Mokslas ir gamtosauga: kas tai?
Gamtosauga - tai plati ir nuolat besikeičianti sritis, apimanti įvairius aspektus, nuo klimato kaitos iki biologinės įvairovės išsaugojimo. Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia gamtosauga, kokie iššūkiai jai kyla ir kaip mokslas padeda ją suprasti bei spręsti problemas.
Nacionalinis aplinkosaugos egzaminas: galimybė pasitikrinti žinias
Spalio 24 d. minima Tarptautinė klimato kaitos diena. Šią dieną galima paminėti pasitikrinant savo žinias Nacionaliniame aplinkosaugos egzamine. Žaliosios politikos instituto organizuojamas egzaminas skirtas įvairioms amžiaus grupėms ir interesams: 7-12 klasių moksleiviams, plačiajai visuomenei ir aplinkosauginį išsilavinimą turintiems ekspertams. Egzaminas - puiki galimybė pasitikrinti aplinkosaugos žinias ir įgyti naujų.
"Mokslo sriuba": žvilgsnis į gamtosaugos problemas
„Mokslo sriuba“ - tai jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. Ši laida nagrinėja įvairias mokslo temas, tarp jų ir gamtosaugą. „Mokslo sriubą“ galima ragauti sekmadieniais 12 val. arba žiūrėti kiekvieną šeštadienį 11:30 val. Laida apžvelgia įvairias gamtosaugos problemas, nuo klimato kaitos iki retų gyvūnų išsaugojimo.
Islandijos geizeriai: uolienų vėsintojai ir klimato kaitos indikatoriai
Islandija garsėja savo įspūdingais geizeriais. VU geologijos profesorius Andrejus Spiridinovas teigia, kad jie atlieka uolienų vėsintojų vaidmenį. Geizeriai - tai tarsi natūralūs karšto vandens fontanai, iššaunantys į orą. Geologas aiškina, kad tonos verdančio vandens šauna į kelių dešimčių metrų aukštį dėl specifinių geologinių sąlygų. Tačiau profesorius įspėja, kad jei klimatas pasikeistų ir taptų sausringas, tokių geizerių nebūtų. Tiesiog įkaistų žemė ir padidėtų ugnikalnių išsiveržimo tikimybė. Tai rodo, kad geizeriai yra ne tik įspūdingi gamtos reiškiniai, bet ir svarbūs klimato kaitos indikatoriai.
Gyvenimas miške: laukinės gamtos fotografijos menas
Miške verda gyvenimas, kurio mes dažnai nematome. Laukinius gyvūnus pastebėti nėra lengva, o juos užfiksuoti per fotoaparato objektyvą yra ypač sunki užduotis. „Mokslo sriubos“ tinklalaidėje apsilankė vienas žinomiausių gamtos fotografų - Marius Čepulis. Jis prisiminė, kad jau nuo pat mažų dienų domėjosi laukine gamta, ją tyrinėjo ir stengėsi ją geriau suprasti. Vėliau M. Čepulio gyvenime atsirado fotografija, kurios menui įvaldyti prireikė perskaityti daug knygų ir praktikuotis. Fotografas pripažįsta, kad prieš imant fotoaparatą į rankas, reikia pažinti mišką, žinoti gyvūnų lankymosi vietas ir jų elgesį. M. Čepulio teigimu, žmonės yra nutolę nuo laukinės gamtos ir mažai ką apie ją supranta. Tačiau fotografas pabrėžia, jog vis daugiau žmonių noriai žengia į mišką, kad jį pažintų. Smalsumą skatina ir fotografo užfiksuoti kadrai. M. Čepuliui tenka lankytis mokyklose ir vaikų darželiuose, kur jis pasakoja apie gyvūnus ir savo nuotykius miške. Jo darbas ne tik atskleidžia gamtos grožį, bet ir skatina žmones domėtis ir saugoti laukinę gamtą.
Taip pat skaitykite: Pinigų spausdinimo technologijos ateitis
Žvynai, medžiai ir dantys: gamtos panašumai
Apie visą tai, kuo panašūs žvynai, medžiai ir dantys - naujausioje mokslo sriubos rubrikoje.
Gamtai draugiškas elgesys: prigimtis ar sąmoningos pastangos?
