Moliūgėlio dienos pietų meniu: tarp stereotipų ir realybės
Ar kada nors susimąstėte, ką iš tiesų reiškia sveika mityba ir kaip ji dera su mūsų kasdieniais įpročiais? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip moliūgėlio sriuba gali tapti diskusijų objektu, atskleisime požiūrius į lieknėjimą, stereotipus apie maistą ir įpročius, kurie formuoja mūsų santykį su juo.
Keistas alkio jausmas: tarp sporto ir daržovių
Kartais pasijuntame keistai: lyg ir nesame alkani, bet kažkas ne taip. Juk dažnai lieknėjimas asocijuojasi su nuolatiniu alkio jausmu, o po sporto - su jėgų neturėjimu. Tačiau ar tikrai taip turi būti? Svarstyklės taip pat ne visada rodo tai, ko tikimės. Viena diena - vienas skaičius, kita - kitas.
Pavyzdžiui, po sporto suvalgius trintos daržovių sriubos (moliūgėlis, morkos, bulvės, vanduo, šaukštas aliejaus), po valandos jaučiamas didelis alkis. Nors sąžinė raminama, kad tai tik daržovės, kartais suvalgoma dar viena porcija. Tačiau vėliau gali būti sunku užmigti, nes pilve jaučiamas sunkumas, lyg plaukiojantis moliūgas. Ir kyla klausimas - ar tai tikrai padeda lieknėti? Panašiai jaučiamasi ir ryte po puodelio kavos bei ryžių košės. Ar tai normalu?
Dienos rutina: darbas, sportas, vakarienė ir laikas sau
Laikas susidėlioja į griežtą rutiną: darbas, sportas, vakarienė (dažnai atskirai sau ir vaikui), poilsis su knyga ar televizoriumi. Kartais pritrūksta laiko sau, normalaus pabuvimo su knyga ar įdomiu filmu. O ir su draugėmis norisi susitikti - su savo geraja nuostabiąja kompanija.
Neseniai per radiją teko girdėti nuomonę, kad moteriška draugystė yra klastinga ir geriau jos vengti. Tačiau gera turėti nuostabias drauges, kuriose nejauti jokios klastos. Bendravimas su jomis yra atviras ir nuoširdus. Kai jautiesi blogai, tiesiog paskambini ir pasakai, kad nedžiugina.
Taip pat skaitykite: Įvairių šalių gimtadienio papročiai
Profesionalus požiūris į sportą ir mitybą
Nusprendus, kad reikia profesionalaus požiūrio, susitarta su trenere sporto klube dėl individualios programos sudarymo. Sportuojant su profesionalu, kuris stebi kiekvieną judesį ir jį taiso, sportas tampa kitoks. Kai kurie pratimai netgi visai mieli ir nesunkūs.
Po vieno ypač nemėgstamo pratimo (skirto celiulito mažinimui) išsakoma mintis, kad galėtų ateiti į madą barokinio tipo moterys. Tuomet nereikėtų jokių sportų ar kančių skaičiuojant, ką valgai. Tačiau trenerė replikuoja, ką tuomet darytų modeliai nuo podiumo.
Naujų batų paieškos ir stereotipai
Po sporto klubo keliaujama į pramogų sostinę ieškoti naujų batų. Tačiau kiekviena parduotuvė vilioja nuolaidomis, ir sunku atsispirti pagundai pasižiūrėti, ką siūlo. Nors pažadėta sau nepirkti jokių rūbų, kol nesulieknėsi. Tačiau batai taip ir lieka nenupirkti - tai modelis ne tas, tai kaina nedžiugina, o gal tiesiog esi per daug pavargusi ir nebegraži sau. O kai sau negraži - kokie gi batai atrodys gražiai?
Išeinant nupirkta sūnui „MacDonalds“. Nors šiaip esama prieš jo produkciją (nors ir pačiai kartais nusideda ledams ir kokteiliams). Bet sergančiam vaikui norisi leisti daugiau nei įprastai. Taip ir keliaujama - tokia visa sveikuoliškai besimaitinanti, po sportų - bet su MacDonaldo maišu. Mintyse pasijuokiama iš savęs ir pagalvojama, kaip negalima mąstyti stereotipais.
