Geriamojo vandens sudėtis: mitai ir realybė
Vanduo yra gyvybiškai svarbus žmogaus organizmui, tačiau dažnai su juo susiję įvairūs mitai ir klaidingi įsitikinimai. Šiame straipsnyje panagrinėsime geriamojo vandens sudėtį, aptarsime dažniausiai pasitaikančius mitus ir išsiaiškinsime, kaip vartoti vandenį tausojančiu būdu.
Vandens suvartojimas ir švaistymas
Vienas Europos gyventojas per dieną vidutiniškai sunaudoja 144 litrus vandens. Dalis jo išpilama net nesusimąstant ar vadovaujantis jokio pagrindo neturinčiais mitais. Daugelis žino, kad valantis dantis būtina užsukti čiaupą, nes per tą laiką gali ištekėti iki 10 l vandens, o iš nesandaraus čiaupo per dieną išlaša iki 200 l. Tačiau švaistomo vandens kiekį didina ir kai kurie kiti įpročiai. Pavyzdžiui, prisileidžiame stiklinę vandens, atsigeriame keletą gurkšnių, o kas lieka - keliauja į kriauklę.
Mitai apie geriamojo vandens kokybę
Ar galima kelis kartus virinti tą patį vandenį?
Yra paplitęs mitas, jog nebegalima kelis kartus virinti to paties vandens. Gamtoje esantis vanduo nėra vien tik vandenilio ir deguonies junginys. Kaitinant vandenį iki maždaug 70˚C temperatūros, nuosėdų pavidalu iš jo pasišalina kalcis ir magnis - mūsų organizmui itin reikalingos medžiagos. Tačiau natūralu, kad ruošdami kavą ar arbatą vandens virinimo neišvengsime, tuomet kalcis bei magnis suskyla, iškrenta nuosėdomis, buitiškai vadinamomis kalkėmis, ir nebepatenka į organizmą. Kitos mineralinės medžiagos bei mikroelementai kaitinant vandenį nekinta, tad to paties vandens virinimas dar sykį ar kelis jo sudėties niekaip nebepakeis ir nepablogins.
Ar vanduo, pastovėjęs porą valandų, tampa kenksmingas?
Dalis žmonių tiki, kad prisileistą vandenį reikia išgerti kuo greičiau, o pastovėjusį vos porą valandų būtina išpilti, nes jis tampa kenksmingas. Nors vandenį rekomenduojama išgerti kuo greičiau, vis dėlto jo „galiojimo“ laikas nėra labai trumpas, tikrai ne valanda ar dvi.
Vanduo talpyklose
Dažnai žmonės renkasi pirkti geriamą vandenį, nes mano, kad jį galima vartoti ilgesnį laiką. Ypatingai biuruose vis dar populiarios keliolikos litrų talpos vandens talpyklos, kuriose esantį vandenį darbuotojai geria kelias savaites. Rizika, kad jame knibžda mikroorganizmų, yra padidinta, ypač jei tos talpyklos stovi prie lango, kur žiemą šildo radiatorius, o vasarą šviečia saulė.
Taip pat skaitykite: Pinigų spausdinimo technologijos ateitis
Vandens nuleidimas iš čiaupo
Vandens švaistymui pasitarnauja ir tokie įpročiai, kaip vandens iš čiaupo nuleidimas prieš jo prisipilant. Daugiaaukščiuose pastatuose vanduo neteka tiesiai iš gręžinio ir vandentiekio įvado, jis keliauja per aukštus išraizgytais vidiniais vamzdynais. Vanduo gali būti užsistovėjęs, su atsiradusiu kvapu, nuosėdomis, iš pradžių tekėti rudos spalvos ir panašiai. Jis nėra blogas ar kenksmingas, tiesiog gali būti nemalonu jį gerti. Tiesa, taip nuleidinėti vandens nebūtina kaskart užsimanius atsigerti.
