Panevėžio konditerijos įmonės istorija
Panevėžio konditerijos įmonės istorija yra neatsiejama nuo miesto istorijos ir verslo raidos. Šiame straipsnyje apžvelgsime vienos iš žinomiausių Panevėžio konditerijos įmonių - „Panevėžio eglė“ - istoriją, jos veiklą ir indėlį į miesto ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Taip pat aptarsime Kranto gatvės, kurioje įsikūrusi įmonė, istorinę reikšmę ir kitas verslo įmones, kurios čia veikė.
Kranto gatvės istorija
Kranto gatvė Panevėžyje turi turtingą istoriją, kurioje persipina prekyba, pramonė, švietimas ir kultūra. Cariniais laikais ši gatvė buvo vadinama Monopolio arba Krantinės gatve. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžia jai suteikė Kaizerio Vilhelmo vardą.
Per ilgus metus gatvė patyrė įvairių pokyčių. 1807 m. gaisras padarė nemažai žalos, tačiau pastatai buvo suremontuoti ir atnaujinti. Didžiausia Kranto gatvės vertybė - seniausias Panevėžio pastatas, svarbus istorijos paminklas, kuriame lankėsi prezidentas Antanas Smetona.
Kranto gatvėje veikė įvairios verslo įmonės, įskaitant malūnus ir lentpjūves. Vienas didžiausių Panevėžio malūnų buvo garinis Zelmano Šliomos Rabinovičiaus malūnas, atidarytas apie 1900 metus. Tam pačiam Rabinovičiui priklausė daug turto Panevėžyje, įskaitant didelį pastatą miesto centre, Ukmergės gatvėje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiai susprogdino visus Panevėžio malūnus, išskyrus Rubinšteino malūną Kranto gatvėje, kuriame dabar įsikūręs viešbutis.
Be malūnų, Kranto gatvėje veikė ir kitos įmonės, tokios kaip Zelmano ir Leibos Giršovičių lentpjūvė (Kranto g. 15) ir Jokūbo Loperto vatos dirbtuvė (Kranto g. 46), kuri 1948 metais tapo vatos fabriku „Nevėžis“. Gatvėje taip pat buvo verdami saldainiai keliose vietose.
Taip pat skaitykite: Nuo tradicijų iki bankroto
Kranto gatvė taip pat susijusi su Panevėžyje gyvenusia vokiečių bendruomene ir lenkų gimnazija, egzistavusia nuo 1919 iki 1940 metų. Gimnazija iš pradžių veikė inžinieriaus Konstantino Birulio namuose Marijos gatvėje (dabar A. Smetonos g.), o vėliau persikėlė į naujus rūmus Kranto gatvėje 1930 metais. Nacių okupacijos metais šiose patalpose veikė iš Klaipėdos atkelta prekybos mokykla.
1923 metais, atkūrus degtinės monopolį nepriklausomoje Lietuvoje, buvo nuspręsta Kranto gatvėje atgaivinti degtinės pilstymo įmonę, kuri nacių okupacijos metais buvo pervadinta degtinės gamykla.
Dar viena Kranto gatvės įžymybė - raudonų plytų mūro pastatas, žinomas kaip konservų fabrikas. Tačiau šis pastatas nebuvo skirtas daržovių ar vaisių konservavimui. 1944 metų rugpjūtį čia buvo įkurtas Lietuvos konditerijos ir vaisių-daržovių perdirbimo tresto „Skanėstas“ Panevėžio skyrius, kuris netrukus buvo pervadintas Panevėžio konditerijos, vaisių ir daržovių kombinatu. 1955 metais visi Panevėžio daržovių kombinato skyriai persikėlė į Kranto gatvę.
Šis ilgą istoriją turintis raudonplyčių pastatų kompleksas šiuo metu yra vienas didžiausių miesto skaudulių ir laukia atgimimo.
Konditerijos istorija Lietuvoje
Konditerijos tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Jau prieš 15 000 metų iš grūdų masės buvo kepami kieti kepiniai. Senovės Egipte prieš 5000-6000 metų mokėta duonos tešlą kildinti rauginimo būdu. Pramoninėse kepyklose duona pradėta kepti 19 a.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija „Panevėžio energijos“ vartotojams Pasvalyje
Lietuvoje pirmosios kepyklos kūrėsi prie dvarų. Paprastai tai būdavo atskiri pastatai su rankinėmis girnomis, grūdų grūstuvais, žarijų krosnimis. Kepėjai minimi 16 a. dvarų inventorių knygose. Be duonos kepimo, kepėjai dirbo ir kitus dvaro darbus, kartais mokėjo činšą. Tik didesniuose miestuose buvo amatininkų (daugiausia svetimšalių), kepančių duoną pardavimui.
