Alytaus chemikų Alumnų klubas: tradicijų tęstinumas ir nauji siekiai

Alytus nuo seno garsėja kaip miestas, ugdantis talentingus chemikus. Siekiant, kad ši tradicija nenutrūktų, o jaunųjų chemikų pasiekimai tik gerėtų, buvo suburtas Alytaus chemikų Alumnų klubas. Apie šio klubo veiklą, tikslus ir iššūkius kalbamės su jo nariais, chemijos mokslų daktarais Ramūnu Skaudžiumi ir V. N.

Klubo įkūrimo istorija ir tikslai

Klubo įkūrimo idėja gimė iš noro suvienyti buvusius Alytaus chemikus ir puoselėti miesto chemijos bendruomenę. "Prasidėjo viskas nuo to, jog buvau padrąsintas savo vieno gero draugo pabandyti suvienyti buvusius Alytaus chemikus," - pasakoja V. N. Jam įspūdį padarė ir Alytaus alumnų klubo veikla, kurioje chemikų tuo metu dar nebuvo. Ramūnas Skaudžius greitai tapo bendraminčiu ir kartu sudėliojo pirmąsias idėjas bei tikslus.

Nors pavadinimas "Alytaus chemikų Alumnų klubas" galbūt nėra pats taikliausias, svarbiausia, kad tai yra bendraminčių grupė, kuriai rūpi Alytaus chemikų bendruomenės likimas. Ši bendruomenė unikali dėl sukauptos neįkainojamos chemijos literatūros bibliotekos, mokytojų patirties ir nuolatinio gabių chemijai mokinių ugdymo.

Klubo nariai siekia, kad Alytaus regiono mokiniai pamatytų, jog chemijos mokslas neapsiriboja vien miesto olimpiadomis. Anot R. S., "Reikia pradėti nuo mažų dalykų." Jie nori, kad mokinių pasiekimai gerėtų ir kad Alytus išliktų miestu, garsėjančiu chemikų ugdymu.

Alytaus chemikų pasiekimai

Alytaus chemikai gali didžiuotis įspūdingais pasiekimais tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu. Dar tarybiniais laikais alytiškis Antanas Jazavitas tapo vienu pirmųjų mokinių, pelniusių prizinę vietą TSRS chemijos olimpiadoje. Nepriklausomos Lietuvos laikais Alytų garsino Algirdas Vėlyvis, šiuo metu dirbantis mokslinį darbą Kanadoje.

Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje

Ypač reikšmingi buvo Edvino Orento (šiuo metu VU Chemijos fakulteto docento) ir Donato Žmuidzinavičiaus pasiekimai, kurie 1999 metais tapo Tarptautinės mokinių chemijos olimpiados prizininkais. Mokytoja Janė Liutkienė taikliai pastebėjo, kad tuo metu šie mokiniai Alytų garsino labiau nei miesto krepšinio komanda.

Alytiškiai taip pat sėkmingai dalyvavo Tarptautinėje mokinių Mendelejevo chemijos olimpiadoje, iškovodami penkis medalius ir vieną III laipsnio diplomą. Šios olimpiados prizininkai: Gintautas Bagdžiūnas, Dainius Šimelevičius, Aurelijus Burokas, Darius Miliauskas.

Šie pasiekimai rodo, kad Alytuje sukurta stipri chemijos mokymo bazė, kuri gerai vertinama visoje šalyje. Tai yra mokytojų Janės Liutkienės, Genės Mikėnienės, Nijolės Makštutienės, Alvyros Geležauskienės ir Irenos Kliminskienės nuopelnas. Jos sukūrė sėkmingą metodiką, kaip atpažinti gabius mokinius ir padėti jiems atsiskleisti.

Alumnų klubo projektai

Alytaus chemikų Alumnų klubas siekia ne tik išsaugoti, bet ir toliau plėtoti sėkmingą chemijos mokymą Alytuje. Šiuo metu klubas daugiausia dirba švietimo srityje ir turi kelis svarbius projektus.

Vienas iš jų - su Alytaus miesto savivaldybės ir šalies programos „Renkuosi mokyti” pagalba surasti jauną, perspektyvų chemijos mokytoją, kuris pradėtų savo pedagoginę karjerą Alytuje. Klubo nariai tikisi atrasti pedagogą, kuris tęstų sėkmingą mokinių, besidominčių chemija, ugdymą.

Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs

Kitas svarbus projektas - įkurti Alytaus jaunųjų chemikų mokyklos rėmimo fondą, kurio tikslas būtų finansuoti edukacines mokinių vasaros stovyklas ir keliones bei finansiškai remti gabius chemijai mokinius bei mokytojas.

Taip pat planuojama atgaivinti alytiškių tradiciją dalyvauti tarptautinėje mokinių Mendelejevo chemijos olimpiadoje. Be to, Alytaus chemijos mokytojos ruošiasi kvalifikacijos kėlimo kursams Vokietijoje, kur lankysis didžiausioje pasaulio chemijos pramonės įmonėje BASF.

