Miestas virš debesų istorija: nuo nematomų miestų iki prarasto inkų miesto
Šiandien, kai gatvių alėjos, vedančios į gražiausias miesto vietas, užsnigtos kaštonų žiedais, norisi pasidalinti įspūdžiais apie knygą, kuri leidžia pažvelgti į miestą iš kitos perspektyvos. Miestas - tai ne tik pastatai ir gatvės, bet ir istorijos, prisiminimai, kultūra ir žmonės. Tai vieta, kuri formuoja mūsų tapatybę ir kurioje mes kuriame savo gyvenimus.
Nematomi miestai: vaizduotės kelionė po pasaulį
Italo Calvino „Nematomi miestai” - tai poetinė proza apie miestus, gimusius rašytojo vaizduotėje. Knyga, nors ir ne naujiena, bet vis dar aktuali ir įkvepianti. Calvino miestai nėra pastatyti iš pilkų plytų ar cementų skiedinio. Miestų aprašai konceptualūs, suskirstyti į kategorijas pagal tematikas. Miestų ir atminties istorijos - filosofinės minties eksperimentai apie nostalgiją, istoriją, senėjimą ir nuosmukius. Miestai ir troškimai pasakoja apie miestus, jų gyventojus, pakliuvusius į savų troškimų, idealų vergoves ir niekaip negalinčius iš jų ištrūkti.
Knygos ašis - lėtos, intelektualios interliudijos tarp Kubla Chano ir Marco Polo, diskusijos apie būtas ir nebūtas imperijas, civilizacijos padarinius, būties slėpinius, vaizduotės ir proto ežerus. Jų pokalbiai lyg žaidimas šachmatais, pypkės dūmo dvelksmas, išknykstantis nuo vėjo gūsio, kelionė beribiame laike ir erdvėje. Calvino į vieną sujungė rytietišką filosofiją, poeziją, fantastiką ir kelionių aprašymus.
Knygos stilius lengvas, o kartu labai elegantiškas, kalba - turtinga metaforomis, alegorijomis, atmosfera - magiška. „Nematomi miestai” - nedidelės apimties, stebuklingo turinio knygutė, kurią rekomenduojama skaityti tarsi kelionių gidą, vartomą gurkšnojant kavą vienoje iš jaukių lauko kavinių, stebint pro šalį zujančius svetimo, dar nepažinto miesto praeivius.
Vilnius: miestas, kuriame atgyja prisiminimai
Vilnius - miestas, kuris įsileidžiamas į save, kad augintų. Nepaprastai reikšminga tapatybės formavimosi vieta. Dabartyje atgyjanti prisiminimų jėga. Su Vilniumi reikia ieškoti labai asmeniško, bet vis dėlto istorinio ryšio. Ne per save, bet per jį, ir kaip jis prieina prie tavęs, o ne kiek tu įžengi į jį.
Taip pat skaitykite: Ką pamatyti Kinijoje?
Apie Vilnių tokių asmeniškų, gilių ir turinčių išliekamąją vertę prisiminimų parašyta išties daug. Miestas man yra debesų miestas.
Vienas vaizdinys išnyra iš vaikystės. Apsigyvenome vietoje, kurios nebėra - senojo Dramos teatro kieme. Visą Senamiestį išvaikščiojau, vienas iš ypatingų dalykų man - Vilniaus kiemai, kuriuose buvo daugybė balkonėlių, sandėlių laikytos vištos, kiaulės, džiuvo skalbiniai. Vyko ūkiškas gyvenimas - ne tas žodis!
Mieste atsirado sovietinio modernizmo architektūros: miegamųjų rajonų, visuomeninių ir reprezentacinių pastatų. Kai kurie gyventojai šį architektūrinį paveldą vadina miesto žaizda, šiandien užsieniečiams ji dažnai pristatoma kaip egzotiškas sovietinio periodo reliktas. Pirmasis tipinis daugiabučių rajonas buvo Žirmūnai, namai ir kiemai man atrodė kažkokie bedvasiai ir tušti - nepalyginsi su Senamiesčio įvairove.
Viena iš vietų, traukos centras mums dar mokantis buvo kavinė „Rūta“, kurios jau nebėra. Svarbus man ir Kernagio suoliukas. Mes su būsima žmona ant vieno Lukiškių suoliuko vis kalbėjomės, kaip gyvensim. Prie kampo buvo Vilniaus miesto vykdomasis komitetas, kabėjo laikrodis, po kuriuo skirdavome pasimatymus.
Lukiškių aikštė, jos įvairovė yra mūsų laisvės simbolis. O dar visai neseniai Vilniaus atmintį ir savastį bandyta sunaikinti - LSSR Vilnius buvo kuriamas kaip socialistinis miestas be praeities. Ši kolektyvinė trauma itin juntama kalbantis su šiandienos sostinės gyventojais, klausantis jų istorijų.
Taip pat skaitykite: Gidas po San Paulą
Po 1863-iųjų sukilimo Vilniaus gyventojai visiškai pasikeitė. Sukilime dalyvavę bajorai buvo sušaudyti arba išvežti į Sibirą, į miestą suvažiavo kaimas ir jo gyventojams teko tapti miestiečiais. O tas mokymasis tapti miestiečiais labai sunkus, nes svarbiausias dalykas šito miesto tapatybei yra jo kultūra, kultūrinis paveldas - kokio lygio architektai, dailininkai, filosofai čia gyveno.
Vilnius - daugiatautis miestas. Šią miesto briauną veik praradome, pavyzdžiui, žydiškąjį paveldą. Sunku patikėti, kad dabar Vilnius yra lietuviškiausias per visą savo istoriją. Iš Profsąjungų rūmų statybviečių nešdavomės namo kaukoles, nes rūmai buvo pastatyti ant kapinių. O antkapiai buvo naudojami naujiems laiptams…
Galbūt labiausiai įstrigęs vaikystės Vilniaus vaizdas - oficiozinės Spalio švenčių arba Gegužės 1-osios demonstracijos. Ruošiantis šioms iškilmėms, vakare visas į prospektą vedančias gatveles užtverdavo sunkiasvoriai statybiniai sunkvežimiai - tik daug vėliau supratau, kokia baimė kaustė valdžią…
Dabar itin svarbu po miestą vaikščioti pėsčiomis, nes Vilnius - kaip kaleidoskopas. Vilnius yra kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Galbūt dabartinė karta nebemoka, o gal net nemato prasmės auginti tą „kryžkelės Vilnių“ savyje? Jeigu taip yra iš tikrųjų - man labai gaila, nes mūsų turtas buvo daugiatautiškumas, daugiakultūriškumas ir tolerancija.
Vienas pasirinktas objektas Vilniuje - Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelis. Pagrindinė liga, kuria gali sirgti miestas ir visuomenė, yra netolerancija. O svarbiausias vaistas, kurį galėtume išrašyti visai tautai, - knygos. Reikia skaityti, ir kuo daugiau perskaitom, tuo daugiau suprantam, kiek nežinom. Būtent: knygas reikia skaityti ne (tik) tam, kad sužinotume faktus, bet tam, kad suprastume, kiek dar nežinom, kiek gali būti kitokių žmonių, kurių galbūt nesuprantam.
Taip pat skaitykite: Šiauliai: Saulės Miestas ir Charlie Pizza šiandien
Vilnius išaugo iš miško, kurio kirtavietėje jis vėliau buvo paskelbtas akmens miestu. Pasak kronikose užrašytos legendos, gyvenvietė iškilo aplink pagonišką šventyklą, saugomą šventosios senųjų ąžuolų giraitės. Miško, be abejo, būta pirmojo Vilniaus paminklo, kadangi krikščionims paskelbus pergalę prieš vietines dievybes, svetimšalių prelatų įsakymu senieji ąžuolai buvo nukirsti siekiant užkirsti kelią praeičiai.
Sutarčiai tarp miesto ir naujojo tikėjimo įtvirtinti, kirtavietėje buvo pastatyta Katedra - lietuviškųjų Kristaus namų pamatinis akmuo. Ir vis dėlto miškas greta savo topografinių giminaičių - upių, upeliukų ir kalvelių - išsaugojo jaudinančią, nostalgišką galią. Medžiai, tiesa, dabar jau nugenėti ir įsprausti į kryžiaus formą, buvo paversti miesto ženklais. Ištisus amžius, bemaž visą miesto gyvavimo laikotarpį, į miestą iš aukštai žvelgė pulkelis medinių kryžių, pastatytų ant vienos iš kalvelių netoli Katedros žuvusiems katalikų misionieriams atminti.
Lietuviški dievai gyveno medžiuose, o iš rąstgalių buvo kūrenami laidotuvių laužai mirusiems pagonių šventikams išlydėti. Aukojimo laužai greičiausiai buvo deginami pilies kalno papėdėje, netoli dviejų upių santakos. Iškelti kryžiai taip pat turėjo priartinti Vilnių arčiau dangaus, nors pomirtinis gyvenimas tuomet jau buvo perkeltas aukštai virš debesų, kur augantis miestas jo nebeįžiūrėjo.
Vis dėlto krikščioniškas paminklas buvo dangaus valioje: kryžiai dūlėjo juos ardant lietui, ledui ir vėjui, kartu dūlant ir faktams apie legendomis apipintas kankinystes. Tokiu būdu Vilnius tapo panašus į lietuviškas, iš medžio išskaptuotais antkapiais nusagstytas kaimo kapinaites, kur dar ne taip seniai akmuo buvo egzotiškas ir akį rėžiantis svetimkūnis.
Juk Vilniuje, kaip ir likusioje Lietuvos dalyje, gamtinis irimas buvo neatsiejama atminimo dalis, o kiekviena nauja karta jautė pareigą išdrožti savo kryžių, idant nenutrūktų miesto istorija. 1916 m., vykstant Didžiajam karui ir užėjus naujai svetimšalių okupacijai, tradicinius medžio dirbinius užgožė inžineriniai pasiekimai. Po dešimtmečius trukusios atminties korozijos, Trijų kryžių paminklas buvo prikeltas, tik šįkart jis statytas iš cemento, turėjusio apsaugoti legendą apie misiją ištikusį baisų likimą nuo gamtos išdaigų.
Tačiau cementas gamtos nepranoko ir stabilumo paminklui nesuteikė. Betone įmūrytai krikščioniškajai miesto kilmės istorijai buvo pašykštėta ilgaamžiškumo - ji tik vos pergyveno dailidžių iš medžio išskaptuotus atminties liudijimus. 1950 m. didžiulis paminklas buvo susprogdintas, o 1989 m. prisikėlė jau iš kitos medžiagos. Abiem atvejais - ar tai būtų sovietmečio negandos, ar Lietuvos pergalė - radikalūs pokyčiai to meto ideologinėje padangėje gamtos jėgas nustūmė į šalį.
Miškui išsižadėjus istorijos pasakotojo vaidmens, akmens amžiui atsivėrė kelias į atminties sodą. Ieškant konkrečių istorijos įrodymų, medžiai nebeteko atminties galios: retkarčiais jie vis dar iškyla kaip priešprieša prarastai atminčiai, bet gimtąja šnekta nebeprabyla. Šiuolaikiniame Vilniuje miškui vietos nėra; jis dyla iš atminties horizonto kaip tas išsižadėtas blėstančių, primirštų dievybių panteonas.
Maču Pikču: paslaptimis apgaubtas miestas ant debesų
Įspūdingas ir paslaptimis apgaubtas Maču Pikču vadinamas Peru pasididžiavimu. Skaičiuojama, kad šis inkų civilizacijos miestas buvo pastatytas XV a. vid., o šiandien vietovė daugeliui istorijos tyrinėtojų bei keliautojų kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Iki šiol tai - ne tik vienas paslaptingiausių, bet ir vienas labiausiai saugomų pasaulio kampelių.
Ši įspūdinga tvirtovė buvo atrasta daugiau kaip dviejų kilometrų aukštyje, todėl dažnai sakoma, kad tai - miestas ant debesų. Didžiausia paslaptimi iki šiol laikoma tai, kas jam nutiko, nes visi čia gyvenę žmonės paslaptingai dingo, o aplink miestą išliko žmogaus rankų nepaliesta gamta.
Legenda pasakoja, kad į šiose vietovėse esančią inkų teritoriją maždaug 1532 m. įsiveržė ispanų konkistadorai, tačiau paties miesto, įsikūrusio senuoju kalnu vadinamo Machu Picchu šlaite, taip ir neužkariavo. Dėl savo paslaptingos istorijos Machu Picchu kasmet traukia lankytojus iš viso pasaulio. Į miestą atvyksta žmonės, norintys savo akimis pamatyti įspūdingus inkų civilizacijos griuvėsius, pasivaikščioti po miesto teritoriją ir pabandyti įminti šios gyvenvietės paslaptį. Čia atsiveria įspūdingi Peru miškų vaizdai, be to, sakoma, jog Machu Picchu viršūnėje debesys yra kone ranka pasiekiami.
Machu Picchu miestas apipintas gausybe mitų ir legendų. Pavyzdžiui, iki šiol liko neaišku, kaip inkams pavyko sukurti tvirtovę tokiame aukštyje. Techniškai inkams turėjo būti itin sunku, kone neįmanoma nugabenti sudėtingas statybines medžiagas, todėl egzistuoja versijų, jog šį kūrinį iš tiesų pastatė net ne žmonės, o ateiviai. Be to, iki šiol taip ir liko neaišku, ar Machu Picchu buvo pastatytas kaip šventykla, kaip vieta aukojimams, o gal kaip imperatoriaus rezidencija?
Šiandien prarastojo inkų miesto griuvėsiai yra įtraukti į UNESCO pasaulio stebuklų sąrašą.
Maču Pikču (kečujų kalba reiškia „senasis kalnas“) dar vadinamas prarastuoju inkų miestu arba miestu ant debesų. Manoma, kad šis miestas apytikriai buvo įkurtas 1440 m. ir gyvavo iki 1532 m., kuomet visi Maču Pikču gyventojai paslaptingai išnyko. Miestas buvo atrastas 1911 m. ir tapo vienu geidžiamiausių turistų lankytinų objektų.
Kelionė į Maču Pikču dažniausiai prasideda iš senosios inkų sostinės - Kusko. Prieš vykstant į patį Maču Pikču, patariama kelias dienas praleisti Kuske, tam, kad aklimatizuotųsi organizmas, kadangi pats Maču Pikču yra 2430 m virš jūros lygio (Kuskas yra 3399 m virš jūros lygio).
Nuo Kusko autobusu arba taksi galima nuvykti į Ollantaytambo miestelį, iš kurio išvažiuoja traukinys iki Maču Pikču. Kelionės trukmė - apie 2 valandos. Iš Ollantaytambo miestelio iki Aquas Calientes, kitaip dar vadinamo tiesiog Maču Pikču miestelio, veža dvi traukinių įmonės - „Inka Rail“ arba „Peru Rail“. Kelionės trukmė - apie 2 valandos, tačiau kelias neprailgsta, kadangi vagonai yra panoraminiai ir visos kelionės metu galima stebėti įspūdingą Peru gamtą.
Aquas Calientes lietuviai turėjo užsirezervavę viešbutį, tad praleido čia naktį. Atvykę gavome patarimą iškart eiti į autobusų stotį ir nusipirkti bilietą iki Maču Pikču.
Kitą rytą, 6 val., lietuviai jau stovėjo eilėje prie autobuso, vežančio iki Maču Pikču, kadangi turėjo 7 val. ryto bilietus įėjimui. Tiek prie autobuso, tiek prie įėjimo prie Maču Pikču griežtai tikrina bilietus ir asmens dokumentus, todėl jei pavėlavote ar atėjote anksčiau - neprasmuksite, viskas turi vykti savo laiku. Beje, stovint eilėje, aplink vaikšto daug gidų, siūlančių savo paslaugas. Kadangi norėjome sužinoti kuo daugiau apie šį įspūdingą pasaulio stebuklą, įsigijome gido paslaugas. Patarimas visiems, kurie planuoja čia keliauti: kartu pasiimkite gidą, nes jis papasakos daug įdomių faktų ir istorijų apie XV a. čia vykusį inkų gyvenimą.
Atvykus į Maču Pikču apima susižavėjimo jausmas. Tai viena įspūdingiausių mano lankytų vietų. Sunku suvokti, jog šį miestą pastatė ir vėliau jame gyveno žmonės. Inkų meistrai sugebėjo statyti tvirtas ir tikslias akmenines konstrukcijas be jokių „klijų“. Maču Pikču garsėja savo inžineriniais pasiekimais: inkų meistrai sugebėjo statyti tvirtas ir tikslias akmenines konstrukcijas be jokių „klijų“, naudodami tik akmenų formą ir svorį. Tai prisidėjo prie miesto išlikimo per amžius, nes tokios konstrukcijos labai atsparios žemės drebėjimams. Beje, vaikščiojant po Maču Pikču, nori nenori, bet mintimis vis persikeli į mokyklos suolą, kai šį inkų miestą matei geografijos vadovėliuose ir paveiksliuke, pakabintame geografijos kabinete, tačiau tuo metu nė į galvą nešovė mintis, kad kažkada tai pamatysi savo akimis ir paliesi savo rankomis. Neįtikėtina patirtis.
Pirmoji oro kelionė Lietuvoje: žvilgsnis į Vilnių iš aukštai
„Kurjer Litewski" 1809 metų vasario 6 d. numery šitaip aprašo pirmąją oro kelionę Lietuvoj, kuri įvyko Vilniuj 1809 metų sausio 25 d.: "Neatsižvelgiant į daugybę kliūčių P, Robertson atliko pirmą šiame mieste oro kelionę. Nuo šalčio užšaldavo cheminiame aparate esantis vanduo. Vandenilio dujos, kurios turėjo pripildyti balioną, išeidavo lėtai ir sunkiai. Prie paprastojo vandens ir geležies kiekybės reikėjo pridėti vienu trečdaliu daugiau sierarūgšies. Reikia trigubai ilgesnio laiko, kad gauti 4.000 kubinių pėdų vandenilio.
Kada balionas buvo pilnas dujų P. Robertson veik visai stačiai pakilo viršum miesto. Jis buvo matomas 8 minutes, kol galop pranyko debesyse. P.Robertson Reomiūro termometre iki debesų pastebėjo 10 laipsnių šalčio, lekiant per daugybę drėgmės šaltis pakilo vienu laipsniu. Debesys buvo tiek tiršti, jog per du pėdu nieko nebuvo galima matyti. P.Robertson nematė nei savo baliono, nei krepšio, kuriame sėdėjo. Baltas debesys gulsčiai plaukė, kaip vanduo beribėje plotmėje.
Apskaičius, pasirodė, kad nuo žemės iki debesų buvo 1200 sieksnių; debesys buvo 200 sieksnių. storumo, P.Robertson lėkė per debesis 65 sekundas; apleidęs tą akimis neišmatuojamą drėgmės daugybę, jis begaliniu greitumu pakilo aukštyn, nesulaikomas atmosferos sluoksnių, Negalima net išsivaizduoti greitumo, ir ilgesnė kelionė pakenktų akims. Per sekundę tikrai nuskrisdavo nemažiau 150 pėdų. Apleidus debesius P.Robertson staiga pamatė kelias savaites jau nematytos saulės; ji spindėjo nelabai aiškiai, bet šviesa matomai persilaužusi debesy pakėlė temperatūrą iš 11 laipsnių šalčio iki 9 laipsnių šilumos.
P.Robertson atsidūrė didžiausiam pavojuje: šalčio suspaustos dujos nuo šilumos staiga išsiplėtė, keliauninkui teko iš viršaus atidaryti balioną, tai ir dujos šiuo keliu bėgo; jos net ėjo apatine skyle. Šioj pavasario atmosferoj 500 sieksnių virš debesų, jis plaukė penkias minutes, Neprityrė, kaip seniau vasaros kelionėse, jokio skambėjimo ausyse; taigi P. Robertson mano, jog tas paeina nuo vandenilio, kurs vasaros laiku smarkiau šilumos yra išsvaidomas,Nustojęs didelės dalies dujų, balionas pradėjo kristi. Debesyje P. Robertson pajuto nepakenčiamą šaltį, nuo kurio dujos susispaudė, taigi jis prieš savo norą turėjo greičiau nusileisti. Nusileido visgi laimingai tarp pietų ir vakarų vienam miesto sodne."
Trevelez: kaimelis virš debesų, garsėjantis kumpiu
Trevelez kaimelis įsikūręs 1476 metrų aukštyje ir tikrai yra aukščiausias Andalūzijos, o gal ir visos Ispanijos pueblo. Virš jo iškilęs aukščiausias kontinentinės Ispanijos kalnas Mulhacén (3479 metrai) pasiekiamas per porą žygio valandų.
1862 metais Granados mieste vykusioje parodoje karalienės Izabelės II įvertinimas „pasmerkė“ šį kalnų kaimelį amžinai gastronominei šlovei - specialiu jos antspaudu buvo pagerbtas šiose vietose brandintas kumpis, savo kokybę nurungęs konkurentus. Akimirksniu išgarsėję Trevélez kumpiai buvo siunčiami į Madrido Karališkuosius, Paryžiaus Tuileries ir Londono Buckingham rūmus. Šio miestelio pavadinimas, palydimas susižavėjimo šūksnių, dažnai skambėdavo karališkų banketų metu.
Kumpis, kuriam suteikiama saugoma geografinė nuoroda IGP „Jamón de Trevélez“, gaunamas tik iš Landrasų, Large-White ir Duroc - Jersey veislių kiaulių arba jų mišrūnų. Kiaulės šeriamos augaliniais pašarais, o mėsos sūdymui naudojama tik jūros druska. Džiovinimo ir brandinimo procesas vyksta natūraliai, tradiciniu metodu ir trunka ne mažiau nei 14 mėnesių.
Pavasario savaitgalį užsukę į Trevélez sunkiai patikėsite, kad ši vieta garsėja sausu ir švariu kalnų oru. Tačiau oras visais metų laikais čia sausas ir puikiai tinka kumpių brandinimui. Kumpio brandinimo įmonių Trevélez yra nemažai. Tuo tarpu Izabelės II antspaudu žymimi tik keturių svarbiausių bodegų produkcija. Dar dvi rasite netoli esančiuose Juviles ir Portugos kaimuose.
Trevélez padalintas į tris dalis - Bajo, Medio ir Alto (apatinis, vidurinis ir viršutinis). Aukščio skirtumas tarp aukščiausio ir žemiausio taško yra beveik 300 metrų. Turintys daugiau laiko gali paragauti tipiškų alpujarenas patiekalų vietos restoranuose, arba nusipirkti vietos amatininkų išaustų vilnos kilimų.
Kiek kitaip Trevélez atrodo rugpjūčio pradžioje, kai prasideda dvi dienas trunkanti Virgen de Las Nieves piligrimystė. Šiomis dienomis Sniego Mergelė nešama į aukščiausio Ispanijos kalno Mulhaceno viršūnę. Čia aukojamos mišios, todėl kartais šis žygis vadinamas Piligrimyste į Dangų.
tags: #miestas #virs #debesu #istorija