Multfilmas "Vėžlių sriuba" – geriausia dovana: kultūros, meno ir istorijos sintezė Lietuvoje

Skaitytojų klubo idėja - kas mėnesį bibliotekoje aptarti aktualią, didelio susidomėjimo sulaukusią ir visuomenėje tam tikrą rezonansą sukėlusią knygą. Paliko gilų įspūdį perskaityta knyga? Pasiūlykite ją! Gal klubo susitikime aptarsime būtent Jūsų rekomenduojamą knygą! Pasiūlymus siųskite el. paštu.

Biografinių romanų svarba: Aldonos Ruseckaitės kūryba

Skaitytojų klube kalbėsime apie Aldonos Ruseckaitės knygą „Vienatybė“, 2024 m. Ši knyga skirta Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės (1882-1936) gyvenimui ir kūrybai. Romano puslapiuose prabyla šiandien jau primiršta tarpukario prozininkė, neeilinė asmenybė. Jos gyvenimo įvykiai vaizduojami plačiame laikmečio kontekste: XX a. pradžios Mintauja, Plungė, Vilnius, laikraščio „Vilniaus žinios“ leidyba, to meto sostinės kultūrinė panorama, draugystė su M. K. Čiurlioniu, Pirmoji dailės paroda, pažintis ir bendravimas su A. ir S. Smetonomis, J. Basanavičiumi, P. Vileišiu, G. Žemkalniu-Landsbergiu, S. Kymantaite, artima bičiulystė su J. Tumu-Vaižgantu. Ona mokėsi Šveicarijoje, vėliau Puidų šeima (jos vyras rašytojas Kazys Puida) septynerius metus gyveno Čeliabinske. O. Puidienė globojo 1914 m. karo pabėgėlius lietuvius, kūrė stovyklas. Pilietinio karo metu ilgai blaškėsi po Rusiją. 1920 m. per Maskvą grįžo į Kauną, įsiliejo į kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Knygoje pateikta daug autentiškos medžiagos, remiamasi O. Puidienės atsiminimais ir laiškais. „Vienatybė“ - šeštasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Vienatybė ir nykumas… bet trokštu ir liūdžiu, ir ilgiuos… Tiktai to viso niekas nepastebi…

Vilniaus pilių istorija: nuo Gedimino laiškų iki šių dienų

Paroda „Tarp būties ir atminties. Ankstyvoji Vilniaus pilių istorija neatsiejama nuo miesto kūrimosi, o Vilniaus miestas jau Gedimino laiškuose paminėtas kaip valdovo rezidencija - valstybės sostinė. Nuo pat XIV a. Vilniaus pilys buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, valstybės, nusidriekusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, politinis, diplomatinis ir kultūrinis centras. Valdovų rūmų muziejus, norėdamas priminti istorinius įvykius, kviečia į naują parodą „Tarp būties ir atminties. Vilniaus pilių vaizdai“.

Parodos idėja ir jos paneigti mitai

Muziejaus vadovas ir šios parodos idėjos autorius dr. Vydas Dolinskas pristatė pagrindinę jos mintį: „Norėjome surinkti ir parodyti originalius Vilniaus pilių atvaizdus, žemėlapius bei kitą istorinę medžiagą. Atėjo laikas. Ypač, jei dar yra abejojančiųjų, ar užteko ikonografijos atkuriant Valdovų rūmus. Kai kurių originalių vaizdų, kurie buvo labai reikšmingi atkuriant rūmus, Vilnius nematė 200 metų. Kaip Martyno Knakfuso (Marcin Knackfus, Knackfuss) darbas, jau XIX a. pradžioje iškeliavęs į Čartoriskių šeimos fondą. Paroda - vertingas istorinis šaltinisDar prieš dešimtmetį Lietuvoje virė įvairios diskusijos. Vieni aiškino, kad nėra rūmų vaizdų, todėl negalime jų atkurti. Kiti tvirtino, kad nugriautus rūmus visi jau pamiršo ir turime galvoti apie naujus valstybės simbolius. Parodos kuratoriai Marijus Uzorka ir Rita Lelekauskaitė-Karlienė suteikia progą lankytojams palyginti ikonografinius vaizdus, išlikusius iš tų laikų, kai rūmai egzistavo, vizijas, kurios buvo kuriamos, kai rūmai jau buvo nugriauti, ir realybėje atkurtą šiandienos vaizdą.Uzorka teigia: „Paroda gal nėra tokia įspūdinga eksponatų dydžiais ar milijonine verte. Lankytojus dažnai žavi prabanga, spindesys, bet šiuo atveju tai yra be galo vertingas rinkinys, istorinis šaltinis. Mūsų paroda - tiesiogine to žodžio prasme.“ Autentiškus eksponatus parodai skolino 16 institucijų ir privačių fondų, dar 12 institucijų skolino ikonografinių vaizdų. „Kai kurių eksponatų negavome, nes dėl itin blogos būklės negalėjome jų atsivežti, bet čia išvysite jų faksimiles“, - sako M. Uzorka. Eksponatai surinkti iš keturių valstybių.

