Mokslo sriuba apie judėjimą: nuo bitininkystės ant stogų iki Žemės amžiaus nustatymo
Įvadas
Laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekiantis jaunų žmonių sumanymas, kuriamas bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. „Mokslo sriubą“ galima žiūrėti kiekvieną sekmadienį 12.00 val. Šiame straipsnyje remsimės laidos pateikta informacija apie įvairius judėjimo aspektus - nuo bičių judėjimo mieste iki tektoninių plokščių judėjimo ir net palydovų judėjimo kosmose. Taip pat paliesime Žemės amžiaus nustatymo raidą, kuri neatsiejama nuo geologijos mokslo judėjimo pirmyn.
Bitės mieste: judėjimas link darnaus miesto
Miesto bitininkystė sparčiai garsėja visame pasaulyje. Vieniems tai pomėgis ar poilsis po sunkios darbo dienos, kitiems tai ryšio su gamta ar senų papročių puoselėjimas, o dar kitiems svarbu prisidėti dėl nykstančių bičių išsaugojimo. „Mokslo sriuba“ nagrinėjo, kaip Vilniaus mieste ant stogų auginamos bitės. Šis judėjimas leidžia ne tik gauti natūralaus medaus, bet ir didinti biologinę įvairovę miesto aplinkoje.
Palydovų judėjimas kosmose: pažinimo siekis
Šiuo metu orbitoje skrieja trečiasis Lietuvos kosminis palydovas - Lituanica SAT-2. Šį palydovą su raketiniu varikliu sukūrė Nanoavionikos komanda bei Vilniaus universitetas. Mokslininkai nori pažinti mūsų planetos atmosferą ir suprasti joje vykstančius reiškinius. Ištirti žemutinius sluoksnius nėra sudėtinga - galime naudoti lėktuvus ar helio pripildytus meteorologinius balionus. Tačiau paprasti būdai pasibaigia sulig 40 kilometrų aukščiu. Norint pakilti aukščiau, užduotis tampa galvosūkiu. Vienas iš mažiausiai ištirtų sluoksnių yra žemutinė termosfera, esanti 200-300 km. aukštyje. Iš vienos pusės tai jau beorė erdvė, kosmosas, iš kitos - oro molekulių dar yra ir jos stabdo palydovus, kurie galiausiai sudega dėl trinties. Išeitis atsirado prasidėjus mažųjų palydovų misijoms. Juk galima sukonstruoti mažus jutiklius. „Kai yra daug palydovų, kurie pasklidę aplink visą Žemę, galima vienu metu matuoti įvairių charakteristikų pasiskirstymą tiek erdvėj, tiek laike. Palydovo kūrėjai papasakojo, kad palydovą galima perprogramuoti, nusiųsti naujus algoritmus ir atlikti bandymus. Lituanica SAT-2 yra skrendanti bandymų laboratorija kosmose. Palydovo jutikliai fiksuoja, kur yra Saulė, matuoja magnetinį Žemės lauką, o giroskopas matuoja palydovo sukimosį greitį. Šių jutiklių duomenys leidžia apskaičiuoti, kaip palydovas pasvires, kaip jis sukasi.
Dangoraižių atsparumas: inžinerijos judėjimas link saugumo
Dangoraižių konstrukcijos turi atlaikyti milžinišką svorį ir įvairius smūgius, todėl privalu jas išbandyti. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Konstrukcijų tyrimų laboratorijoje esanti įranga yra labai reta ir ją turi vos 2-3 Europos šalys. Šis presas gali spausti 2000 tonų jėga tokiu būdu patikrindamas gelžbetonio tvirtumą. Reikalavimas projektuoti dangoraižius taip, jog šie atlaikytų keturias lėktuvų atakas, galioja visame pasaulyje ir yra griežtai prižiūrimas. 2001 rugsėjo 11-osios įvykiai parodė, kokia svarbi yra ši taisyklė ir kas nutinka, kai į ją žiūrima pro pirštus. Tačiau projektuotojai turi atsižvelgti ir į kitus galimus grėsmingus scenarijus, pavyzdžiui, uraganus ar žemės drebėjimus. Inžinieriai kaskart susiduria su iššūkiu sukurti pastatą taip, jog gamtos stichijos padarytų kuo mažiau žalos pastatui ir jame esantiems žmonėms. Seismiškai aktyviose vietose įrengiami aktyvūs vibracijų slopintuvai, kurie pradeda veikti vos užfiksavę kokį nors žemės judėjimą. Sukurti tvirtą karkasą, atlaikysiantį įvairius žemės virpesius, yra labai sudėtinga, o ir užtrunka tai labai ilgai. Kuo pastatas aukštesnis, tuo iššūkis didesnis. „Yra paskaičiuota, jog galbūt įmanoma pastatyti dviejų kilometrų aukščio pastatus, bet niekas nenori atverti piniginės ir niekas neįsivaizduoja, kiek iš tikrųjų laiko tektų praleisti tokio pastato projektavimui“, - teigia VGTU tyrėjas dr. Šarūnas Skuodis.