Vandens taupymas
Nors vanduo Lietuvoje yra toks savaime suprantamas dalykas, kaip oras, tačiau jo atsargos pasaulyje taip pat senka, todėl derėtų rūpintis ne tik savo poreikiais, bet ir vandens taupymu. Įsivaizduokite, jei arbatos puodeliui reikia 300 ml vandens, į arbatinį įpylėte 500 ml, tuomet likę 200 ml keliauja į nuotekas. O jei per dieną geriate 5 puodelius karšto gėrimo - išpilate jau litrą vandens, kuris yra nekenksmingas sveikatai ir dar gali būti panaudotas.
Geriamojo vandens kokybės reikalavimai
Jei kalbame apie geriamąjį vandenį, tai kokybiškas vanduo yra toks vanduo, kuris nekenkia žmogaus sveikatai ir atitinka visus Lietuvos higienos normos HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ punktus. Šiame dokumente yra nurodyta, kokie mikrobiologiniai, indikatoriniai ir toksiniai rodikliai turi būti tiriami geriamajame vandenyje ir kokios jų koncentracijos turi neviršyti leistinų normų.
Vandens kietumas ir jo įtaka sveikatai
Dažnai žmonės skundžiasi pernelyg kietu vandeniu ir jį apibūdina kaip nekokybišku. Kiti nekokybišku vadina kalkėtą vandenį. Lietuvos vandens tiekėjai turi užtikrinti, kad gyventojams tiekiamas geriamasis vanduo atitiktų šios normos reikalavimus pagal visus punktus. Atkreipiamas dėmesys, kad šiame dokumente vandens kietumas (arba vadinamas kalkėtas vanduo) yra net nereglamentuojamas, t. y. šio rodiklio net nereikia tirti vandenyje. Lietuvos higienos norma yra parengta remiantis Europos direktyva, o Europos direktyva parengta pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) rekomendacijas. O tai reiškia, kad net PSO neturi duomenų, kad vandens kietumas kenktų žmogaus sveikatai. Vandens kietumą lemia jame ištirpusios kalcio ir magnio druskos.
Vandens kietumas ir buitinė technika
Jei kalbėtume apie vandens kokybę, tinkančią buitinei technikai, tai galime sutikti, kad kuo kietesnis vanduo, tuo labiau kenkia buitinei technikai. Kalkių nuosėdos ant arbatinuko sienelių, vonios ir santechnikos įrangos paviršių asocijuojasi su nešvara ir nešvariu vandeniu. Norėdami palaikyti švarą, žmonės yra priversti nuolat valyti baltas apnašas. Maža to, dėl kieto vandens gadinasi ir buitinė technika. Iš tiesų, kietas vanduo yra nepageidaujamas buityje.
Taip pat skaitykite: Mokslo populiarinimas pasaulyje
Kalkių nuosėdos: ar tai pavojinga?
Arbatinukuose matome baltas nuosėdas ar kartais iš čiaupo pasipila rudas vanduo ir jau išsigąstame, kad tai blogas vanduo. Kalkių nuosėdos tai yra kalcio ir magnio druskos. Požeminiame vandenyje yra gausu mineralų, o vanduo yra geras tirpiklis. Tekėdamas pro uolienas vanduo prisisotina naudingais mineralais. Tie mineralai yra tirpūs, todėl mes jų „plika“ akimi nematome, bet kai vandenį paviriname, jie iškrenta nuosėdomis. Kietas (kalkėtas) vanduo yra kokybiškas geriamasis vanduo ir tokį vandenį galima drąsiai gerti tiesiai iš čiaupo ir naudoti maistui ruošti.
Vandens filtrai: ar jie reikalingi?
Ne paslaptis, jog dažnai, sprendžiant kieto vandens problemą, filtrų pardavėjai siūlo įsirengti buitinius filtrus. Kaip įrodymą jie pademonstruoja gąsdinantį „tyrimą“. Į vandenį įkiša elektrodus ir netrukus vanduo ima rusvai putoti, atsiranda nuosėdų. Užtvirtinimui panaudoja ir buitines juosteles vandens kietumui nustatyti. Taip įtikinama, kad vandentiekio vanduo yra tikrai nešvarus, netgi kenksmingas. Po tokių „tyrimų“ turbūt ne vienam žmogui kyla noras įsirengti buitinius filtrus.
