Marsas: Ar kada nors įminsime nežemiškos gyvybės mįslę?
Marsas, ketvirtoji planeta nuo Saulės, jau seniai žavi žmoniją. Dėl savo raudonos spalvos, kurią lėmė geležies oksidas planetos paviršiuje, jis gavo romėnų karo dievo vardą. Šiuo metu tai yra labiausiai tyrinėjama planeta Saulės sistemoje, o mokslininkus ji domina dėl to, kad tai yra labiausiai tinkama gyvybei planeta po Žemės. Nors kelionė į Marsą truktų apie metus su dabartinėmis technologijomis, o pavojai apima radiaciją ir saulės vėjus, mokslininkai ir inžinieriai visame pasaulyje sunkiai dirba, kad padarytų kelionę į Marsą įmanomą.
Marso charakteristikos
Marsas nutolęs nuo Žemės vidutiniškai 228 milijonų kilometrų. Radijo bangos, sklindančios 300 000 km/s greičiu, iki Marso keliauja apie 12 minučių. Marso paviršiuje yra lygumų, ugnikalnių ir kalnų. Jame stūkso didžiausias ugnikalnis Saulės sistemoje. Nors dabar Marse gyvybės nerasta, manoma, kad anksčiau ji galėjo egzistuoti. Planetoje yra mažiau atšiaurios sąlygos nei kitose planetose, aptiktas požeminis vandens telkinys ir išdžiūvusios upių vagos.
Iš pirmo žvilgsnio, Marsas atrodo kaip nesvetinga planeta: dulkių audros, radiacija ir reta atmosfera, kurioje beveik nėra deguonies. Temperatūra svyruoja nuo aukščiausios 20°C iki žemiausios -153°C. Tačiau, sukaupta daug geologinių įrodymų, kad praeityje Marse būta sąlygų, labai panašių į dabar esančias Žemėje. Kadaise Marsas turėjo gerokai tankesnę atmosferą, o planetos paviršiuje buvo skysto vandens - šiandien ten matyti išdžiūvusių upių vagos. Džiugu, kad Marse yra požeminių ledo-vandens telkinių.
Ankstyvosios misijos į Marsą
„Viking I“ jau vykdė tyrimus, skirtus išsiaiškinti, ar Marse egzistuoja gyvybė. „Viking I“ buvo paleistas 1975 m. rugpjūčio 20 d., o „Viking II“ - 1975 m. rugsėjo 9 d. Abu šiuos aparatus pakėlė raketa nešėja „Titan III“. „Viking I“ ir „Viking II“ aparatai susidėjo iš dviejų dalių: nusileidimo dalies ir dalies, skirtos skraidyti aplink Marsą. Abiejų erdvėlaivių nusileidimo aparatai nusileido sėkmingai ir pradėjo testuoti sistemas. Įsitikinus, kad viskas veikia, buvo pradėta daryti Marso tyrimai. Robotas su robotine ranka paėmė grunto mėginį ir pradėjo jį tirti. NASA „Viking“ misijos gerokai praplėtė mūsų turimas žinias apie Marsą. Tačiau nei „Viking I“, nei kitos misijos, įskaitant ir naujausią „Perseverance“, nesugebėjo galutinai atsakyti į šį klausimą.
Sėkmingos misijos į Marsą
Ant Marso paviršiaus pavyko nusileisti tik Amerikos ir Kinijos aparatams. Iki šiol sėkmingų misijų į Marsą buvo 10.
Taip pat skaitykite: Pinigų spausdinimo technologijos ateitis
- „Spirit“: Važiuoklis „Spirit“ nusileido 2004 m. sausio 4 d., tačiau įklimpo Marso grunte ir buvo priverstas baigti savo misiją 2009 m. gegužės 1 d. Jo misija laikoma labai sėkminga. „Spirit“ suteikė daug duomenų apie Marsą ir jo praeitį, nufotografavo Apollo I kalną ir įveikė 7,6 km.
- „Curiosity“: „Curiosity“ buvo paleistas 2011 m. lapkričio 26 d., o ant Marso nusileido 2012 m. rugpjūčio 6 d. 2013 m. rugsėjo 27 d. NASA mokslininkai paskelbė, kad „Curiosity“ rado senovinių upių vagų požymių, o tai įrodo, kad Marse buvo vandens. 2012 m. gruodžio 3 d. „Curiosity“ įvykdė pirmą intensyvią planetos dirvožemio analizę ir jame rado vandens, sieros ir chloro pėdsakų. Važiuoklyje įrengti du kompiuteriai - pagrindinis ir atsarginis. Jie abu turi 200 MHz procesorius, 256 MB darbinės atminties ir 2 GB atmintinę.