Valdovų rūmų svarba tautinei tapatybei

„Viena parodos surengimo idėjų - paneigti mitus, kad niekam šių rūmų nereikėjo. Reikėjo. Ir ypač tada, kai jų jau nebuvo. Žmogiška, kai įvertini praradimą tada, kai jis įvyksta, - žiūrėdamas į per du aukštus eksponuojamą parodą teigia V. Dolinskas. - Parodoje kelios dešimtys atvaizdų iš XIX a., XX a. pradžios. Tai laikas, kai rūmų realybėje jau nebėra, bet jiems suteikiama sakralinė prasmė, jie vadinami Jogailaičių pilimi. Tai rodo, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tauta labiausiai pasigedo, kai ją praradome.“

Taip pat skaitykite: Mėnulio kalendorius ir kopūstai

Niokojimas ir istorinė atmintis

Skirtingai nei kitos valdovų rezidencijos, Vilniaus pilių kompleksas patyrė gerokai daugiau priešų antpuolių, niokojimų. Jie prasidėjo nuo XVII a. vidurio, garsiosios Maskvos invazijos. „Vėliau mums irgi labai nepasisekė, jei lygintume su kaimynine Lenkija ar Ukraina, - teigia V. Dolinskas. - XVIII a. pabaigoje beveik visa Lietuvos teritorija atiteko labiausiai atsilikusiai valstybei - Rusijos imperijai.“ Parodoje matyti, kad netekčių akivaizdoje Valdovų rūmai imti suvokti ir vertinti kaip svarbus valstybinės tapatybės, istorinės atminties atributas. Romantizmo epochoje sukurta bei įvairiais būdais paskelbta daugybė nebeegzistavusių Vilniaus pilių ansamblio ir atskirų jo pastatų vizijų, liudijusių šių Lietuvos valstybės centro istorinių objektų simbolinę reikšmę bei prasmę. XX a. Programos rengėja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė išsamiai apie ją papasakojo: „Lankytojai bus kviečiami susipažinti, kaip keitėsi pilių architektūra, kalbėsime, kaip kito teritorijos išplanavimas. Prof. Valdas Rakutis pristatys, kaip Aukštutinės ir Žemutinės pilių teritorija virto Rusijos karine tvirtove. Architektūros tyrinėtojai, menotyrininkai diskutuos, kiek valstybei ir jos žmonėms svarbus pilių atminties išsaugojimas, kaip vietos, istorinio valstybės centro atkūrimo idėja. Vilniui švenčiant 700 metų Vilniaus pilių teritorija ir jos rūmai yra pagrindinis atpažinimo ženklas. Vilniaus pilių kompleksas su valdovo rezidencija ir kitais atributais liudija Vilnių kaip amžinąją Lietuvos sostinę. Parodos globėja Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, apžiūrėjusi parodą, teigė: „Kaip gimusi ir užaugusi amžinojoje valstybės sostinėje Vilniuje, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad miesto 700 metų sukakties minėjimas yra proga giliau apmąstyti ir pasikalbėti apie mūsų valstybės tapatybę, jos kultūrinį paveldą, simbolius, siekius ir ateitį.