Svorio pokyčiai ir dienos kalorijos
Įdomūs potyriai dėl svorio. Anksčiau lieknėjant net pabusti būdavo lengviau dėl smalsumo - kiek sversiu šiandien. Dabar ramiai lipama ant svarstyklių, pasižymima ir kažkaip, bent jau kol kas, svarstyklių rodmenys - antroje vietoje. Gal dėl to, kad tai, kas virš 70 kg, vis tiek yra daug, ir ne taip seniai atsirado? Šį kartą labiau fokusuojamasi, kad įsitekti į savo dienos kalorijas, „taupomasi“ saldumynus (jau kelinta diena atspari darbiniam šokolodui ir namų saldainių dėžei), galvojama, ką šiandien reikės parašyti.
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Vakar po sporto pasijutus labai alkana, teko nuvažiuoti į prekybos centrą apsipirkti. Einant pro bandelių skyrių, užplūdo mintys apie tai, kad pasaulyje yra per daug skanaus maisto. Akimirkai pasvajojama nusipirkti sviestinę bandelę ir čia pat suvalgyti. Tačiau sveikas protas sako, kad tai tik alkio sukelta emocija, ir tos bandelės nėra vertos nusidėjimo. Gerai, kad turėtas sąrašas padėjo greitai susirinkti reikiamus produktus ir neužsibūti pavojaus zonoje.
Grįžus radus sergantį vaiką lovoje, vakarienė buvo iškeista į temperatūros matavimą, arbatos virimą, vaistų paiešką. O kai galų gale prisėdama, tai labai sunkiai gaunasi ramiai ir lėtai valgyti. Žodžiu, diena baigiama kažkaip nei šiaip nei taip, lygiai taip pat prasideda ir šis rytas. Pusryčiai nusivėlino, pietų pavalgyti nespėjama, nes išvažiuojama į susitikimą. Žinant, kuo baigiasi nevalgymo pertraukos (net bandelės tampa grieko vertu taikiniu), pakeliui suvalgoma savo pietų dalis, t.y. duonos riekė. Pas klientą neatsisakoma baltos kavos, bet vazoje padėtiems „Raffaello“ tariamas nebylus „ne“.
Grįžtama namo alkana ir tokiu laiku, kai nei pietūs, nei vakarienė. Vaikas sveiksta, darbe nieko gero nenuveikiama, suplyšo batai, vienam forume buvai išvadintas per daug pakylėta, svarstyklės rodo mažiau. Važiuojama į pramogų sostinę pirkti batų.
Pakili nuotaika ir saikingas valgymas
Pasidžiaugiama, kad užplūdo pakili nuotaika! Važiuojama į darbą dainuojant ir taip linksminant vairuotojus prie šviesoforų sankryžose. Pakilios nuotaikos priežastis - aš galiu valgyti, būti soti, nesijausti alkana ir garantuotai numesiu svorio. Kai namie pasidaroma salotų su permezanu neštis į darbą, nustembama, kiek čia to maisto daug gaunasi, o kalorijų nedaug. Atrodo, tai kaip čia reikia tą svorį užsiauginti, kai žmogus realiai pasisotina nuo tiek nedaug maisto. Baiminamasi, kad net nesuvalgys savo pavakarių - kažkaip visko per daug atrodo. Nors kalama sau į galvą - kad jokių ektrymų, aš ne tik lieknėju. Svarbiausia - aš mokausi valgyti saikingai ir lėtai. Ir neperlenkti lazdos su jokiomis dietomis ir nevalgymais. Kaip jau esu įsitikinusi - tai grįžta su kaupu ir nusėda kaupas būtent ant šlaunų ir ant pilvo.
Tokiomis dienomis kaip ši (kai viskas atrodo įmanoma ir paprasta), mėgstama mintimis paauklėti kitus žmones. Mintimis - nes jau esama pakankamai subrendusiam, kad savo nuomonę pasilaikytum sau. Tiesiog tokiais momentais atrodo nesuprantama, kaip žmonės gali taip savęs neprisižiūrėti. Pamenu, dar per ankstesnį lieknėjimą prieš 6 metus, negalėdavau žiūrėti, kai kokia stora moteriškė prisidėjusi cepelinų arba vėdarų, užsipylusi ant jų riebaus spirgų padažo, įsipylusi sriubos, dar kokio saldaus kompoto su bandele puškuoja susimokėti. Mintyse galvodavau, kad „aišku, ji visiems pasakoja, kad negali sukūsti, nes tokie jos genai, o ji šiaip nieko nevalgo“. Atrodydavo, kad va, prieisiu, pasakysiu, kaip reikia gyventi ir maitintis ir viskas bus jai aišku. Galiu pasidžiaugti, kad su laiku save išauklėjau (vis dar auklėju). Dabar tos mintys ateina tik momentiškai ir labai greitai būna nugęsintos, kad tai ne mano reikalas.
