Juodos žemės panaudojimas žemdirbystėje
Įvadas
Šiandien, kai maisto kokybė kelia vis daugiau klausimų, o aplinkosauga tampa prioritetu, natūralūs žemdirbystės metodai sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Vienas iš tokių metodų - juodos žemės naudojimas, kuris gali būti raktas į sveiką ir gausų derlių. Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl juodos žemės panaudojimas žemdirbystėje yra svarbus, kokie jo privalumai ir kaip šį metodą taikyti praktiškai.
Gamtinės žemdirbystės esmė
Gamtinė žemdirbystė - tai agrotechnika, imituojanti gamtoje vykstančius procesus. Tradiciniuose daržuose ir soduose suardoma natūrali gamtos sąveika. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu, žemė nekasama, nepurenama, leidžiama susikurti natūraliai dirvožemio struktūrai - didžiausią darbą atlieka pati gamta. Dirva jau po metų tampa puri, joje prisiveisia daug sliekų, mikroorganizmų, augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti.
Ši agrotechnika patraukli ir verta tiek produkcijos valgytojo, tiek ūkininko, tiek mokslininko dėmesio. Kai pasaulinė maisto gamyba tapo neatsiejama nuo labai plačiai šioje srityje taikomos chemijos pramonės ir kai genų inžinerijos specialistai skelbiasi patobulinę maisto DNR, kyla ciniškas klausimas, kas iki šiol negerai buvo su gamta, kad šitaip stipriai reikėjo ją tobulinti?
Šiandieninėje maisto pramonės situacijoje maisto kokybės vertinimo rodikliais tampa ne tai, kokių medžiagų savyje turi maistas, o tai ko nėra produkto sudėtyje - pirmenybė teikiama maistui BE GMO, augintam BE pesticidų, herbicidų ir kitokių toksiškų medžiagų, gamintam BE konservantų, BE dažiklių, kvapiklių, stipriklių ir kitos papildomos chemijos.
Mineralų svarba dirvožemyje
Mantas Baršys, gamtinės žemdirbystės produkcijos augintojas, teigia, kad maistas, užaugintas be mineralinių trąšų ir ribojant organines trąšas, plačiai paplitusios ekologiškos daržovės, augintos be sintetinių augalų apsaugos priemonių, dažniausiai neturi savyje nuodingų medžiagų. Tačiau ar galime laikyti jį kokybišku? Dėl ko mes iš viso vartojam augalinį maistą? Pirmiausia dėl mineralų ir biologiškai aktyvių medžiagų - vitaminų, fermentų, hormonų ir pan.
Taip pat skaitykite: Lukšių duonos istorija
Mineralinių medžiagų kiekis priklauso ne tiek nuo augalo rūšies, kiek nuo dirvožemio. Su mineralais pramoniniuose dirvožemiuose - liūdna situacija. Daug metų dirbtos žemės ir kultūrinės pievos yra visiškai nualintos dėl nuolatinio organinės medžiagos išnešimo ir negrąžinimo. O jei grąžinama - tai tik keletas mineralinių druskų. Situaciją blogina natūralaus gamtos atsistatymo proceso varžymas - „piktžolių“ naikinimas, dideli monokultūrų plotai.
Natūraliai dirvožemis mineralais greičiausiai pasipildo miške, nes medžiai šaknimis sugeba paimti mineralus iš gilių sluoksnių ir su krentančia organika (lapais, vaisiais, šakelėmis) grąžint į dirvos paviršių. Lėtesnis šis procesas natūraliose pievose. Gamtinėje žemdirbystėje didelis dėmesys skiriamas mineralų papildymui ir dirvų turtinimui. Tam pasitarnauja tinkamo mulčio parinkimas, specialių technologinių kultūrų auginimas, medžių lapų, šakų panaudojimas ir t.t. Gamtinės žemdirbystės uždaro ciklo soduose pagrindinis komponentas - ne vaismedžiai, o dideli medžiai, kurių viena iš funkcijų yra tiekti ypatingai vertingą organiką - pagrinde lapus rudenį. Gamtinės žemdirbystės daržuose nėra „piktžolių“, nes geras daržininkas supranta žolinių augalų ekologinį vaidmenį ir, kažkiek pakoreguodamas, leidžia jiems tą vaidmenį atlikti. Tokiu būdu, taikant kartu visas minėtas priemones, gamtinės žemdirbystės daržų ir sodų dirvose mineralų ne mažėja, o nuolat daugėja. Taip auginamo maisto kokybė irgi gerėja. Išpildžius visas sąlygas, gaunamas pilnas augalams (ir mums - jų valgytojams) reikalingas mineralų asortimentas.