Žygimanto Augusto gobelenai: renesanso didybė Vilniuje

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaryta tarptautinė paroda „Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“. Neįtikėtino dydžio, per ilgus šimtmečius legenda tapusi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548-1572) gobelenų kolekcija yra istorinė senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės relikvija. Išskirtinės parodos atidarymas į Valdovų rūmus sutraukė beveik pusė tūkstančio meno žinovų, parodos partnerių, muziejaus bičiulių. Paskutinį kartą Žygimanto Augusto gobelenai rezidenciją Vilniuje puošė Vazų dinastijos valdymo laikais, tad toks didelis rinkinys, beveik keturios dešimtys istorinių audinių, į Lietuvos sostinę grįžo po 400 metų. Parodos globėjai - Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos prezidentai.

Istorinis kontekstas ir kultūrinė reikšmė

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda savo kalboje sakė, kad gegužės 3-iąją kasmet minime pirmosios Europoje parlamentiniu būdu priimtos rašytinės Konstitucijos metines. Šis istorinis fenomenas įkūnija Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją ir kultūros paveldą, liudija mūsų šalių raidos europietiškąją dimensiją. Simboliška, kad būtent šiandien atidaroma tarptautinė paroda atveria dar ankstesnius ir gilesnius Lietuvos bei Lenkijos, o ir visos Europos istorinių ryšių bei kultūrinės integracijos klodus. Į atkurtą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidenciją visa savo kultūrine galia ir estetikos grožiu sugrįžta renesansinė didybė - reprezentatyviausi Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos artefaktai, kurie ir visos Europos kultūros istorijos kontekste yra laikomi išskirtiniu fenomenu, pasaulio meninio paveldo integralia dalimi“.

Lenkijos Respublikos prezidento Andžejaus Dudos (Andrzej Duda) sveikinimą Valdovų rūmuose perskaitė naujasis Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje J. E. kunigaikštis Konstantinas Radvila (Konstanty Radziwiłł): „Žygimantas Augustas - ne tik valdovas ir politikas, jis buvo ir išskirtinis meno žinovas. (…) Anuomet Briuselio audimo meistrams pateiktas užsakymas buvo didžiulis, daugiau kaip 160 gobelenų. Taip XVI a. šeštame dešimtmetyje buvo sukurta šedevrų kolekcija, kuri dabar yra vienas puošniausių Renesanso meno paminklų. Paroda primins Krokuvos ir Vilniaus aukso amžių Vilniuje Žygimanto Augusto gobelenai eksponuojami Valdovų rūmų muziejaus trečiajame aukšte, Atkurtų istorinių interjerų salėse. Didžiulė XVI a. audinių kolekcija atskleidžia europinę Renesanso kultūrą, paskutiniojo Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo - Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio - reprezentacijos užmojus, primena Krokuvos ir Vilniaus aukso amžių - Renesanso epochą.

Kolekcijos vertė ir unikalumas

„Europos kontekste tai yra turbūt pati vertingiausia kolekcija visomis prasmėmis: menine, istorine, materialia. Meno istorikai ją lygina su Romos popiežių, Ispanijos karalių kolekcijomis,“ - parodos atidaryme kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus generalinis direktorius dr. Vydas Dolinskas, - toks didelis gobelenų rinkinys dar niekada nebuvo eksponuotas už Vavelio pilies sienų. O tai, kad jis atvežtas į Vilnių, rodo tikrai glaudų Lenkijos valstybės ryšį su Lietuva ir Vavelio karališkosios pilies vadovų bičiuliškumą. Ypač dėkoju Vavelio pilies direktoriui, profesoriui, mokslų daktarui Andžejui Betlejui (Andrzej Betlej), nes tikrai ne kiekvienas direktorius ryžtųsi tokią vertingą ir jautrią audinių kolekciją išvežti iš savo muziejaus.“

Taip pat skaitykite: Kopūstų rauginimas: ką reikia žinoti

Pasak Krokuvos Vavelio karališkosios pilies direktoriaus prof. dr. Andžejaus Betlejaus, „Karaliaus Žygimanto Augusto gobelenų paroda Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vilniuje - precedento neturintis įvykis. Gobelenų kolekcija yra Vavelio rezidencijos kolekcijos perlas karūnoje. Tai viena vertingiausių kolekcijų, kurios reikšmė toli gražu neapsiriboja vien meniniu aspektu. Čia nebūtina pabrėžti, kokią reikšmę teikiame šiai kolekcijai, kaip tampriai ji susipynusi su buvusios Lenkijos Respublikos istorija. Žygimanto Augusto gobelenai - Lenkijos Karalystės iždo dalis, iškilmingų valstybinių ceremonijų puošmena, jie yra beveik tokie pat svarbūs kaip insignijų elementai. Gobelenai vertinami viso pasaulio ekspertų ir yra priskiriami prie geriausių XVI a. Briuselyje sukurtų tokio pobūdžio kūrinių.

Gobelenų istorija ir reikšmė Vilniui

Tikimės, kad šis unikalus pristatymas visiems priartins Lenkijos ir Lietuvos valstybės klestėjimo, galybės laikų viziją, sustiprėjusią dėl paskutiniojo Jogailaičių valdovo kultūrinės veiklos ir toliaregiškos politikos. Audringa gobelenų istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas Žygimantas Augustas XVI a. viduryje užsakė kelias gobelenų serijas, kurias audė žymiausi to meto meistrai Ispanijos Nyderlandų sostinėje Briuselyje. Per dešimtį metų Žygimantas Augustas sukaupė 160 meninių audinių kolekciją.Anuomet gobelenai vadinti „šiaurietiškomis kilnojamomis freskomis“, kurios pilyse, rūmuose ir katedrose kūrė didybės ir prabangos įspūdį, šlovino savininkus. Šie audiniai vertinti ne tik kaip meno kūriniai, bet ir kaip valdovo didybės įkūnytojai, pamokančių Biblijos istorijų pasakotojai, gyvūnijos ir augalijos pažinimo žinynai, siužetai, kuriuose slypi daug simbolinių prasmių.Brangūs audiniai buvo saugomi Lenkijos Karalystės ižde. Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. audiniai buvo pagrobti ir išvežti į Rusiją, dalis jų tuo metu buvo pažeista ar sunaikinta. 1921 m. sutartimi bolševikinė Rusija gobelenus grąžino Lenkijai. Jie papuošė Krokuvos Vavelį. 1939 m. nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Žygimanto Augusto gobelenai, kaip nacionalinė relikvija, buvo išgabenti į Kanadą, ir į Vavelio karališkąją pilį neįkainojama kolekcija sugrįžo tik 1961 metais.

Parodos reikšmė Vilniui

Paroda Vilniui reikšminga ir dėl dar vienos, reikšmingos istorinės detalės - ankstyviausi Žygimanto Augusto gobelenai buvo užsakyti Vilniaus Žemutinėje pilyje. Tarp jų - serijos „Pirmųjų tėvų istorija“ ir „Nojaus istorija“ bei herbiniai audiniai. Tokio dydžio rinkinio Vavelio karališkosios pilies muziejininkai teigia artimiausiais dešimtmečiais neketiną skolinti jokiai kitai institucijai. Todėl ši paroda yra išskirtinis Vavelio karališkosios pilies ir Lenkijos valstybės dėmesio bei palankumo Lietuvai ženklas, geriausia dovana Vilniui, švenčiančiam savo 700 metų sukaktį. Kartu tai yra ir vienas sudėtingiausių, didžiausių bei brangiausių parodinių projektų Lietuvos muziejininkystės istorijoje.