- „Perseverance“: Naujausias nusileidęs važiuoklis yra „Perseverance“. Jis yra pagerinta važiuoklio „Curiosity“ versija. „Perseverance“ buvo paleistas 2020 m. liepos 30 d. ir nusileido Jezero krateryje. Kol kas „Perseverance“ dar veikia Marse. Jis yra tarsi pagerintas „Curiosity”. „Perseverance“ ratai buvo padaryti iš stipresnio aliuminio, o jo karščio skydas gali atlaikyti iki 1320°C. „Perseverance“ sveria 1025 kg, o „Curiosity” - 899kg. „Perseverance“ yra sudarytas iš 2 dalių: apvalkalo ir karščio skydo, bei oro krano ir važiuoklės. „Perseverance“ turi net 23 kameras. Kai „Perseverance“ nusileidinėjo, jį nufotografavo „Mars Reconnaissance orbiter“ arba „MRO“. „Perseverance“ nuvažiavo net 8 km. „Perseverance“ ir dronas „Ingenuity“ dalyvauja misijoje „Mars 2020“.
Naujasis robotas „Perseverance“ turi svarbią užduotį: „Be aibės eksperimentų, kurie bus skirti gyvybės paieškai Marse, jis atliks bandymą iš anglies dioksido išgauti deguonį“.
Arsia Mons pailgasis debesis
Kiekvienais metais, maždaug pavasario ar vasaros pradžioje pietiniame Marso pusrutulyje pradeda formuotis pailgas debesis, pavadintas „Arsios ugnikalnio pailguoju debesiu“ (Arsia Mons Elongated Cloud). Auštant tankus oras nuo Arsios ugnikalnio pagrindo pradeda kilti vakariniu šlaitu. Kalnus įveikusi oro masė greitai adiabatiškai atvėsta, jos santykinė drėgmė padidėja iki 100%, ir susiformuoja debesų keteros. Didžiausi debesies matmenys gali siekti net 1800 kilometrų ilgį ir 150 kilometrų plotį. Ledo kristalėlių debesys Marse yra gana įprasti, tačiau debesys virš Arsia ugnikalnio formuojasi ir vasarą, kai dauguma kitų debesų išnyksta.
Gyvybės paieškos Marse
Visgi Marsas šiuo metu nėra tinkamas gyvybei, nes jis neturi atmosferos, kuri Marsą saugotų nuo radiacijos. Tačiau, nors dabar Marse gyvybės nerasta, manoma, kad anksčiau ji galėjo egzistuoti. Gyvybės Marse atradimas žymiai praplėstų mūsų suvokimą apie tai, kokie bruožai yra būdingi gyvybei. Radus daug panašumų tarp gyvybės Marse ir Žemėje, būtų galima daryti prielaidą, kad gyvybė į Marsą atskrido iš Žemės, arba priešingai - pirmiausia prasidėjo Raudonojoje planetoje ir buvo atgabenta į Žemę. Tikimybė, kad gyvybė egzistuoja ir kitose planetose, taptų labai didelė.
Ateities perspektyvos
Mūsų technologijos dar nėra tiek pažengusios, kad galėtume greitai nuskristi į Marsą. Tam reikia labai galingų ir nesunkių variklių. Dabar su esamais varikliais į Marsą nuskristume per 1 metus. Be to, kelionėje susidurtume su galingais saulės vėjais, o po to ir su didele doze spinduliuotės, kuri labai kenkia žmogui.
Vis dėlto, planuojama nuskristi ir bazę pastatyti ant Mėnulio (per „Artemis“ programą), bet iki bazės ant Marso dar liko gan daug laiko. Tikimasi, kad su SpaceX „Starship“ ateityje galėsime nuskristi į Marsą ar dar toliau.
Taip pat skaitykite: Mokslo populiarinimas pasaulyje
Fizinių ir technologijos mokslų centro astrofiziko dr. Kastyčio Zubovo teigimu, artimiausioje ateityje Mėnulis ir Marsas taps kažkuo panašiu į Antarktidą šiuo metu, t. y., mokslinių tyrimų bazėmis, kuriose nuolat gyvena tam tikra įgula, reguliariai keičiasi, bet visąlaik dirba.
Dr. V. teigia, kad pagrindinę naudą turbūt įžvelgtume netiesioginę: ilgainiui technologijos, kurios bus naudojamos skrydžiams į Marsą, neabejotinai ras pritaikymą kasdieniame mūsų gyvenime.
Taip pat skaitykite: Renginiai Molėtuose: „Mokslo sriuba“