20 a. 3 dešimtmetyje amatininkų kepyklos sparčiai kūrėsi mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Didesniuose miestuose imta steigti mechanizuotas kepyklas. 1931 Kaune įsteigta Paramos kooperatyvo kepykla turėjo automatinę konvejerinę krosnį ir iškepdavo iki 45 tonų duonos per parą.
1940 pradžioje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo 1150 kepyklų. Dauguma jų veikė prie maisto produktų parduotuvių, buvo nedidelės ir turėjo tik po vieną darbininką. Per Antrąjį pasaulinį karą kai kurios didesnės kepyklos (Panevėžio, Klaipėdos ir kitos) buvo sugriautos, daug kepyklų nusiaubta.
Sugriautos kepyklos po karo buvo atstatytos, modernizuotos (žarijų krosnys pakeistos konvejerinėmis, gamyba mechanizuota), pastatyta nedidelių kepyklų. 6-7 dešimtmečiais mažos įmonės buvo likviduojamos. Iki 1964 pastatytos 8 didelės kepyklos Vilniuje ir Kaune (po 2), Klaipėdoje, Šiauliuose, Druskininkuose ir Palangoje, 70 kepyklų rajonuose.
Atkūrus nepriklausomybę valstybiniai duonos gamybiniai susivienijimai ir duonos kombinatai tapo akcinėmis bendrovėmis, priklausančiomis Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai (iki 2000), o Lietkoopsąjungos įmonės - uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis. 21 a. pradžioje Lietuvoje veikė apie 40 didelių duonos pramonės įmonių bei apie 2000 nedidelių privačių kepyklų.
Taip pat skaitykite: Analizė: Dalyvio anketa
„Panevėžio eglė“ istorija ir veikla
„Panevėžio eglė“ yra viena iš žinomiausių ir garsiausių konditerijos įmonių Panevėžyje. Nors mieste yra apie 20 konditerijos įmonių, „Panevėžio eglė“ išsiskiria savo produkcijos kokybe ir asortimentu. Ši bendrovė yra viena iš stambiausių konditerijos įmonių Lietuvoje.
Įmonė gamina įvairius konditerijos gaminius, tokius kaip tortai, šakočiai ir įvairių rūšių sausainiai. Nors 1992-1993 metais „Panevėžio eglė“ išgyveno sunkius laikus ir prarado beveik visą Panevėžio miesto rinką, 1994 metais ji buvo privatizuota. Tuomet bendrovė pateko į Stanislovo Latvėno, inžinieriaus statybininko, valdančio kartu su partneriais 67 % bendrovės akcijų, rankas. S. Latvėnas sugebėjo išsaugoti bendrovę nuo „pražūties“ ir išlikti rinkoje, gerindamas gaminamos produkcijos kokybę bei asortimentą.
Metams bėgant, gaminamos produkcijos pardavimai vis didėjo. 2000 metais bendrovė įsigijo modernų aparatą, kurio pagalba gali tortą papuošti bet kokia užsakovo atnešta nuotrauka. Pasak bendrovės savininko S. Latvėno, „tai yra naujovė, kurios kol kas neturi nei vienas Lietuvos konditerijos cechas“.
„Panevėžio eglė“ dauguma produkcijos gamina rankomis, todėl parodoje „AgroBalt 2001“ pristatę savo gaminius, susilaukė dėmesio ir komercinių pasiūlymų ne tik iš lietuvių, bet net iš Izraelio, Latvijos.
Gamybos procesas ir produkcijos asortimentas
Gaminant bet kokį maistą, reikia kruopštumo, atsakingumo ir švarumo. Visa tai dominuoja akcinėje bendrovėje „Panevėžio eglė“. Įmonės pastatą sudaro du aukštai bei liftas, kuriuo galima pakilti į antrą aukštą ir kuriuo gabenami iškepti konditerijos gaminiai. Pirmame aukšte įsikūrusi parduotuvėlė, kurioje galima nusipirkti šakočius, tortus, sausainius, vyniotinius, taip pat yra įkurta maža kavinukė, kur galima išgerti kavos ar arbatos bei suvalgyti pyragaitį.
AB „Panevėžio eglė“ tradicinius konditerijos gaminius gaminami be konservantų. Jie kepa mielines bandeles, kaip kepdavo mūsų močiutės. Siūlo labai įvairų prekių asortimentą. Šiame asortimente yra daugybė prekių linijų, tai: įvairiausių rūšių tortai, šakočiai, plokštainiai, vyniotiniai, sausainiai. Beja, jie vieninteliai be fototortų kepa ir dietinius sausainius.