Antikvariniai baldai: gablotė, kasonė ir triumo

Jei pasigilintume į tikslius antikvarinių baldų pavadinimus, tai jų rastume ne vieną dešimtį. O šiandien, kad nustebintumėt savo išmanumu, turbūt užtektų ir to, kad užsukę į antikvariato parduotuvę paprašytumėt parodyti gablotę, kasonę ar triumo…

Kanapa: elegantiška sofutė

Kanapa (pranc. canape) - tai nedidukė sofutė su atkalte ir ranktūriais, labai dažnai su 6 kojytėmis, skirta sėdėti trims, kiek rečiau - dviems žmonėms. Šio baldo stilius susiformavo dar Liudviko XV ir Liudviko XVI laikais, o XIX a. nutiko taip, kad kanapų ranktūrius pakeitė voleliai. Šių elegantiškų baldų korpusams gaminti buvo naudojamos prabangios medienos: riešutmedis, raudonmedis, vyšnia, o minkštoji dalis buvo apmušama brangiais audiniais, dažniausiai puošniu gobelenu su siužetiniais piešiniais. Šiuos laikus kanapos pasiekė kiek supaprastintų formų ir ne taip išsidabinusios.

Taip pat skaitykite: Receptai: kepta lydeka

Kušetė: poilsiui pusiaugulomis

Kušetė taip pat yra nedidelė sofutė, bet nuo kanapos skiriasi tuo, kad turi paaukštintą atkaltę tik viename gale. Šis baldas nuo seno buvo skirtas trumpam poilsiui pusiaugulomis dieną. Daroma ji buvo irgi iš brangių medžio rūšių, dekoruojama įvairios medienos drožiniais, traukta puošniais audiniais.

Otomanė: Azijos įtaka Europoje

Otomanė (pranc. ottomane) arba Osmano tachta - tai plati žema sofa, vietoje atlošo su pagalvėlėmis, o vietoje ranktūrių - su voleliais. Dažnai ji būdavo užklojama kilimu ar kitu dekoratyviniu prabangiu audiniu, demonstruojančiu šeimininko turtus. Ši sofos atmaina populiaresnė Azijos šalyse nei Europoje, ten ji iki šiol yra nepakeičiamas baldas, puikiai derantis prie daugelio tų šalių etninio interjero stiliaus.

Banketė: baroko ir rokoko dvelksmas

Banketė - nedidelis minkštasuolis su minkšta, apmušalais traukta sėdimąja dalimi atsirado baroko laikotarpiu (XVII a. vid.) Prancūzijoje, o labiausiai paplito rokoko laikotarpiu. Priešingai nei pufas, banketė gali turėti porankius, o kartais ir pakojį bei būti skirta ne vienam žmogui prisėsti, o net keliems. Todėl prieš kelis amžius jos vieta buvo priimamojo pasienyje ar pokylių salėje. Banketės buvo gaminamos iš įvairios medienos, puošiamos drožiniais ar kutais, trauktos gražiu audiniu - dažnai aksomu, gobelenu ar dekoratyviu storu šilku.

Etažerė: atviros lentynos smulkmenoms

Etažerė - tai baldas su keliomis, iš visų pusių atviromis lentynėlėmis, išdėstytomis viena virš kitos. Kartais apatinėje dalyje būna stalčiukai. Atsirado ji XVIII a. II pus. kaip valgomojo baldas. Statoma ant grindų, rečiau - kabinama ant sienos. Tinka knygoms ar įvairioms smulkmenoms sudėti. Iki šių laikų etažerės konstrukcija beveik nepakito, kaip ir funkcija.

Gablotė: vitrina kolekcijoms

Gablotė (it. gablotta, pranc. gablette) - tokį žodį gal ir galite išgirsti antikvariatuose, bet kur kas dažniau dabar jos vadinamos tiesiog vitrinomis. Šis baldas ypač populiarus buvo rokoko, neoklasicizmo, istorizmo laikotarpiais. Tai iš tiesų tokia įstiklinta vitrina, beveik kaip dėžė arba spinta, skirta smulkiems kolekcijos eksponatams (miniatiūroms, medaliams, monetoms, papuošalams, kt.) laikyti. Gablotė gali būti tvirtinama prie sienos, statoma ant grindų ar stalo. Dažnai šis baldas turi lentynėles, dvivėres dureles, o kartais ir kojeles. Gaminamos jos buvo iš įvairios medienos, kartais puošiamos saikingu auksavimu, žalvariniu ar bronziniu augalinių ar geometrinių ornamentų reljefu. Šiandien šio baldo dažiausiai ieško muziejai, dvarai ar kolekcininkai ir reikia pastebėti, kad antikvariatuose būtent tokio tipo spintos, vitrinos ar, kaip sužinojome, gablotės yra vieni paklausiausių baldų.