Žemės amžiaus nustatymo judėjimas: nuo Biblijos iki izotopų
Žemės susiformavo prieš keturis su puse milijardo metų. Šis amžius sudaro apie trečdalį visatos amžiaus. Pirmosios tokios Žemės amžiaus vertės atsirado palyginti neseniai, 1955 metais, kai Manheteno projekto „Top Secret“ statusas buvo panaikintas ir mokslininkai tyrę izotopus galėjo skelbti savo rezultatus viešai.
Taip pat skaitykite: Pinigų spausdinimo technologijos ateitis
Ankstyvieji bandymai nustatyti Žemės amžių
Turbūt būtų naivu manyti jog iki izotopų atradimo, žmonės nesvarstė apie Žemės amžių, ar jos kilmę. Šiame skyriuje aptarsime, kaip „kito“ Žemė ir jos amžius, bei vystėsi geologija kaip mokslas, iki 1907 metų.
Biblijinė Žemės teorija
Dar viduramžiais Biblijos tyrinėtojai bandė surasti mažas užuominas Šventajame Rašte, prieš kiek metų buvo ta ketvirta diena, kai Dievas baigė kurti Žemę. Senajame testamente teigiama kad Adomas buvo sukurtas penktą dieną, po 2000 metų gimė Abraomas, kuris nugyveno dar apie 2000 metų, o tada gimė Kristus, tad pagal Bibliją, Žemė buvo sukurta 4004 metais prieš Kristų. Šie skaičiavimai geriausiai žinomi iš Džeimso Ussher (1581-1656) ir Džono Lightfoot (1602-1627) knygų. Biblijinės Žemės, arba dažnai dar vadinamos „jaunos Žemės“ teorija moksle buvo gaji iki pat XX amžiaus (Didžiojoje Britanijoje iki XIX amžiaus pirmos pusės; Rudwick, 1985).
Pirmieji moksliniai bandymai kvestionuoti biblinį Žemės amžių
Žemės amžiaus dilema, ir pačio klausimo iškėlimas yra glaudžiai susijęs su geologijos mokslo atsiradimu ir vystymusi. Vienas pirmųjų mokslininkų kvestionavęs biblinį Žemės amžių buvo Robertas Hukas (1635-1703), suformulavęs, vėliau jo vardu pavadintą dėsnį, aprašantį įtemptą spyruoklę veikiančias jėgas. Robertas Hukas kaip daugelis to meto mokslininkų domėjosi ir geologija. Jis buvo pirmasis supratęs, jog pietų ir šiaurės polių padėtis kinta, nors vienareikšmiškų įrodymų surinkti jam ir nepavyko (Montgomery, 2004). Garsiausiojoje knygoje „Micrographia“ Hukas pateikė fosilijų piešinius. Jo nuomone, fosilijos buvo vienareikšmis įrodymas, kad Žemėje vyko masiniai gyvybės išmirimai (Gribbin ir Gribbin, 2012). Žemės plutą anot jo veikė vertikalūs judesiai, dėl kurių susidarė kalnai ir įdubos, o išmirimai vyko dėl ugnikalnių išsiveržimų bei žemės drebėjimų. Tokios idėjos buvo įnirtingai kritikuojamos. Vienas iš jo amžininkų, Džonas Volis (ang. John Wallis) rašė (1687), jog Hukas „mėtė ir vartė Žemę, Alpių viršūnes pavertė jūra, kad galėtų paaiškinti kaip ten atsirado žuvų kaulai“ (Montgomery, 2004). Nors Hukas manė, jog Žemė yra senesnė nei teigiama biblijoje, jis norėjo susieti randamų fosilijų liekanas su įvairiomis katastrofomis, pagonybę menančiomis istorijomis bei mitais iš antikos. Tad Žemės amžius liko kelių tūkstančių metų ribose.
