savaitę. Pradėkite nuo nedidelių fermentuotų produktų porcijų kasdienėje mityboje - išgerkite stiklinę kefyro pusryčiams arba pridėkite šaukštą kimchi prie pietų. Eksperimentuokite su receptais ir palaipsniui atraskite, kokie fermentuoti produktai jums labiausiai patinka.
Fermentuotų produktų saugumas ir pelėsis
Fermentuotų produktų saugumas priklauso nuo tinkamo jų paruošimo ir laikymo. Kokybiški rauginimo indai padeda užtikrinti saugią fermentaciją namuose. Rinkitės indus su specialiais dangteliais, kurie leidžia išeiti dujoms, bet neleidžia patekti orui.
Dažnas, ragaujantis raugintus ar marinuotus agurkus, pastebi ant jų paviršiaus baltą apnašą ir ima abejoti - ar tai reiškia, kad produktas sugedęs, ar vis dėlto jis saugus vartoti. Specialistai pabrėžia, kad raugintų ir mažai sūdytų agurkų paviršiuje baltas sluoksnis dažniausiai susidaro dėl natūralaus rūgimo proceso. Šis požymis nėra pavojingas, o atvirkščiai - rodo, kad fermentacija vyksta tinkamai. Tačiau yra ir kitų atvejų, kai balta ar kitokios spalvos danga gali signalizuoti, kad produktas netinkamas vartojimui.
Norint išvengti abejonių, būtina suprasti, kuo skiriasi natūralus rūgimo metu susiformavęs apnašas nuo pelėsio ar sugedimo požymių. Tik tuomet galėsite užtikrinti, jog ant stalo pateks tik kokybiški ir saugūs produktai.
Kaip atsiranda baltas apnašas ant agurkų?
Rauginti agurkai gaminami vykstant pieno rūgimo fermentacijai. Bakterijos, veikdamos daržovių cukrus, išskiria pieno rūgštį, o kartu susidaro anglies dioksidas. Pastarasis dažnai pasireiškia kaip balta apnaša ant agurkų paviršiaus ar raugo skysčio. Tai visiškai natūralus procesas.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas apie supelijusią duoną
Paprastai baltas sluoksnis atsiranda po kelių dienų, jei stiklainiai laikomi kambario temperatūroje. Vėsesnėje aplinkoje, pavyzdžiui, rūsyje, apnašas gali pasirodyti tik po 3-4 dienų. Tai nėra gedimo požymis - priešingai, jis rodo, kad raugas vyksta sėkmingai.
Be to, toks natūralus apnašas netgi suteikia agurkams papildomų probiotinių savybių. Jie tampa vertingesni organizmui, nes palaiko sveiką žarnyno mikroflorą.
Kada apnašas signalizuoja apie nesėkmingą rauginimą?
Jei po kelių dienų rauginimo ant agurkų visai nepasirodo putų ar apnašo, tai gali reikšti, kad fermentacija sustojo arba vyksta per lėtai. Dažniausiai taip nutinka, kai tirpale yra per mažai druskos arba kai stiklainiai laikomi per žemoje temperatūroje - žemiau 18 laipsnių. Tokiu atveju produktai gali neįgauti reikiamo skonio, o jų saugumas sumažėja.
Kitas nesėkmingo rauginimo požymis - jei apnašas tampa gleivėtas, įgauna pilką ar juodą atspalvį. Tokiu atveju produktų vartoti nereikėtų.
Kada agurkai tampa pavojingi sveikatai?
Yra keli aiškūs požymiai, rodantys, kad raugintus agurkus reikia nedelsiant išmesti. Jie netinkami, jei:
Taip pat skaitykite: Juodos duonos pelėsis: rūšys, augimas ir pavojai
- tapo minkšti ar slidūs
- pasidengė balta, pilka ar juoda pelėsio danga
- skleidžia nemalonų, pūvantį kvapą, skirtingą nuo įprasto raugo aromato
- raugas pasidarė drumstas, tirštas ar su grumstais
- skystis tapo kartus ar aitrokas
Tokiais atvejais net ir gražiausiai atrodantys agurkai yra pavojingi, todėl geriau nerizikuoti.
Kaip užtikrinti, kad rauginti agurkai būtų sėkmingi?
