Okupuotos Pietų Osetijos istorija: Konfliktai, traumos ir geopolitiniai žaidimai
Šis straipsnis nagrinėja Pietų Osetijos istoriją, pradedant jos įtraukimu į Rusijos imperiją ir baigiant dabartine padėtimi, kai ji yra okupuota Rusijos ir atsiskyrusi nuo Gruzijos. Straipsnyje analizuojami kariniai konfliktai, politinės manipuliacijos, tautinės traumos ir geopolitiniai žaidimai, kurie lėmė šio regiono likimą.
Istorinis kontekstas: Nuo Rusijos imperijos iki Gruzijos nepriklausomybės
Pietų Osetijos istorija yra glaudžiai susijusi su Gruzijos ir Rusijos istorija. Kai kurie autoriai teigia, kad 1801 m. Pietų Osetija kartu su Rytų Gruzija prisijungė prie Rusijos imperijos. Kiti mano, kad Osetija, nepadalinta į Pietų ir Šiaurės dalis, 1774 m. pagal sutartį įėjo į Rusijos sudėtį. Žlugus imperijai, 1918 m. gegužės mėn. Pietų Osetija pateko į nepriklausomos Gruzijos demokratinės respublikos kontrolę.
Ši padėtis netenkino osetinų. Nuo 1918 m. iki 1920 m. vyko kariniai konfliktai tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos, kurių metu žuvo tiek osetinai, tiek gruzinai. Demokratinės Gruzijos Menševikų vyriausybė žiauriai numalšino Pietų Osetinų sukilimą. Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metų balandžio mėnesį Pietų Osetija tapo Pietų Osetijos autonomine Apskritimi Gruzijos sudėtyje.
Nepriklausomybės siekiai ir kariniai konfliktai
Nuo 1995 m. TSRS vadovo M. Gorbačiovo pradėta vykdyti „perestroika“ pabudino ne tik lietuvių tautą, bet ir kitas TSRS tautas. 1989 m. lapkričio 10 d. Pietų Osetijos autonominės srities deputatų Taryba priėmė sprendimą sritį pakeisti į autonominę respubliką. 1990 m. birželio 20 d. Gruzijos TSR Aukščiausioji taryba atšaukė visus įstatymus ir teisinius aktus, kuriuos priėmė GTSR po 1921 m.
Todėl 1990 m. spalio 20 d. liaudies deputatų Taryba Pietų Osetijos autonominę sritį paskelbė Pietų Osetijos tarybų demokratine respublika. Toliau sekė įvykiai panašūs į įvykius Lietuvoje, net beveik sutapo laikas. Tik šiuo atveju agresiją prieš nepriklausomybės siekiančią tautą vykdė ne TSRS, bet Gruzija. 1991 m. naktį iš sausio 5 d. į 6 d. Gruzija į Cchinvalį įvedė milicijos ir nacionalinės gvardijos dalinius. 1991 m. vasario 1 d. Gruzijos nepriklausomų energetikų sąjunga nutraukė energijos tiekimą Pietų Osetijai. Dėl šios energetinės blokados buvo žmonių aukų.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
1992 m. sausio 19 d. Pietų Osetijoje įvyko referendumas, kuriame piliečiai balsavo dėl šių klausimų: ar pritariate, kad Pietų Osetija būtų nepriklausoma valstybė ir ar pritariate nepriklausomos Pietų Osetijos Aukščiausios tarybos sprendimui dėl susijungimo su Rusija. Apie 98 proc. rinkėjų į šiuos klausimus atsakė „taip“. Remdamasi referendume išsakyta tautos valia, 1992 m. gegužės 29 d. Pietų Osetijos Aukščiausioji Taryba priėmė Nepriklausomybės aktą.
Nuo 1989 m. iki 1992 m. Pietų Osetijoje vyko kariniai konfliktai, kurių metu žuvo tiek osetinai, tiek gruzinai. Padėtį pakeitė taikdarių į konflikto zoną įvedimas 1992 m. vasarą bei 1994 m. prasidėjusios derybos dėl gruzinų ir osetinų konflikto sureguliavimo, kurios pasibaigė 1996 m. gegužės 16 d. Memorandumo Maskvoje pasirašymu.
