Paskutinės Vakarienės Maistas: Nuo Istorijos Iki Šiuolaikinių Interpretacijų
Paskutinė vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Artėjant Šv. Velykoms, verta prisiminti vyno simboliniam vaidmeniui krikščionybėje ypatingai svarbią Paskutinę Jėzaus ir jo mokinių vakarienę. Ši vakarienė, apipinta simbolizmu ir tradicijomis, įkvėpė daugybę menininkų ir teologų, o jos metu valgomi patiekalai atspindi ne tik istorinį kontekstą, bet ir gilias religines prasmes.
Istorinis Kontekstas ir Pagrindiniai Patiekalai
Iš Naujojo Testamento žinome, kad Paskutinės vakarienės metu buvo valgoma duona ir geriamas vynas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7-8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12).
Tačiau nesutariama, ar Paskutinė vakarienė tikrai vyko ketvirtadienį, oficialiai švenčiant Pesachą. Net jei ji buvo išvakarėse, trečiadienį, kaip teigia vienintelis iš evangelistų Jonas, Jėzus ją valgė kaip šventinę vakarienę. Taigi, ant stalo galėjo būti Sederio patiekalai.
Sederio Vakarienės Patiekalai
Jei Paskutinė vakarienė buvo švenčiama kaip Sederio vakarienė, ant stalo turėjo būti šie patiekalai:
- Salierai, pamirkyti sūriame vandenyje: Simbolizuoja ašaras, išlietas vergovėje Egipte.
- Kietai virtas kiaušinis: Atspindi gedulą dėl Jeruzalės šventyklos sunaikinimo.
- Neraugintos tešlos duona (Maca): Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26).
- Karčios žolelės (Maror): Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29).
- Riešutų ir vaisių tyrė (Charoset): Saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą.
- Avies koja arba vištos sparnas: Simbolizuoja Pesacho auką.
- Keturios simbolinės vyno taurės: Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6-7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28).
Kiti Galimi Patiekalai
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija
Vyno Istorija ir Skonis
Vidurio Rytuose randama 6 tūkst. metų senumo vyndarystės įrodymų: uoloje išskaptuotų talpų, skirtų vynuogėms spausti, molinių indų vynui laikyti. Tačiau vynuogės greičiausiai nebuvo skirstomos į veisles. Archeologai Judėjoje yra radę indų su užrašais: „razinų vynas“, „rūkytas vynas“, „labai tamsus vynas“. Vynas buvo maišomas su prieskoniais, vaisiais, o siekiant jį apsaugoti - su miramedžių, smilkalinių bosvelijų, terpentininių pistacijų sakais.
Jei Kristaus laikų vynas skoniu labiau primena medaus ir vaisių išspaudų kokteilį, nei klasikinį šių dienų vyną, gal verta pasidairyti po lietuviškų fermentuotų gėrimų lentyną.
Paskutinės Vakarienės Interpretacijos Mene
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? - pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Taip, meniu gali būti skirtingas, tačiau yra visus vaizdus bendrinantis įspūdis - vakarienės metu vyksta maisto dalijimas o katu su tuo - intensyvi diskusija, o kartais net ir tikra veiksmo ir emocijų drama! Nei vienas apaštalas nesėdi tyliai nuleidęs akis į lėkštę, abejingai kramtydamas jos turinį (gal nebent Judas….). Net jei matote gulintį ant stalo personažą, kad ir ką galite apie jį pamanyti, jis ne visai guli, o yra palinkęs arčiau Jėzaus širdies ir intensyviai klausosi.
