Mezos spalvos priklausomybė nuo pH

Šiame straipsnyje nagrinėjama mezos spalvos priklausomybė nuo pH. Nagrinėjama, kaip pH lygis veikia mezos spalvą.

Įvadas

Kasdienis bendravimas su vaiku yra aktualus tiek psichologiniu, tiek kalbiniu požiūriu, todėl vaikiškosios kalbos arba vaikui skirtos kalbos tyrimai yra labai svarbūs. Lingvistikoje vaikiškoji kalba dažniausiai apibrėžiama kaip „suaugusiųjų ir vaikų kalbėjimo situacija, kai suaugęs kalba su mažu vaiku (angl. Child directed speech (CDS) / Baby talk - BT)“. Nors vaikiškajai kalbai skirtų tyrimų nėra daug. Lingvistų teigimu, vaikui skirta kalba pasižymi supaprastinta struktūra (trumpi žodžiai, nesudėtinga morfologija, fonetika ir sintaksė, dažnesni daiktavardžiai nei įvardžiai), aiškumu (tarimas skiemenimis, lėtas ir garsus kalbėjimas, sustiprinta artikuliacija, dažni pasikartojimai), išraiškingumu (sustiprinta sakinių, frazių, žodžių intonacija, dažni deminutyvai, onomatopėjos, specialus žodynas). Lingvistikoje vartojami sinonimai motiniškoji (angl. motherese), globėjiškoji (angl. caregiver, caretaker) kalba. Motiniškoji kalba - motinos kalba, skirta vaikui. Globėjiškoji - senelių, auklių ir kitų vaiko prižiūrėtojų kalba. Niekas neabejoja, kad tai, ką vaikas girdi, turi įtakos jo kalbos raidai. Kūdikis yra „priverstas“ mokytis tos kalbos, kurios aplinkoje gyvena ir kurios dalis jis yra.

Vaikui skirta kalba

Anksčiau buvo manoma, kad tėvas ir seserys / broliai, kaip lingvistiniai partneriai, turi mažiau įtakos vėlesniam vaiko kalbos modeliui negu mama. Teigiama, kad kiti šeimos nariai nėra kompetentingi arba neturi motyvacijos pritaikyti savo kalbos modelio bendraujant su mažais vaikais. Tėvas, kaip komunikacijos partneris. Tėvo kalba, skirta vaikui, savo struktūra yra labai panaši proporcingu veiksmažodžių, konstatuojamųjų ir klausiamųjų sakinių, prašymų ir pageidavimų, pažymimųjų žodžių, vietininkų, pakartojimų vartojimu. Tėvai atsako į vaiko užduodamus klausimus ir labiau save kontroliuoja bendraudami su vaiku. Tėvo kalbos stilius labiau nurodantis, dažniau pasirenkamas monologas, todėl neskatinamas verbalinis bendravimas. Kadangi Lietuvoje vaikui skirtos kalbos tyrimai dar gana nauji, svarbiu laikomas kiekvienas šios srities darbas. Pirmasis fonetines, leksines ir morfologines lietuvių vaikiškosios kalbos ypatybes yra aptaręs P. Wójcik (1994). Šiuo požiūriu vaikiškąjį registrą tyrė ir L. Kamandulytė (2005a, 2005b, 2006, 2007). Nemažai dėmesio vaikiškajai abiejų tėvų kalbai skiria I. Švickienė (2005, 2006a, 2006b, 2007a, 2007b, 2007c, 2008). I. Savickienė (1997, 1999, 2001, 2003, 2005, 2007). Pagrindinio tyrimo objekto - vaikui skirtos kalbos registro - analizė galėtų padėti nustatyti svarbias vaikiškosios kalbos ypatybes. Tai darbas, kuriame aprašytą metodologiją galima pritaikyti ir vėlesniems vaikui skirtos kalbos tyrimams.

Tyrimo tikslai ir uždaviniai

  1. Sukaupti reprezentatyvų vaikiškosios kalbos tekstynėlį - vaikui skirtos kalbos tyrimo šaltinį.
  2. Apibrėžti tyrimo dalyvius, vietą, situacijas.
  3. Pateikti vaikiškosios kalbos analizei reikalingos medžiagos kodavimo etapus ir aptarti su kodavimu susijusius sunkumus bei problemas.
  4. Atlikti vaikiškosios kalbos registro leksinę ir morfologinę analizę.
  5. Aptarti vaikiškosios kalbos registro leksinius ir morfologinius ypatumus, atsižvelgiant į lyties ir amžiaus skirtumus.

