Pasarai ir mėsos kokybė: tyrimai ir įžvalgos
Kiekvienoje sporto šakoje ar darbe, siekiant užtikrinti optimalius šuns organizmo poreikius, būtinos specialios treniruotės ir tinkamas šėrimas. Sportiniai šunys užsiima veikla, kuriai būtina optimaliai pritaikyti racioną. Šunų sporte pagrindiniai sėkmę lemiantys veiksniai yra kūno sandara, genetika ir elgsena, tačiau treniruotės ir mityba taip pat svarbūs. Per pastaruosius 20 metų labai padaugėjo šunų varžybų, tačiau šių sričių fiziologijos supratimas vis dar menkas. Daugiausia mokslinių duomenų sukaupta apie mitybos įtaką dviejuose labai skirtingose veiklose: ištvermėje (kinkinių šunys) ir sprinte (greihaundai).
Kūno įmitimo balai sportiniams šunims
Daugybė aktyvių šunų augintojų puikiai žino savo augintinių įmitimo balus ir „varžybų svorį“. Tradiciškai kūno įmitimas vertinamas 5 arba 9 taškų sistemoje. Paprastai sportinių šunų savininkai palaiko šunų būklę, kad ji atitiktų 4-5 balus 9 balų sistemoje. Tada šonkauliai lengvai apčiuopiami, pilvas akivaizdžiai įtrauktas ir, žiūrint iš viršaus, liemuo matomas, o slanksteliai jaučiami. Tačiau sprinto (greihaundų), lauko bandymų, medžioklinių ir sprinto kinkinių šunų savininkai gali palaikyti formą, vertinamą 3-4 balais. Tokiu atveju matomi trumpaplaukių šunų šonkauliai, gali būti matomi ir nugaros slanksteliai ar klubikaulio sparnai. Sprinto ir vidutinio aktyvumo (10-30 min.) reikalaujančių rungčių atstovai turi būti liesi, kad pasiektų didžiausią efektyvumą.
Pagrindiniai maisto elementai ir jų įtaka
Baltymai
Maistiniai baltymai palaiko raumenų vientisumą ir bendrą baltymų, albuminų bei raudonųjų kraujo kūnelių būklę. Hematokritas ir serumo baltymai treniruočių bei varžybų metu linkę mažėti, tai - persitreniravimo sindromo požymis. Tyrimai rodo, kad ištvermės sportininkams - kinkinių šunims baltymai padeda palaikyti raudonųjų kraujo kūnelių kiekį bei hematokritą. Manoma, kad maždaug 30 proc. apykaitos energijos turi būti gaunama iš labai lengvai virškinamų gyvūninės kilmės baltymų. Tiriant skirtingai šeriamas sprinto kinkinių šunų grupes, paaiškėjo, kad gaunantys per mažai baltymų (18 proc. apykaitinės energijos) šunys dažniau patiria kaulų ir raumenų traumas, jų maksimalus deguonies suvartojimas sumažėja 25 proc. Daugiausiai baltymų (30 proc. apykaitinės energijos) gaunančių šunų kraujo plazmos tūris 10 proc.
Su sprinto šunimis (greihaundais) situacija gali būti kiek kitokia. Nors teigiama, kad sprinteriams geriau gauti mažiau baltymų, gali būti, kad angliavandeniai energijos prasme pakeičia baltymus. Geresnė darbo kokybė galima dėl didesnio angliavandenių kiekio, o ne dėl paties baltymų trūkumo. Rekomenduojama, kad dauguma sprinto ir vidutinio aktyvumo šunų gautų bent 22-24 proc.
Baltymų šaltinis labai svarbu. Su kasdien per 4 val. po 12 km įveikiančiais šunimis atliktas tyrimas: jie gaudavo 35 poc. baltymų, tačiau skyrėsi jų šaltinis - tai buvo arba sojos, arba mėsos ir žuvies miltų baltymai. Po 3 sav. sojos miltais šertų šunų hematokritas sumažėjo, išaugo eritrocitų pažeidžiamumas. Vadinasi, ištvermės sporte naudojamiems šunims bent 26 proc.