Bioaktyvios medžiagos ir mikroorganizmai
Kitas dalykas - biologiškai aktyvios medžiagos. Jos svarbios bet kokiame maiste, o ypatingai tame, kuris valgomas žalias - lapinės daržovės, vaisiai ir pan. Bioaktyvių medžiagų kilmė - mikrobinė ir grybinė. Mikroorganizmai, gyvenantys augalo šaknyse, ant šaknų ar šalia jų, būtini simbiotinei augalų mitybai - būtent jie atsakingi už biologiškai aktyvių medžiagų kiekį augaluose, nes augalai patys jų gamina labai mažai arba negamina visai.
Mes siekiame kuo didesnio dirvožemio biologinio aktyvumo, gerinant mikroorganizmų gyvenimo sąlygas, tokias kaip maistas, tinkama drėgmė ir geras aprūpinimas deguonimi. Sudarius tinkamas sąlygas, sparčiai dauginasi dirvos paklotę fermentuojantys mikroorganizmai, susidaro geros mitybinės ir komfortiškos sąlygos bakterijoms, gyvenančioms šaknų zonoje, kurios stimuliuoja augalų simbiontus - grybus endofitus. Dirvožemio mikroorganizmų gyvybinės veiklos produktai tenka augalams, kas kuria dar didesnę jų biologinę vertę. Prie to prisideda ir augalų įvairovė, sukurdama didesnį bioaktyvių medžiagų asortimentą.
Dirvožemio degradacija ir gamtinė žemdirbystė
Naujausi dirvožemininkų duomenys rodo, kad pastaraisiais metais pastebėti ryškūs Lietuvos dirvožemių degradacijos požymiai: dirvos sparčiai rūgštėja, ariamajame sluoksnyje mažėja augalams reikalingų maisto medžiagų, humuso, intensyvėja dirvožemio erozijos procesai. Dėl šių priežasčių mokslininkai perspėja ūkininkus, kad dirvožemis turi būti naudojamas labai atsakingai ir racionaliai. Pagrindinis gamtinės žemdirbystės agrotechnikos principas - gamtinių dirvodaros procesų modeliavimas, kuris užtikrina gausų derlių ir tuo pačiu nealina ir netgi praturtina dirvožemį.
Taip pat skaitykite: Statistika apie buities prietaisus
Laimis Žmuida, vienas GŽ pradininkų, teigia, kad natūraliai dirvožemis savaime gerėja. Taip yra dėl to, kad augalai tik 10 procentų medžiagų savo kūno statybai paima iš dirvožemio, o likusius 90 procentų - „iš oro“ (kritulių, mikroorganizmų kvėpavimo, oro, iškritusios rasos, trumpai tariant - iš savos aplinkos, o ne iš dirvožemio). Kiekvienais metais „mirus“ augalams į dirvožemį sugrąžinama tai, ką augalas paėmė iš jo beaugdamas, o taip pat į dirvožemį pridedama papildomai medžiagų, kurias augalas sukaupė „iš oro“. Tai vadinama pridėtine verte, kurią augalas sukuria per augimo sezoną. Dėl tos pridėtinės vertės dirvožemis nuolatos gerėja. Jeigu paliktume suartą lauką ramybėje, tai su kiekvienais metais dirvožemis gerėtų.