Konkurencija ir kokybė
„Panevėžio eglė“ išsiskiria tuo, kad gamina rinkos poreikius atitinkančią produkciją, be konservantų. Dėl to bendrovės produkcija patraukia vartotojus. Šakočių, tortų ir kitų konditerijos gaminių geras skonio savybes bei kokybę pirkėjai labai vertina. Pasak bendrovės direktorės I. Latvėnienės „klientai čia eina dėl kokybės“. Taip pat, didelį dėmesį skiria vartotojams: „Klientas nepriklauso nuo mūsų - tai mes priklausome nuo jų“, „Klientas niekuomet netrukdo mums dirbti, jis yra mūsų darbo tikslas. Mes nedarome paslaugos jį aptarnaudami, tai jis daro mums paslaugą suteikdami galimybę jį aptarnauti“, „Klientas yra asmuo, kuris patiki mums savo norus. Mūsų darbas yra įgyvendinti jjuos taip, kad tai atneštų pelną ir jam, ir mums“.
Nauji gaminiai ir kainodara
2006 metais „Panevėžio eglė“ žada gaminti naują gaminį - Keksas „Šakotis“ dėžutėje. Pirmiausiai bendrovė nori, kad šis naujas gaminys tvirtai įsitvirtintų rinkoje bei šiandieninėje visuomenėje, kurioje priimtina naujovės ir norima jų kuo daugiau, bei duotų norimą pelną.
Bendrovės gaminamų gaminių kainos priklauso nuo to, kokio dydžio ir kokio tipo šakotį ar tortą klientai užsisako (daugiau ar mažiau puošti). Taip pat didelis dėmesys yra skiriamas į konkurentų kainas. „Panevėžio eglė“ nustatydama savo prekėms kainas, pirmiausia siekia padengti gamybos sąnaudas ir gauti pelną. Tačiau galutinį kainos lygį lemia konkurencija. Kadangi šiuo metu Panevėžyje yra apie 20 konditerijos įmonių, todėl reikia atsižvelgti ir į kitų įmonių suteikiamas kainas.
Prekės ženklas ir įpakavimas
AB „Panevėžio eglė“ prekinis ženklas yra individualus; jis suteikiamas kiekvienai įmonės gaminamai prekei. Prekinis ženklas negali meluoti. Daugelis įmonių savo prekės ženkluose naudoja vieną iš trijų sėkmės simbolių: trikampį (), kvadratą () ir apskritimą (), kurie daugiau ar mažiau gali nulemti jų veiklos pasisekimą.
Prekės įpakavimas - vienas iš svarbiausių prekės atributų. Jis būdingas daugumai prekių ir dažnai turi didelę reikšmę prekės kainai. Vartotojas sutinka daugiau mokėti, nes įpakavimas suteikia prekei papildomų privalumų. Įpakavimas atlieka įmonei naudingas funkcijas, tokias kaip prekės apsauga nuo sužalojimo dėl išorinio poveikio ir nuo sugedimo dėl jos pačios specifinių savybių tam tikromis sąlygomis. Tiek tortai yra trapūs, todėl truputėlį sutrenkus gali prarasti savo gražų, pradinį vaizdą. Įpakavimas - vienas svarbiausių ryšio su vartotojais palaikytojas. Įpakavimas prekę išskiria iš kitų.
Kainodaros principai
Kaina yra pagrindinis viso prekinio ūkio reguliatorius. Prekių kainų svyravimai nulemia tai, kad gamyba vyksta remiantis paklausa. Rinkos kainos lygis rodo, ar prekės gamybą reikia padidinti, ar sumažinti. Kainų sistema padeda nustatyti, kokių prekių reikia visuomenei, kaip jas gaminti ir pateikti.
Akcinė bendrovė „Panevėžio eglė“ gaminamų gaminių kainos priklauso nuo to, kokio dydžio ir kokio tipo šakotį ar tortą klientai užsisako (daugiau ar mažiau puošti). Taip pat didelis dėmesys yra skiriamas į konkurentų kainas. „Panevėžio eglė“ nustatydama savo prekėms kainas, pirmiausia siekia padengti gamybos sąnaudas ir gauti pelną. Tačiau galutinį kainos lygį lemia konkurencija. Kadangi šiuo metu Panevėžyje yra apie 20 konditerijos įmonių, todėl reikia atsižvelgti ir į kitų įmonių suteikiamas kainas.
Įmonė, nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos sąnaudomis, o suvokiama verte, kurią ši prekė turi vartotojams. Kainos lygio pagrindas nustatomas pagal tai, kaip vartotojai priima, suvokia prekę, kokią reikšmę jai teikia savo vaizduotėje. Į konkurentus orientuotas kainos nustatymo metodas. Šiuo metodu nustatydama kainas, įmonė daugiausia remiasi savo konkurentų kainomis. Įmonė kainą savo prekei nustato tokio lygio, kokias…
tags: #panevezio #konditerijos #imones #istorija