Taip pat skaitykite: Valentino dienos želė tortas: gaminimo instrukcijos
Savaitgalio iššūkiai ir skanus sūris
Savaitgalis baugina labiausiai. Jis susijęs su pramogomis, o pramogos - su skaniu maistu, ir, neslėpkim, alkoholiu. Kitas momentas - net sėdint namie, skaitant knygą ar žiūrint filmą, „ko nors skanaus“ norisi labiau, negu važinėjant iš vieno susitikimo į kitą, arba ruošiant pasiūlymus ir sutartis. Rytas pateikė siurprizą. Svarstyklės parodė 73.1 kg. Tai 1,3 kg mažiau negu vakar.
Dirbant monotonišką darbą dažnai kyla visokių idėjų. Taip ir šiandien, siurbiant grindis, mąstoma apie tai, ką pasakė Daiva: „Esate aukšta, galite iš savęs nulipdyti ką norite“. Pietums išsikepama baltos žuvies. Na, kepimu to nelabai pavadinsi, nes tą padaryti šaukšte aliejaus nepavyko. Todėl žuvis tapo tokia pusiau kepta, pusiau troškinta. Taigi - žuvis, rauginti kopūstai, juodos duonos riekelė… Pati nebūčiau sugalvojusi.
Vakare vis svarstoma - gamintis vakarienę ar eiti su draugais taurei vyno. Tinginys nugalėjo - į palangę barbenant kažkam panašaus į lietų, į lauką eiti kažkaip nepanorėta. Taigi vėlyvai vakarienei pasirinktas vakarykštis variantas, tik ryžiai pakeisti grikiais. Labai patogu.
Ne apie maistą susirinkome pakalbėti. Apie lieknumą. Aš vis pasvajoju, kaip būtų smagu turėti gražią liekną figūrą ir valgyti ką nori ir kiek nori. Na, kaip tos manekenės, kurios vis pasisako, kad valgo VISKĄ ir nestorėja. Būtų įdomu pabūti musele ir pasižiūrėti, kas yra jų VISKAS. Iš to peršasi mintis apie storus žmones, kurie nevalgo NIEKO. Irgi būtų įdomu juos pastebėti. O dar įdomiau būtų, jeigu manekenės ir storosios apsikeistų - pirmosios valgytų NIEKĄ, o antrosios - VISKĄ. Aš nesu nei viena, nei kita. Todėl man tenka vadovautis kažkur internete perskaitytu lozungu.
Tradiciniai darželiai: praeities atspindžiai
Pavasaris. Daržininkai bei sodininkai mėgėjai jau galvoja ir rūpinasi, kokių sėklų įsigyti ir ką šiais metais pasisėti. Kviečiame susipažinti su tradiciniais senųjų darželių augalais Lietuvos sodybose. Gal ir jūs prisiminsite malonius vakarus, prakvipusius leukonijų, rezetų ar bijūnų skleidžiamais aromatais. O tada susikursite ir užauginsite jaukų ir spalvingą darželį, kuriame pasikviesite draugus arbatos puodeliui ir ramiai atsipūsite po sunkių darbų.
Lietuvoje darželiais paprastai rūpinosi mergelės, tai buvo tartum jų vizitinė kortelė. Pagal darželį buvo sprendžiama ir apie sodybos šeimininkus. Skirtingose Lietuvos regionuose žolynų įvairovė skyrėsi. Manoma, kad tradiciniai kaimų darželiai atsirado po Valakų reformos XVI amžiaus antroje pusėje, valstiečiams pradėjus savarankiškai ūkininkauti.