Jei kalbame apie sveikatą ir gėrimui bei maistui naudojamą vandentiekio vandenį, tai jo filtruoti tikrai nereikia, nes vandens tiekėjas privalo užtikrinti tiekiamo geriamojo vandens kokybę. Pirmas: kokios kokybės vandenį aš gaunu? Jei vandenį tiekia vandens tiekėjas, informacijos apie vandens kokybę galima rasti vandens tiekėjo internetiniame puslapyje ar paskambinus tiesiogiai. Jei naudojamas nuosavo gręžinio ar šulinio vanduo, būtina atlikti vandens kokybės tyrimus akredituotoje (atestuotoje) laboratorijoje, kurioje dirba specialistai ir yra patikimi tyrimo būdai. Jei po pokalbio su vandens tiekėjo atstovu ar po laboratorinių vandens tyrimų įsitikinote, kad geriamasis vanduo atitinka kokybės reikalavimus, tai puiku - jums nereikia jokio buitinio filtro.
Vandens minkštinimo filtrai
Ir dar norėčiau pasakyti apie dažnai statomus buitinius minkštinimo filtrus, kurie mažina vandens kietumą ir kalkių nuosėdas prietaisuose. Filtrų pardavėjai tikina, jog filtrai gali išvalyti įvairius teršalus - nitratus, nitritus, kietumą, geležį ir kt. Tikrai yra tokių filtrų, kurie viską išvalo ir praleidžia tik vandens molekules. Lieka, taip vadinamas, „tuščias“ vanduo. Jei kalbame apie geriamąjį vandenį, būtina valyti tik tuos elementus, kurių yra per daug ir kurie kenkia sveikatai. Visiškai išvalytas vanduo yra net kenksmingas žmogaus sveikatai, jei papildomai nepridedama mineralų. Tai yra brangūs filtrai ir reikalaujantys nuolatinės nepigios priežiūros, kad vanduo po šių filtrų atitiktų geriamojo vandens reikalavimus.
Rudas vanduo iš čiaupo
Ilgiau nenaudojus vandens ar po vandentiekio vamzdynų avarijos iš čiaupo kurį laiką bėga rudas vanduo. Tikriausiai, visi žino, kad rudas vanduo būna nuo geležies. Geležis vandenyje gali atsirasti iš gamtos arba iš senų surūdijusių vamzdžių. Per daugelį metų vamzdynai yra užsinešę geležies sąnašomis. Avarijos metu tos sąnašos yra sujudinamos ir vanduo nusidažo rudai. Vandens drumstumo priežastis gali būti ir pasikeitęs vandens slėgis, tekėjimo kryptis ar greitis. Didelis geležies kiekis vandenyje sugadina vandens skonį, kvapą ir spalvą, bet šis elementas nėra kenksmingas. Pagal Lietuvos higienos normą geležis yra priskiriama prie sveikatai nepavojingų indikatorinių rodiklių. Todėl nebūtinai, ką matome yra pavojinga. Kartais atvirkščiai, ko nematome, būna pavojingiau.
Taip pat skaitykite: Renginiai Molėtuose: „Mokslo sriuba“
Mitai apie vandentiekio vandenį
Apie vandentiekio vandenį sklando įvairūs mitai. Kviečiu žmones, sužinojus ar išgirdus apie kokį stebuklingą būdą ar daiktą, kuris labai lengvai kažką pakeičia ir pagerina, pirmiausiai pagalvoti, ar tikrai kažkoks įmestas akmenukas į vandenį gali pakeisti jo savybes? Kaip būtų įmanoma patikrinti, kad tai suveikė? Kokiais tyrimais? Kokiais stebėjimais?
Vandens kokybė Šiauliuose
Šiauliečių ir aplinkinių gyvenviečių - Ginkūnų, Aukštelkės ir Vijolių - gyventojų namus vandentiekiu pasiekia kokybiškas požeminis geriamasis vanduo iš Lepšių ir Birutės vandenviečių. Vandenvietėse išgautas požeminis vanduo yra skirtingos mineralizacijos, t. y. vandenyje yra ištirpę skirtingi kiekiai mineralinių druskų: kalcio, magnio, natrio, kalio, chloridų, sulfatų, hidrokarbonatų ir kt. Lepšių vandenvietės vanduo yra nedidelės mineralizacijos (bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma yra 592 mg/l), o Birutės vandenvietės vanduo - vidutinės mineralizacijos (bendra ištirpusių mineralinių medžiagų suma yra 775 mg/l). Ištirpusių mineralinių medžiagų kiekiai nežymiai kinta.
Požeminiame vandenyje yra ir mikroelementų (fluorido, geležies, mangano, cinko, vario ir kt.), vertingų žmogaus sveikatai. Tačiau jų perteklius geriamajame vandenyje gali sąlygoti įvairius funkcinius sutrikimus ir ligas. Dėl šios priežasties mikroelementų koncentracija yra griežtai ribojama. Iš Birutės vandenvietės miestui tiekiama apie 60 proc. geriamojo vandens, o iš Lepšių vandenvietės - 40 proc. Daugeliui aktualu žinoti, kokios vandenvietės vandenį vartoja. Kaip jau minėta, vandenviečių vanduo yra skirtingos mineralizacijos, todėl ir vandens kietumas yra nevienodas.
Šiauliuose vandentiekio vandens kokybę kontroliuoja UAB „Šiaulių vandenys“ Vandens tyrimų laboratorija. Priežiūra vykdoma vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Kontroliuojant vandentiekio vandens kokybę, laboratorija per metus paima apie 650 geriamojo vandens mėginių ir atlieka apie 8 tūkst. tyrimų. Tokių rezultatų UAB „Šiaulių vandenys“ pavyko pasiekti moderniai rekonstravus vandenviečių įrenginius.
Vandens kokybės gerinimas
Nors vandenvietėse paruošiamas vanduo 100 proc. atitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2017 reikalavimus pagal visus punktus, tačiau kol senais vamzdynais pasiekia vartotojus, vandens kokybė pablogėja. Vandens tiekimo sistemos optimalų eksploatavimą ir kontroliavimą padeda užtikrinti 2015-2017 m. įdiegtas skaitmeninis viso miesto vandentiekio tinklo hidraulinis modelis ir nutekėjimų informavimo sistema. Rekonstravus dalį vamzdynų ir įdiegus skaitmenines technologijas, vandentiekio trasose ženkliai sumažėjo avarijų. Tačiau tinklai nuolat dėvisi ir jų atnaujinimas yra nuolatinis procesas, tad laikinas vandens kokybės pablogėjimas yra neišvengiamas. Bendrovė operatyviai reaguoja į gyventojų skundus dėl blogos vandens kokybės ir šalina to priežastis.
Vandens poreikis ir natūralus mineralinis vanduo
Per dieną suaugęs žmogus turėtų išgerti apie 2 litrus vandens. Natūraliu mineraliniu gali būti vadinamas tik gamtinėmis sąlygomis susidaręs požeminis vanduo, kuris pasižymi natūraliu tyrumu. Jis turi būti susiformavęs neužterštoje aplinkoje ir nuo taršos apsaugotame požeminiame vandens telkinyje, o išgaunamas iš vieno ar daugiau natūralių, taip pat dirbtinai atvertų šaltinių. Natūralaus mineralinio vandens negalima dezinfekuoti, konservuoti ar dėti kitų priedų, išskyrus anglies dvideginį. Tad išpilstytas į butelius jis išlieka toks pats kaip ir šaltinyje. Tiesa, gali būti iš dalies pašalinami nepatvarūs elementai (dažniausiai geležies, mangano ir sieros junginiai bei arsenas), tačiau dėl to natūralaus mineralinio vandens cheminė sudėtis nepakinta.
Renkantis natūralų mineralinį vandenį, labai svarbu atkreipti dėmesį į jo cheminę sudėtį ir mineralinių medžiagų koncentraciją. Vanduo, kuriame ištirpusių mineralinių medžiagų yra labai mažai (ne daugiau nei 50 mg/l) arba mažai (ne daugiau nei 500 mg/l), gali būti geriamas kiekvieną dieną ir dažnai. Vandens, kuriame ištirpusių mineralinių druskų - daugiau nei 1500 mg/l, nereikėtų vartoti kaip geriamojo vandens. Jo pakanka vienos ar dviejų stiklinių per dieną.
Natūralaus mineralinio vandens skonines savybes, spalvą, kvapą lemia mikroelementų dalys ar jų junginiai, kurių randama apie 70, pavyzdžiui, kalcio, magnio, natrio, geležies ir kitų druskų. Sulfatų turintį vandenį vartotojai apibūdina kaip kartoko skonio, o natrio chlorido - kaip sūrų. Natūralaus mineralinio vandens skonis taip pat priklauso nuo vandens temperatūros gręžiniuose. Ten, kur temperatūra aukštesnė, vanduo turi sieros kvapą.
Natūralaus mineralinio vandens etiketėje turi būti išvardinti anijonai ir katijonai (medžiagos, vyraujančios šiame produkte) bei jų koncentracijų vertės. Etiketėse visi užrašai, kuriais natūraliam mineraliniam vandeniui priskiriamos savybės, susijusios su žmogaus ligų profilaktika, gydymu ar išgydymu, yra draudžiami.
Jeigu natūraliame mineraliniame vandenyje fluorido koncentracija yra didesnė kaip 1,5 mg/l, etiketėje turi būti papildomai užrašyta: „Turi fluorido daugiau kaip 1,5 mg/l: netinkamas reguliariai vartoti kūdikiams ir vaikams iki 7 m.“ Natūralų mineralinį vandenį patariama laikyti tokioje temperatūroje, kokią nurodo gamintojas - dažniausiai nuo +5 iki +25 laipsnių temperatūroje. Dar geriau - vėsioje ir būtinai apsaugotoje nuo tiesioginių saulės spindulių vietoje. Parduodamas natūralus mineralinis vanduo turi minimalų tinkamumo vartoti terminą, todėl nereikėtų jo gerti terminui pasibaigus.
Vandens išgavimas iš dangaus kūnų
2015 m. JAV prezidentas Barackas Obama pasirašė įstatymą, kuris leidžia komerciniais tikslais išgauti vertingas medžiagas iš dangaus kūnų. Tai geros naujienos didelėms įmonėms, kurios ketina plėsti savo veiklos sritį kosmose. „Deep Space Industries“ atstovas teigia, jog įmonė planuoja ieškoti asteroidų, vertinti jų sudėtį, užsiimti asteroidų kasyba ir iš jų išgauti naudingas medžiagas. Dalį iškasenų ketinama panaudoti kosminėms stotims, bazėms Mėnulyje ir net Marse, o kitą dalį, pavyzdžiui, vertinguosius metalus, gabenti atgal į Žemę.
2017 metais „Deep Space Industries“ į kosmosą paleis bandomąjį palydovą ir, jeigu bandymai pavyks, dar po kelerių metų bus paleidžiamas zondas „Prospector-1“, kuris jau turės nutūpti ant kosmose skraidančio asteroido. Asteroidų sudėtis - įvairi. Jie gali būti, pavyzdžiui, iš geležies ar anglingieji, kurie gausūs lakiųjų, vandens ir organinių junginių. Tarptautinėje kosminėje stotyje astronautai vandenį stengiasi naudoti itin efektyviai: visi skysčiai, įskaitant šlapimą ir prakaitą, surenkami ir išfiltruojami. Išvalytas vanduo vėl tampa geriamu, tačiau net ir imantis tokių kraštutinumų jo atsargas vis reikia papildyti. Jei vandenį galėtume išgauti iš sušalusių dangaus kūnų, ir tai kainuotų pigiau, daugiau nereikėtų jo gabenti iš mūsų planetos.
tags: #mokslo #sriuba #geriamas #vanduo #sudėtis