Šį gamtos mechanizmą anksčiau žemdirbiai panaudodavo. Vadino tai pūdymu. Tiesiog palikdavo žemę neliečiamą metams, dviems, trims ir ši atsistatydavo augalų kuriamos pridėtinės vertės dėka. Štai jums pats paprasčiausias sprendimas, kaip atstatyti degradavusius Lietuvos dirvožemius: tiesiog palikit juos ramybėje, nearkit ir dirva pati atsistatys. Nulis investicijų, nulis resursų, nulis darbo jėgos! Ir ne tik dirvožemis atsistatys. Tuo pat metu gamta dar ir derliaus užaugins - valgomų žolių, šaknų, sėklų, vaistažolių, o jeigu paliksite ilgesniam laikui neliestą žemę, tai ir uogų, vaisių, riešutų, medienos…
Didelė problema šiandienos žmogui tai, kad jis nebemoka valgyti to, ką gamta duoda. Gamtos auginamos dilgėlės, varnalėšos, balandos yra geresnės maistingumo požiūriu, tačiau šių laikų žmogus įpratęs valgyti kopūstą ir pomidorą. Gamtinė žemdirbystė išsprendžia šią problemą. Remiantis gamtos procesais galima ne tik varnalėšas, bet ir kopūstus už-auginti. Tuo pačiu ne tik dirvožemis gerės, bet ir kopūstai bačkoje rugs. Gamtinė žemdirbystė nėra panacėja. Tai - tiesiog tarpinė stotelė gamtos link. Pereinamasis laikotaris. Iš karto pereiti prie gamtos duodamų varnalėšų, švendrų negali, tai turėk pomidorus ir aguročius, bet jau užaugintus nekenkiant gamtai, nealinant dirvožemio, o kaip tik priešingai - gerinant jo kokybę. Gamtinė žemdirbystė - tai žingsnelis į draugystę su gamta.
Moksliniai tyrimai ir gamtinė žemdirbystė
Mantas Baršys teigia, kad tyrinėjimai prasidėjo jau seniai. Yra entuziastingų mokslininkų tyrimų, patvirtinančių gamtinės žemdirbystės racionalumą, efektyvumą bei ekologines perspektyvas. Sakyčiau, pačius pagrindus padėjo japonų mikrobiologas Masanobu Fukuoka. Labai rimtą mokslinį darbą apie bioaktyvių medžiagų kilmę augaluose atliko rusų mokslininkė Fania Jurjevna Gelcer ir aprašė monografijoje „Simbiozė su mikroorganizmais - augalų gyvenimo pagrindas“. Suprantama, tokie darbai nepasitarnavo cheminei agronomijai, todėl nėra plačiai žinomi.
Saulius Jasionis, GŽ pradininkas Lietuvoje, priduria, kad mokslas ir valdžios institucijos garsiai kalba, bet tuo viskas ir baigiasi, o agronomijos mokslai, kaip ir kiti mokslai - tik politikos įrankis ir pagrinde dirba užsakomąjį darbą. Gamtinei žemdirbystei nereikia trąšų, pesticidų, technikos, joje nėra augalų ligų, kenkėjų - o mokslas mėgsta spręsti problemas, prieš tai jas sukurdamas. Nėra problemų, neįmanoma jas sukurti - nei mokslui, nei stambiajam verslui tokia sritis ne tik neįdomi, bet ir žalinga. Kitas dalykas - gamtinė žemdirbystė daro žmogų nepriklausomą nuo sistemos. O toks žmogus - jau visų mokslų, verslų ir sistemų priešas…
Taip pat skaitykite: Šventė, pasibaigusi nelaime
Skonis, kvapas ir maistinė vertė
Laimis Žmuida teigia, kad gamtinė žemdirbystė ne tik įgalina užauginti kopūstą tausojant dirvožemį, tačiau ir to paties kopūsto kokybė yra geresnė. Mokslininkai nustatė, kad naudingų medžiagų - vitaminų, fermentų, hormonų - augalas pats negali pasigaminti. Šias naudingas medžiagas gamina šaknyse, ant šaknų ar šalia jų gyvenantys mikroorganizmai - grybeliai ir bakterijos. Šių gyvių gyvenimui reikalinga tam tikra aplinka - drėgmė, laisvas oro patekimas, tinkama temperatūra ir maistas. Ariamoje žemėje tokių sąlygų beveik nėra, todėl joje mikroorganizmų mažai. Jei dirva neariama, joje yra daug kanalėlių, kuriuos padaro mirusių augalų šaknys arba dirvožemio makrofauna - sliekai, vabzdžiai. Štai ant tų kanalėlių sienelių ir apsigyvena naudingieji mikroorganizmai, jų maistas - yrančios šaknys ir ant žemės paviršiaus nukritusi organika - lapai, žolstiebiai, sėklos. Oras į kanalėlius prieina, drėgmė kasdien iškrenta su rasa, kondensuojasi iš oro, nes dirvožemis šaltas, o oras šiltesnis. Tereikia tik palankios temeratūros ir mikroorganizmai pradeda „virti vitaminų sriubą“, kurios užtenka ir jiems patiems, ir aplink juos augantiems augalams.