Konsolė: puošni atrama interjere

Konsolė - pirmiausiai taip buvo pavadintas architektūros elementas, nuo kurio ir atsirado baldas. Taigi architektūroje - tai puošni atrama, laikanti balkoną, karnizą, lango ar durų apvadą. Konsolė-baldas yra mažas, siauras, dažniausiai prie sienos po veidrodžiu ar tarplangiuose statomas staliukas. Viršus stačiakampis, trapecinis ar pusapskritis, banguotais pakraščiais, dažnai marmurinis, su viena, dviem arba keturiomis kojomis, neretai sujungtomis pakojomis. Yra ir komodos ar servanto pavidalo (su stalčiais ar lentyna apačioje), o taip pat kampinių konsolių.Nuo savo gimimo XVIII a. Prancūzijoje ji daryta iš įvairios medienos, puošta augalinių motyvų drožiniais, marketri technika, auksuota ar bronzuota. Paprastai ant konsolių bu…

Vėžlių gėlių puodai: užgaidus akcentas interjere

  1. Kreipkitės vėžlių sodinuką: praskaidrinkite savo gyvenamąjį plotą su mūsų vėžlių gėlių puodu, kuris žada pridėti užgaidą prie jūsų dekoro.
  2. Kastalus ir žaismingas dekoras: Ne tik jūsų augalų namai, šis gėlių plantatoriaus puodas yra žavus dekoratyvinis kūrinys. Unikalus dizainas yra susijęs su kibirkščiu džiaugsmu ir pokalbiais, todėl jis yra puikus jūsų svetainės, miegamojo ar miegamojo priedas.
  3. Išdirbtas sintetinės dervos meistriškumas: pagamintas iš aukštos kokybės sintetinės dervos, mūsų dervos sultingas plantacijos testas yra laiko išbandymas.
  4. As, kad integruotis: su kompaktišku dydžiu ir žavia išvaizda, šis dervos augalo puodas sklandžiai telpa į įvairius interjero stilius. Ar jūsų estetika yra moderni, minimalistinė ar eklektiška, jis suderins jūsų esamą dekorą, atneš jūsų gyvybę ir asmenybę jūsų gyvybei ir asmenybei.
  5. Širdies dovana: Ieškai unikalios ir apgalvotos dovana? Mūsų mielas vėžlių gėlių plantažas yra puikus pasirinkimas augalų mėgėjams, gyvūnų entuziastams ar tiems, kurie vertina šiek tiek keiksmažodžių. Dėl skirtingo monitoriaus ir šviesos efekto tikroji daikto spalva gali šiek tiek skirtis nuo paveikslėlių parodytos spalvos.

"Babetės puota": kulinarinis menas ir dvasinė transformacija

Sausį „Skalvijos“ Kino klasikos vakaruose dar galima pamatyti danų režisieriaus Gabrielio Axelio filmą „Babetės puota“ („Babettes gastebud“, 1987) - vieną mįslingiausių praėjusio amžiaus pabaigos filmų. Mįslingiausių, nes vos tik pabandžius filmą analizuoti iškart atsiveria keli interpretacijos, suvokimo sluoksniai. Tarp jų ir religinis, juk neatsitiktinai popiežius Pranciškus „Babetės puotą“ yra pavadinęs mėgstamiausiu filmu ir sakęs, kad tai vienas geriausių pasisakymų apie tikėjimą. 1988 m. filmas buvo apdovanotas „Oskaru“. Tada ir prasidėjo iki šiol nesibaigianti jo kelionė.

