Paslaptingas Alaus Bravoras: Tarp Mitų ir Realybės
Šis straipsnis nagrinėja paslaptingą alaus bravoro istoriją, įsipynusią į mitus, vizijas ir asmenines patirtis. Kelionė prasideda nuo kaimo pakraščio, kur mėlyname pušyne slypi apleistas alaus bravoras, vietinių gyventojų vadinamas kaimo šmėkla.
Atradimas ir Pirmoji Paslaptis
Norint pasiekti šį bravorą, reikėjo įveikti porą kilometrų plentu arba kirsti tankų brūzgyną. Nuo kelio nieko nesimatė. Po ilgų klajonių, paklydimų ir sugrįžimų prie gleivėto paukščio skeleto bei kelmučių apaugusio kelmo, mėnulis galiausiai nuvedė atgal, lydimas miestelio šunų kauksmo. Tačiau namuose, šaltuose ir tamsiuose, niekas nelaukė ir nepasigedo. Raudoni pirštai, skruostai, švininės kojos ir vaiko siaubas sutikus naktį juodam miško rūme tapo pirmąja paslaptimi, kurią prarijo ugnies liežuviai pakūrus krosnį.
Griūvantis Gigantas
Miškai padovanojo mįslę: betoninį dviejų aukštų pastatą su plytiniu bokšteliu ir surūdijusiu kaminu. Juoduose langų nasruose plevėsavo parudavusios apdriskusios plėvės, iš gelmių sklido tamsi magma ir mirties kvapas. Griūvanti gamykla ir vienplaukė mergaitė su per dideliais kailiniais susitiko akis į akį. Alaus bravoras atrodė kaip milžiniškas rudas kukurdvelkis. Kūnas pradėjo virpėti, kai perplėšus voratinklį įšokau pro langą ir pirmą kartą ėjau per tuščias sales. Po kojomis gurgždėjo nubyrėjęs tinkas ir šukės.
Bravoro Dvasia
Mažame kambarėlyje, tarnavusiame kaip poilsio kambarys, kūpsojo skudurai ir keistai smirdėjo, lyg vaistais, lyg rūsiu. Ant sienos kabėjo Pamelos Anderson plakatas ir senas kalendorius, lubose žydėjo žaliai mėlynas pelėsis. Senojoje katilinėje radau šikšnosparnį, kuris buvo priglaustas prie delno. Šikšnosparnis buvo švelnus ir stulbinamai šiltas. Viduje kalė mažytis plaktukas. Nors jis net nesujudėjo, nors necyptelėjo, nors buvo vienas ir neįmanomas, nes šikšnosparniai gyvena kolonijomis ir miega sulipę kaip milžiniškas juodas korys, nors pamačiau jį per atsitiktinumą, mažesnėje nei sprindis liepsnoje, aš supratau, kad jis yra bravoro dvasia, tikrasis namo šeimininkas. Tas, kurio taip bijojau ir laukiau. Tik dar nežinojau, kokią paslaptį jis saugo, už kokią skriaudą dienomis tūno požemyje, o naktimis išskleidęs savo plėvinius sparnus sklando po tuščius griuvėsius.
Žydra Ola ir Paslaptingas Užrašas
Pastato gilumoje stūksojo žydra ola, meškos urvas. Nublukusios mūrinės sienos žvelgė į pietus ir žiemos popiečio saulėje žaižaravo mėlynai. Atrodė, kad vos padvelkus vėjui jos švelniai sujudėdavo. Kambario kampe gulėjo senas dėmėtas čiužinys, iš po kurio kyšojo celofaniniai maišai. Per metrą nuo čiužinio stovėjo ratu išrikiuoti akmenys ir plytos, - prie guolio buvo laužavietė. Priešingame kambario kampe bolavo sušluotas kalnas tinko ir sudžiūvusių beržo lapų, o šalia gulėjo glėbys ražų ir surūdijęs kirvis. Virš čiužinio ant mūro buvo užrašytas vienas žodis. PENDULUM. Tai buvo ne mažiau stebuklinga ir keista, nei pasikalbėti su žiurke arba rasti medį, ant kurio auga auksiniai pinigai. Net nenutuokiau, kad miestelyje gyvena žmogus, mokantis tokių žodžių.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai bulviniai blynai
Švytuoklės Žmogus
Pendulum, ragavau svetimo, paslaptingo skambesio, atkeliavusio iš man nepažįstamo laiko ir vietos, pendulum, lyg burnoje vartydama nugludintą kalnų krištolo gabalėlį, kąsnelį saldžiausio abrikoso, pendulum, sakiau, ir akimirką ant sienos blykstelėjo saulės zuikutis, lyg kas lauke būtų nukreipęs į lango kiaurymę veidrodžio šukę. Rimtai svarsčiau parsinešti šikšnosparnį namo į šilumą. Tą vakarą pirmą kartą pasijutau miestelyje laiminga. Pagaliau turėjau kažką, ko iš manęs niekas negalėjo atimti.
Motinos Paslaptys
Mano mama būtų galėjusi dirbti kankintoja, bet vertė knygas. Melavau dėl baimės. Daug labiau nei pamėkliško alaus bravoro aš bijojau mamos - kad paliks mane. Vieną dieną apie mamą primins tik mūsų kambaryje kabanti pageltusi kiaulės kaukolė ir šiurkšti pilka gyvatės išnara, kurią ji pakabino ant kaukolės pirmąją naktį name. Šita baimė smaugė mane kaip metalinė kilpa. Mama jokiu būdu neturėjo pastebėti, kaip į mano paausius tekėdavo karštos, sūrios ašarų srovelės, kai ji, įslinkusi į lovą, šalta lyg didžiulis ledo gabalas, užmigdavo vos padėjusi ant pagalvės galvą. Kaip kartais naktimis sekdavau ją iki pat pripustytų miestelio kapinaičių, jose buvo palaidota močiutė ir žmonės, apie kuriuos nieko nenutuokiau. Nemanau, kad ji kada meldėsi. Veikiau pykdavosi su savo numirėliais, kaudavosi rapyromis iki pirmojo kraujo. Kartą pravirko prie močiutės kapo, mačiau, bet dažniausiai tiesiog išsitiesdavo sniege ir žiūrėdavo į juodą dangų.
Atskleistas Sekimas
Kartą nusekiau mamą net iki kito miestelio. Ji nėjo keliu, bet brido per mišką ir pievas. Viename lauke nepastebėjo elektrinio piemens. Po kojomis šiugždėjo sausas, spindintis kaip blizgučiai sniegas. Tamsa prarydavo mamos siluetą ir aš turėdavau sustoti, kad išgirsčiau, kur jinai eina. Atsipeikėjau tik tada, kai sugirgždėjus atveriamiems kapinių varteliams mama aiškiai tarė: ateik, ir neatsisukdama ištiesė pliką delną. Į veidą plūstelėjo kraujas. Akimirką buvau pilkas upelio vėžys, kurį vikriai pačiupo už uodegos ir įmetė į puodą verdančio vandens. Mama stovėjo sustingusi prie kapinių vartelių, bet kai pagaliau priėjusi nedrąsiai paliečiau ledinį jos delną, atšoko lyg nuplikyta. Pamėja, pasakė ji, tarsi negalėdama patikėti, kad čia aš. Pačiame veiksmo įkarštyje, mama sustojo vidury seno eglyno ir paklausė, ar nepavargau. Ji pradėjo rankomis gremžti sniegą, kol pasimatė juodas apskritimas, o tada nė nemirktelėjusi pranyko miško burnoje. Bet mama parėjo nešina glėbiu šakų ir šakelių ir po kelių minučių nuo žemės jau smilko vilnoniai dūmai. Pakvipo sakais, medžio sultimis. Aplink laužą šnypšdamas tirpo sniegas ir į dangų kilo balti garai. Truputį sušilsim, tarė mama. Antrą kartą tą naktį išraudau kaip žibintas. Negalėjau būti šapelis. Turėjau tapti negailestinga.
Taip pat skaitykite: Makaronų ir mėsos patiekalai
Taip pat skaitykite: Mėsos audinių rūšys ir sudėtis
tags: #misle #mesa #nasruose #kas