Klubo nariai kelia realius tikslus, kuriuos nori įgyvendinti, ir tiki, kad jų veikla prisidės prie Alytaus, kaip chemiją mylinčio ir puoselėjančio miesto, vardo išsaugojimo.

Požiūris į klubą iš šalies

Nors apie Alytaus chemikų Alumnų klubą dar žinoma nedaug, palaipsniui jis sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Verslininkai ir politikos atstovai supranta talentų rėmimo svarbą. Paskutinio Alumnų klubo susitikimo metu verslininkas Virginijus Jaruševičius pabrėžė, kad tiesiog reikia remti talentus.

Dėl Virginijaus Jaruševičiaus pilietinės pozicijos ir altruizmo, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo Vytuolio Valūno kryptingo darbo ir chemijos mokytojų profesionalumo, mokiniai turėjo galimybę dalyvauti įvairiose veiklose ir konkursuose.

Taip pat skaitykite: Restoranai ir kavinės Trakuose

Klubo nariai nėra vien tik "moksliukai", kiekvienas iš jų yra radęs profesinę sėkmę - ar tai būtų industrija, ar akademinė veikla. Jie siekia parodyti, kad chemijos mokslas gali būti įdomus ir perspektyvus.

Chemija - ne tik darbas, bet ir pomėgis?

Nors chemija užima svarbią vietą klubo narių gyvenime, jie stengiasi suderinti ją su šeimos ir laisvalaikio pomėgiais. R. S. džiaugiasi, kad chemijos dėka teko pamatyti nemažai pasaulio ir dėkoja savo žmonai Vilijai už supratingumą ir palaikymą.

V. N. teigia, kad jo laisvalaikis nebūtinai yra susijęs su chemija. Jis džiaugiasi galimybe dirbti mėgstamą darbą, kuris yra susijęs su chemija, bet vertina galimybę atsipalaiduoti ir skirti laiko kitoms temoms. Jam kūrybinė laisvė, kurią suteikia mokslas, leidžia kiekvieną dieną mėgautis naujais atradimais.

Išvados

Alytaus chemikų Alumnų klubas - tai svarbi iniciatyva, siekianti išsaugoti ir puoselėti chemijos mokymo tradicijas Alytuje. Klubo nariai, patys pasiekę aukštų rezultatų chemijos srityje, nori įkvėpti ir padėti jaunajai kartai atrasti šio mokslo grožį ir galimybes. Jų projektai, tokie kaip jaunojo chemijos mokytojo paieška ir jaunųjų chemikų mokyklos rėmimo fondas, rodo konkretų įsipareigojimą Alytaus chemijos ateičiai. Tikėkimės, kad klubo veikla bus sėkminga ir Alytus toliau garsės kaip miestas, ugdantis talentingus chemikus.

Sovietinės Lietuvos kulinarija: tarp ideologijos ir realybės

Straipsnyje "Sovietinės Lietuvos kulinarija: tarp ideologijos ir realybės" Džiugas Misevičius analizuoja sovietinės Lietuvos kulinarijos vaizdą, remdamasis istoriografija, archyviniais dokumentais ir ano meto liudytojų atmintimi. Jis aiškinasi, kokia buvo sovietinės valdžios kulinarinė politika ir kaip ji veikė praktikoje, aptaria „tarybinio žmogaus“ mitybos kultūrą valgyklose, restoranuose, kavinėse ir namuose, atskleidžia „viešosios“ ir „privačiosios“ kulinarijos skirtumus bei įtampas.

Kulinarinės laisvės apribojimai

Sovietų Sąjungai reokupavus Lietuvą, kultūriniai ryšiai su Vakarais buvo nutraukti. Sovietmečiu viešojoje sferoje įdiegti griežti maisto technologijų bei receptūrų standartai sunaikino kulinarinę kūrybos laisvę ir improvizaciją. Kuo labiau „brendo“ socializmas, tuo blogesnė padėtis darėsi kulinarinėje sferoje - maisto prekių parduotuvėse trūko elementariausių produktų, o namų virtuvės persismelkė „obščepito“ dvasia.

Per daugiau nei keturis dešimtmečius sovietinė santvarka daugelio lietuvių sąmonėje įdiegė iškreiptą kulinarinę estetiką, kurios įtaka jaučiama ir šiandien. Nuo vaikystės įprasti maisto produktai, patiekalų skonis ir kvapas lydėjo didelę gyvenimo dalį.

Tyrimo tikslas ir metodologija

Tyrimo tikslas - pateikti susintetintą ir į organišką visumą susistemintą sovietinės Lietuvos kulinarijos vaizdą. Atsižvelgiant į tyrimo tikslą, buvo išsikelti tokie tyrimo uždaviniai:

  1. Išsiaiškinti, kokia buvo valdžios oficialiai deklaruota kulinarijos politika ir kaip ji veikė praktikoje.
  2. Aptarti, kokia buvo „tarybinio žmogaus“ mitybos kultūra - kas ir kaip buvo gaminama bei valgoma valgyklose, restoranuose ir kavinėse, o kas - namuose (kasdienai ir šventėms).