"Rožių revoliucija" ir naujas konflikto etapas
Gruzijoje įvykus „rožių revoliucijai“ ir valstybės vadovu tapus M. Saakašviliui, situacija vėl pasikeitė. Prasidėjo Pietų Osetijos spaudimas, kilo konfliktai. 2004 m. vasarą Gruzija pradėjo karinius veiksmus prieš Pietų Osetiją. Rugpjūčio 18 d. buvo pasiekta kulminacija: Gruzijos daliniai pasiekė didžiausią pergalę, užėmė Tliakano aukštumą ir grasino kirsti Transkaukazo automagistralę bei išeiti prie strategiškai svarbaus Rokio tunelio. Įsikišo Rusija, griežtai pasisakiusi prieš Pietų Osetijos klausimo sprendimą jėga.
2006 metais Pietų Osetija priėmė įvairius sprendimus, kurie leistų išsivaduoti nuo Gruzijos: prezidentas E. Kokoitas padavė Rusijos Konstituciniam teismui prašymą dėl Pietų Osetijos prijungimo prie Rusijos, tokį sprendimą dar 2002 m. buvo priėmęs parlamentas; pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją su kitomis nepripažintomis respublikomis - Abchazija, Padniestre, kurioje numatė sukurti bendras taikos palaikymo jėgas tuo atveju, jeigu konfliktų rajonus paliktų rusų taikdariai; Pietų Osetija pradėjo dalinti savo pasus; įvyko referendumas, kuriame dalyvavo 95,2 proc. rinkėjų, 99 proc.
2008 m. karas ir jo pasekmės
Paskutinis karinis konfliktas, kurį 2008 m. naktį iš rugpjūčio 7 d. į 8 d. pradėjo Gruzija, norėdama jėga išspręsti teritorinį klausimą, baigėsi ne Gruzijos, bet Pietų Osetijos naudai. Ir ne tiek svarbu, kas išprovokavo Gruziją pradėti karinius veiksmus. Svarbiausia šioje istorijoje buvo grubūs žmonių teisių pažeidimai. Šaudyti į taikius Pietų Osetijos gyventojus, tame tarpe ir į gruzinus, buvo sunkus nusikaltimas. Ir nors kai kas Lietuvoje teigia, kad Rusija kalta dėl karo Gruzijos teritorijoje, bet Pietų Osetijos gyventojams agresijos kaltininkė buvo Gruzijos valdžia, o Rusiją jie laikė gynėja.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
2008 metų rugpjūčio 8 dieną Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, kuriam tapti Gruzijos prezidentu padėjo Vašingtono suplanuota „Rožinė revoliucija“, pradėjo karinę invaziją į atsiskyrusią nuo Gruzijos Pietų Osetiją ir Abchaziją. Gruzijos karinė ataka nužudė Rusijos taikdarius ir daugelį Pietų Osetijos gyventojų. Atsakydama į Gruzijos puolimą Rusija per 5 dienas nugalėjo JAV apmokytą ir gerai apginkluotą Gruzijos kariuomenę tuo pačiu sutriuškindama Saakašvili ir jo rėmėjus iš Vašingtono.
Po karo Rusija pripažino Pietų Osetijos nepriklausomybę, o tai sukėlė tarptautinį pasmerkimą.
Tautų apsisprendimo teisė ir teritoriniai ginčai
Gruzija, pasinaudojusi tarptautinėje teisėje įtvirtinta tautų apsisprendimo teise ir tapusi nepriklausoma valstybe, nenori sutikti su tuo, jog tokią teisę turi ir kitos tautos. Iš vienos pusės Gruzija teigia, kad buvo Rusijos okupuota ir panaikina okupacijos metu priimtus dokumentus, o iš kitos pusės ji savo teritorija pripažįsta abchazų ir osetinų žemes, kurios buvo prijungtos prie jos tos pačios okupacijos metu. Ir jeigu ginče dėl Pietų Osetijos teritorijos osetinai gali remtis argumentu, kad ši teritorija nuo seniausių laikų buvo osetinų etninėmis žemėmis, tą patvirtina patikimi graikų - lotynų, senovės armėnų ir senovės gruzinų naratyviniai šaltiniai, tai abchazai gali tvirtai teigti, kad nepriklauso Gruzijai - pagal tarptautinę teisę iš TSRS - carinės imperijos teisių perėmėjos, Gruzija turėjo teisę išeiti su ta teritorija, kurią turėjo įeidama į carinės Rusijos sudėtį.