Taip pat skaitykite: Mėsa: nuo ūkio iki stalo
Riebalai
Šunų racione riebalai gali būti naudojami kaip pagrindinis energijos šaltinis, nors tai prieštarauja žmonių ištvermės pratimų rekomendacijoms, kur pagrindinis dėmesys skiriamas angliavandeniams. Mažo intensyvumo pratimų trukmė nesusijusi su šunų glikogeno išeikvojimu, o ilgos trukmės pratimuose 70 proc. apykaitos energijos gaunama iš riebalų. Šių pratimų metu šunų skeleto raumenyse vyksta aukšta aerobinė veikla, padidėja mitochondrijų tankis. Tyrus kasdien apie 100 km nubėgančius haskius, po 5 dienų pastebėta, kad kuo ilgiau tie šunys bėga, tuo labiau prisitaiko prie riebalų panaudojimo, raumenyse sulaikydami glikogeną. Riebalai gali tiekti 60-70 proc. apykaitos energijos, ekstremaliu atveju - net 85 proc., ypač ištvermės rogių šunims. Adaptacija prie riebios dietos trunka 8-12 sav. Adaptacijos režimas padeda išvengti steatorėjos (riebalų išsiskyrimo su išmatomis).
Riebalų kiekis sprinterių racione labai diskutuotinas. Greičiausiai lenktyniniams greihaundams tinka racionas, sudarytas iš maždaug 30 proc. riebalų ir 24 proc. baltymų su likusia angliavandenių dalimi. Prieinama labai mažai informacijos apie optimaliausius riebalus sportuojančių šunų racione. Diskusijos apie polinesočiąsias rūgštis aktualesnės reabilitacijoje, kada svarbesni uždegiminiai procesai. Pastebėta, jog polinesočiosios RR potencialiai naudingos uoslės funkcijoms.
Angliavandeniai
Lengvai virškinami angliavandeniai kaip pagrindinė raciono dalis (40-50 proc. apykaitinės energijos) aktyviausiai naudojami tarp sprinto gyvūnų (greihaundų). Ištvermės sportininkams (kinkinių šunys) angliavandeniai gali sudaryti mažiau kaip 10 proc. Angliavandenių „pakrovimo“ principas populiarus žmonių lengvojoje atletikoje, tad perkeliamas ir į šunų sportą. Tai gali būti naudinga sprinteriams ir tarnybiniams šunims, ypač vykstant kelių dienų renginiams, kada raumenų glikogenas išeikvojamas per dieną ir turi būti papildytas. Popratiminis angliavandenių „papildymas“ rekomenduojamas šunims, kurie aktyviai juda 5 min.-3 h per dieną.
Skaidulos
Maistinės skaidulos, nepriklausomai nuo jų formos, lemia išmatų kiekį. Tai gali lemti tuštinimąsi netinkamu metu ir papildomą svorį. Netirpi ląsteliena didina išmatų kiekį, veikia kaip rišamoji medžiaga, galinti pagerinti išmatų kokybę esant viduriavimui. Tirpi ląsteliena geba keisti žarnyno mikroflorą ir potencialiai padidinti maisto absorbciją žarnyne. Daugelį žarnyno sveikatos palaikymui skirtų komercinių pašarų sudaro nedideli kiekiai dervos, sojos skaidulų, fruktooligsacharidų, kitų oligosacharidų ir mišrių tirpios ir netirpios ląstelienos šaltinių, pagerinančių išmatų kokybę ir žarnyno absorbcines galimybes. Tirpios ląstelienos kiekis paprastai sudaro mažiau kaip 2 proc. Mišrios tirpios ir netirpios skaidulos yra cikorijos šaknis, cukrinių runkelių minkštimas, pomidorų skaidulos ir psylium (balkšvojo gysločio sėklų skaidulos).
Mineralai
Mineralai gali būti skirstomi į pagrindinius mineralus ir mikroelementus. Pagrindiniai mineralai labai svarbūs, pastebėtas jų trūkumas netradicinėse dietose (šeriant tik mėsa). Jei šuniui duodama mėsa, ji turi būti su kaulais, kad būtų pagerinta kalcio ir fosforo pusiausvyra. Kalcis turi sudaryti 0,6-2,1 proc. sausos medžiagos masės su panašiu fosforo kiekiu. Magnis taip pat tampa problema netradicinėse dietose, kur nebūna kaulų ir nenaudojamas komercinis ėdalas. Kitų svarbių mineralų (natris, kalis ir chloridas) trūkumas niekad nepastebėtas tarp suaugusių darbinių šunų, tačiau neklinikinė hiponatremija aptikta tarp ištvermės haskių varžybų metu ir imituotose ištvermės varžybose. Natrio susilaikymo pokyčiai gali būti tiesiogiai susiję su natrio prieinamumu maiste. Tiriant specialių elektrolitinių mišinių naudojimą sporte nepastebėta jokio efekto ir (ar) potencialaus teigiamo poveikio virškinimo trakto sutrikimams (viduriavimui). Taip pat reikia nepamiršti, kad kalcio prieinamumas sumažėja kai riebalai racione sudaro daugiau kaip 60 proc.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti sugedusią mėsą
Mikroelementų daugėja vartojant komercinius pašarus, mažėja šio tipo dietas papildant mėsa, tačiau nepastebėta klinikinių vario, cinko, geležies, mangano, jodo ar seleno trūkumo požymių tarp komerciniais pašarais ar jų mišiniu su mėsa šeriamų šunų. Taip yra greičiausiai dėl to, kad į daugelį šunų pašarų traukiami didesni mikroelementų kiekiai, negu reikalaujama, be to, sportuojantys šunys suėda daugiau maisto.
Vitaminai
Vitaminai klasifikuojami į tirpius riebaluose ir tirpius vandenyje. Vandenyje tirpūs vitaminai dalyvauja medžiagų apykaitoje. Vitaminas C - labiausiai paplitęs vandenyje tirpus antioksidantas. Normalus šio vitamino kiekis šunų organizme palaikomas kepenų sintezės dėka. Vis dėlto sportuojant askorbo rūgšties koncentracija serume sumažėja daugiau kaip perpus. Kasdien duodant 1 g askorbo rūgšties, serumo koncentracija laikosi arčiau normalios, bet panašus papildymas greihaundams mėnesio bėgyje suprastina rezultatus.
Riebaluose tirpūs vitaminai (A, D, E ir K) ne tokie saugūs ir dėl to reikalauja daugiau dėmesio. Pakankamai vitamino K sintetina šunų virškinimo trakte esančios bakterijos. Vitamino A daug organų mėsoje. Jei subproduktai naudojami kaip raciono dalis, jie neturi viršyti 15 proc. bet kokio mėsos mišinio. Ypač daug vitamino A yra kepenyse. Vitamino E trūkumas pastebėtas tarp medžioklinių vien mėsa šunų šertų ir sukėlė tinklainės degeneraciją. Vitaminas E intensyviai tiriamas tarp ištvermės kinkinių šunų, per mažas jo kiekis siejamas su didesne rizika nebaigti varžybų. Įrodyta, kad 100-1000 TV vitamino E kelia serumo tokoferolio koncentraciją, tačiau 1000 TV lėtina lenktyninius kurtus. Tokoferolio papildai nerekomenduojami sportiniams šunims kurie šeriami pilnai subalansuotais komerciniais pašarais.
Yra hipotezių, kad antioksidantų „kokteiliai“ geba efektyviau (negu vienas agentas) sumažinti laisvųjų radikalų žalą. Tyrimų duomenimis, tokie mišiniai geresnių rezultatų nelemia.
Šėrimo modeliai
Maitinimo modelis gali būti labai svarbus. Sprinto šunys bėga trumpiau kaip 10 min. vieno užsiėmimo metu, tad jiems iki pratimų likus 24 valandoms pašarų kiekį naudinga sumažinti 20 proc. Kai kas duoda mažus angliavandenių kiekius prieš treniruotę, yra keletas šią strategiją patvirtinančių tyrimų. Sprinto ir tarpiniai sportininkai, ypač Agility ir lauko bandymo šunys, kurie per dieną turi keletą trumpų užsiėmimo seansų, po krūvio gali gauti mažus angliavandenių kiekius, jei sekanti rungtis nusimato po 2-3 val.