Kaip manote, kas bendro tarp gamtai draugiško elgesio ir situacijos, kai užsidegus raudonam šviesoforo signalui ir pirmajam žmogui pajudėjus, nesąmoningai pajudame ir mes? Pasak aplinkos psichologo dr. M. S. Poškaus, svarbu suvokti, kad skirtingas bruožų komplektas, reiškia skirtingą išgyvenimo strategiją, tad jei žmogus linkęs neskubėti elgtis taip, kaip madinga, tai dar nereiškia, kad jis galiausiai taip nepasielgs. Tačiau kyla klausimas, kodėl išvis turėtume žmones skatinti tausoti gamtą? Noras pasiimti iš gamtos jis vis dar yra, bet kaip prigimtinio noro rūpintis gamta, tausoti gamtą, mes neturėjome, taip didelė dalis mūsų jo ir dabar <…> jeigu nedėtume tam sąmoningų pastangų, irgi nelabai turėtume, nes tai tiesiog nėra mūsų prigimtyje, tai yra evoliuciškai nauja problema. Ši „Mokslo sriubos“ laida nagrinėja, ar gamtosauga yra įgimta žmogaus savybė, ar sąmoningų pastangų rezultatas.
Žymūs gamtininkai ir jų indėlis
Gamtosaugos srityje dirbo ir dirba daug žymių žmonių, kurie savo darbais prisidėjo prie gamtos išsaugojimo. Vienas iš tokių žmonių - R. Kazlauskas, kuriam ne vienai kartai įstrigo kaip laidos „Langas į gamtą“ autorius ir vedėjas. R.Kazlauskas yra išleidęs daugiau nei 10 knygų, inicijavo Raudonosios knygos leidybą, įkūrė ne vieną draustinį, gavo Karininkų kryžiaus ordiną už gamtosaugos idėjas. Prieš kelerius metus jis buvo išrinktas ir mylimiausia televizijos žvaigžde.
Kitas žymus gamtininkas - Zenonas Butkevičius, buvęs gamtos žurnalistas, radijo laidos „Gamta visų namai“ vedėjas. Nedaug kas gebėjo rašyti apie gamtą ir gamtosaugą taip objektyviai, aiškiai ir įtaigiai, kaip tai darė jis.
R. Kazlausko mokslinė veikla
R. Kazlauskas gimė 1927 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje. 1947 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją, stojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau persigalvojo ir įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, įgijo biologo-zoologo specialybę. Nuo 1947 m. dirbo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedroje: iš pradžių vyr. laborantu, 1952-55 m. aspirantu, nuo 1956 m. - vyr. dėstytoju, nuo 1966 m. - docentu, nuo 1992 m. - profesoriumi. 1963 m. VU Gamtos fakulteto mokslinėje taryboje apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos TSR upių entomofauna (Ephemeroptera, Plecoptera, Trichoptera) ir jos reikšmė upėtakių mitybai“. 1993 m. nostrifikuotas daktaru (gamtos mokslai). Disertacijoje apibendrino visų svarbiausių Lietuvos upių ir daugelio jų intakų entomofauną, jos ekologijos tyrimus. Kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu detaliai ištyrė Karklės upėtakinio upelio zoobentosą, išanalizavo įvairaus amžiaus upėtakių mitybą priklausomai nuo sezono. Ypatingą dėmesį skyrė lašalų sistematikai, aprašė kelias naujas mokslui rūšis. Išnagrinėjo lašalų paplitimą Pabaltijyje ir daugelyje buvusios TSRS regionų. Lygiagrečiai tyrinėjo ir kitą vabzdžių grupę - dieninius drugius. Per 20 darbo metų tapo žymiausiu šios srities specialistu Lietuvoje. Ypač vertingų duomenų sukaupė apie dieninių drugių gausumą, migraciją, zoogeografiją, retų rūšių apsaugą. Parengė ir išleido pirmąjį Lietuvoje spalvotą Lietuvos drugių atlasą, Vilniaus universitete sukaupė didelę drugių kolekciją. 1968 m. R. Kazlauskui suteiktas docento, 1992 m. - profesoriaus pedagoginis mokslo vardas. R.Kazlauskas organizavo ir dalyvavo daugelyje mokslinių ekspedicijų į įvairius buvusios TSRS regionus. Dalyvavo tarptautinėse ekspedicijose: 1981 m. - Kuboje, 1994 m. - Helgolando saloje Šiaurės jūroje, 1995 m. - prie Adrijos jūros (Kroatija); parsivežė gausias drugių bei hidrobiontų kolekcijas. Už reikšmingus mokslui darbus ir gamtosaugos populiarinimą Lietuvoje 1995 m. R.Kazlauskui paskirta Mokslų akademijos vardinė Tado Ivanausko (gamtosauga) premija.