Gamtinėje žemdirbystėje žemė neariama, todėl gerųjų mikroorganizmų namai nėra sugriaunami. Tokiame dirvožemyje yra daugiau bakterijų ir grybelių, todėl ir vitaminų, o kartu ir kitų bioaktyvių medžiagų - fermentų, hormonų. Grybeliai gamina ir aromatines bei skonines savybes. Jeigu daržo ar sodo vaisiai kvapnūs, skanūs, reiškia didelė tikimybė, kad juose yra daugiau ir vitaminų, fermentų, hormonų.
Augalų veislės ir selekcija
Laimis Žmuida teigia, kad augalo veislė lemia tik dalį skoninių ir aromatinių savybių. Kitą dalį lemia auginimo būdas. Jei veislė bloga, tai ir su gera žemdirbyste nieko nepasieksi. Ir atvirkščiai, jei auginimo būdas geras, bet sodini prastas veisles - taip pat nieko doro nesigaus. Geriausia, kai veikia abi dedamosios - ir gera žemdirbystė, ir geros sėklos. Gamtinės žemdirbystės pagalba iš bet kokios veislės - geros ar prastos - įmanoma pasiekti šios konkrečios veislės savybių maksimumą, t.y. galima „išspausti“ tiek, kiek ta veislė gali geriausiu įmanomu atveju.
Netiesa, kad skaniausios, kvapniausios ir geriausios yra tik senos veislės. Kartais išvedama ir dėmesio vertų naujų veislių. Viskas pirklauso nuo to, kuria kryptimi vystoma selekcija. Deja, šiuo metu selekcija vyksta derliaus transportabilumo, ilgo ir paprasto sandėliavimo, atsparumo nuo ligų ir kenkėjų, vaisių dydžio ir spalvos kriterijų kryptimi, retai atsižvelgiant į skonines ir aromatines savybes. Štai todėl dažniausiai ir išeina taip, kad senos veislės geresnės už naująsias.
Juodžemis ir kompostas: dirvožemio gerinimo priemonės
Nebūtina gyventi juodžemio zonoje, kad galėtum žemdirbystėje naudoti juodžemį, kuris pasižymi ne tik juoda spalva, bet ir didelio augalijos derlingumo skatinimu. Nors jam susiformuoti iš daugiamečių žolių ar miško paklotės prireikia daug laiko, mums tiek ilgai nereikia laukti, nes ne tik jo, bet ir kompostinės žemės bei durpių substratų galima nusipirkti daržininkystės profilio parduotuvėse. Juodžemis ir kiti dirvožemio gerinimo produktai mūsų krašte itin populiarūs daržininkystės sferoje, jais pamaloninami kambariniai augalai, padengiamas kapaviečių viršus.
Juodžemis šiltnamiui dažniausiai yra naudojamas, jei pats šiltnamis pastatytas ant skurdaus dirvožemio. Juodžemis kapams rečiau naudojamas, nes dabar populiariausia kapavietes padengti akmenukais ar jų skalda. Juodžemis didmaišiais parduodamas tada, kai juo pagerinama sodo darbo žemė. Mažesnėmis talpomis jis irgi parduodamas, tai priklauso nuo pirkėjo poreikių.
Kompostinė žemė tankiau naudojama. Kompostas - tai natūralios prigimties trąša, kuri maistinėmis medžiagomis prisotina po juo esančią žemę. Jis garantuoja dirvožemio purumą ir veikia kaip ilgalaikė trąša, pagreitindama mikrobiologinius reiškinius bei apsaugodama augalus nuo ligų ir parazitų. Kompostinė žemė šiltnamiui jame augančius augalus aprūpina azotu, kaliu, fosforu ir kitomis naudingomis medžiagomis. Kompostinė žemė braškėms itin naudinga, jos dėka uogų derlius būna įspūdingas. Kompostinė žemė su perlitu irgi dažnai naudojama. Biohumusas (vermikompostas) yra ne kas kita, kaip sliekų mėšlas, pasižymintis dirvožemio struktūrą gerinančiomis savybėmis. Jame taip pat gausu įvairiausių makro bei mikroelementų, fermentų, aminorūgščių, įskaitant vertingąsias humino rūgštis, ir pan. Biohumusas taip pat pasižymi savybe, neleidžiančia kauptis nitratams. Teigiama, kad į dirvožemį „įvestas“ biohumusas veikia apie 4-7 metus. Jo veikimo trukmė priklauso nuo perdirbtų organinių atliekų bei kaprolito santykio mišinyje.
Durpės ir substratai
Sodo prekių asortimente didelę dalį pasiūlos sudaro neutralios durpės (paprastai purios, kartais - gabalinės) ir įvairūs substratai augalams. Durpės yra naudinga iškasena, o sumaišytos su įvairiomis mineralinėmis medžiagomis jos tampa puikiais durpių substratais, skirtais daržininkystei, sodininkystei, gėlininkystei bendrai arba atskiroms augalų grupėms, pavieniams augalams, pavyzdžiui, vejai, šilauogėms, sukulentams, palmėms, rododendrams ir kt. Substratų gamyba remiasi ekologiškai švarių organinių medžiagų naudojimu.
Durpių substratas išgaunamas iš durpių, o pastarosios susidaro natūralioje gamtoje, pavyzdžiui, raistuose, pelkėtose vietose. Natūralios durpės turtingos mineralų bei organinių medžiagų, tačiau daugeliui augalų visgi per rūgščios. Štai kodėl gaminami durpių substratais vadinami mišiniai. Jų gamyba remiasi įvairių rūšių durpių maišymu su papildomomis mineralinėmis bei organinėmis medžiagomis, taip pat tomis, kurios išlaiko drėgmę. Durpių substratai sudėtyje turi medžiagų, stimuliuojančių šaknų vystymąsi, teigiamai veikiančių augalą visos vegetacijos laikotarpiu. Neutralizuotos durpės, substratai paprasti pakuojami į sandarius ir tvirtus maišus. Jas parduoda po 20, 50, 80, 100, 200, 250 l ar kt.
Durpės naudojamos daržui, šiltnamiui, vaismedžiams, vaiskrūmiams, gėlėms, daigams, kambariniams augalams, vejai, mulčiavimui ir kt. Jos gali būti naudojamos vienos ar maišomos su daržo ar pirktomis žemėmis. Neutralios durpės palengvina dirvą, suteikia purumo, kas itin patinka augalų šaknims. Durpės maitina augalų šaknis lengvai įsisavinamais mikroelementais, tad augalas džiugina ilgesniu žydėjimu bei efektyvesniu augimu; puikiai sugeria vandenį ir sparčiai jo neišgarina, todėl sumažėja laistymo poreikis; durpių naudojimas yra puikus pasirinkimas daigeliams daiginti; leidžia pakoreguoti dirvos pH; dėl durpių substratų porėtumo augaliukų šaknys lepinamos dideliu deguonies kiekiu; substratas iš durpių lengvas ir purus, todėl augalai lengvai įsišaknija; durpių substrato sudėtyje nėra piktžolių sėklų, įvairiausių kenkėjų, todėl tai saugi ir sveika terpė augalams augti.