Kas lėmė augalų pasirinkimą? Tai augalų atsparumas vietinėms klimato sąlygoms, nesudėtinga priežiūra, dekoratyvumas, naudingos vaistinės, maistinės ar dažinės augalo savybės. Lietuvos kaimų gėlių darželiuose vešančios ar auginamos vertingos augalų rūšys (kartais veislės) yra gamtos paveldo dalis.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 metų vasario 5 dienos įsakymu Nr. DI-64 augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas buvo suteiktas dekoratyvių augalų lauko kolekcijai „Senieji Lietuvos darželių augalai: kvapnūs, puošnūs, gydantys“, esančiai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Minimoje kolekcijoje saugomi šešiasdešimties senųjų darželių augalų rūšių pavyzdžiai ateities kartoms. Mūsų aplinka nuolat keičiasi, atsivežame naujų augalų, todėl ir darželių augalų įvairovė, formos taip pat kinta.
Pasak Gražinos Žumbakienės, iki Pirmojo pasaulinio karo lysvelių planas buvo ne itin prašmatnus: pagal tvorelę ar namo sieną sukastos pailgos lysvelės, o centrinės lysvelės buvo keturkampės ar apvalios. Tarpukaryje jau ruošė širdelės, rombo, mėnulio formos lysves. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, jos įgijo valstybingumo ženklų formą: Šaulių kryžius, Vyčio kryžius, Gedimino stulpus.
Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Stasė Dapkūnienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodo darbuotoja dr. Vilija Snieškienė ir Veisiejų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė (ekologė) Irma Maciulevičienė 2017-2019 metais inventorizavo augalus keturiasdešimtyje Lietuvos - Baltarusijos pasienio kaimo sodybų Kalvarijos, Druskininkų, Varėnos rajono ir Lazdijų rajono savivaldybės darželiuose. Sodybos želdinimo tikrumą apibūdina originali gamtinė medžiaga - vietiniai (savaiminiai) ir tradiciniais tapę svetimžemiai augalai. Visose inventorizuotose sodybose vyravo svetimžemių daugiamečių augalų rūšys. Svetimžemiai, kurie pritapo augti mūsų klimato sąlygomis ir buvo pamėgti sodybų šeimininkų, laikomi tradiciniais (senoviniais) darželio augalais.
Mylimiausi senoviniai darželių augalai, tarpstantys daugiau nei pusėje lankytų sodybų (skliaustuose nurodoma sodybų, kuriose buvo aptikti augalai, skaičius) buvo puikusis bijūnas (35), darželinė tulpė ir gvazdikinis serentis (33), poetinis narcizas (31), šluotelinis flioksas ir šiurpinis gvazdikas (29), paprastosios alyvos (27), žalioji rūta (25), darželinė našlaitė (24), paprastasis buksmedis (23), didžiagraižis jurginas ir tigrinė (raiboji) lelija (22), tikroji levanda, darželinis jazminas, vaistinis bijūnas ir vaistinė medetka (21). Tik 1-5 inventorizuotose sodybose aptikti tradiciniai augalai: armėninė žydrė, siauralapis bijūnas, balzaminis skaistenis, kvapioji dedešva, poetinis narcizas ʽPlenus’, rusvosios viendienės pilnavidurė forma kwanso, smulkialapis astrūnas, girinė tulpė, peletrūnas, paprastoji dumplūnė, kvapusis pelėžirnis, didysis žioveinis, darželinis šlamūnas, kvapioji našlaitė, pankolinė kinmėtė, vaistinė melisa, raudonoji monarda ir vaistinė agurklė.
Invaziniai augalai: moliūgėlio sindromas
Kai kurie svetimžemiai, tradiciniais laikomi senųjų darželių augalais, sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augimviečių. Norisi juos palyginti su moliūgėliu, kuris, pagal vaikystės laikų pasaką, apsigyveno šunelio būdoje, kad geraširdžiui šuneliui neliko vietos. Tokie „moliūgėliai“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais.
Aptikti 7 rūšių invaziniai augalai: varpinė medlieva, gausialapis lubinas, muilinė guboja, bitinė sprigė, rykštenė (aukštoji ir kanadinė), dygliavaisis virkštenis.