Taip pat skaitykite: Mokslo populiarinimas pasaulyje
R. Kazlausko indėlis į televiziją ir gamtosaugą
R.Kazlauskas apie 30 metų televizijoje ir radijuje vedė laidas apie biologiją „Langas į gamtą“, „Vakaras su tėveliu“, „Gamtos duris atvėrus“. Jo iniciatyva buvusioje TSRS įsteigti pirmieji balinių vėžlių ir entomologiniai draustiniai. R.Kazlauskas buvo ir didelis Lietuvos paukščių žinovas, Lietuvos entomologų, Lietuvos hidrobiologų, Lietuvos ornitologų draugijų narys.
Konkrečios gamtosaugos problemos Lietuvoje
Vilkų apsauga Lietuvoje
Lietuvos miškuose gyvenantys vilkai yra didžiausi mūsų krašto plėšrūnai. Visgi ir jiems tenka kovoti dėl išlikimo. Dar prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą vilkų medžioklė buvo beveik nereglamentuota ir neribojama, todėl šių gyvūnų populiacija stipriai sumažėjo. Tik vilkų populiacijai artėjant prie išnykimo pradėti žengti pirmieji žingsniai siekiant juos apsaugoti. Organizacijos atstovas Vaidas Balys, apsilankęs „Mokslo sriubos“ tinklalaidėje, pabrėžė, kad vilkų apsauga iš dalies atspindi požiūrį, jog žmogaus kišimasis į gamtoje vykstančius procesus turi būti ribotas, kad nepažeistų ekosistemos. V. Balys kaip didžiausius iššūkius įvardija vilkų medžioklę ir neigiamą visuomenės požiūrį į juos. Šį požiūrį neabejotinai kursto ūkininkų avis ir kitus naminius gyvulius pjaunantys vilkai. Pasak pašnekovo, dažniausiai tokio elgesio priežastis nėra noras prisikimšti skrandį, vilkams tai - pramoga arba teritorijos gynimas. V. Balys atkreipia dėmesį, kad nuo tokių vilkų elgesio galima apsisaugoti.
Stumbrų išsaugojimo iššūkiai
„Spręsdami šią problemą, - sako ministras, - turime ne tik įvertinti, kiek nukentėjo žemdirbiai, kiek jų pasėlių yra ištrypta, bet ir atsižvelgti į gamtosauginius interesus. Dabar Panevėžio ir Kėdainių rajonų ūkininkams turbūt svarbiausia žinia, pasak ministro, kad laisvoji stumbrų banda šiame regione nebegausės. Pagal 2015 m. patvirtintą ir šiuo metu atnaujinamą Stumbrų apsaugos planą dalis šių žvėrių bus perkelta į miškingesnes ir jiems labiau tinkamas šalies teritorijas. Svarstoma priemonė, kad nusenę ir ligoti stumbrai galėtų būti paimti iš bandų. Siekgiant, kad stumbrai padarytų kuo mažiau žalos ūkininkams, stengiamasi juos nuvilioti nuo laukų rudenį ir žiemą. Aplinkos ministerijos administruojamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos (AARP) lėšomis praėjusių metų pabaigoje Kėdainių r. Vilainių miške buvo įrengta pašarų aikštelė ir išpilta 80 t cukrinių runkelių ir 40 t morkų. Čia jau lankosi viena stumbrų banda. Stumbrų padaryta žala pasėliams atlyginama AARP lėšomis. Iš šių lėšų Panevėžio r. ūkininkams bus atlyginta 2017 m. patirta 101 tūkst. eurų žala. Kėdainių r. ūkininkai patyrė apie 150 tūkst. eurų žalos.