Apsakymo ekranizacija ir veiksmo vieta

„Babetės puota“ - tai Karen Blixen apsakymo ekranizacija. Jo veiksmas nukelia į XIX a. Daniją, Jutlandijos protestantų kaimelį. Čia gyvena dvi pastoriaus dukterys Filipa ir Martina. Visą gyvenimą jos padeda kitiems ir meldžiasi. Nors yra sužavėjusios ir Paryžiaus operos tenorą, ir švedų karininką, pastoriaus dukterys atsisakė meilės, šeimos, gyvena kartu ir saugo tėvo atminimą. Vieną dieną jų namuose pasirodo pabėgėlė iš Prancūzijos Babetė (prancūzų Naujosios bangos žvaigždė Stéphane Audran). Per revoliuciją Paryžiuje jos vyrą ir sūnų nužudė komunarai, tad ji prarado bet kokią viltį ir tikisi, kad čia pagaliau pasijus saugi. Katalikė Babetė, gera virėja, lieka tarnauti pastoriaus namuose. Ji taip moka derėtis turguje ir taupyti, kad seserys net pradeda geriau gyventi. Po keturiolikos metų Babetė loterijoje laimi didžiulę sumą pinigų ir nusprendžia ją išleisti prabangiai vakarienei, taip paminint šimtąsias pastoriaus gimimo metines.

Skandinavijos virtuvė ir Babetės motyvas

Skandinavijos virtuvė, kuri ir mūsų geografinėse platumose turi gerbėjų, filme rodoma karikatūriškai. Ji tarsi išbando žmogaus atsparumą: vietos gyventojai taip nori būti šventi, kad bijo net gurkšnio vyno. Babetės motyvas filme skamba aiškiai: „Duokite man šansą pagaminti jums geriausia, ką moku.“ Ji daug metų praleido gamindama beskonius patiekalus, bet nepamiršo, kad maistas turi turėti skonį, o gyvenimą apibūdina ne tik teisingi poelgiai ir maldos, bet ir gražūs gestai. Tačiau pasirengimas puotai kelia grėsmę asketiškam seserų gyvenimui, todėl jos nusprendžia, kad liks abejingos - nekomentuos ir negirs patiekalų.

Spalvos ir serviravimo kultūra

Kartu su pasirengimu puotai iki tol įvairių pilkos, žydros ir juodos atspalvių filmas pradeda atgyti, atsiranda ryškios spalvos: raudonas vynas, violetinės figos, auksiniai ananasai, švyti variniai indai, sidabras, porcelianas, stiklas. Axelis ne tik kuria įtaigų kulinarijos meno įvaizdį, bet ir rodo serviravimo kultūrą. Ant stalo - klasikinis Limožo manufaktūros „Haviland“ servizas „Imperatrice Eugenie“, kuris buvo sukurtas Napoleono III žmonai.

Puotos meniu: kulinarinis šedevras

Babetės puota susideda iš septynių patiekalų, vyno, šampano. Prancūzų virtuvės žinovai tvirtina, kad valgiaraštis - lyg Napoleono III laikų virtuvės nekrologas. Tuos patiekalus Babetė gamino būdama Paryžiaus restorano „Café Anglais“ virtuvės šefė. Puota prasideda vėžlio sriuba su ispaniško chereso aperityvu. Po sriubos - karštas užkandis: blyneliai „Demidoff“ iš grikių miltų su ikrais ir riebia grietine. Tada - trisdešimt metų išlaikytas „Veuve Cliquot“, nors sėdintieji prie stalo ir nenutuokia, kokia šio putojančio vyno kaina. Pats sudėtingiausias ir rafinuočiausias patiekalas „Cailles en sarcophage“ („Putpelės sarkofage“). Tai putpelės, įdarytos žąsų kepenėlėmis ir triufeliais, užkeptos sluosniuota tešla. Po to svečiai paragaus cikorijų salotų ir romo pyrago, dar bus tradicinė prancūziška lėkštė su sūriais, kava su konjaku.

#

tags: #multfilmas #vezliu #sriuba #geriausia #dovana

Populiarūs įrašai: