Misija Pietų Afrikoje: Istorija ir Lietuvių Pėdsakai
Lietuvos literatūros ir meno archyvas (LLMA) tęsia ekspedicijas į Pietų Afriką, siekdamas surasti lietuvių ir žydų kilmės asmenų dokumentinį archyvinį paveldą. Šiemet archyvinės medžiagos bus ieškoma Keiptaune. Ši misija atskleidžia įdomią ir dažnai pamirštą Lietuvos istorijos dalį, susijusią su šiuo tolimu žemynu.
Pirmieji Lietuviai Pietų Afrikoje: Misionieriai
Vieni iš pirmųjų lietuvių, pasiekusių Pietų Afriką, buvo Prūsijos misionieriai, priklausę Berlyno misijų draugijai. Tarp jų buvo Jonas Kikilis, Jonas Kilius, Kristupas Stulgaitis ir Erdmonas Švelnius, kurie savo veiklą pradėjo apie 1870 m. Šių misionierių pranešimai, publikuoti Mažosios Lietuvos spaudoje, buvo vieni pirmųjų lietuvių kalba parašytų tekstų apie Pietų Afrikos gyvenimą.
Garsiausias iš jų buvo Erdmonas Švelnius (Schwellnus), gimęs 1841 m. Liutkuose (Šilokarčemos apskrityje). 1866 m. jis įstojo į Berlyno misijų draugijos seminariją ir, ją baigęs 1872 m., išvyko į misijas Pietų Afrikoje. 1874 m. jis įkūrė Berlyno misijos stotį vendų genties žemėse. Išmokęs vietinių gyventojų bavendų ir sesotų kalbas, Švelnius užmezgė su jais draugiškus ryšius, rūpinosi jų švietimu, gerove ir evangelizacija. 1895 m. jis sugrįžo į gimtinę, tačiau po aštuonerių metų vėl išvyko į misijas Pietų Afrikoje, kur ir mirė 1910 m. Šiaurės Transvalyje.
Švelniaus pavardė Pietų Afrikoje išliko iki šiol, nes jo sūnūs Jonas, Jurgis ir Paulius tęsė tėvo darbą ir taip pat tapo misionieriais. Broliai Jurgis (George A. Theodor Schwellnus) ir Paulius (Paul Erdmann Schwellnus) patobulino čivendos kalbos raštą, o Paulius į šią kalbą išvertė visą Bibliją (1936 m.).
Aukso Karštinė ir Nauja Lietuvių Banga
Atvykėlių srautas į Pietų Afriką išaugo, kai Kimberlyje 1870 m. prasidėjo deimantų kasyba, o ypač apie 1885 m., kai prie dabartinio Johanesburgo buvo rasti aukso telkiniai ir prasidėjo aukso karštinė. Tuomet į Pietų Afriką patraukė ir Lietuvos gyventojai iš Rusijos imperijos. Daugiausia jie buvo kilę iš Kauno gubernijos Raseinių, Šiaulių, Panevėžio apskričių. Kai kurie lietuviai netgi dalyvavo būrų karuose.
Taip pat skaitykite: Apie „Vilniaus Duona“
Visų jų pažintis su Pietų Afrika prasidėdavo Keiptauno uoste. Keiptaunas, įkurtas XVII a. kaip laivų, plaukiančių į Nyderlandų Rytų Indiją (dabartinę Indoneziją), pasipildymo punktas, XIX a. tapo svarbiu imigrantų vartu. Dauguma atvykusių lietuvių persikraustė į Johanesburgą ir jo apylinkes, kur lietuvių gyvenimas buvo aktyvesnis. Dalis jų buvo nusiteikę patriotiškai, kūrė pirmąsias savitarpio šalpos ir kultūros organizacijas, sekė Amerikos lietuvių spaudą.
Lietuvių Bendruomenė Keiptaune
Nors Johanesburge lietuvių gyvenimas buvo aktyvesnis, Keiptaune taip pat gyveno nemažai lietuvių. Kai Amerikos lietuviai iškėlė iniciatyvą įrengti lietuvišką ekspoziciją 1900 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Keiptauno lietuviai prisidėjo prie jos aukomis. Tai rodo jų sąmoningą norą palaikyti lietuviškumą ir finansines galimybes. Yra žinoma 18 aukojusių vyrų pavardės.
Kitas pavyzdys - apie 1900 m. jaunas lietuvis Aleksandras Antanaitis iš Transvalio buvo anglų išsiųstas į Keiptauną, kur vieno lietuvio laikomame viešbutyje sutiko savo būsimą žmoną Rozaliją Šležaitę. Jų Pietų Afrikoje gimę vaikai vaikystėje kalbėjo vien lietuviškai ir afrikanų kalbą išmoko tik pradėję lankyti mokyklą.
Į Keiptauną 1903 m. atvykęs 23 metų siuvėjas iš Šeduvos Leonas Vaškis su žmona Ona (Dembovskytė) iš Vainuto susilaukė aštuonių vaikų. 1908 m. jie persikėlė arčiau Johanesburgo. 1964 m., kai šventė auksines vestuves, jie turėjo 19 anūkų ir vieną proanūkį, o pokylyje dalyvavo nemažai žmonių lietuviškomis pavardėmis.
Vis dėlto tokių grynai lietuviškų šeimų buvo nedaug. Antrojoje kartoje jau dauguma sudarė mišrias šeimas, nors pasitaikė pavyzdžių, kai jauni vyrai sau žmonas parsikviesdavo iš Lietuvos.
Taip pat skaitykite: Lietuviška „Baltosios vakarienės“ interpretacija
Įvairūs keliautojai iš Lietuvos, tarpukariu lankęsi Pietų Afrikoje (kunigas Juozas Janilionis 1929 m., prof. Kazys Pakštas 1930 m., konsulas Karolis Račkauskas 1930-1933 m. ar gen. dr. Vladas Nagevičius 1939 m. vasarį) ir palikę raštiškus liudijimus, dar susitikdavo su Keiptaune gyvenusiais lietuviais. Jų liudijimu, tarpukariu Pietų Afrikoje gyveno apie 300 lietuvių, iš kurių apie šimtas galėjo gyventi Keiptaune.
Lietuvos Piliečiai ir Žydų Išeivija
Tačiau Lietuvos piliečių Pietų Afrikoje buvo daugiau. Iš nepriklausomos Lietuvos Respublikos į Pietų Afrikos Sąjungą išvyko apie 7000 Lietuvos piliečių, ir dauguma jų buvo žydai. Jie dažniausiai vyko pas jau anksčiau čia apsigyvenusius giminaičius ir pažįstamus.
Tarp tokių išeivių iš Lietuvos buvo Levas Vaškanskis (Lewis Washkansky), įėjęs į pasaulio medicinos istoriją kaip pirmasis žmogus, kuriam 1967 m. buvo persodinta kito žmogaus širdis. Jo tėvas atvyko į Keiptauną 1912 m., kai sūnui buvo 3 mėnesiai. Šeima pas tėvą atvyko apie 1920 m.
Iš Lietuvos kilusių žydų Pietų Afrikos Sąjungoje tuo metu buvo apie 60-70 tūkst. Jie steigė sinagogas, kūrė savo organizacijas, leido spaudą, reiškėsi įvairiose ekonominio, mokslo, kultūros gyvenimo srityse.
Lietuvos valstybė, rūpindamasi savo piliečiais, Keiptaune 1930 m. kovo mėn. įsteigė konsulatą, kuris veikė iki 1933 m.
Taip pat skaitykite: „Vilniaus Duona“ ir „Biržų Duona“ veiklos apžvalga
Archyviniai Tyrimai ir Dokumentų Paieška
LLMA ekspedicija siekia surasti su Lietuva susijusius dokumentus Keiptauno universiteto Kaplano žydų studijų centro fonduose, Keiptauno universiteto specialiųjų kolekcijų rinkiniuose, Vakarų Keipo archyve ir Keiptauno Holokausto ir genocido centro archyve. Taip pat tikimasi rasti šeimose išlikusių įvairaus pobūdžio rašytinių ir vaizdo dokumentų, tokių kaip laiškai, nuotraukos ir atvirukai.
Karolis Račkauskas-Vairas ir Lietuvos Konsulatas Pietų Afrikoje
Lietuvos konsulatas Pietų Afrikos Sąjungoje savo darbą pradėjo 1930 m. pradžioje. Stalo kalno papėdėje duris atvėrė viena pirmųjų Rytų Europos pasiuntinybių Afrikoje. Konsulate pradėjo darbuotis Augustino Voldemaro paskirtas Karolis Račkauskas-Vairas (1882-1970) ir jo sekretoriai Aleksandras Rudzinskas bei Avee Sanas.
Konsulato darbo tikslas buvo pritraukti žydų išeivių iš Lietuvos kapitalą investicijoms Lietuvoje. Taip pat buvo siūloma prekiauti lietuviškomis prekėmis. Tačiau pritraukti afrikietiškų pinigų nepavyko, ir 1932 m. pavasarį konsulatas buvo uždarytas.
Karolio Račkausko-Vairo diplomatinė karjera baigėsi gėdingai, kai jis buvo apkaltintas finansinėmis machinacijomis ir valstybės pinigų iššvaistymu.
K. Račkausko-Vairo Pasakojimai apie Pietų Afriką
1957 m. jau sovietų Lietuvoje pasirodė K. Račkausko-Vairo kūrybos rinktinė, kurioje yra ir du pasakojimai apie jo gyvenimą Pietų Afrikoje. Pirmąjį apsakymą „Pietų Afrikoje, nuo Madeiros iki Gerosios Vilties kyšulio“ autorius pradeda aprašydamas savo kelionę laivu 1929 m. Jis pasakoja apie sutiktą gydytoją žydą Jozefą Bermaną iš Vilkaviškio, kuris jam papasakoja apie bendruomenės gyvenimą Keiptaune. Pasak jo, tuo metu Pietų Afrikoje jau gyveno apie 70-80 tūkst. išeivių iš Lietuvos, tarp jų - ir 300 lietuvių.
K. Račkauskas-Vairas detaliai aprašo savo susitikimą su gydytoju ir jo tėvu jau mieste, jiems aprodant miesto įžymiąsias vietas. Iš karto išryškėja ir jų santykiai su vietiniais juodaodžiais. Nemažai dėmesio K. Račkauskas-Vairas skiria ir savo kelionei po šalį - nuo Keiptauno per Bliumfonteiną, Johanesburgą, Pretoriją iki Durbano ir atgal į Keiptauną.
Kitame apsakyme iš tos pačios rinktinės K. Račkauskas-Vairas pasakoja apie savo susitikimą su Bernardu Shaw.
Afrikos Studijos Lietuvoje
Vėlyvą pavasarį Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Tarptautinių santykių studijų programos kariūnai išklausė pirmąkart organizuojamą Afrikos studijų kursą. Jį dėstęs dr. Danielis E. teigė, kad studentai turi žinių pagrindą, kuris tiesiog prašosi alternatyvos. Jo vaidmuo ir buvo padėti jiems pradėti mąstyti kritiškai, atrasti daugiau tiesų ir suvokti, kad yra aspektų, apie kuriuos jie nebuvo pagalvoję.
tags: #misija #pietų #afrikoje #istorija