Pomidorų auginimo ypatumai
Pomidorai - labai skanios ir naudingos daržovės! Yra šimtai veislių, skirtų auginimui atvirame grunte, šiltnamiuose, ar net auginimui namų sąlygomis (balkonuose, vazonuose ir pan.). Lietuvoje pomidorai daugiausia auginami šiltnamiuose. Jei nežinai auginimo ypatybių, jų auginimas - įspūdingas ir pakankamai sudėtingas užsiėmimas. Būtina žinoti technologiją, auginimo metodus ir agrotechnikos taikymo principus. Auginant, nors atrodo, kad ir yra padaryta viskas, ko reikalauja technologija, bet kažkodėl nesulaukėte tokio pomidorų derliaus, kokio buvo tikimasi. Atminkite, kad būsimas pomidorų derlius priklauso nuo daugybės veiksnių. tinkamai genėkite - vienas augalas turi turėti ne daugiau kaip 15-20 lapų. stebėkite augalus ir šalinkite ligų bei kenkėjų pažeistas jų dalis. Tačiau dažnai, nors ir įdėjote daug pastangų, laikėtės auginimo technologijos, bet pomidorų vaisiai užauga ligoti ar pažeisti kenkėjų. Norėdami turėti gausų pomidorų derlių, privalote žinoti, kaip juos prižiūrėti, kokiomis ligomis jie dažniausiai serga, kokie kenkėjai gali jiems pakenkti ir kaip su šiomis problemomis kovoti. Norint efektyviai kovoti su pomidorų ligomis ir kenkėjais visų pirma reikia išmokti pažinti ir laiku pastebėti pagrindinių ligų požymius ir kenkėjus. Tam būtina reguliariai stebėti augalus, pažinti jų būklę ir pastebėti kenksmingumo ribą.
Augant pomidorams atvirame grunte daugumos ligų pagrindinė priežastis - lietus bei šilumos ir saulės trūkumas. Ta pati problema auginant pomidorus šiltnamiuose - tai perteklinis perlaistymas, per aukšta temperatūra ar saulės trūkumas. Be to, pomidorams labai nepatinka, kai aplinkos temperatūra yra gerokai mažesnė nei šiltnamio viduje, nes dėl šio skirtumo ant augalų susidaro ilgai išliekanti rasa, kuri neigiamai veikia pomidorų atsparumą ligoms. Augalų streso mažinimui rekomenduojama naudoti amino rūgštis AMINO PRO, Terra sorb Foliar. Amino Kelp-o amino rūgščių produktas papildomai dar yra praturtintas jūros dumbliais. Amino rūgštys ir dumbliai yra „tobula pora"- dėl tarpusavio sinergijos jų poveikis dar geresnis nei šių atskirų komponentų - veikliosios medžiagos yra aktyvios būsenos, lengvai ir greitai pasisavinamos. Amino rūgštys sušvelnina nepalankių aplinkos sąlygų įtaką augalams - skatina regeneraciją, augimą, derėjimą - greičiau įsisavinamos maistinės medžiagos.
Didelę reikšmę, siekiant maksimalaus pomidorų derliaus, turi tinkamas jų veislės pasirinkimas. Neverta eksperimentuoti ir atviram gruntui skirtų pomidorų veisles auginti šiltnamiuose ir atvirkščiai.
Pomidorų ligos ir jų prevencija
Pomidorų maras (fitoftorozė)
Šią ligą sukelia bulvinė fitoftora (Phytophthora infestans), todėl sodinant pomidorus atvirame grunte nesodinkite jų netoli bulvių augimo plotų. Ligos pradžioje ant pavienių lapų, stiebų ir žalių vaisių atsiranda pailgų rusvų dėmių. Šios ligos pažeistos lapų gyslos pajuoduoja, apsitraukia grybų apnašomis ir lapai sudžiūsta. Maro pažeidimai pastebimi ant lapų, stiebų, bet daugiausiai jų būna ant pomidorų vaisių, ypač žalių. Labai greitai pažeisti vaisiai iš išorės pasidaro rudai margi, o vidus rudas.
Nuo pomidorų maro nėra didelio efektyvumo prevencinių priemonių, bet sėjomainos laikymasis, atsparių veislių daigų sodinimas, vengimas auginti pomidorus šalia laukų, kur pomidorai auginami be apsaugos nuo ligų, subalansuotas tręšimas azoto trąšomis ir kt. gali sumažinti pomidorų maro išplitimo riziką. Apsaugant pomidorus nuo maro labai svarbu laiku (preventyviai) panaudoti fungicidus. Laiku jų nepanaudojus vėliau sustabdyti maro plitimą beveik nebeįmanoma, todėl gali tekti susitaikyti su prarandama pomidorų derliaus dalimi (praradimas - iki dviejų trečdalių), ženkliu prekinių vaisių sumažėjimu, sandėliavimo nuostoliais.