Norint, kad agurkai išliktų traškūs ir skanūs, pirmiausia būtina rinktis tik tvirtus, šviežius vaisius. Į kiekvieną stiklainį verta dėti česnako, krapų, krienų ar vyšnių bei juodųjų serbentų lapų. Šie priedai ne tik pagerina skonį, bet ir prisideda prie agurkų tekstūros išlaikymo.
Druskos kiekis taip pat yra itin svarbus. Rekomenduojama proporcija - vienas valgomasis šaukštas druskos vienam litrui vandens. Tik tada galima užtikrinti, kad fermentacija vyks sklandžiai.
Dar viena svarbi taisyklė - rauginimo metu stiklainiai neturi būti sandariai užsukti. Reikia palikti galimybę išsiskirti dujoms, susidarančioms fermentacijos metu. Priešingu atveju stiklainiai gali pradėti varvėti ar net sprogti.
Baltas apnašas ant raugintų agurkų ne visada reiškia, kad produktas sugedęs. Dažniausiai tai - natūralus fermentacijos ženklas, rodantis, jog procesas vyksta tinkamai. Tačiau svarbu atpažinti ir pavojingus požymius, tokius kaip pelėsis ar nemalonus kvapas.
Kas yra pelėsis?
Maisto produktų pelėsis yra mikroskopiniai grybai. Jie dauginasi sporomis, kurios pasklinda ore ir, patekusios ant maisto, pradeda daugintis. Pelėsis yra sudarytas iš plaukelius primenančios šakotos struktūros, vadinamos grybiena. Ji prasiskverbia pro maistą tarsi augalų šaknys. Kai sporos prasiskverbia pro paviršių, maistas gali pakeisti spalvą ir atrodyti tarsi dulkėtas. Tačiau iki to laiko, kai pamatome pelėsio požymius, jis jau dieną ar dvi būna pasklidęs maiste.
Kokie maisto produktai gali supelyti?
Supelyti gali bet koks maistas, tačiau kai kuriuose maisto produktuose susidaro palankesnė terpė jiems augti. Pelėsiams patinka šiltos ir drėgnos aplinkos sąlygos arba tos vietos, kuriose knibžda daug bakterijų. Vaisiai, daržovės ir salotų lapai turi daug vandens, o duona - daug drėgmės ir daug angliavandenių, kurie tampa pelėsio maistu. Pelėsiai nemėgsta sūrios, saldžios, rūgštinės, labai sausos ar šaltos terpės, todėl braškių uogienė ar marinuoti agurkėliai išsilaiko kur kas ilgiau negu šviežios braškės ar agurkai. Tačiau tai nereiškia, kad pelėsis negali augti ir sudėtingesnėmis sąlygomis.
Ar galima valgyti apipelijusią duoną?
Maisto standartų agentūra (FSA) rekomenduoja nebevalgyti supelijusios duonos, nes porėtas maistas gali būti užterštas pelėsiu ir kur kas giliau.
Sūris ir pelėsis
Tokie sausieji sūriai kaip čederis ir parmezanas yra gerai atsparūs pelėsiui, nes jie neturi drėgmės, reikalingos pelėsiui plisti. Jei ant kietojo sūrio aptinkate pelėsio, kurio skersmuo nesiekia 5 mm, prieš valgydami nupjaukite bent 10 mm sūrio iš visų pusių. Tačiau stenkitės pjauti taip, kad peilis nesiliestų su pelėsiu ir neužterštų likusio sūrio.
Visai kita istorija, jei kalbame apie minkštąjį sūrį ar bet kokį kitą sūrį, kurį galima tepti ar trupinti. Jei toks sūris supelija, išmeskite jį - nebent pelėsis jame buvo užaugintas sąmoningai, kaip, pavyzdžiui, mėlynojo sūrio atveju. Minkštieji sūriai turi daugiau vandens, o tai reiškia, kad juose greičiau dauginasi mikrobai. Jei suvalgysite tokio sūrio, galite apsikrėsti salmonelėmis ar listerioze.
Uogienės su pelėsiu paviršiuje
Maisto standartų agentūra FSA įspėja, kad „pašalinus pelėsį ir didelį kiekį aplinkinio produkto, gali būti pašalinti ir visi nematomi toksinai, tačiau nėra jokių garantijų, kad taip elgiantis, toksinų tikrai nebeliks“. Jei jūsų uogienės paviršiuje matyti šiek tiek žalio pelėsio, jį galite nugriebti kartu su kelių centimetrų storio uogienės sluoksniu - tokiu atveju likusią uogienę dar galėsite valgyti. Tačiau po kelių dienų pelėsis veikiausiai vėl sugrįš. Kuo uogienė turės daugiau cukraus, tuo mažesnė tikimybė, kad ji apipelys. Tačiau jei jus kankina abejonės arba jei pelėsio sluoksnis jau yra storas, tokią uogienę geriau išmeskite. Tas pats galioja ir kario pastoms, padažams bei užtepėlėms.
Ar apipelijęs maistas yra pavojingas?
Ne visas pelėsis yra kenksmingas. Kai kurie mūsų mėgstami maisto produktai gaminami naudojant kruopščiai atrinktas pelėsio atmainas, kurios yra saugios žmonėms. Pavyzdžiui, mėlynajam sūriui išskirtinį skonį ir aromatą suteikia pelėsis Penicillium Roqueforti. Kita pelėsio atmaina - Botrytis cinerea, arba „kilnusis puvinys“ - naudojama vyno gamyboje, kad sumažintų vynuogių vandens kiekį ir sustiprintų jų saldumą.
Tačiau tai nereiškia, kad galime valgyti viską, ant ko užauga pelėsis. Įvairios pelėsių rūšys daro skirtingą poveikį organizmui, todėl jei esate alergiškas pelėsiui, turite būti ypač atsargūs. Sprendimą valgyti apipelijusį maistą vadinama „grybų rulete“ ir raginama pagalvoti apie tai, kad toks maistas „veikiausiai turi nežinomą pelėsių kokteilį - kai kurios atmainos arba visos iš jų gali būti potencialiai toksiškos“. Nors atvejai, kai žmonės ūmiai apsinuodija pelėsiais, yra reti, iki šiol yra gana mažai žinoma, kokias pasekmes gali sukelti ilgalaikis nedidelių pelėsio toksinų kiekių vartojimas, ir įspėjama, kad „egzistuoja nuomonė, jog pakartotinai vartojami mikotoksinai gali kauptis organizme ir vėliau sukelti ligas“.
Ar įmanoma užkirsti kelią pelėsiui?
Visiškai apsaugoti maisto produktus nuo pelėsio yra neįmanoma, bet galima sulėtinti pelėsio procesus. Pelėsiui patinka šiltos ir drėgnos aplinkos sąlygos su gausybe maistinių medžiagų. Švari, sausa ir gerai vėdinama virtuvė padeda kovoti su pelėsiais. Daug įtakos gali turėti ir tai, kaip laikote maisto produktus. Jei, pavyzdžiui, šaldytuve salotų lapus laikysite sandariame inde, išklotame popieriniu rankšluosčiu, jie taip greitai nesudrėks, ir irimo procesai gerokai sulėtės.
Kaip konservuoti maistą saugiai?
Vaistininkas atkreipia dėmesį, kad tinkamai apdorodami produktus galime juos paversti netgi palankesniais mūsų sveikatai. Pavyzdžiui, rauginimas pagerina kai kurių svarbių veikliųjų medžiagų pasisavinimą. Anot specialisto, termiškai apdorodami tam tikras daržoves, taip pat galime sustiprinti jose esančias naudingąsias medžiagas. Likopenas, labai svarbus karotinoidas, iš kaitintų pomidorų organizmo yra pasisavinamas 2,5 karto geriau nei iš šviežių.
Džiovinimas - taip pat labai sveikas konservavimo būdas, išlaikantis vertingas medžiagas. Kalbėdamas apie džiovinimą, vaistininkas primena, kad ir vaistažolės yra konservuotas produktas. Nors tai ir efektyvus būdas išsaugoti daugelį vertingų savybių, prieš džiovinant svarbu produktus gerai nuplauti, nusausinti, jei reikia - nulupti odelę. Džiovinant pašaliname iš vaistažolių drėgmę, todėl sustoja fermentų veikla ir sausoje žaliavoje nebegali daugintis bakterijos, pelėsiniai ar kitokie grybeliai.
Bene vienas paprasčiausių ir kartu sveikiausių konservavimo būdų - vaisių, uogų, grybų ir daržovių šaldymas. Vaistininkas pabrėžia, kad čia galioja ta pati taisyklė, kaip ir džiovinant, - prieš šaldymą svarbu produktus švariai nuplauti ir gerai nusausinti. Jei kruopščiai nenuvalome, nenuplauname šaldomų gėrybių, padidėja rizika, kad ant jų paviršių išliks bakterijos. Tokiu atveju atitirpintą, ilgiau palaikytą kambario temperatūroje maistą, kai mikrobai ima intensyviai daugintis, gali tekti išmesti.
Cukrus, druska, actas padeda konservams ilgiau išlikti valgomais. Mielės lengvai ištveria 30-40 proc. cukraus koncentraciją uogienėje, o 60 proc. - stabdo jų vegetaciją. Sergantiems cukriniu diabetu geriau tokių cukraus „bombų“ vengti, pažymėdamas, kad geriausia daug cukraus turinčias uogienes pakeisti džiovintų uogų užpilais.
Neretai viešojoje erdvėje galima pastebėti ir skatinimą gerti namines sultis, tačiau tą daryti, anot vaistininko, reikėtų su saiku, mat spaudžiant sultis pašalinamos sveikatai naudingos maistinės skaidulos. Sultys be lydinčiųjų medžiagų - ląstelienos, pektino - turi aukštą glikeminį indeksą, todėl kraujyje greitai pakyla cukraus kiekis, kas nėra gerai net ir diabetu nesergantiems žmonėms. Kaip žinia, cukrus verčia kepenis gaminti cholesterolio perteklių. Pasak K. Beržinio, užuot gėrus vaisių sultis, reikėtų valgyti vaisius. Pavyzdžiui, vietoj obuolių sulčių rinktis obuolienę be pridėtinio cukraus, keptą ar šviežią obuolį.
Pavojai netinkamai paruošus produktus
Prieš vartojant konservuotus produktus būtina juos kruopščiai apžiūrėti, nes netinkamai paruošti ar laikomi jie gali sukelti rimtą apsinuodijimą. Daug metų šeimoje įpratę klijuoti lipdukus su gamybos data ir sudėtimi, ypač, jei tai neįprastos sudėties konservai. Svarbu patikrinti, kada konservai buvo paruošti, ar spalva, kvapas nepakitę, ar nėra susidariusių nuosėdų, ar dangtelis - neišpūstas. Jei tai ne raugintas produktas, įsitikinti, kad paviršiuje nėra pelėsių. Dangtelio pokštelėjimas atsukus - geras ženklas.
Bene pavojingiausias toksinas, aptinkamas konservuose, ypač grybuose, yra botulinas. Šį nervus veikiantį toksiną Clostridium botulinum bakterijos gamina beorėje aplinkoje ir esant nepakankamam rūgštingumui. Vienas gramas botulino toksino gali pražudyti vieną milijoną žmonių. Tai biologinis ginklas, o medicinoje ir grožio pramonėje - nepakeičiama priemonė atskirų raumenų atpalaidavimui. Vis dėlto, viskas slypi dozėje! Lietuvoje šiuo toksinu paprastai apsinuodijama retai - vos keli atvejai per metus. Atsargumo reikia paisyti net ir tada, kai dangtelis neišpūstas ar nesimato kitų pavojaus požymių.
Botulino toksinas - baltymas, jautrus karščiui, todėl suyra esant aukštai temperatūrai. Trumpas apvirimas yra efektyvi apsaugos priemonė ruošiant patiekalus iš konservuotų grybų.
Konservų, kurie yra su pelėsiu ar turi kitų gedimų požymių, vartoti nepatartina. Net ir pašalinus pelėsį keliais centimetrais giliau, neužtikrinama, kad jis buvo visiškai pašalintas ir produktas tapo saugus vartoti. Be sąžinės graužimo išmesti būtina visą turinį, juk pelėsinio grybo hifai gali būti giliai įsiskverbę į produktą ir jame prigaminę mikotoksinų.
Apsinuodijus konservais svarbu, pasak vaistininko, pirmiausia užtikrinti pakankamą skysčių kiekį organizme. Jei dėl stipraus skrandžio sudirginimo nepavyksta išgerti net gurkšnio vandens ar aktyvintos anglies tablečių, skysčių balansą reikėtų atstatyti infuzija į veną. Tačiau, jei pasireiškia karščiavimas, viduriavimas su gleivėmis ar kraujo priemaiša, būtina skubiai kreiptis į gydytoją. Sveikstant taip pat gali gelbėti probiotikai.
Raugintų kopūstų rauginimo taisyklės
Kada rauginti kopūstus. Vyrauja nuomonė, kad po pirmųjų šalnų cukraus kiekis kopūstuose pasiekia didžiausią piką, todėl kopūstus rauginti reikia spalio pabaigoje, lapkritį.
Kopūstų gūžių parinkimas rauginimui. Geriau rinktis tankias, stambias ir nesušalusias gūžes, sveriančias apie 3-5 kg. Pirmenybę teikite vėlyvoms ir vidutinio vėlyvumo veislėms. Lapai turi būti baltai kreminiai, švarus ir sveiki, nes tokiuose lapuose didesnis cukraus kiekis. Jei lapai gūžėje stipriai suglausti vienas su kitu ir yra ploni - tokius kopūstus geriau palikti ilgalaikiam laikymui, o ne rauginimui. Patartina pašalinti minkštus, suglebusius lapus. Morkas, naudojamas kopūstų rauginime, rinkitės iš vėlyvųjų veislių. Morkos turi būti vidutinio dydžio, tankios ir sultingos. Morkos suteiks jūsų patiekalui saldumo, tačiau nereikia jų dėti per daug. Tai gali trukdyti fermentacijai.
Indai kopūstų rauginimui. Naudokite tik stiklinį, keraminį arba medinį indą. Metalas kenkia raugintiems kopūstams. Išimtis - naudojant emaliuotą kibirą, puodą ar dubenį, emalio sluoksnis saugo kopūstus nuo tiesioginio kontakto su metalu. Verta žinoti, kad emaliuoti indai tinka tik rauginimo procesui, bet ne ilgalaikiam kopūstų produkto laikymui. Jokiu būdu negalima raugti kopūstų aliuminio inde. Kopūste esanti pieno rūgštis reaguoja su aliuminiu ir į gaminamą produktą patenka kenksmingų medžiagų.
Kopūstų paruošimas rauginimui. Prieš pjaustymą kopūstų nerekomenduojama plauti, tiesiog nuimkite viršutinį nešvarių ir sudžiūvusių lapų sluoksnį.
Druska kopūstų rauginimui. Naudokite stambią akmens druską, o ne joduotą. 1 kg kopūstų reikia apie 20-25 gramų druskos.
Rauginimo temperatūra turi būti apie 18-22 laipsnius, antraip kopūstai gali pernelyg surūgti. Viršijus temperatūros sąlygą, produkte susidaro sviesto rūgšties perteklius, per kurį raugintuose kopūstuose atsiranda nemalonus kvapas ir skonis.
Stebėkite, kad rauginami kopūstai visada būtų iki pilnai užpilti sūrymu, neišsikištų iš po sūrymo į paviršių ir nekontaktuotų su oru. Dėl oro pertekliaus auga grybelinės mielės, rauginti kopūstai tampa slidūs, produktas sugenda. Todėl rauginimo procese būtina sandariai uždengti indą dangčiu, tuo užkertant kelią oro patekimui.
Rauginamų kopūstų dūrimas. Kai sūrymo paviršiuje atsiranda puta arba burbuliukai, tuomet durkite rauginamus kopūstus iki dugno mediniu kuoleliu, mediniu virbalu, arba maišykite juos mediniu šaukštu, kad pasišalintų anglies dioksido ir sieros vandenilio dujos. Antraip rauginti kopūstai rizikuoja greitai sugesti, prarūgti ir skleisti nemalonų kvapą. Negalima naudoti metalinių daiktų kopūstams durti - dėl kontakto su metalu rauginamas produktas praranda naudingas maistines medžiagas, nors skonis ir išlieka tinkamas.
Temperatūra ir laikymas. Šiltoje patalpoje kopūstai turėtų būti rauginami ne ilgiau kaip 4-5 dienas. Laikymui juos geriau įdėti į šaldytuvą arba į šaltą rūsį, užtikrinant nuolatinę temperatūrą apie 0 C. Laikyti raugintus kopūstus geriau medinėje taroje (statinaitėje, kubile), bet ne emaliuotame kibire. Apsaugoti raugintus kopūstus nuo gedimo gali 1-2 spanguolių uogos, įdėtos į produktą.
tags: #pelesis #ant #raugintu #kopustu #ar #saugu