- Varpinė medlieva kilusi iš Šiaurės Amerikos. Lietuvoje jos populiacija aptikta 1934 metais. Krūmas neišrankus Lietuvos klimatinėms sąlygoms, nereiklus dirvožemiui, gerai besidauginantis sėklomis ir atžalomis. Įvežtas į Lietuvą kaip dekoratyvus, tinkamas gyvatvorėms formuoti ir dar su valgomais vaisiais - tapo invaziniu.
- Ne mažiau pavojingas savaiminiams Lietuvos augalams yra gausialapis lubinas, kilęs iš Šiaurės Amerikos, kaip nederlingas dirvas praturtinantis azotu ir dekoratyvus augalas. Deja, buvo neįvertintas jo agresyvus paplitimas. Taigi, kuo daugiau jį skinkime ir neleiskime brandinti sėklų, kad neplistų. Pasienio sodybų darželiuose buvo auginamos šio lubino veislės dviejose sodybose kasmet.
- Muilinė guboja Lietuvoje įvežta, kaip kopas sutvirtinantis augalas, nes pasižymi plačiu šaknynu. Ją vis dar galima sutikti močiučių darželiuose, kaip dekoratyvų, kvepiantį ir tinkamą puokščių dekoravimui augalą.
- Iš sprigių Lietuvoje savaiminė rūšis yra paprastoji sprigė. Tačiau darželiuose nuo XVII amžiaus pabaigos buvo auginama balzaminė sprigė, o vėliau atkeliavo smulkiažiedė ir bitinė sprigė. Bitinė sprigė - ateivė iš Himalajų kalnų. Tai iki 3 metrų aukščio užaugantis vienametis augalas. Jis žydi stambiais baltais, rausvais ar violetiniais žiedais, išbarsto sėklas sprogstant dėžutei. Kad neplistų, reikia neleisti subrandinti sėklų ir kelis kartus nušienauti.
- Rykštenės yra ypatingai plintantys augalai. Keturios rykštenių rūšys: aukštoji, kanadinė, didžioji ir vėlyvoji, - laikomos invazinėmis. Visos kilusios iš Šiaurės Amerikos. Europos želdynuose želdynuose paplito XIX amžiuje. Kadangi rykštenės išoriškai panašios, nepavyko rasti duomenų nuo kada pradėtos veisti Lietuvoje kaip dekoratyviniai augalai. Iš sodybų darželių jos pradėjo plisti po pievas, dirvonus, pamiškes, pakeles, vandens telkinių pakrantes ir kitas atviras buveines. Dabar visos invazinės rykštenių rūšys yra paplitusios beveik visoje Lietuvos teritorijoje, o ypač didelius sąžalynus sudaro aplink miestus, gyvenvietes ir apleistuose žemės plotuose.
- Dar vienas aptiktas invazinis augalas - dygliavaisis virkštenis. Tai vienametis laipiojantis, kvapniais žiedais moliūginių šeimos augalas iš Šiaurės Amerikos. Sulaukėjęs virkštenis Lietuvoje aptiktas 1987 metais. Dabar virkšteniai dažnai randami upių ir upelių pakrančių krūmynuose, užliejamose pievose. Pasitaiko dykvietėse, pakelėse, pamiškėse ir net pasėliuose. Visur sudaro tankius sąžalynus ir brūzgynus.
Savaiminiai augalai lankytų pasienio sodybų darželiuose sudarė apie 20 procentų visų aptiktų augalų. Remiantis literatūros šaltiniais, inventorizuotus tradicinius darželių augalus suskirstėme į grupes pagal auginimo pradžią darželiuose.
- Nuo XIV-XV amžiaus darželiuose auginami: vaistinis putoklis, vaistinis smidras, daugiametė saulutė, paprastoji pakalnutė, žalioji rūta ir vaistinis skaistenis.
- XVI-XVII amžiuje darželiuose pasirodė aukštoji piliarožė, diemedis, poetinis narcizas, poetinis narcizas ʽPlenus’, šiurpinis gvazdikas, geltonoji viendienė, rusvoji viendienė, mažoji žiemė, darželinė tulpė, paprastasis sinavadas, paprastosios alyvos.
- XVIII-XIX amžiuje darželiuose auginamų augalų sąrašą papildo čiaudulinė kraujažolė, darželinis gludas, didysis pentinius, šluotelinis flioksas, dailieji auskarėliai, goštautinė gaisrena, paprastoji kosmėja, darželinis jazminas, plunksnialapė rudbekija, darželinė rožūnė, balzaminis skaistenis.