Taip pat skaitykite: Mėsos kokybė ir žuvų miltai: ką reikia žinoti
„Tarpiniai“ sportininkai, dirbantys kartą dienoje po 20-120 min., remiasi tik glikogeno ir riebalų energijos gamyba, tad rekomenduojama juos šerti vidutiniškai riebia dieta. Šis racionas leis papildyti raumenų glikogeno atsargas ir padidins mitochondrijų kiekį. Riebalai bus naudojami kaip pagrindinis kuras. Siekiant skatinti riebalų vartojimą ir lipolizę, „tarpinius sportininkus“ rekomenduojama šerti kartą dienoje 2 val.
Ištvermės atletus (kinkinių šunis) rekomenduojama šerti kartą dienoje, likus 2 valandoms iki vidutinio sunkumo treniruotės ir 12-18 valandų iki varžybų.
Pašarų įtaka pieno kokybei ir karvių produktyvumui
Pieno ūkio pelningumui didelės įtakos turi karvių produktyvumas, kurį lemia daugelis veiksnių, bet labiausiai - pašarai ir šėrimas: jų įtaka produktyvumui sudaro apie 50-60 proc. Užtikrinant aukštą karvių produktyvumo lygį, svarbus ne tik primelžiamo pieno kiekis, bet ir jo sudėtis, kuriai įtaką daro racionas ir pašarai. Pieno kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek, kaip ir kokios kokybės pašarų sušeriama karvei bei koks jų santykis racione. Jei naudosime aukštos kokybės pašarus, bet bus nesubalansuotas racionas - norimo rezultato negausime. Todėl neužtenka vien sočiai ir vertingais pašarais šerti karves, kad duotų daugiau ir geresnės sudėties pieno. Kitas tikslas - sumažinti pieno gamybos savikainą.
Pašarų kokybės rodikliai
Pagrindiniai visų gyvulininkystės ūkių pašarai yra žoliniai. Pagrindinis pašarų kokybės rodiklis yra sausosios medžiagos (SM). Tai pašaro dalis, gauta išgarinus vandenį. Sudarant racioną ir vertinant pašarų kokybę, visi pašarai perskaičiuojami į sausąsias medžiagas. Galvijų 100 kg svorio reikia skirti 3,5-3,8 kg, kartais - iki 4-4,7 kg pašarų SM per parą. Galvijų suėdamų pašarų kiekis 65-70 proc. priklauso nuo SM virškinamumo. Rekomenduojamas SM kiekis - 25-35 proc. Žalia ląsteliena - tai organinė mėginio, paveikto pirmiausia rūgštimi, tada - šarmu, liekana. Daugiausia ją sudaro ląstelės sienelės polisacharidai ir kitos medžiagos (ligninas). Bene svarbiausias žolės ir konservuotų žolinių pašarų kokybės rodiklis - ląstelienos kiekis. Suvėlinus šienapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašarai bus tik vidutinės kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintys pašarai yra laikomi blogais.
Žali baltymai taip pat turi įtakos pašarų maistinei vertei. Jeigu energija yra tarsi cementas, tai žali baltymai - svarbios statybinės maisto medžiagos, kurios formuoja imuninę sistemą, nuo kurių priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokybė ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Iš organizmo resursų gyvulys baltymų pasisavina labai mažai, todėl labai svarbu, kiek žalių baltymų yra žoliniuose pašaruose. ADF, kurią sudaro celiuliozė ir ligninas, rodo pašarų ėdamumą. Bent 75 proc. ADF turi būti gaunama iš stambiųjų pašarų, o galvijo racione jos turi būti 21-30 proc. Tokius pašarus gyvuliai noriai ės. Dar vienas rodiklis, kuris parodo žolinių pašarų ir bendro raciono kokybę, yra NDF - ją sudaro celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas, t. y. ta dalis, kurios gyvulys nepasisavina. Ši ląsteliena skatina atrajojimą ir didžiojo prieskrandžio veiklą.