Gruzijos valdžios noras prievarta išlaikyti savo valstybės sudėtyje Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijas neduos teigiamo rezultato. Per paskutinį šimto metų laikotarpį abchazai ir osetinai ne vieną kartą siekė išsivaduoti iš Gruzijos įtakos, pareikšdami norą pasilikti Rusijos sudėtyje: tiek po Rusijos imperijos žlugimo, tiek po TSRS iširimo, kai 1991 m. kovo 17 d. TSRS surengtame referendume pasisakė už likimą TSRS sudėtyje.
Lietuvos požiūris ir geopolitinė realybė
Aišku Lietuvos gyventojams, kuriems Rusija asocijuojasi su okupacija, gyventojų trėmimais į Sibirą ir kitais stalinizmo žiaurumais, nelaisve ir diktatoriniu režimu, sunku suprasti tokį pasirinkimą. Bet mažoms valstybėms - Abchazijai ir Pietų Osetijai, esančioms šioje geopolitinėje padėtyje, reali nepriklausomybė beveik neįmanoma, jos priverstos rinktis arba Gruziją, arba Rusiją. Istoriniai faktai rodo, kad Gruzijos vykdyta politika abchazų ir osetinų atžvilgiu buvo netinkama, nepalanki šioms tautoms, kai kuriais istoriniais momentais pasireiškusi šių tautų kultūrų naikinimu, žiaurumais, turinčiais gyventojų genocido požymių, todėl jos labiau linkusios rinktis Rusijos globą.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Kolektyvinės traumos ir politinės manipuliacijos
Prof. Dr. Jana D. savo straipsnyje apmąsto, kaip kolektyvinės traumos patirtis gali būti destruktyvios politinės vadovybės panaudota populizmui, suvokiamam kaip politinė strategija. Ji pristato dviejų atvejų tyrimus: Rusijos ir Sakartvelo. Straipsnyje teigiama, kad didelių grupių neapdorotos kolektyvinės trauminės patirties, priklausomai nuo politinės vadovybės (konstruktyvios arba destruktyvios) ir sąmoningų arba nesąmoningų sekėjų troškimų ir poreikių, gali virsti tautos augimo ir raidos stimulu arba tapti didelės narciziško regreso rizikos veiksniu.
Neapdorotos kolektyvinės traumos gali būti destruktyvaus politinio lyderio panaudotos politinėms manipuliacijoms. Rusijos politinė vadovybė išnaudoja neapdorotas visuomenines traumas, o Rusijos hibridinis karas Sakartvelo respublikoje remiasi neapdorotomis kolektyvinėmis traumomis ir išnaudoja kultūrinį ir antisisteminį populizmą.
Gyvenimas okupuotoje teritorijoje
Daugeliui Pietų Osetijos gyventojų gyvenimas okupuotoje teritorijoje yra sunkus ir kupinas iššūkių. Žmonės yra atskirti nuo savo šeimų ir draugų, negali laisvai keliauti ir susiduria su diskriminacija. Rusų pasieniečių kaimynystė, vielos užtvaros ir ribojimai judėti sukuria kalėjimo atmosferą.
Nepaisant to, kai kurie gyventojai, kaip Davidas Vanišvilis, atsisako palikti savo namus ir toliau gyvena okupuotoje teritorijoje, gindami savo teisę į savo žemę ir istoriją.
Tarptautinės bendruomenės pozicija ir perspektyvos
Tarptautinė bendruomenė, įskaitant Jungtines Tautas, pripažįsta teisę visiems perkeltiems asmenims ir pabėgėliams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Tačiau Rusija ir toliau blokuoja šių žmonių grįžimą ir stiprina savo karinį buvimą regione.
Kai kurios šalys, kaip Armėnija, balsuoja prieš rezoliucijas dėl perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių teisių, o tai rodo sudėtingą geopolitinę situaciją ir prieštaringus interesus regione.
tags: #okupuota #pietų #osetija #istorija