Paskutinė Vakarienė Šiandien: Tradicijos ir Pokalbiai
Tokia yra iki šiol išlikusi andalūziška mitybos tradicija - nesvarbu kas padėta ant stalo - jeigu sėdai prie stalo su bičiuliais ar kompanionais - dalinkis maistu ir žodžiais. Mums labai patinka toks „paskutinės vakarienės“ formatas ir mes jį stengiamės „aktyvuoti“ kiekvieną kartą su savo svečiais iš Lietuvos. Prie stalo dalindamiesi ne tik maistu, bet ir pokalbiais. Kartais formatas nesuveikia jeigu kompanijoje yra vaikų ir paauglių, kuriems svarbu turėti maistą savo nuosavoje lėkštėje. Neveikia ir tada, kai kompanija (lot. com panis - prie duonos) yra žmonių grupė, turinti per mažai bendrų interesų ir nerandanti bendro temos vardiklio. Tačiau ir šiuo atveju yra išeitis.
Pasirodo, nereikia jokios bendros temos - jei įdėmiau paklausysite prie stalo susėdusių andalūzų pokalbius, paaiškės, kad jų temų yra bent penkios ir nei viena jų - apie meilę ar politiką. Paklauskite priešais sėdinčio nepažįstamojo: “ar negalėtų paduoti toliau esančios lėkštės su salotomis?”, „ar patinka ragaujamas vynas ir ką jis primena?“, „kuo užkepta žuvis ir kas tas juodas užbarstytas ant pomidorų?“.
Taip pat skaitykite: Leonardo da Vinči šedevras ir jo istorinis kontekstas
Kažkuriame lietuviškame romane ar apysakoje buvo pasakojama, kaip šeimos galva prie stalo susėdusius namiškius ir samdinius už atvertą burną žodžiui ištarti bausdavo šaukšto smūgiu į kaktą. O sovietų laikais įkalta elgesio norma „kada valgau, esu kurčias ir nebylys“ buvo prievartaujamos ištisos kartos. Ar tikrai mus taip baudė šaukštu, kad iki šiol bijome pakalbinti šalia sėdintį kompanioną? Ar tikrai mums reikia išgerti kelis bokalus, kad atsirištų liežuvis? Kai kitą kartą sėsime kartu prie stalo - negalvokite, kad tai paskutinė vakarienė, greičiau tai dar vienas žingsnis į andalūziškos gastronomijos pasaulį.
Alternatyvios "Paskutinės Vakarienės" Interpretacijos
Nenuostabu, kad tokios virtuvės žvaigždės kaip Anthony Bourdainas, Gordonas Ramsay ar Donatella Arpaia savo paskutinei vakarienei pageidautų daugiau nei duonos riekės. Tarkime, Anthony Bourdainas, kuris visam pasauliui žinomas iš kulinarinių kelionių ir šiuo metu vadovauja savo įkurtos užkandinės „Brasserie Les Halles“ (leshalles.net) virtuvei Niujorke, paskutinę vakarienę pageidautų suvalgyti „St John in London“ (stjohngroup.uk.com) restorane, paruoštą virtuvės šefo Ferguso Hendersono. Bourdainas paskutinius kąsnius sukramtytų vienumoje, o ant stalo norėtų matyti keptų kaulų čiulpų su petražolėmis ir kaparėlių salotų su prancūzišku batonu. Jamie Oliveris paskutinę vakarienę užgertų „Hoegaarden“ alumi.
Variacijų paskutinės vakarienės tema apstu. Antai dienraštis „Financial Times“ (FT) pasakoja apie britų virtuvės meistro Jimo Fisherio vasaros kulinarijos mokykloje Dordonėje (pranc. Dordogne), Pietų Prancūzijoje, surengtus kursus. Į diskusijas dėl paskutinės vakarienės jis pažiūrėjo labai rimtai ir savo mokiniams pasiūlė kulinarijos kursus „Garsiosios paskutinės vakarienės“. Mokiniai mokėsi gaminti patiekalus, kurie, anot p. Fisherio, buvo valgomi Pompėjoje prieš pat miestui lemtingą Vezuvijaus išsiveržimą, pvz., įdarytas miegapeles, arba tokius, kurių prieš atsižadėdamas sosto ragavo Jungtinės Karalystės karalius Eduardas VIII (karaliavo 1936 m.).
Mėgstantiems triūsti virtuvėje, ko gero, mažiausiai naudinga, bet ne mažiau linksma būtų Elvio Presley sumuštiniams skirta pamoka. Vienas mėgstamiausių rokenrolo karaliaus patiekalų buvo toks: ant vienos riekelės batono užtepama riešutų sviesto, ant kitos - sutrintų bananų, abi dalys suvožiamos, aptepamos sviestu ir kepamos keptuvėje, kol apskrunda.
„Norint pagaminti šiuos valgius, išskyrus Elvio sumuštinius, reikia mokėti ar bent išmanyti klasikinius maisto gaminimo būdus“, - savo patirtimi iš kulinarijos pamokų p. Fisherio mokykloje FT dalijasi Jamesas Ramsdenas, Londono teminių vakarienių klubo „Secret Larder“ šeimininkas, kulinarijos knygos autorius, nepriklausomas maisto apžvalgininkas. Anot jo, apsilankymas mokykloje net ir gastronomija nesidomintiems žmonėms palieka nemenką įspūdį.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: geriau nei bet kada
Mokykla įsikūrusi tarp kalvų, aplink niekieno netrukdomi šniukštinėja šernai ir kiti laukiniai gyvūnai. Iš Anglijos į Prancūziją persikėlę p. Fisheris ir jo žmona Lucy apšiurusią sodybą su keletu pastatų nusipirko prieš gerus 15 metų. Ten, kur jiems atvykus stiebėsi žolė sulig žmogaus ūgiu, dabar vingiuoja nepriekaištingi žvyro takeliai, auga prieskoninės žolelės, o vešinčio daržo p. Ponas Ramsdenas dalyvavo pamokose, kuriose mokėsi gaminti paskutinės „Titaniko“ keleivių vakarienės patiekalus.
„Titanike“ galėjai rasti visko, kas anuomet buvo geriausia, - geriausia mėsa, geriausios daržovės, geriausi virtuvės meistrai. Ir visa tai nugarmėjo į dugną“, - kalba mokyklos šeimininkas. Sykiu su geriausiais šefais vandenyno gelmėse dingo ir prabangiausio to meto laivo keleiviams sukurti receptai, taigi bandantiems atkurti paskutinę „Titaniko“ vakarienę tenka remtis nuogirdomis. Kita vertus, teigiama, kad laive buvo patiekiami populiariausi standartiniai anų laikų prabangių restoranų valgiai, tad p. Taigi, jei sektume šio meistro sumanymu, „Titaniko“ keleiviams būtų patiekta 10 patiekalų vakarienė. Mokiniai gaminti pradeda nuo desertų - Valdorfo pudingo ir ledų. Mokydamas ruošti vanilinį kremą ledams, meistras atskleidžia vieną savo paslapčių: „Nereikia praleisti amžinybės kaitinant grietinėlę ant mažos ugnies. Tiesiog užvirkite ją su vanile bei cukrumi ir pilkite tiesiai ant kiaušinio trynių, viską maišydami lyg pamišę. Vienas pagrindinių vakarienės patiekalų, kurį gamino p. Fisherio mokiniai, - ėriena su mėtų padažu. Meistras ėriuko kumpyje padaro kelis gilius dūrius peiliu, į juos prigrūda česnako skiltelių, rozmarino šakelių ir apelsino žievelių, kumpį pasūdo gera sauja druskos. Tada mėsą deda į plastikinį kepimo maišą ir ilgam šauna į orkaitę. Be „Paskutinių vakarienių“ patiekalų, p. Fisheris moko ir kitokių dalykų - kaip paruošti žuvų filė ar kaip neprašauti apsiperkant turguje. Vasarą meistras kviečia mokytis regioninės prancūzų virtuvės, vegetariškų valgių ruošimo paslapčių, vyno ir maisto derinimo.
„Titanikas“ 1912 m. balandžio 10 d. išplaukė iš Sautamptono Anglijoje ir turėjo pasiekti Niujorką. Balandžio 14 d. prieš vidurnaktį užplaukė ant ledkalnio ir nuskendo.
Paskutinė Vakarienė Kaip Įkvėpimas Šiuolaikiniams Renginiams
Gegužės 22-23 dienomis, Lietuvos kultūros tarybos remiamo idėjų ir tendencijų festivalio „Revolution“ metu, vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami į „Paskutinę vakarienę“ - restorane „Valdovai“ Katedros aikštėje rengiamą performatyvų maisto renginį, kuris provokuos apmąstyti globalių klimato pokyčių, taršos ir nykstančių išteklių poveikį žmonių gyvenimuose. Pasak organizatorių, kuriant unikalų šio renginio scenarijų buvo siekiama suderinti skirtingas religijas ir filosofijas.
„Tai tikrai ne paskutinė ir ne visai vakarienė - tai performatyvus kulinarinis vakaras, kurio metu istoriniuose požemiuose, apsaugoti nuo griūvančio pasaulio negandų, susirinksime pasaulio pabaigos ritualams ir jų skoniams“, - taip „Paskutinės vakarienės“ idėją pristato jo organizatoriai Tauras Stalnionis („Café Müller“), Giedrė Selenytė, Monika Radžiūnaitė, bei „Taurakalnio“ įkūrėja Monika Čereškaitė. Festivalio „Revolution“ organizatorius, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas Aurimas Kamantauskas priduria, kad „Paskutinė vakarienė“ yra maisto choreografijos žanro renginys. Pasak jo, šis žanras yra visiška naujovė Lietuvoje.
„Vienas festivalio „Revolution“ tikslų yra įkvėpti smalsius žmones domėtis pasaulinėmis tendencijomis, paskatinti eksperimentuoti, atrasti naujas ir netikėtas bendravimo, susitikimų, net vakarienės rengimo formas. Būtent tokia bus „Paskutinė vakarienė“, kurią atras per Vilniaus senamiestį ir Naujamiestį besitęsiančio festivalio žemėlapio dalyviai - žadanti netikėtas patirtis ir iš tiesų stebinanti“, - pažymi A. Kamantauskas.
Per Maistą - Žvilgsnis Į Galimas Pasaulio Pabaigas
„Paskutinės vakarienės“ idėjos autorė, prekių ženklų ir performatyvių patirčių kūrėja G. Selenytė sako, kad vakarienės svečiai pirmieji turės galimybę pažvelgti į ateities scenarijus. Pasak jos, maistas yra unikali medijos priemonė, gebanti perduoti žinutę ne tik apie šiuolaikinio pasaulio iššūkius, globalizaciją, demografines problemas ar pasauliui gresiančią maisto krizę, bet ir apie galimas pasaulio pabaigas.
„Kurdami įžanginę vakarienę nagrinėjome žymių mokslininkų, išradėjų ir tyrėjų antropologinius tyrimus, filosofinius pamąstymus bei statistiką. Nors jie ir neturi gerų prognozių, sako, kad viskas vis dar yra mūsų pačių rankose“, - teigia G. Selenytė. Į „Paskutinės vakarienės“ repeticiją susirinkę vilniečiai stebėjosi tiek projektui sukurtų patiekalų pateikimu ir estetika, tiek ir jų skoninėmis savybėmis. Renginio dalyviams ant stalo buvo patiektos druskoje keptos fosilijos, pagamintos iš morkų ir svogūnų, samanas imituojantis sojų pupelių pyragas, avinžirnių griliažas, sepijų rašalu dažytos itališkos grissini lazdelės ir didelis valgomas maisto atliekų kalnas - iš juodos duonos plutos ir daržovių lupenų pagaminti traškučiai. Visi šie ir kiti patiekalai skatino susimąstyti apie besikeičiančio pasaulio iššūkius, bet tuo pat metu buvo nuostabaus, dar nepatirto skonio.
Pasak maitinimo paslaugų įmonės „Taurakalnis“ įkūrėjos M. Čereškaitės, tokios vaišės ateityje gali tapti įprastu žmonijos maisto racionu. „Labai tikėtina, kad mažėjant išteklių kiekiui visi maisto likučiai, kuriuos dabar automatiškai metame į šiukšliadėžę - lupenos, duonos pluta ar pupų luobelės - ateityje gulės ant mūsų stalo. 100 proc. panaudosime kiekvieną įmanomą produktą, nes daugiau paprasčiausiai nebus iš ko rinktis“, - prognozuoja M. Čereškaitė.
Kūrybiškumas Ir Riboti Ištekliai
Pasak dizainerio T. Stalnionio, „Paskutinė vakarienė“ kalba ne apie individų, bet apie mūsų, kaip rūšies, išnykimą. „Per įžanginę vakarienę ant stalo matėme vandenynus - iš krevečių kiautų virtą sultinį, aštuonkojus, taip pat juodą išdžiūvusį mišką, kurį atvaizdavo dažytos grissini lazdelės. Polinkį jungtis į kultus iliustravome piramide, pastatyta iš putojančio vyno ir želės kubelių. Tokia buvo mūsų repeticija, o dabar kiek kitaip viską pergalvojome, į vakarienes įtrauksime performatyvų maisto pateikimą, šiek tiek pasikeis ir maisto forma“, - apžvelgia T. Stalnionis ir priduria, kad gegužės 22-23 d. rengiamoje „Paskutinėje vakarienėje“ ant stalo bus patiekta dar daugiau skonių bei simbolizmo. Kiekvienas patiekalas atspindės skirtingas žmonijos negandas: globalius klimato pokyčius, taršą, nykstančius išteklius ar stichines nelaimes bei skatins apmąstyti Žemės išlikimo galimybes. Visa tai bus pateikta per skirtingas tradicijas ir požiūrio kampus. Kūrybinę projekto komandą renginių metu taip pat papildys šiuolaikinės tapytojos M. Radžiūnaitės vaizdo instaliacijos bei architekto, muzikos kūrėjo Artūro Čertovo garso takelis.
Pasak „Paskutinės vakarienės“ rengėjų, šiuo projektu taip pat siekiama parodyti kūrybiškumą - kaip net ir iš ribotų išteklių galima pasidaryti šventę. „Nors išteklių ir mažėja, maistas vis tiek privalo teikti džiaugsmą. Valgydamas žmogus turi patirti pasitenkinimą visomis savo juslėmis: akimis, uosle, gomuriu. „Paskutinės vakarienės“ meniu parodys, kad mažas ingredientų kiekis netrukdo sukurti labai skanių ir malonumą teikiančių patiekalų. Ateityje vilties tikrai yra“, - šypsosi M. Čereškaitė.
Dvasinė Paskutinės Vakarienės Prasmė
Šiandien skaitome Šventajame Rašte ir apmąstome Paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais, Jo apaštalais aukštutiniame kambaryje, Jeruzalėje. Jis nuplovė savo mokiniams kojas, parodydamas jiems tarnaujančią meilę iki galo, dalino Savo kūno simbolį - duoną bei išliejamo kraujo už pasaulio nuodėmes įvaizdį - vyną. Paskutinė Vakarienė tapo pačia intymiausia scena tarp Dievo ir Jo žmonių, kurioje demonstruojama nesavanaudiška meilė. Tuo agapės (gr. nesavanaudiškos meilės) keliu mokiniai buvo pakviesti eiti patys ir tokiu būdu statyti Kristaus bažnyčią. „Vaikeliai, Aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Ir, paėmęs duoną, Jis padėkojo, laužė ją ir davė jiems, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.
Visagali Mokytojau, Tu visa sukūrei dėl Savojo vardo; Tu dovanojai žmonėms maisto ir gėrimo, kad džiugintum juos, o jie galėtų Tau dėkoti; bet mums Tu dovanojai dvasinį maistą ir gėrimą amžinam gyvenimui, per Savąjį Tarną. Tada mes visi pakilsime kartu ir melsimės už save pačius. Jis priims juos ir pasiūlys girti bei šlovinti visatos Tėvą, per Sūnaus vardą ir Šventosios Dvasios malonę. „Valgykite mano kūną,” Jis sako, „ir gerkite mano kraują.” Tai yra tinkamas maistas visiems Viešpaties tarnams. Jis siūlo savo kūną ir išlieja savo kraują, nes nėra nieko tinkamesnio „vaikelių” augimui. Kokia nuostabi paslaptis! Mus kviečia atiduoti seną, korumpuotą ir kūnišką gyvenimą, kaip seną maistą, ir gauti mainais kitą - naują Kristaus maistą, priimti jį ir saugoti Gelbėtoją mūsų sielose.
Viešpatie, Jėzau, išgydyk mūsų negebėjimą mylėti, kaip myli Tu. Dėkojame, kad dovanojai mums amžinąjį gyvenimą Savo Kūne ir Kraujuje - tai mūsų sieloms nuolatinė dvasinė duona ir gėrimas. Pamokyk mus Savo meilės - agapės kelio kreipiančio širdis į artimą, mūsų šeimas, bažnyčią ir tautą, bei vedančio link Tavo Namų.
Kitos Vakarienės Idėjos
Šiandien paskutinė žiemos diena. Švenčiame užgavėnes, valgome blynus ir varome žiemą iš savo kiemo. Ir, žinoma, pasitinkame taip ilgai lauktą pavasarį!!! Siūlau išsikepti blynus iš daržovių - bus sveika vakarienė. O kad būtų ir sočiau, valgykite blynus kartu su daigintais grūdais ir pupelėmis, sėklomis. Pupinukai - tai labai smagaus pavadinimo žemaitiškas patiekalas, gaminamas iš pupelių. Galima sakyti, kad tai paprasčiausi virtinukai, kuriuos dažniausiai galima sutikti pagamintus iš varškės ar bulvių. O dabar prie šio sąrašo galima pridėti ir virtinukus iš pupelių. Paprasčiau nebūna. Gabaliukas lašišos ir labai sūrus vanduo jai virti. Išvirtą lašišą dedame į lėkštę, kur jau guli kalnas mėgstamų daržovių - keletas minučių ir vakarienė jau garuoja ant stalo. Net prieskonių nereikia. Tai klasikinio žuvies pyrago lengvesnė versija. Paprastai šiam pyragui yra naudojamas bešamelio/baltas padažas (iš sviesto, miltų, pieno/grietinėlės), į kurį suguldoma žuvis su daržovėmis ir tada viskas užklojama bulvių koše. Pamėginau iškepti be bešamelio/baltojo padažo, kurį pakeičiau alyvuogių aliejumi. Dar vienas tobulas patiekalas greitai ir sočiai vakarienei. Ypač žvarbiais lapkričio vakarais, kai tikrai neaplanko mintys apie šaltibarščius ar gaspačio. Pagalvojau, kad tai dar viena priežastis, kodėl man patinka gyventi Lietuvoje, kurioje jaučiamas metų laikų sezoniškumas. Orkaitėje keptos daržovės yra nuostabiai universalus patiekalas. Kai žvarbus rudeniškas vėjas nuo medžių plėšia paskutinius lapus, o saulė vis rečiau apdovanoja glostančiais spinduliais, kodėl gi į savo virtuvę neįsileidus šildančių spalvų? Koftos labai populiarios Artimųjų Rytų, Balkanų, Šiaurės Afrikos, Pietų ir Centrinės Azijos virtuvėse. Tai maltos ar kapotos mėsos kukuliai, dažniausiai kepami ant griliaus. Pagal regionus koftos skiriasi pagal naudojamą pagrindinį ingridientą - aviena, jautiena, vištiena, daržovės, žuvis, ryžiai ir t.t.
tags: #paskutinės #vakarienės #maistas