- XX amžiuje darželiuose ypač gausu naujų augalų. Juose vis daugiau auginama ne tik puikių vietinių, bet ir įvežtinių augalų rūšių. Nepamirštant, kad lietuvės darželyje nuo seniausių laikų veši vaistiniai, aromatiniai, prieskoniniai, dekoratyvūs ir kiti naudingi augalai, darželiuose auginamų augalų rūšių skaičius stipriai išsiplėtė.
Beveik visus aukščiau minėtus augalus galima pamatyti Vilniaus universiteto botanikos sode.
Kulinarijos kelionės: nuo močiutės receptų iki Michelin žvaigždžių
Dažnas mūsų turi savo vaikystės kvapą ir skonį. "Turiu dvi nuostabias močiutes, su kuriomis praleidau labai daug laiko. Viena jų - buvusi virėja, - apie gražiausių prisiminimų sergėtojas ir dienas kaime su šypsena kalbėjo jauna moteris. - Maistas, kurį jos gamino, buvo neapsakomai skanus. Vis dėlto dėl vieno jauna moteris tikra - močiutės jai įskiepijo meilę maistui, kuri jau trečius metus skleidžiasi Kauno senamiestyje, restorane "Ieti". Tiesa, beržinėmis malkomis kvepiančių bulvinių bandų čia kol kas nerasite. Neteks paskanauti ir sūdytų ar rūkytų lašinių su duona, kuriuos taip dievina virtuvės šefė. "Tai ne mano močiučių, o bičiulio iš Taivano receptas, kurį parsivežiau iš Londono", - mitus, esą kiauliena - prasta mėsa, griovė moteris. "Išskyrus dienos pietus", - pataisė pašnekovė.
"Kiekvienas mano patiekalas - istorija, prisiminimas. Tarkim, lietuviškos sraigės, kurias perkame iš vieno ūkininko. Kitoje - jūros dugną menanti skaidri sriuba, trečioje - į delną telpantis Pelenės karietą menantis šokoladu įdarytas moliūgėlis. I.Turminienė neslėpė, kad jai patinka eksperimentuoti, o restorano meniu keisti - kas kelis mėnesius. Tarkim, ėriuko, kuriuo galėjote mėgautis vasaros pradžioje, dabar neberasite. Tokiu metu, anot virtuvės šefės, gyvuliai pariebėja. "Vaikystėje močiutė jas kepė krosnyje, o man tenka iššūkis pažaboti grilį. Kai rezultatas bus bent kažkiek panašus į mano prisiminimus, tuomet dėliosius tolesnius žingsnius. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie baltąją mišrainę. "Gaminimas - mano gyvenimas. Net jei nesu virtuvėje, skaitau kulinarines knygas, jas atsisiunčiu internetu. Maistas visuomet buvo mano aistra, o virtuvė - ta vieta, kur galiu save realizuoti", - vieną po kito savo sėkmės receptų knygos lapus vertė vadybos ir ekonomikos magistrantė.
ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto diplomas netapo ramybės garantu. Kauno maisto pramonės profesinėje mokykloje įgijusi virėjo specialybę visai netrukus Inga leidosi į avantiūrą - ragavo maistą įvairiuose miesto restoranuose, o labiausia patikusiuose prašėsi dykai plauti indus. Reakcijų būta įvairių reakcijų. Vieni jaunai merginai užtrenkė duris, kiti, atvirkščiai, mielai įsileido į virtuvę. "Nutariau išbandyti save. Patekti į tituluotų restoranų virtuves, anos Ingos, nėra lengva, o į kai kurias - beveik neįmanoma. "Reikia siųsti darbo aprašymą ir motyvacinį laišką. Kuklintis ir rašyti šabloniškų laiškų nevertėtų. Tarkim, aš saviškiame, vyriausiojo šefo Rasmuso Kofoedo maldavau mane priimti, - paklausta, kuo ją suviliojo "Geranium" restoranas, kaunietė ėmė vardyti svertus, nulėmusius jos simpatijas.
Nuo pirmosios stažuotės praėjo nemažai laiko, tačiau jauna moteris neslėpė, kad ši jai virto nemenku iššūkiu. Danijoje Inga nieko nepažinojo, gyveno viena ir dirbo po 16 valandų per parą. "Restoranai, kurie suteikia galimybę mokytis, algos dažniausiai nemoka. Pragyvenimu ir gyvenamąja vieta tenka rūpintis pačiam. Žinoma, yra restoranų, kurie suteikia pastogę, tačiau stažuotis ten privaloma pusmetį ar net devynis mėnesius", - laikas, anot I.Turminienės, buvo didžiausias stabdys. - Danijoje praleidau truputį daugiau nei mėnesį, nes pragyventi šiame mieste brangu. Restoranai, kurie suteikia galimybę mokytis, algos dažniausiai nemoka. Šiemet I.Turminienė savo gastronominių kelionių žemėlapį papildė dar viena vieta - dviem "Michelin" žvaigždėmis įvertintas prancūziškos virtuvės restoranas "The Greenhouse". "Tai buvo ne moderni ir madinga, o prabangi vieta ir labai vertinga praktika, - apie paskutinę pamoką ir netikėtumą po jos kalbėjo restorano savininkė. - Po stažuotės kartu su draugais iškeliavau trumpų atostogų, o per jas sulaukiau "The Best Chef’s Awards" organizatorių laiško. "Ką man reiškia šis laimėjimas? Labai daug. Tai ženklas, kad judu teisinga kryptimi. "Žinote, čia tas pats, kaip žmogui, dievinančiam futbolą, susitikti su Lioneliu Messi", - lenkdamas pirštus virtuvės olimpo geriausiuosius vardijo moteris. "Anaiptol", - purtydama šviesiaplaukę galvą, virtuvės šefė tikino, kad kaskart, imdamasi kažko naujo, turi išeiti iš komforto zonos. Pradžioje esą būna sunku. "Manote buvo lengva įkurti restoraną? Lengva rasti personalą, kuris pateisintų lūkesčius? Nudažyti sienas ir pakeisti jų spalvą - mažiausiai vargo reikalavęs žingsnis. Restoranų rinka Kaune yra labai sudėtinga. Dėl mažo žmonių kiekio turi nuolat konkuruoti. Visai nesvarbu, kad restoranas kaimynystėje užsidarė po pusmečio, vadinasi, šešiems mėnesiams jis sumažino tavo svečių skaičių", - trumpam nutraukusi pokalbį I.Turminienė nubėgo prie telefono už baro. "Tarkim, į kai kuriuos restoranus užsienyje nepateksi, jei iš anksto nerezervuosi stalelio. Net ir tada, jei ten yra laisvų vietų. Paklausta, ką dažniausia savo lėkštėje pageidauja matyti miesto gurmanai, I.Turminienė nukirto tarsi aštriu peiliu - tartarą. "Žąsiena restorane nepasiteisino. Antiena - viena mėgstamiausių. Ką valgau aš pati? Viską. Gal tik žuvis nėra man favoritė. O namuose, kai turiu laiko, mielai išsiverdu makaronų su padažu, - apžvelgusi šaltuosius ir karštuosius patiekalus, I.Turminienė perėjo prie desertų. - Vakarieniaudama ar pietaudama kituose restoranuose pirmiausia išragauju užkandžių ir karštųjų patiekalų meniu. Vėliau, jei telpa, užsisakau desertą. Jei pas mane svečiai valgo užkandžius ir karštus patiekalus, o po to užsisako desertą, labai džiaugiuosi. Ironiška - nors saldėsiais lepinasi retai, o vietoje pyragaičio su kremu mieliau renkasi šokolado plytelę, desertus Inga gamina dieviškai. "Kam gi nepatinka kokteiliai? - išgirdusi klausimą, kas patiktų jai, I.Turminienė žvelgė plačiau. - Man patiktų, kad čia visuomet būtų žmonių, kuriuos džiugintų ir kurie suprastų tai, ką darau. Norėčiau, kad man atsivertų dar daugiau pasaulio virtuvių. Kalbu apie stažuotes, nes palikti Kauno neplanuoju. Atvirkščiai - norėčiau plėstis. "Michelin" žvaigždės? Tegu dėl jų pešasi berniukai.
tags: #moliūgėlis #dienos #pietų #meniu