Ekologinė žemdirbystė ir dirvožemio tausojimas
„Alindami dirvožemį mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime“, - taip susitikime su kėdainiečiais, kuris vyko Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešosios bibliotekos kiemelyje, kalbėjo agronomas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, visuomenės veikėjas Antanas Svirskis. Šiemet Prezidentas Gitanas Nausėda Liepos 6-osios dienos proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir jos vardo garsinimą pasaulyje prof. habil. dr. A. Svirskiui įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus apdovanojimą.
A. Svirskio veikla ir indėlis į ekologinę žemdirbystę
Bibliotekos kiemelyje, kuriame vyko susitikimas, plėtojosi šiltas pokalbis apie sunkų ir įdomų mokslininko gyvenimo kelią, plačius visuomeninius interesus, Šveicarijoje, Olandijoje, Vokietijoje pasisemtą ekologinio ūkininkavimo patirtį, profesinius pasiekimus. 1967 m. A. Svirskis baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. 1965-2008 m. dirbo Žemdirbystės institute, 1973-93 m. Ankštinių žolių laboratorijos, 1998-2004 m. Žolių selekcijos skyriaus vedėjas; profesorius (2005 m.). „Dotnuvoje pradėjau darbą nuo jaunesniojo mokslo bendradarbio iki profesoriaus. 43 metus išdirbau vienoje įstaigoje, perėjau visas pakopas. O kai kūrėsi Šiaulių universitetas, pakvietė mane ir 13 metų ėjau antraeiles dėstytojo pareigas. Tai buvo gražiausi metai, - prisipažino kraštietis. - Institute užsiėmiau augalų selekcija (liucerna, dobilai, netradiciniai augalai - burnočiai, soros, sojos), taip pat jau seniai esu susijęs su gamtosauga, ekologine žemdirbyste. Pavyko sukurti apie 15 neblogų augalų veislių.“ Už liucernų veislės „Žydrūnė“ sukūrimą A. Svirskiui įteiktas VLŪP aukso medalis ir prof. D. Rudzinsko premija. „Garbės raštų turiu gal šimtą, tik kur juos dėti, - juokavo ilgametis mokslininkas. - 2008 m., gavęs akad. J. Kriščiūno premiją už įvairių augalų rūšių veislių sukūrimą, už skirtuosius 3 000 litų įvykdžiau įsipareigojimą tėviškei - Arimaičių kaime, Radviliškio rajone, iškasiau kūdrą.“ Aktyviai profesinėje ir visuomeninėje veikloje dalyvavęs mokslininkas paskelbė 207 mokslinius ir apie 200 mokslo populiarinamųjų straipsnių. Su bendraminčiais įkūrė ekologinės žemdirbystės draugiją „Atgaja“, dalyvauja sambūryje „Patirtis“, iki šiol aktyviai domisi bei pasisako aktualiais žemės ūkio klausimais. Jo dėmesio centre - ekologinė, tausojamoji žemdirbystė.
Taip pat skaitykite: Renginiai Molėtuose: „Mokslo sriuba“
Dirvožemio tausojimo svarba
Prof. habil. dr. A. Svirskį ypač jaudina situacija, kurioje šiandien atsidūrė pasaulis dėl Ukrainoje sukelto karo. „(…) turime tausoti viską - šilumą, elektrą. Svarbiausia, turime tausoti dirvožemį. Dirvožemis yra pats brangiausias turtas. Jeigu Ukrainoje sunaikintų derlingą jo sluoksnį - kiltų badas. Šiuo metu pasaulyje gyvena 8 milijardai gyventojų, apie milijardas iš jų neturi geriamo vandens. Klimatas keičiasi, du trečdaliai Europos šiemet kenčia nuo didelės sausros. Oro ir vandens tarša, pabėgėlių krizė, trąšų krizė - matote, kokios sudėtingos situacijos. Ir jeigu tie milijardai, kurie dabar iššvaistomi tam beprasmiam karui, būtų panaudoti gamtosaugai, būtų viskas gerai“, - kalbėjo mokslininkas.
Kaip išeitį jis nurodė biologinės įvairovės išsaugojimą ir tausojamąją žemdirbystę, kurios esmė - ekologinių ir ekonominių tikslų pusiausvyra. Mokslininkas pabrėžė, jog alindami dirvožemį mes patys kertame šaką, ant kurios sėdime.
„Kai naudojame intensyvią technologiją ir „spaudžiame“ kuo didesnį derlių - po 8, 10 tonų (iš hektaro), kertame šaką, ant kurios sėdime. Dirvožemis yra tobula kasa - kiek į ją įdėsi, tiek išimsi. O mes dirvožemį intensyviai tręšiame, todėl ir išsigandome trąšų pabrangimo. Natūralus derlingumas, nualinus dirvožemį, Lietuvoje liko tik 2 tonos. Senovėje, taikant tausojamąją žemdirbystę, tręšiant mėšlu, jis siekė 4 tonas“, - tikino mokslininkas, pateikdamas ir puikių ekologinio ūkininkavimo pavyzdžių, kuomet neariminė žemdirbystė ir natūralus tręšimas padeda susigrąžinti didesnį derlių.
Natūralumas ir biologinė įvairovė
„Lietuvoje yra šansų. Gera išeitis - sėjomaina. Ji neleidžia prisitaikyti prie vieno lauko vienos rūšies kenkėjams ir ligoms. Reikėtų stengtis ir daržuose sėjomainos prisilaikyti. Beveik kiekvienas galime turėti kolektyvinį sodą. Galime visi sau prisiauginti daržovių iš trijų arų. Bent žinai, ką valgai, - optimistiškai kalbėjo svečias, pajuokaudamas, kad žmona jau ragina atsisakyti darbų sode ir bitininkavimo, pagyventi sau, bet jis nesutinkantis. - Juk tai taip malonu - neįsivaizduoju kitos prasmės gyventi.“
Mokslininkas taip pat pasisako už natūralių pievų atkūrimą. „Mes tiek sugadinome bioįvairovę. Kad ir tas begalinis vejų šienavimas. Jei nori turėti veją, reikia po kiekvieno pjovimo patręšti ir palaistyti. Kitaip sausas oras, saulė ją naikina. Gamta nemėgsta kosmetikos. Mano jaunystės pievų augalai išnykę, beveik nebėra kamanių, varlės beveik išnyko. Po varlių ateis eilė gandrams. Selemonas Paltanavičius atkreipia dėmesį, kaip sumažėjo kurapkų. Pats matau, kad vaikystėje ežere gaudytų vėžių irgi beveik nelikę. Todėl turime saugoti bioįvairovę. Ne veltui Europos Sąjunga imasi veiksmų, kad būtinai į ją atsigręžtume“, - kalbėjo A. Svirskis.
Burnotis - maistas ir vaistas
Kėdainiečiai taip pat pasinaudojo proga susitikti su ilgamečiu agronomu ir paklausti patarimų. Ypač žmones domino burnotis. „Burnotis - maistas ir vaistas. Jo sėklos labai vertingos, turi daug baltymų, o svarbiausia - skvaleno, kuris yra antivėžinis, naudingas sergant onkologinėmis ligomis. Tai labai nereiklūs augalai, pakenčia ir lietų, ir sausrą. Kol kas nepuola jokie kenkėjai, ligos. Viena bėda yra tai, kad, kai prinoksta rudenį, užėjus šalnoms gali nušalti. Tad reikia nutaikyti momentą ir laiku nukulti. Nedideli burnočio daigai tinka salotoms, vertingesni nei špinatai. Pasidžiovinę žiedus turėsite arbatos. Kai prinoksta, sėklas galima sumalti miltais, dėti į kiekvieną sriubą po du-tris šaukštus“, - pasakojo mokslininkas. Pavaišinęs pikantiška burnočių užtepėle, mokslininkas visiems norintiems padalijo burnočio sėklų - tik sėkite ir auginkite! „1 grame yra tūkstantis sėklų, tai galima ir uošvienės daržą užteršti“, - šmaikštavo svečias. Besidomintieji burnočio nauda ir receptais gali apsilankyti bibliotekoje ir pavartyti prof. habil. dr. A. Svirskio knygą „Burnočiai - pašaras, maistas, vaistas“.
tags: #mokslo #sriuba #gamtosauga #kas #tai