Huko amžininkas, bei aršiausiais priešas, Izaokas Niutonas, tuo tarpu, aprašinėdamas įkaitusių kūnų vėsimą, pridėjo pora sakinių apie galimybę apskaičiuoti Žemės amžių.
Panašiu metu, Danijoje, anatomas ir geologas Nikolas Steno (1638-1686), suformulavęs pagrindinius stratigrafijos principus, priėjo prie panašių išvadų kaip Hukas (Bahsi et al., 2018). Steno buvo itin religingas dėl to tapo katalikų vyskupu (Bahsi et al., 2018), tad anot jo, uolienų sluoksniai, kuriuose randamos fosilijos, turėjo susidaryti po vandeniu biblinių potvynių metu, o fosilijos - tuometinės gyvūnijos liekanos (Gribbin ir Gribbin, 2012). Jo idėjos skyrėsi nuo Huko, bet kėlė tą patį klausimą: kiek laiko vystėsi Žemė?
Taip pat skaitykite: Mokslo populiarinimas pasaulyje
Steno idėjas toliau vystė šiuolaikinės taksonomijos pradininkas Karlas Linėjus (1707-1778). Anot jo, biblijoje aprašomas potvynis negalėjo trukti pakankamai ilgai, kad galėtų paaiškinti visą fosilijų įvairovę. Linėjaus nuomone, pradžioje visa Žemė buvo padengta vandeniu, kuris po truputį atsitraukinėjo ir suformavo sausumas su sluoksniais kuriuose randamos jūros gyvūnų fosilijos (Lundqvist, 2007). Linėjus buvo įsitikinęs kad 6000 metų biblinės Žemės teorija yra klaidinga, bet nenorėjo užsitraukti bažnyčios rūstybės ir viešai šių idėjų neskelbė.
Anksčiau minėti, bei daugybės kitų tyrėjų, pastebėjimai, nors iš dalies ir skyrėsi, visgi priėjo prie panašių išvadų: Žemė, ar atskiros jos dalys, kažkuriuo laikotarpiu buvo užlietos jūrų. Šias idėjas XVIII-XIX amžių sandūroje, tuometines geologijos žinias, bei savo įžvalgas, apibendrino vokietis Abraomas Verneris (1749-1817).
Abraomo Vernerio indėlis į geologijos mokslą
Vernerio požiūris į uolienas, ne vien kaip į iš tam tikrų mineralų sudarytą kūną, o tam tikru metu susidariusį objektą, pakeitė požiūrį į geologiją. Pagrindinė jo skelbta idėja buvo, jog visa pluta susidarė pamažu, mineralams susiformuojant iš vandens. Jis suskirstė uolienas į penkias grupes pagal amžių, pirmajai iš jų priskyręs granitą. Taip jau nutiko, kad apylinkėse kur gyveno Verneris granitai dažniausiai aptinkami žemiau kitų uolienų. Pagal Vernerį Žemė pradžioje buvo apsemta biblinio tvano, tad ši geologijos mokykla tapo plačiai žinoma kaip neptūnistų. Tam tikru laikotarpiu susidariusios uolienos atspindėjo pasaulinio vandenyno gylį, cheminę sudėtį, bei kitas sąlygas toje vietoje (Hartley, 2001). Ja remiantis buvo galima paaiškinti kodėl skirtingos fosilijos randamos skirtinguose gyliuose, bet tos pačios fosilijos randamos skirtingose pasaulio vietose. Vernerio pastebėjimuose buvo dalis tiesos: karbonatinės uolienos, pavyzdžiui, iš tikrųjų gali, o valgomosios druskos klodai susidaro išimtinai nusodinimo iš vandens metu. Tačiau Vernerio idėjos dažnai prieštaravo viena kitai. Pavyzdžiui, vulkaninės uolienos jo nuomone yra jauniausios, susidariusios dėl po žeme degančių anglies klodų. Tačiau, tokios pat vulkaninės uolienos randamos kalnų viršūnėse buvo priskiriamos pirmosioms uolienoms, susidariusiomis kartu su granitais (Sedon, 1973). Verneris kone visą gyvenimą praleido vienoje Vokietijos provincijoje, tad didžiąją dalį jo mokymų sudarė spėjimai, interpretacijos be stebėjimų, prieštaravimai sau pačiam, bei aklas tikėjimas savo tiesa (Sedon, 1973). Nepaisant to, jo teorija apjungė visą planetą.
Matematiniai ir fizikiniai modeliai Žemės amžiui apskaičiuoti
Pirmieji bandymai matematiniais ir fizikiniais modeliais apskaičiuoti Žemės amžių buvo atlikti XVIII amžiuje. Juos atliko Prancūzų mokslininkai, kurie tikėtina jog skaitė Niutono užrašus, bei atrado jau minėtus kelis sakinius apie galimybę apskaičiuoti Žemės amžių. Nors gauti rezultatai buvo ganėtinai toli nuo dabartinių verčių, bei nebuvo plačiai žinomi, jie parodo, jog geologinis pasaulio supratimas kito, ir suvokta kad Žemė yra daug kartų senesnė nei rašoma Senajame Testamente.
Prancūzijoje, Žoržas de Biufonas (1707-1788) būdamas septynerių paveldėjo krikštatėvio turtą, tad galėjo visą savo laiką paskirti mokslui. Sakoma, jog jis nusisamdė tarną, kurio vienintelis darbas buvo kiekvieną dieną pakelti Biufoną penktą ryto ir padėti jam pasiruošti darbui (Gribbin ir Gribbin, 2012). Tokio režimo vaisius - 36 tomų leidinys „Histoire naturelle, générale et particuliére“, kuriame Biufonas pristato ir savo geologines įžvalgas (Farber, 1973). Čia jis pateikė įvairias idėjas kurios pradėjo, vadinamų, „katastrofistų“ mokyklą. Jos apėmė nuo Žemės atsiradimo dėl kometos susidūrimo su Saule, Žemės evoliucija suskirstyta į septynias epochas, Antropogeno, kaip žmogaus atsiradimo laikotarpio, pasiūlymas, iki apskaičiuoto Žemės amžiaus. Biufonas manė, jog pirmykštė Žemė buvo išsilydžiusios medžiagos, atplėštos nuo Saulės gabalas. Tad, galima apskaičiuoti kiek laiko užtruktų Žemės masės objektui atvėsti iki šiuo metu esančios temperatūros. Tikėtina, jog šią idėją jis pasiskolino iš Izaoko Niutono. Savo laboratorijoje Biufonas atlikinėjo eilę eksperimentų, kurių metu jis kaitino įvairaus dydžio geležinius rutulius iki lydymosi ribos ir stebėjo kiek laiko trunka jų atvėsimas kol galima juos paliesti. Sakoma, jog vertinti temperatūrai jis kvietėsi jaunas aristokratų damas, kurios šilkinėmis pirštinėmis lietė vėstančius geležinius rutulius (Gribbin ir Gribbin, 2012). Perskaičiavus gautus rezultatus iki Žemės dydžio, Biufonas gavo 75 000 metų amžių (Piveteau, 2021), nors jis pats savo knygoje Les Époques abejojo šio skaičiavimo tikslumu ir manė, Žemė yra mažiausiai trijų milijonų metų senumo.
Taip pat skaitykite: Renginiai Molėtuose: „Mokslo sriuba“
Kitas garsus prancūzų mokslininkas, Žanas Baptistas Furjė (1768-1830), 1822 metais išleido savo garsiausią knygą „Theorie analytique de la chaleur“, arba „Analitinė šilumos teorija“ kuriame aprašomas šilumos pernešimas iš karšto kūno į šaltą (Abad-Zapatero, 2021). Furjė panaudojo šias idėjas Žemės vėsimo laikui nuo išsilydžiusios būsenos iki dabartinės temperatūros apskaičiuoti. Jis suprato, jog susiformavusi Žemės pluta veiktų kaip šilumos izoliatoriui ir šilumos judėjimas sulėtėtų. Galutiniai skaičiavimai parodė 100 milijonų metų Žemės amžių, kuris sukrėtė Furjė, ir rezultatai viešai nebuvo paskelbti (Gribbin ir Gribbin, 2012), išskyrus 1820 metų publikaciją, kurioje pateikta skaičiavimuose naudota formulė. Ši formulė patraukė brito Viljamo Tomsono dėmesį, kuris vėliau pritaikė Furjė formules dar kartą.
Džeimso Hutono uniformitarizmo teorija
Tuo metu Didžiojoje Britanijoje, geologija sparčiai vystėsi. Džeimsas Hutonas (1726-1797), prieš tampant mokslininku, buvo fermeris ir jis matė, kad augalams reikalingas dirvožemis stiprių liūčių metu yra nuplaunamas į jūrą. Jis tikėjo, jog Žemę Dievas sukūrė žmogui, Žemė turi „maitinti“ žmogų, tad jeigu dirvožemis yra nuolatos nuplaunamas į vandenyną, privalo egzistuoti mechanizmas užtikrinantis pastovų naujo dirvožemio tiekimą (Seddon, 1973). Hutonas buvo kone pirmasis matęs Žemę kaip vientisą darnią sistemą, bei dažnai ją vadino „mechanizmu“ ar „mašina“. Jo garsiausia knyga, „Žemės teorija“ išleista 1795 metais, likus dviem metams iki jo mirties. Pagrindinė Hutono idėja buvo tai, kad paaiškinti kaip Žemė atrodo dabar, Bibliniai potvyniai, galingi žemės drebėjimai ar panašios katastrofos nėra reikalingos. Jis manė, jog ilgai trunkantys palaipsniui vykstantys procesai paaiškina geologinę įvairovę (Gribbin ir Gribbin, 2012). Matydamas suraukšlėtus, iškeltus uolienų sluoksnius slūgsančius vienas ant kito, jis juos tyrinėjo šiuolaikinių, gamtoje matomų procesų prizmėje. Hutono teorija, sakanti, kad palaipsniui vykstantys procesai, veikiantys ilgus laikotarpius gali paaiškinti kalnų kilimą iš vandenynų dugno, kurie po truputį yra ardomi erozijos ir nusodinami į vandenyno dugną, taip tapdami medžiaga iš kurių susidarys nauji kalnai, tapo žinoma kaip uniformitarizmas. Hutonas nebandė apskaičiuoti kiek laiko šie procesai trunka - anot jo: „iš žmogaus perspektyvos, šis pasaulis neturi nei pradžios, nei pabaigos“ (Hutton, 1785). Uniformitarizmas taip pat paaiškino, kodėl gamtoje randamos trys pagrindinės uolienų grupės: magminės, nuosėdinės ir metamorfinės. Hutonas, ne taip kaip daugelis kitų to meto geologų, nebijojo skelbti savo idėjas viešai, pilnai suprantant jog jos prieštarauja tiek religijai (nors Hutonas pats buvo tikintis), tiek tuometinėms geologinėms žinioms. Didelio populiarumo Hutono idėjos sulaukė jo bičiulio Džono Playfer (John Playfair) dėka, kuris 1807 metais išleido knygą „Hutono Žemės teorijos iliustracijos“ (Montgomery, 2003).
Ypatingai daug kritikos Hutono idėjoms pažėrė Verneris ir jo pasekėjai neptūnistai. Neptūnistų idėjos ilgą laiką gyvavo Edinburgo profesoriaus Roberto Džeimsono dėka (Hartley, 2001). Tačiau XIX amžiuje, kai vienas jo mokinys po kito ėmė reikšti kritiką Vernerio idėjoms, jėgų pusiausvyra ėmė kisti Hutono šalininkų (uniformistų, arba dar vadinamų „hutonistų“) pusės link. Tomas Tomsonas, vienas iš Vernerio Gamtos Istorijos Bendrijos įkūrėjų, 1816 metais rašė Džeimsonui: „Kuo daugiau aš įsigilinu į geologijos mokslą, tuo mažiau esu patenkintas Vernerio idėjomis, ir man nelieka abejonių, kad jas reikia pamiršti visam laikui. Verneris visada bus atsimintas už tvarkos įvedimą moksle. Bet mes neturime jokių įrodymų daugumai jo teiginių. Anot jo, granitas yra pati apatinė uoliena. Aš nematau to įrodymo: daugybė kitų uolienų yra randama žemiau granito kasdien.“ (EUSC Gen. 1999).
Kada tiksliai atsirado takoskyra tarp religijos ir mokslo pasakyti sunku, bet „Religija moksle“ kaip mokslinė paradigma pradėjo merdėti XIX amžiuje, ją po truputį pradeda keisti „religija prieš mokslą“ (Montgomery, 2003).
Čarlzo Lailo indėlis į geologiją
Džeimso Hutono mirtis sutapo su vieno aršiausių jo pasekėjo, taip pat škoto, Čarlzo Lailo (1797-1875) gimimu. Lailas 1830-1833 metais išleido „Geologijos pagrindų“ tris tomus, kuriuos vėliau redagavo 12 kartų (užtruko 45 metus), o knygos buvo atspausdintos abipus Atlanto. Lailas, buvo puikus geologas, visiškai neslėpęs, kad daugelis jo knygose randamų idėjų yra Hutono įtaka. Sekdamas jo pėdomis, Lailas rašė: „Geologija artimai siejasi su beveik visais gamtos mokslais, kaip istorija siejasi su morale. Istorikas turėtų, jei įmanoma, būti deramai susipažinęs su etika, politika, teisėtvarka, karo mokslais, teologija; kitaip sakant, visomis žiniomis, leidžiančiomis numatyti žmogaus veiksmus, žmogaus moralinę ir intelektualinę prigimtį. Tad reikia mažų mažiausiai tikėtis, kad geologas turėtų geras chemijos, filosofijos, mineralogijos, zoologijos, anatomijos ir botanikos žinias: trumpai tariant, visas žinias apie gyvąją ir negyvąją gamtą“ (Lyell, 1835). Atkreipkite dėmesį, kad Lailas teologiją atskiria nuo gamtos mokslų, tai yra, savo knygos nepriskiria vadinamam „fiziko-teologiniam“ žanrui, nors pats buvo itin religingas. Lailas įnirtingai rašė ir taisė savo darbus, jis taip pat įnirtingai keliavo po Britaniją bei kitas šalis, bei tyrinėjo ten randamas uolienas. „Geologijos pagrinduose“ kalbėdamas apie Vernerį, su kuriuo visiškai nesutiko, jis rašė: „Verneris nekeliavo į svetimas šalis, o išnaršė tik mažą Vokietijos dalį. Įsitikinęs, kad žemės paviršius ir kalnų grandinės visame pasaulyje susidarė taip kaip jo tiriamoje provincijoje, jis įtikinėjo ir kitus“ (Lyell, 1835).
Vienas svarbiausių Lailo darbo rezultatų - Hutono idėjų išpopuliarinimas. Žinoma, jo kaip geologo indėlis čia nesibaigia. Lailas pasiūlė jaunų uolienų sluoksnių klasifikaciją, kurios modifikacija naudojama ir dabar. Jo nuomone santykinis uolienų amžius gali būti nustatomas pagal abiejuose sluoksniuose esančių moliuskų ir išnykusių moliuskų rūšių santykį. Tokiu būdu iki tol paplitusį Terciaro periodą jis suskirstė į Eoceną, Mioceną ir Plioceną. Vėliau vėlyvajame Pliocene išskyrė Pleistoceną.
Lailo knyga, atsiradusi Darvino rankose kelionės aplink pasaulį metu, pakeitė Darvino požiūrį į geologiją. Darvinui grįžus, jie tapo kolegos ir bičiuliai. Pradžioje Lailas negalvojo, jog naujos rūšys jaunesniame sluoksnyje evoliucionavo iš senų, bet po Darvino „Rūšių atsiradimo“, 1860 metais, jis pakeitė savo nuomonę: „Pono Darvino parašyti darbai atvers geologijos ir gamtos istorijos erą, kurioje tų pačių tėvų palikuonys metams bėgant gali tapti tiek nepanašūs vienas į kitą, ar savo protėvius, kad bus laikomi skirtin…
Tektoninių plokščių judėjimas
Dar nuo mokyklos laikų žinome, kad Žemės pluta yra sudaryta iš milžiniškų tektoninių plokščių, kurios nuolat juda. „Jeigu mes eitume gilyn į Žemę, tai matytume, kad Žemė viduje švyti tarsi elektros lemputė, nes ten yra taip karšta! Tiktai labai mažas sluoksnelis paviršiuje yra tamsus“, - sako Vilniaus universiteto (VU) geologas prof. Andrejus Spiridonovas. Tektoninių plokščių riba eina per patį Islandijos vidurį, todėl ten yra virš 100 ugnikalnių ir dažnai dreba Žemė. „Šio lūžio gylys yra nuo kelių iki dvidešimties kilometrų, tai nėra vien tik paviršinis bruožas, bet labai gili geologinė struktūra“, - sako prof. A. Spiridonovas, stovėdamas plokščių lūžio vietoje. Lietuvoje kadaise, prieš kelis milijardus metų, taip pat vyko aktyvus vulkanizmas. Tai, pasak prof. A. Spiridonovo, nesunku įrodyti, paėmus mėginius iš po mūsų kojomis esančių uolienų: „Galima surasti uolienų, kurios pagal savo tekstūras faktiškai yra analogiškos kaip dabartinio sprogstamojo vulkanizmo sukuriamos tekstūros”.
tags: #mokslo #sriuba #apie #judėjimą