Žali pelenai - nesudegusios pašarų mėginio dalies liekana. Be mineralinių medžiagų, į šią grupę patenka ir kitos nesudegusios pašalinės sudedamosios dalys (užterštos žemėmis ir kitais silikatais). Jeigu žalių pelenų, esant didesniam pašarų drėgnumui ir baltymingumui bei anaerobinėms (be deguonies) sąlygoms, yra daugiau kaip 9 proc., gali prasidėti nekontroliuojamas klostridijų augimas. Pagrindiniai iš pašarų gaunami galvijų energijos šaltiniai yra ląsteliena, cukrus, krakmolas, riebalai. Žali riebalai skaidomi didžiajame prieskrandyje ir įsisavinami žarnose. Jų žoliniuose pašaruose gali būti nuo 1,7 iki 4,5 g/kg SM. Galvijų pašarams vertinti ir poreikiui nustatyti taikoma apykaitos energija (AE). Ji gaunama iš virškinamosios energijos atėmus jos nuostolius, patirtus per virškinimo procesą. Organizmas panaudoja ne visą AE - dalis išsiskiria kaip šiluma ir sunaudojama pašarui kramtyti, virškinti.
Subalansuoti galima naudojant ankštinių augalų grūdus: žirnius, pupas, saldžiuosius lubinus arba išspaudas (rapsų, saulėgrąžų), sojų rupinius. Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos fazės žolių ląsteliena. Peraugusių (sumedėjusių) augalų ląsteliena virškinama blogai, jos gyvuliai nepasisavina ir ji išeina iš organizmo kaip balastas. Pagal tai galima vertinti, kiek laiko buvo pavėluota šienapjūtė. Žolynai sunaudoja labai daug mineralinių medžiagų, todėl juos verta ir reikia tręšti.
Baltymai yra labai svarbios maisto medžiagos, lemiančios galvijų produktyvumą, produkcijos kokybę, sveikatingumą ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Produktyvumui įtakos turi ir visavertiški baltymai, o tai tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamųjų aminorūgščių, t. y. Baltymai turi ir tokių nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurios organizme nesigamina, todėl turi būti gaunamos su pašarais. Karvės organizmas jų gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos mikrobinės prieskrandžio masės ir likusių prieskrandyje nesuskilusių pašaro baltymų. Baltymai yra labai brangūs, todėl nepasisavintus juos su urėja išvaryti į išorę, vadinasi, patirti didelius nuostolius. Mineralinės medžiagos būtina pašarų sudedamoji dalis. Galvijams svarbūs riebaluose tirpstantys vitaminai A, D, E, kadangi jie organizme nesintetinami. Juos galvijai turi gauti su pašarais. Angliavandeniai - pagrindiniai gyvulio energijos šaltiniai. Jie yra skirtingi.
Kiaulininkystė Lietuvoje: veislinės savybės ir pašarai
Kiaulininkystė yra viena iš prioritetinių šakų Lietuvos žemės ūkyje. Įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus vakarų rinkoms, kokybiškos kiaulienos paklausa ir konkurencija tarp kiaulininkystės ūkių didėja. Mūsų šalies kiaulienos produktai jau konkuruoja su importuotais produktais vidaus ir užsienio rinkose. Norint būti lygiaverčiais partneriais Vakarų Europos rinkoje, būtina gerinti kiaulienos kokybę. Tai galima padaryti taikant modernius biotechnologinius (reprodukcijos bei molekulinius) metodus, kurie padeda labai paspartinti selekcijos procesą, padidinti kiaulių produktyvumą, sveikatingumą bei kiaulininkystės produkcijos kokybę.
Veislės ir produktyvumas
Kiaulienos gamybos sėkmė priklauso nuo daugelio faktorių: veisiamų kiaulių produktyvumo, auginimo ir laikymo sąlygų, sugebėjimo veisime pritaikyti įvairias veisles derinant, panaudoti jų genetinį potencialą gaminant geros kokybės, paklausią prekinę produkciją. Šiuo metu padidėjo neriebios kiaulienos paklausa. Ypač didžiausią paklausą ES ir pasaulio rinkose turi raumeninga kiauliena. Gerinant kiaulių produktyvumą (vislumą, pieningumą, penėjimosi ir mėsines savybes), svarbus vaidmuo tenka veisliniam darbui. Efektyviam kiaulių veislininkystės darbo užtikrinimui, spartesniam veislinių gyvulių produktyvumo genetinio potencialo išryškinimui būtina vykdyti veislinių kiaulių produktyvumo kontrolę, kuilių ir paršavedžių vertinimą pagal palikuonis penėjimosi bei mėsines savybes, stresgeno ir kitų paveldimų ydų tyrimus, veislinio prieauglio atranką pagal raumeningumą ir lašinių storį, nustatomą ultragarso aparatais, veislininkystės informacinės sistemos diegimą ir tobulinimą bei duomenų analizę. Kiaulių veislinės savybės gerinamos kiaulių veislynuose.
Penėjimosi savybės
Svarbu ištirti atskirų veislių penėjimosi savybes. Brendimo greitis - amžius dienomis, kai gyvuliai pasiekia 100 kg masę. Vidutinis paros priaugimas parodo gyvulio penėjimosi intensyvumą. Pašarų sąnaudos 1 kg priaugimui - šiuo rodikliu vertinamas kiaulių pašarų pasisavinimas. Minėti rodikliai yra pagrindiniai atliekant kontrolinį penėjimą ir vertinant skerdenų mėsingumą. Kitu etapu vertinama kiaulių mėsos kokybė. Šioje gyvulių vertinimo sistemoje pagrindinis vertinimo kriterijus yra skerdenos masė ir raumeningumas. Tai raumeninio audinio masės santykis su skerdenos mase, išreikštas procentais.
Mitybos įtaka mėsos kokybei
Vienas iš pagrindinių gyvulininkystės produktų gamyboje kriterijų yra pašarai, kurie sudaro apie 70 % gyvulininkystės produkcijos gamybos išlaidų. Nuo jų priklauso kiaulių sveikatingumas ir produktyvumas. Aukštos mitybinės ir biologinės vertės kiaulienai gauti svarbų reikšmę turi visavertis ir gausus auginimas subalansuotais racionais. Pastaruoju metu paklausesnė liesa kiauliena, todėl riebias kiaules auginti nuostolinga. Raumens kiekis skerdienoje 30-50 % priklauso nuo mitybos. Lietuvoje pradėta skirti daugiau dėmesio kiaulių mitybos faktoriui. Pažangiuose ūkiuose įdiegtos kiaulių auginimo skerdimui auginimo schemos. Daugelis mitybos specialistų teigia, kad tinkamai subalansavus skerdimui auginamų kiaulių mitybą, raumens kiekį galima padidinti iki 55 proc. Tyrimais nustatyta, kad raumeningumas priklauso nuo apykaitos energijos lygio (AE) ir baltymų kiekio bei santykio su AE pašaruose. Didelę įtaką turi AE, bendrasis baltymas ir pasisavinamo lizino kiekis bei santykis.
Aminorūgštys, kurių pašarų proteinuose daugiausia, turi būti gaunamos su pašaru. Labai svarbios limituojančiosios aminorūgštys, kurių pašaruose trūksta. Kuo didesnis aminorūgšties kiekis viršija organizmo poreikius, tuo neefektyviau ir daugiau jų sunaudojama produkcijai pagaminti. ES šalyse atliktais tyrimais nustatyta, kad kiaulių raumeningumas priklauso ne tik nuo apykaitos energijos (AE) kiekio pašaruose, bet ir nuo jos santykio su žaliaisiais proteinais (ŽP) ir virškinamosiomis aminorūgštimis. Per mažas paros priesvoris sumažėja, jei trūksta minėtų medžiagų.
Siekiant kuo pigiau užauginti kiaules, penėjimo laikotarpį patartina suskirstyti į atskirus laikotarpius. Kiekvieno penėjimo laikotarpio metu kiaulės turi būti šeriamos skirtingo maistingumo pašarais. Penėjimo pradžioje reikalingi maistingesni, turintys daugiau baltymų ir pasisavinamo lizino pašarai.
Šeriant penimas kiaules, reikia nepamiršti ir pašarų, kurie blogina mėsos kokybę. Neigiamos įtakos turi kukurūzai, avižos, kvietinės ir ruginės sėlenos, žuvies atliekos ir miltai, melasa, įvairios išspaudos ir rupiniai, riebalai, grikiai, broga bei įvairūs biologiniai ir cheminiai stimuliatoriai. Norint nepabloginti mėsos kokybės, šiuos pašarus reikėtų duoti ribotai, neviršyti leidžiamų normų, o penėjimo pabaigoje jų kiekį dar labiau sumažinti.