Tyrime vyrauja metodologinis pliuralizmas - kompleksiškai taikomi įvairūs socialinių humanitarinių mokslų metodai.

Istoriografija ir šaltiniai

Sovietinė kulinarija yra menkai tyrinėta sritis lietuviškojoje istoriografijoje. Sovietmečiu kulinarijos tyrinėjimai pasirodydavo tik etnografijos kontekste. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pamažu ėmė rastis žmonių, imančių tyrinėti kulinarijos istoriją nebe etnografijos kontekste, tačiau retai kuriam tai yra pagrindinė tyrinėjimų sritis.

Visuotinėje istoriografijoje situacija geresnė tik šiek tiek - be kelių neakademinių, daugiausia plačiajai publikai skirtų rusų autorių tekstų, daugiau mokslinės medžiagos šiuo klausimu nėra. Paminėtini keli Viljamo Pochliobkino veikalai, Olgos ir Pavelo Siutkinų bei Irinos Gluščenko darbai, Antano Daniliausko darbai ir Dariaus Pocevičiaus veikalo skyrius, skirtas sovietinio Vilniaus „obščepitui“.

Straipsnyje naudojamus šaltinius galima suskirstyti į:

  1. Nepublikuotus archyvinius dokumentus (LCVA fondo Nr. R-772 medžiaga).
  2. Publikuotus dokumentų rinkinius.
  3. Kulinarinę literatūrą (skirtą „obščepitui“, namų šeimininkėms ir kulinarijos mokykloms).
  4. Sovietmečiu Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete rašytus diplominius darbus.
  5. Atskirais leidiniais ar straipsniais publikuotus atsiminimus, interviu, (auto)refleksijas.
  6. Pusiau struktūruotus interviu su ano meto tyrėjais bei liudininkais.

Oficiali kulinarijos politika

Marksizmo-leninizmo klasikai ne kartą rašė apie visuomeninio maitinimo svarbą socialistinėje visuomenėje. Vladimiras Leninas kalbėjo apie didelę darbo ekonomiją, pasiekiamą žmonėms maitinantis visuomeninėse valgyklose. Stalinizmo metais įsibėgėjanti industrializacija vertė galvoti apie visuomeninio maitinimo reformas - šalyje pradėtas kurti bendras hierarchizuotas valstybinių valgyklų tinklas.

1930 m. SSRS tiekimo liaudies komisaru buvo paskirtas Anastasas Mikojanas, kuris iš esmės sukūrė SSRS maisto pramonę. Jis pasisėmė idėjų ilgoje pažintinėje kelionėje po JAV 1936 m. Mikojano iniciatyva SSRS radosi mėsos, duonos ir konservų kombinatų. Jis taip pat inicijavo amerikietiškojo tipo gatvės maisto ir savitarnos valgyklų atsiradimą.

Reformos viešajame maitinime

Vieno visa apimančio programinio dokumento, sukūrusio tą „obščepitą“, kurį lietuviai pažįsta ir šiandien, nebuvo. Vis dėlto permainų SSRS viešajame maitinime chronologija verčia manyti, jog svarbiausios reformos pradėtos 1955-1956 m. 1955 m. SSRS prekybos ministerijos lygmeniu įvestas vienodas ir privalomas visoms šalies valgykloms patiekalų receptūrų rinkinys, įsteigtos kulinarinės tarybos. Reformą palaimino 1956 m. TSKP CK plenumo nutarimas.

Nauja Mikojano idėja buvo viešojo maitinimo patiekalų receptūrų standartizacija ir unifikacija valstybės mastu bei aiškaus naujų receptūrų įvedimo teisinio mechanizmo sukūrimas. 1956 m. kovo 1 d. bendras SSKP CK ir MT plenumas priėmė nutarimą „Dėl priemonių viešojo maitinimo įmonių darbui pagerinti“. Nutarime konstatuojama nepatenkinama viešojo maitinimo sistemos būklė, ypač - valgyklų trūkumas.

Visos žinybos, turinčios viešojo maitinimo įmonių, įpareigotos: įvesti savitarną visose valgyklose, padengti stalus higienišais paviršiais, padidinti maisto išsinešti gamybą, įsigyti įrangą mechanizuotai maisto gamybai, pakelti virėjų bei technologų kvalifikaciją, pagerinti sanitarinę būklę.

1956 m. kovo 1 d. plenumo nutarimas tapo tarsi trafaretu vėlesniems SSKP ir LKP suvažiavimų bei CK plenumų nutarimams. Realios permainos „obščepite“ prasidėjo tik Chruščiovui galutinai įtvirtinus savo valdžią. 1959 m. vasario 20 d. SSKP CK ir Ministrų Tarybos plenumas priėmė pakartotinį nutarimą „Dėl tolesnio visuomeninio maitinimo vystymo ir gerinimo“.

#

tags: #dienos #pietūs #chemijos #pramonės #įmonėse

Populiarūs įrašai: