Paukščių Tako žvaigždynai į pietus nuo Dvynių: kosminis žvilgsnis
Astronomija visada žavėjo žmoniją, atverdama duris į neaprėpiamus kosmoso platybes ir paslaptingą žvaigždžių pasaulį. Paukščių Takas, mūsų galaktika, yra tik nedidelė dalelė visatos, tačiau ji pilna nuostabių objektų ir reiškinių, kuriuos verta tyrinėti. Šiame straipsnyje panagrinėsime Paukščių Tako žvaigždynus, esančius į pietus nuo Dvynių, ir apžvelgsime įdomiausius atradimus, susijusius su egzoplanetomis, žvaigždėmis ir kitais kosminiais kūnais.
Egzoplanetų medžioklė: nauji pasauliai už Saulės sistemos ribų
Pastaraisiais metais astronomai itin susidomėjo egzoplanetų - planetų, skriejančių aplink kitas žvaigždes - paieška. Iki 2013 m. spalio 13 d. žmonija buvo atradusi beveik 1 tūkst. egzoplanetų 759-iose planetinėse sistemose. Dauguma jų - dujiniai milžinai, tačiau tarp jų yra ir 12 planetų, laikomų tinkamomis gyvybei, nes jos skrieja tokiu atstumu nuo savo žvaigždės, kuris yra tinkamas susidaryti skystam vandeniui. Šis atradimas atveria naujas perspektyvas ieškant gyvybės už Žemės ribų.
NASA kosminis teleskopas „Kepler“ atliko svarbų vaidmenį egzoplanetų paieškoje. Jis aptiko dar 503 kandidates į egzoplanetas, o kai kuriose iš jų, jei tik bus patvirtintas jų egzistavimas, gali būti tinkamos sąlygos gyvybei vystytis.
Astronomai taip pat nustatė, kad vos už 12 šviesmečių nuo Žemės skriejanti žvaigždė Tau Ceti (Banginio Tau) gali turėti penkias planetas, o vienoje jų gali būti itin palankios sąlygos gyvybei.
Gyvybės zona: aukso viduriukas kosmose
Astronomijos terminas "gyvybės zona" reiškia zoną aplink žvaigždę, kurioje yra nei per karšta, nei per šalta, kad galėtų egzistuoti skystas vanduo - būtina sąlyga gyvybei. Tačiau astronomai skaičiavimais patikslino "gyvybės zonos" ribas ir paaiškėjo, kad Žemė, kurioje gyvybė tarpte tarpsta, yra pačiame šios zonos pakraštyje.
Taip pat skaitykite: Panoraminiai vaizdai nuo TV bokšto
Gyvybei tinkamų egzoplanetų katalogą vedantys astronomai teigia, kad jame jau yra įrašyti septyni pasauliai, esantys už mūsų Saulės sistemos ribų. Paukščių Tako galaktikoje apstu į mūsiškę Saulę panašių žvaigždžių, o naujas tyrimas atskleidė, kad aplink jas skriejančiose planetose gali būti kur kas palankesnės sąlygos gyvybei nei Žemėje.
Ekstremalūs pasauliai: nuo stiklo lietaus iki pragariškų sąlygų
Nors astronomai ieško planetų, tinkamų gyvybei, jie taip pat atranda ir ekstremalių pasaulių, kuriuose sąlygos yra tiesiog klaikios. Pavyzdžiui, neseniai atrasta egzoplaneta „Kepler 78b“ astronomus nustebino neįtikėtinai trumpais metais, trunkančiais vos 8,5 valandos. Tiesa, ji per karšta egzistuoti gyvybei.
Taip pat pasirodė pranešimas apie atrastą egzoplanetą, kurioje lyja stiklu. Įstrižai. Regis, stiklo lietaus planeta turėtų būti klaikiausia vieta gyventi visoje visatoje.
Harvardo-Smitsono astrofizikos centro planetologai, išanalizavę kosminio teleskopo "Kepler" duomenis, viename spiečiuje atrado dvi nedideles planetas, kurių egzistavimas iki tol buvo laikomas neįmanomu.
Žvaigždynai į pietus nuo Dvynių: pažvelkime į dangų
Paukščių Takas siaura juostele eina per Didžiojo Šuns, Vienaragio, Šienpjovių, Dvynių, Tauro, Vežėjo, Persėjo, Kasiopėjos, Cefėjo ir kitus žvaigždynus, kol pasiekia Gulbę. Čia ties Denebo žvaigžde jis persiskiria i dvi šakas, kurių viena išnyksta Gyvatės žvaigždyne, o antroji eina per Laputės, Strėlės ir Erelio žvaigždynus labai platėdama, kol išsilieja į platų kelią, kur iš už horizonto matyti Šaulio žvaigždyno šiaurine dalis.
Taip pat skaitykite: Viskas apie paukščių kiaušinius
Geriausiai Paukščių Takas matosi rudens vakarais, kai jis eina iš šiaurės vakarų i pietus, beveik per zenitą. Žiemos ir pavasario danguje matyti siauriausia Paukščių Tako dalis.
Paukščių Tako galaktika: mūsų kosminiai namai
Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. žvaigždžių jungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Tai paplokščia sistema, ir žiūrint išilgai jos pagrindinės plokštumos, viena kryptimi matome daug žvaigždžių.
Paukščių Takas ryškiausias nakties danguje, nore miesto gyventojai niekada jo aiškiai nemato - balzganą Paukščių Tako juostą nustelbia gatvių šviesos. Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. K. “Pieno Kelias, - rašė Ptolemėjas,- tai ne ratas, o zona, kuri visur balta kaip pienas; dėl to ji taip ir vadinama. Ši zona ne visur vienoda ir taisyklinga: kinta jos spalva , plotis, žvaigždžių skaičius ir jų išsidėstymas.
Neįmanoma pamatyti Galaktikos centro, nes jį užstoja šviesą sugeriančios tarpžvaigždinės medžiagos debesys. Žinių apie jį gauta iš radioastronominių stebėjimų, kurie visų pirma leido nustatyti Galaktikos centro padėtį. Jis yra anapus švytinčių žvaigždėtųjų ūkų Šaulio žvaigždyno kryptimi. Kur Paukščių takas itin šviesus.
Prieš 20 metų įtarta, kad mūsiškės Paukščių Tako galaktikos centre, esančiame Šaulio žvaigždyno kryptimi maždaug už 28 000 šviesmečių nuo mūsų, slypi milžiniška juodoji bedugnė: radioteleskopais čia buvo aptiktas stiprus radijo bangų šaltinis Šaulio A, o infraraudonaisiais - 3000 šviesmečių skersmens dujų ir dulkių žiedas.
Taip pat skaitykite: Paukščių Tako evoliucija
Galaktikos diskas nėra ištisinis kaip sklindis. Žiūrint iš tolo, jame, kaip ir kaimyniniame Andromedos ūke, aiškiai būtų matyti gigantiškos spiralines vijos, nutviekstos gausybės jose skriejančių karštų žvaigždžių. Nuo vieno Galaktikos disko krašto ligi kito turėtų būti apie 100000 šviesmečių. Čia susitelkusi didžioji dauguma iš bemaž J 300 milijardų mūsų Galaktikos žvaigždžių.
Mūsų Saulė nutolusi nuo Galaktikos centro maždaug per 32 000 šviesmečių ir per 100 šviesmečių pakilusi virš Galaktikos pusiaujo plokštumos. Kartu su kitomis disko žvaigždėmis ji skrieja aplink Galaktikos centrą. Lėkdama fantastišku 250 km/s greičiu. vieną ratą aplink Galaktikos centrą Saule padaro tik per 220 milijonų metų. Tai -galaktiniai metai. Per visą savo egzistavimo laiką (5 milijardus metų) ji apskriejo Galaktikos centrą 20 kartų.
Paukščių Takas lietuvių kultūroje: Vėlių Kelias ir Pieno Takas
Lietuviams, kaip ir kitoms tautoms, žinoma Paukščių Tako, arba Paukščių Kelio, juosta, nusidriekusi per visą dangų. Tai mūsų Galaktikos, 200 milijardų žvaigždžių sistemos projekcija dangaus skliaute.
Pavadinimas Paukščių Takas, be abejonės, atsirado todėl, kad rudens vakarais, kai jis pas mus geriausiai matosi ir tęsiasi per visą dangų pietų link, sutampa su kryptimi, kuria išskrenda paukščiai i šiltuosius kraštus. Pasakojama esą dievas, gyvendamas danguje, labai mylėjęs paukštelius, todėl liepęs angelams nusodinti žvaigždėmis kelią, kad paukšteliai, išlėkdami į šiltuosius kraštus ir pavasarį sugrįždami, žinotų kelią.
Apie Gervėčius (BTSR) jis vadinamas Gervių, arba Žąsų, Taku. Pavadinimas Paukščių Kelias žinomas slavams, estams, kirgizams, udmurtams ir kt.
Paukščių Tako žvaigždžių juosta Lietuvoje dar vadinama Vėlių Keliu. Sakmėse aiškinama, kad lietuviai tikėję, jog mirusiųjų vėlės, pavirtusios paukščiais, Vėlių Keliu keliauja į dausas. Vėlių Kelio pavadinimas žinomas daugeliui kaimyninių ir tolimesnių kraštų. Taip ji vadino dauguma slavų.
Daug kur Europoje Paukščių Takas dar vadinamas Pieno Taku (lot. Via Lactea). Lietuvių liaudis dar iki XIX a. pradžios mane, kad išskrendantiems prieš žiemą paukščiams esą reikalinga kelionėje maisto - jie Pieno žvaigždėse susiranda kuo pasistiprinti. Lietuvių sakmės aiškina, kad Pieno Takas atsiradęs iš to, jog kadaise po dangų vaikščiojusi deivė ir papylusi pieną.
Iš Paukščių Tako ryškumo žmonės spėdavo apie orą. Pvz., jei Paukščių Tako žvaigždės ryškiai šviečia, bus giedra, žiemą - šaltis, jei neryškiai - artinasi dargana. Buvo manoma, kad jei Paukščių Takas nuo Trijų karalių iki grabnyčių esti šviesus ir baltas, tai bus geri ir vaisingi metai, o jei tamsus - lietingi ir šalti.
Žvaigždės: kosminiai šviesuliai
Žvaigždės yra didelės masės ir didelio skersmens įkaitusios plazmos rutuliai, susidarę iš vandenilio ir helio su nedidele sunkesniųjų elementų priemaiša. Žvaigždžių gelmėse vyksta branduolinės reakcijos, kurių metu vandenilis virsta heliu ir sunkesniais elementais. Reakcijų metu išsiskirianti energija palaiko žvaigždžių spinduliavimą.
Žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 1500-50000 K, o jų centrų - 10- 100 mln.K. Pagal paviršiaus temperatūrą žvaigždės skirstomos į O,B,A,F,G,K,M spektrines klases. Karščiausios yra O spektrinės klasės, vėsiausios - M spektrinės klasės žvaigždės.
Maždaug pusę Saulės aplinkoje esančių žvaigždžių yra dvinarių arba daugianarių sistemų nariai. Saulę ir kitas į ją panašias žvaigždes, kurios vadinamos normaliomis, sudaro daugiausiai vandenilis (74.7%) ir helis (23.7%). kitų elementų - deguonies, anglies, azoto, neono, magnio, silicio, geležies ir kitų yra tik 1.6%.
Žvaigždės, kurių spindesys periodiškai kinta, vadinamos kintamosiomis. Pagal priežastis, sukeliančias spindesio kitimą, jos skirstomos į užtemdomąsias ir fizines, o pagal spindesio kitimo pobūdį - į pulsuojančias ir sproginėjančias.
Saulė - vidutinio dydžio ir vidutinės masės pagrindinės sekos G2 spektrinės klasės žvaigždė. Jos centre yra šerdis, kurioje vyksta branduolinės reakcijos ir išsiskiria energija.
Žvaigždžių evoliucija: nuo ūkų iki juodųjų nykštukių
Žvaigždžių evoliucija prasideda nuo tarpžvaigždinių dujų ir dulkių kondensavimosi. Veikiant gravitacijai, šis dulkių ir dujų gumulas traukiasi, jo gelmės kaista. Žvaigždė pradeda šviesti kaip didžiulė labai išsiplėtusi M spektrinės klasės raudonoji milžinė.
Jei žvaigždė yra Saulės masės, dėl gravitacijos ji traukiasi iki to momento, kai karštis iš vidaus konvekcijos būdu pasiekia paviršių. Per trumpą laiką žvaigždė tampa 100-1000 kartų šviesesnė už dabartinę Saulę. Po to, kai pakankamai pakyla branduolio temperatūra, jame įsidega branduolinės reakcijos. Vandenilio branduoliai jungiasi į helio branduolius, o tam tikra masės dalis virsta energija. Žvaigždė atsiduria pagrindinėje sekoje ir būna stabili ilgą laiką - apie 10 milijardų metų.
Pagaliau Vandenilinio kuro ištekliai ima sekti, ir žvaigždė turi kisti. Helio branduolys staiga susitraukia ir dar kartą smarkiai įkaista; dėl to vandenilis branduolį gaubiančiame apvalkale ima degti, o išoriniai žvaigždės sluoksniai plečiasi ir vėsta. Žvaigždė išsiplečia ir virsta raudonąja milžine.
Galop visi branduolinės energijos ištekliai išsenka, ir žvaigždė kolapsuoja į mažą tankią baltąją nykštukę. Ją sudarantys atomai sugniuždomi ir taip susiglaudžia, kad medžiagos tankis 100 000 ir net daugiau kartų viršija vandens tankį. Baltoji nykštukė ilgai spinduliuoja šviesą ir šilumą, kol pagaliau tampa negyva juodąja nykštuke.
Labai masyvios žvaigždės evoliucija baigiasi kitaip, negu ką tik aprašytas kolapsas į baltąją nykštukę. Kai branduolio temperatūra pasiekia 5 mlrd. laipsnių, žvaigždės struktūra katastrofiškai pakinta: branduolys kolapsuoja, o išoriniai sluoksniai, kuriuose tebevyksta branduolinės reakcijos, staigiai įkaista maždaug iki 300 mln. laipsnių. Dėl to žvaigždė sprogsta kaip supernova. Po katastrofos žvaigždės vietoje lieka besiplečiantis dujų debesis, kurio viduje slypi neutroninė žvaigždė arba pulsaras.
Galaktiniai ūkai: žvaigždžių gimimo vietos ir supernovų liekanos
Tarpžvaigždiniai ūkai (kosminiai debesys) yra įvairūs ir nepaprastai svarbūs šiuolaikinės astronomijos tyrimo objektai. Kai kurie jų matomi įvairiose dangaus vietose kaip šviesios dėmelės, panašios į švytinčią miglą.
Galaktiniai ūkai yra dviejų pagrindinių tipų: emisiniai ir atspindžio. Ir vieni, ir kiti stebimi ne tik mūsiškėje Paukščių Tako, bet ir kitose galaktikose. Visų ūkų pagrindinis sandas yra vandenilis - labiausiai paplitęs visatoje cheminis elementas. Be to, ūkuose yra daug dulkių, kurios sugeria žvaigždžių šviesą.
Ūkus švytėti priverčia žvaigždės, spindinčios netoliese arba skendinčios ūkuose. Jei žvaigždės labai karštos, spinduliuodamos jos sužadina ūko vandenilio dujas, kurios pačios ima švytėti. Jei žvaigždės nelabai karštos, ūkas tik atspindi šviesą. Kai ūko kaimynystėje žvaigždžių nėra, jis visai nešviečia. Ūkas būna tamsus ir pastebimas tik dėl to, kad sulaiko anapus jo esančių žvaigždžių šviesą.
Žvaigždės susidaro iš besitraukiančios ir tankėjančios tarpžvaigždinės medžiagos - ūkų, tokių, kaip Oriono, Lagūnos, Trilypis. Tamsios ūkų dėmelės, vadinamosios globulės, veikiausiai yra žvaigždžių užuomazgos.
tags: #paukščių #tako #žvaigždynai #į #pietus #nuo