Laikymo sąlygos
Minimalus kiaulidės apšviestumas yra 40 liuksų. Tai svarbu gyvulių prižiūrėtojams. Kiaulės turi turėti galimybę knisti pakankamą kiekį šiaudų, šieno, pjuvenų, drožlių arba pasterizuotų durpių (šis reikalavimas įsigaliojo nuo 2003 m.). Kiaulių tvarto statybai, gardams ir įrenginiams naudojamos medžiagos turi būti nekenksmingos, lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Kiaulių negalima visą laiką laikyti tamsoje. Atsižvelgiant į jų prigimtines savybes bei fiziologinius poreikius, reikalingas natūralus arba dirbtinis apšvietimas. Naudojant dirbtinį apšvietimą, jo trukmė turi atitikti natūralaus apšvietimo laiką.
Penimos kiaulės paprastai laikomos atskiruose grupiniuose garduose, kuriuose įrengiamos šėrimo ir poilsio aikštelės. Grindys turi būti lygios, kietos ir tvirtos, neslidžios, kad kiaulės nesusižeistų ar kitaip nenukentėtų nei stovėdamos, nei gulėdamos ant jų. Jos turi būti pritaikytos tam tikro dydžio ir svorio kiaulėms. Grotelinės grindys užtikrina sausumą garde, nes mėšlas sukrenta per groteles ir mažai reikia darbo sąnaudų joms nuvalyti. Kiaulių laikymas ant gilaus kraiko leidžia taupyti šilumą kiaulidėse ir kartu spartinti kiaulių augimą. Taikant kiaulių auginimo ant gilaus kraiko technologiją, galima ne tik visiškai atsisakyti mėšlo šalinimo, bet iš dalies ir kraikymo.
Kiaulidėse labai svarbu užtikrinti gerą mikroklimatą, atsižvelgiant į gyvulių amžių. Oro temperatūra yra vienas iš svarbiausių aplinkos veiksnių. Bandymais nustatyta, kad kintant patalpos arba lokalinei temperatūrai ± 4°C lygyje, paros priesvoriai per parą sumažėja 72 g. Nesilaikant minėtų sąlygų, padidėja pavojus gyvulių sveikatai, kiaulės blogai auga, sunaudoja neadekvatų pašarų kiekį, pagal jų poreikius, padidėja penėjimo trukmė ir pašarų sunaudojimas. Kiaulių verslas tampa nuostolingu.
Lytis ir amžius
Skerdena yra raumeningesnė, jei gyvulys yra kastratas, jo mėsoje yra daugiau baltymų ir mažiau tarpraumeninių riebalų, palyginti su kastratais. Nekastruotų patinų mėsa yra kietesnės konsistencijos, tarpraumeninių riebalų beveik nėra arba jų yra labai mažai, jų vietoje yra daugiau jungiamojo audinio. Taip pat, nustatytas tiesioginis ryšys tarp lyties ir raumeninio bei riebalinio audinių išeigos. Didėjant skerdenos masei, liesos mėsos kiekis mažėja, o lašiniai ir riebalai didėja. Gyvuliui senstant, jo organizme intensyviau pradeda kauptis riebalai. Optimaliu baltymų susiformavimo deriniu pasižymi 8 mėn. kiaulės. Vyresnių kiaulių skerdenoje aptinkama daugiau riebalinio audinio, o jam suformuoti reikia daugiau pašarų nei formuojantis raumenims. Mėsos kokybę labai įtakoja ir individualios gyvulio savybės.
Veislinių kiaulių produktyvumo kontrolė
Lietuvoje veislinių kiaulių produktyvumo duomenys kaupiami ir analizuojami veislininkystės apskaitos informacinėje sistemoje. Lietuvos vietinės, senojo genotipo Lietuvos baltosios, dabar šalyje esantys diurokai ir pjetrėnai vertinami kol kas 100 balų sistema. Veislynuose kiaulių selekcija nukreipta į jų vislumo ir pieningumo didinimo, penėjimosi ir mėsinių savybių gerinimo kryptimi.
#
tags: #pasarai #blogina #mesos #kokybe #tyrimai