Pomidorų maro plitimo pradžią galima nustatyti ir lokaliai, apžiūrint pomidorus auginamuose plotuose. Pastebėjus pirmuosius marui būdingus požymius ir vyraujant ligai plisti palankioms sąlygoms, pakankamai šiltiems (18-24°C) ir lietingiems orams, aukštai santykinei oro drėgmei, pomidorus būtina pirmą kartą nupurkšti fungicidais. Pirmam purškimui, kai pomidorai intensyviai auga, rekomenduojama naudoti sisteminio poveikio fungicidą Previcur Energy. Šis fungicidas pasižymi gydomosiomis ir apsauginėmis savybėmis. Jis stabdo grybienos augimą, sporų vystymąsi, sporuliaciją, ir tokiu būdu neleidžia ligai plisti. Be minėto augalų apsaugos preparato galima purkšti Revus 250 SC (6 ml - 10 l vandens). Tai lokalaus sisteminio veikimo fungicidas, skirtas bulvių ir pomidorų apsaugai nuo maro. Veiklioji medžiaga mandipropamidas pasiskirsto visame augalo lapų paviršiaus vaškiniame sluoksnyje, todėl po purškimo nudžiūvus lapų paviršiui lietus produkto efektyvumui įtakos neturi. Po pomidorų žydėjimo rekomenduojama naudoti Revus 250 SC.
Siekiant auginti pomidorus natūraliai, be cheminių produktų - rekomenduojama naudoti skystas mikroelementines trąšas Altosan B/Zn. Tai mikroelementų boro ir cinko mišinys, skirtas tręšti visų tipų augalus (vaismedžius, vaiskrūmius, vynuoges, braškes, daržoves, prieskoninius, citrusinius ir dekoratyvinius augalus). Jis labai greitai įsisavinamas ir prasiskverbiantis į augalus sisteminio veikimo preparatas. Šių trąšų sudėtyje yra chitozano (natūralios kilmės polisacharido), kuris sustiprina natūralų augalų atsparumą nepalankiems aplinkos veiksniams. Altosan B/Zn rekomenduojama apdoroti augalus tokių simptomų prevencijai: chlorozės (lapų, ūglių, stiebų spalvos pakitimai), deformacijos, baltos ir pilkos apnašos, dėmės, lapų kritimas, džiūvimas, nekrozės (audinių ar augalo dalių žuvimas, pajuodavimas) ir kt. Ypač tinka lauko ir šiltnamio daržovėms apdoroti. Šis preparatas naudojamas tada, kai yra simptomų sukėlėjų atsiradimo rizika bei pasirodžius pirmiems simptomams. Purškiamas ant lapų arba laistomas (tręšimas per šaknis).
CEPHYRO - tai didelio tirpumo aktyvus varis (Cu) 24,5 %, naudojamas profilaktikai ir abiotinių veiksnių keliamam augalų stresui mažinti. Ši priemonė apsaugo augalus nuo vario stokos ir padaro juos atsparesniais nepalankiems aplinkos veiksniams. TINKAMAS NAUDOTI EKOLOGINĖJE ŽEMDIRBYSTĖJE. Naudojimas: kai yra simptomų sukėlėjų atsiradimo rizika bei pasirodžius pirmiems simptomams. Purškiamas ant lapų. Norma: 5-10 g(Max: 5g/arui). Rekomenduojama purkšti nuo žydėjimo iki derliaus nuėmimo. Kas 10-15 d.(pagal poreikį).
KYTOS - tai augalų savisaugos mechanizmų induktorius, turintis fungicidinį ir baktericidinį poveikį. Tinkamas naudoti ekologinėje žemdirbystėje. KYTOS, pagamintas iš 100 % ypač gryno chitozano hidrochlorido, veikia kaip induktorius, turintis fungicidinį ir baktericidinį poveikį per natūralių augalų apsaugos mechanizmų stimuliavimą. Rekomenduojama apdoroti augalus tokių simptomų prevencijai: chlorozės (lapų, ūglių, stiebų spalvos pakitimai), deformacijos, baltos ir pilkos apnašos, dėmės, lapų kritimas, džiūvimas, nekrozės (audinių ar augalo dalių žuvimas, pajuodavimas) ir kt.
#
tags: #juodos #zemes #panaudojimas #zemdirbysteje