Istorija pastato, kuriame kepama duona
Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų žmonijos istorijoje. Jos gamybos procesas, nuo grūdo iki kvapnaus kepalo, visada buvo glaudžiai susijęs su pastatais, kuriuose ji kepama. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos kepimo pastatų istoriją, nuo seniausių laikų iki šių dienų, atsižvelgdami į technologijų raidą, kultūrinius aspektus ir konkrečius pavyzdžius Lietuvoje.
Duonos svarba ir seniausios kepimo tradicijos
Duona yra vienas seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Reikia manyti, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai.
Raugintos duonos kilmė taip pat labai sena. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai - II tūkstantmetyje pr. m. e. Baigiantis neolitui, Europoje duona turėjo būti žinoma gana plačiai. Didelis duonos kiekis (22 kg.) rastas Šveicarijoje - Rotenhausene. Vakarų Šveicarijoje iškastas kepalėlis duonos, iškeptas 4000-3500 ppr.m.e.
Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę. Duona plačiai minima seniausiame liaudies kūrybos žanre: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse bei agrarinėse apeigose ir kt. Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja. Ji kūrė bei puoselėjo labai įvairias ir sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes. Senovės lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, duoną pelnė sunkiai ir vargingai, todėl ją labai brangino, supo pagarba, kūrė apie ją pasakas.
Ankstyvieji duonos kepimo būdai ir pastatai
Senovėje duona buvo kepama labai įvairiai. Kol dar žmogus nebuvo sugalvojęs krosnies duonai kepti, ją kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, karštuose pelenuose, ugnies atokaitoje, duobėse, virš kurių buvo kūrenama ugnis. Archainių kepimo būdų pėdsakų buvo išlikę kalendorinių ir agrarinių švenčių apeigų papročiuose dar XIXa. - XXa. pradžioje. Daugiausia tų papročių išlaikė kai kurių Lietuvos vietų piemenys per Sekminių apeigas. Dar XXa. pradžioje kai kur Dzūkijoje piemenys lauže kepdavo aplipdytą moliu seną varną, žąsiną, ropėje įdarytą košę.
Taip pat skaitykite: Viskas apie tradicines duonkepes
Kada atsirado krosnis duonai kepti, sunku tiksliai nustatyti, nes trūksta duomenų. Tačiau žinoma, kad pastatų su ugniakuru jau buvo akmens amžiuje. Kai kurie neolito ir žalvario laikų židiniai, ypač tie, kurie išdėlioti akmenimis arba plūkti iš molio, greičiausiai buvo skirti duonai ir mėsai kepti. Dydžiu ir plūktu iš molio pagrindu jie primena duonkepę krosnį.
Krosnys ir pirtys kaip ankstyvosios kepyklos
Remiantis rašytiniais ir etnografiniais šaltiniais, seniausia duonkepe krosnimi mūsų krašte reikėtų laikyti pirčių krosnis, sukrautas iš stambių ir smulkių akmenų. Seniausios Lietuvos pirtys buvo žeminės ar pusiau žeminės. Gerokai vėliau pradėta statyti antžeminės pirtis. Paprastai jos buvo statomos prie upelio ar ežero. Pirmiausia buvo iškasama duobė, jos dugnas plūkiamas moliu ar išklojamas meždio pliauskomis. Paskui iš stačių stulpų renčiamos sienos, dengiamos lubos ir stogas. Panašiu būdu pirtys buvo statomos nuolaidžiuose kalneliuose, įkasant į jo statų šoną. Tokių pusiau žeminių pirčių sienų didesnė dalis buvo žemėje, o mažesnė - virš žemės.
Visų rūšių pirtyse buvo iš akmenų kraunamos krosnys. Jų pavadinimas archaiškas, kilęs iš sukrautos akmenų krūvos, vadintos krūsnimi. Daugelyje rytų bei pietų Lietuvos vietų namuose esančios krosnys kartais vadinamos pečiais, o pirčių visuomet ir visur - krosnimis. Pirties kaip ir pirkios krosnys paprastai buvo įrengiamos pastato kairėje pusėje prie durų. Seniausio tipo krosnims buvo kasama negili duobė, iš šonų suremiami dideli plokšti akmenys, kurie sudarė angą; toks pat plokščias akmuo dedamas ant viršaus ir iš galo. Po to kraunami mažesni akmenys, kad sudarytų kūgio formą.
Pirtis buvo seniausia pirkia, nes joje dar ir XXa. pradžioje žmonės gyvendavo sudegus namui. Pirtyje žmonės atlikinėdavo šeimos švenčių apeigas. Paauglės mergaitės pirtyse apeigomis buvo įšventinamos į merginas. Šis paprotys greičiausiai siekia motininės-gimininės santvarkos laikus. Paauglius berniukus įšventindavo į bernus dažniausiai jaujose, prie besikūrenančios krosnies.
Kad pirtis žiloje senovėje buvo gyvenamasis būstas, rodo ir tai, jog ilgą laiką lietuvės ir latvės moterys gimdydavo pirtyse. Ten buvo atliekamos ir gimimo apeigos, aukojama gimdymo ir likimo lėmėjai deivei Laimai, atnešančiai kūdikius. Pirtyse kūdikiui buvo suteikiamas vardas. Pirmoji gimdyvės pirtis senovėje buvo vadinama „Laimos pirtimi“.
Taip pat skaitykite: Ubija ir duonos kepimas
Pirmosios krosnys buvo pailgos. Panašios ir dabar yra šių apylinkių klojimų pirtyse. Tokių krosnių pakuros buvo nedidelės, žemos. Viršun duonkepės krosnies kaktos buvo skylė dūmams išeiti. Dažniausiai jų buvo 2. Kurui sudegus, speltės buvo uždaromos kamščiais, o pakura buvo uždengiama plokščiu akmeniu. Taip darydavo, kad krosnis greitai neatvėstų. Vėliau, apie XVIIIa. Vidurį, priemenėje buvo pastatytas lengvas asimetriškas kaminas iš 4 - 6cm. plytų.
Krosnių statyba ir tikėjimai
Krosnių statyba turi labai senas tradicijas, susiklosčiusias per ilgus šimtmečius. Seniausios krosnys statomos iš akmenų ir molio arba vien iš molio. Žmonės tikėjo, kad tam tikros apeigos, magiški veiksmai, burtai yra būtini, norint pastatyti gerą kaitrią krosnį. Be to, krosnis buvo laikoma šventosios ugnies deivės Gabijos buveine.
Su krosnies pirmuoju pakūrimu susiję daug tikėjimų. Naują krosį džiovindami žiūrėjo, kaip ji dega. Jei degdama eižėja, skyla, trūkinėja, tai kas nors iš namų skirsis, mirs arba išvažiuos.
Duonos kepimas dvaruose ir miestuose
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad duona buvo svarbus maistas Lietuvoje. J. Dlugošas rašo apie apeiginę lietuvių duoną, aukotą derliaus šventėse vėlėms, ir pagrindinį žemaičių maistą - duoną ir mėsą.
Dvaruose ir miestuose duonos kepimui buvo skiriami specialūs pastatai arba patalpos. Dvaruose dažnai būdavo atskiros kepyklos, kuriose duoną kepdavo dvaro gyventojams ir darbininkams. Miestuose kepyklos dažniausiai būdavo amatininkų nuosavybė, o duoną pirkdavo miestiečiai.
Taip pat skaitykite: Varšuvos Stalino Pyrago Istorija
XIX-XX a. kepyklų raida
XIX a. ir XX a. pradžioje kepyklos pradėjo modernėti. Atsirado pramoninės krosnys, kurios leido iškepti daugiau duonos per trumpesnį laiką. Taip pat pradėtos naudoti įvairios tešlos maišymo ir formavimo mašinos.
XX a. pradžioje Vilniuje buvo įkurta karinė mūrinė garo jėgos pagrindu veikianti kepykla, didžiausia iš XIX a. pabaigos kepyklų. Kepykla iškepė 378'311 pūdų (1 pūdas - 16,38 kg) duonos. Vėliau buvo įkurtas Vilniaus duonos kombinatas, kuriam priklausė minėtoji ir dar viena kepykla, taip pat 15 mažų kepyklėlių. Kepyklos buvo nemechanizuotos, kūrenamos daugiausia malkomis. Jose buvo kepama kelių rūšių duona, batonai, riestainiai.
Šiuolaikinės kepyklos ir duonos gamyba
Šiuolaikinės kepyklos yra labai modernios ir automatizuotos. Jose naudojamos kompiuterizuotos krosnys, kurios leidžia tiksliai kontroliuoti kepimo procesą. Taip pat naudojamos įvairios tešlos maišymo, formavimo ir pakavimo mašinos.
Nepaisant modernių technologijų, Lietuvoje vis dar yra kepyklų, kurios duoną kepa pagal senovinius receptus ir tradicijas. Tokios kepyklos dažnai naudoja natūralius ingredientus ir rankų darbą, kad duona būtų skani ir kokybiška.
Tradicijos ir dabartis: duonos kepimo pavyzdžiai Lietuvoje
Lietuvoje yra nemažai vietų, kur galima susipažinti su duonos kepimo istorija ir tradicijomis. Vienas iš tokių pavyzdžių - Užugirio krašto muziejuje įkurta edukacinė programa „Duonos kelias“, kurios metu galima iš arti susipažinti su senovine javų auginimo ir duonos kepimo istorija.
Širvintų rajone, Krunų kaime gyvenantys ir kepantys tautinio paveldo sertifikatą turinčią „Pirmapradę“ duoną Edita ir Gintaras Ruzgiai savo duonai rugius perka, o patys visą laiką skiria tik duonos kepimui. Edita pasakojo, kad dieną užminko tešlą ir, uždengusi drobiniu audiniu, pastato šiltai rūgti. Tešlos receptas labai paprastas: ruginiai miltai, vanduo ir šiek tiek druskos.
Radviliškių kaimo kepykloje, kurią valdo Kisielių šeima, duona brandinama mediniuose kubiluose ir kepama rankomis. Čia taip pat organizuojamos kasmetinės duonos šventės ir edukacinės programos, kurių metu galima susipažinti su lietuviška duonos keliu.
Jurbarkiečiams verta žinoti, kad „Jurbarko duona“ turi savo ilgametes tradicijas. UAB „Garliavos duona“ įsikūrusi 1992 metais, o pirmas iškeptas gaminys buvo šakotis. Kepdami duoną jie naudoja senolių ir laikmečio patikrintus receptus, visada stengiasi pateisinti ragautojų lūkesčius, gamina vien iš kokybiškų, aukštos rūšies ir sveikų komponentų.
Saldutiškio dvaro pavyzdys
Saldutiškio dvaras, minimas jau XVIII a. pabaigoje, yra svarbus istorinis objektas, susijęs su Lietuvos kultūra ir istorija. Nors tiesiogiai su duonos kepimu dvaras nesiejamas, tačiau dvaruose dažnai būdavo kepama duona dvaro gyventojams ir darbininkams.
XIX a. pab.-XX a. pr. dvaras klestėjo, kai jį valdė Boleslovas Jaloveckis ir Mečislovas Jaloveckis. Boleslovas Jaloveckis buvo labai turtingas žmogus, nes valdė didelę dalį Rusijos geležinkelių ir metalurgijos pramonės akcijų, buvo carinės Rusijos Dūmos deputatas nuo Rytų Lietuvos, gausiai rėmė Lietuvos pabėgėlius Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais.
1938 m. dvare įsikūrė Saleziečių vienuolynas, kuris veikė iki Antrojo pasaulinio karo. 1940 m. vienuolynas uždarytas. Karo metais čia veikė ligoninė. Po karo dvare savo būstinę įkūrė stribai.
Vilkaviškio dvaro istorija ir Napoleono vizitas
Vilkaviškio dvaras, minimas nuo XVII a., taip pat yra svarbus istorinis objektas, susijęs su Lietuvos istorija. 1812 m. birželį Vilkaviškyje lankėsi Napoleonas, kuris įkūrė stovyklą labiausiai tam tinkamoje rytinėje miesto dalyje.
Kunigas Bonaventūras Butkevičius savo prisiminimuose užfiksavo Napoleono atvykimą į Vilkaviškį. Imperatorius labai supyko, kai sužinojo, kad jo armija miestelyje ir jo apylinkėse negauna duonos ir kitų būtinų produktų. Didžiąją klėtį greitai pertvarkė į duonos kepyklą - pastatė krosnis ir kaminus. Pakurti krosnims duonai kepti buvo nuplėšyti šiaudiniai miestiečių namų stogai.
A. Polujanskis teigia, kad imperatorius įsikūrė viename dvaro pastate, o aukščiausi karininkai užėmė kitus dvaro ar miestiečių namus. Tikėtina, kad didysis karvedys įsikūrė ne pagrindiniuose rūmuose, o „didžiuliame mediniame pastate, seniai pastatytame seniūnui gyventi ant Vilkaujos upės kranto”.
tags: #pastatas #duonai #kepti #istorija