Leksika siejama su leksinėmis semantinėmis žodžių grupėmis, žodžių vartojimu pagrindinėmis reikšmėmis. Vaikui didėja žodynas, vaikas suvokia ir pradeda kartoti tėvų sakomus žodžius, pvz., asmenų, gyvūnų, daiktų pavadinimus, todėl leksika yra labai svarbi įsisavinant kalbą. Atsižvelgiant į tai, darbe tėvų ir senelių vaikiškoji kalba pirmiausia analizuojama leksiniu požiūriu: skiriamos daiktavardžio, veiksmažodžio, būdvardžio, įvardžio, prieveiksmio, jaustukų ir ištiktukų leksinės semantinės (LS) grupės, aptariamas žodingumas, dažniausios žodžių formos. Nustatyta, kad dažniausios morfologinės vaikiškosios kalbos ypatybės - veiksmažodžių gausa, dažnesnis nei suaugusiųjų kalboje daiktavardis, jaustukai, ištiktukai ir retesnis įvardis, būdvardis, kitos tarnybinės kalbos dalys vartojimas. Tai reikalingos emociniam ryšiui palaikyti (Kamandulytė 2005a, 2006, 2007). Svarbiausia morfologinė vaikiškosios kalbos modifikacija - deminutyvų gausa. Tai lemia pragmatinę funkciją - intymumo ir emocingumo raišką (Kamandulytė 2005a, 2006, 2007; Savickienė 1999, 2003, 2005, 2007; Wójcik 1994). Giminių ir linksnių įsisavinimą (Savickienė 2003, 2007). Švickienės 2005, 2006a, 2007a) - leksinės vaikui skirtos kalbos ypatybės yra labai susijusios su morfologija. Kaip specifiniai morfologiniai vaikiškosios kalbos reiškiniai šiame darbe yra išsamiau aptariami daiktavardžių deminutyvai (mažybinės ar maloninės reikšmės žodžiai), šauksmininko linksnis (kreipiniai), veiksmažodžiams priskiriami draudimai (neigiama liepiamoji nuosaka ir neutrali dalyvio forma negalima), įvardžiams - autoįvardijimai (savęs nurodymas vardu arba įvardžiu aš). Tėvų ir senelių vaikiškojoje kalboje užfiksuota vaizdingų žodžių, pasakymų, neologizmų, kuriais pavadinama mažylė. Bendraujant su vaiku vartojama ir slavizmų. Todėl darbe trumpai aptariamas visų 4 informantų neologizmų kūrimas, nenorminis vaikui skirtos kalbos žodynas.

Šis tyrimas yra naujas ir aktualus. Tai vienas pirmųjų bandymų paanalizuoti vaikui skirtą kalbą, vartojamą tėvų ir senelių, t. y. kalbą, skirtingų lyties ir amžiaus požiūriu. Dažniausiai jie labiau susiję su mamos, bet ne tėvo ar senelių bendravimu. Darbe taikomas aprašomasis metodas, remiamasi tekstyno lingvistikos metodologija. Naudojantis CHILDES programa, gaunama statistinė informacija, kuri analizuojama ir apibendrinama. Remiantis statistiniais duomenimis, aptariamos vaikiškosios kalbos registro leksinės ir morfologinės ypatybės amžiaus ir lyties požiūriu. Šis darbas galėtų būti naudingas tolimesniems vaikiškosios kalbos registro tyrimams. Darbe aprašomas medžiagos kodavimas, taip pat atlikta tėvų ir senelių pokalbis su vaiku leksinė ir morfologinė analizė. Darbas galėtų būti svarbus ne tik kalbos specialistams, bet ir psichologams, sociologams, specialiesiems pedagogams, besidomintiems vaiko kalbos raida. Vaikiškosios kalbos tyrimai yra svarbūs ir užsienio kalbos įsisavinimui (Savickienė 2006: 123). Darbe yra vartojamas registro terminas. R. Kožienė (2004: 10) teigia, kad registro terminas galėtų būti įteisintas kalbos atmainoms iš privatumo-viešumo ar oficialumo-intymumo aspektu. Tai erdvė, kurioje vaikas girdi kasdienę tėvų ir senelių kalbą. L. Kamandulytės (2005b: 3-4) nuomone, vaikiškosios kalbos reiškinio skyrimas, susiformavęs dėl kasdienės intymios aplinkos, socialinių dalyvių vaidmens, specifinių bendravimo temų, situacijų ir pobūdžio, leidžia jį laikyti atskiru registru, kuriam būdinga leksinių, sintaksinių, morfologinių, pragmatinių modifikacijų gausa.

Taip pat skaitykite: Mėsos patiekalų receptai

Kalba ir sociolingvistika

Kalba, kuria suaugusieji šnekasi su vaikais, - įdomus sociolingvistinis reiškinys. Jie įprastą kalbą paprastina ir pritaiko tam tikram vaiko kalbos įsisavinimo tarpsniui. Vaikiškoji kalba dėl kasdieninės intymios aplinkos, socialinių dalyvių vaidmens, specifinių bendravimo temų ir situacijų daugelio tyrinėtojų laikoma atskiru kalbos registru (Kamandulytė 2006: 264).

CHILDES sistema

Šis tyrimas atliktas remiantis CHILDES sistemos kodavimo ir analizės programomis. Tarptautinę CHILDES duomenų bazę sudaro daugiau nei 20 milijonų žodžių. Tokia gausi ir įvairiapusė medžiaga skirta ne tik lyginamiesiems kalbos tyrimams, bet ir gimtosios bei antrosios (užsienio), normalios ir sutrikusios kalbos analizei. CHILDES dažnai pritaikoma ne tik vaikų kalbos duomenims kaupti ir analizuoti, bet ir suaugusiųjų šnekamosios kalbos tekstynams sudaryti (Savickienė 2000: 90). Lietuvoje su CHILDES programa dirba keli kalbininkai: I. Dabašinskienė, I. Švickienė, L. Kamandulytė. I. Dabašinskienė pradėjo tirti šnekamąją vaikų kalbą ir programa CHILDES kurti vaikų kalbos tekstynėlį (1997). 2005 m. pradėti suaugusiųjų šnekamosios lietuvių kalbos tekstyno kūrimo darbai. Darbo su CHILDES programa specifika yra išsamiai aptarta B. MacWhinney (1991). Net ir nedidelio tekstynėlio kūrimas nėra greitas darbas, nes reikia ne tik įrašyti pokalbius, bet ir juos sutranskribuoti, užkoduoti, panaikinti daugiareikšmiškumą.

Kodavimas ir analizė

  1. Skaitmeniniu diktofonu įrašytų pokalbių perkėlimas į kompiuterį ir transkribavimas pagal CHILDES reikalavimus, pvz., kiekviena eilutė turi prasidėti kalbėtojo vardo sutrumpinimu; vienoje eilutėje turi būti tik vienas pasakymas; net ir sakinio pradžioje turi būti rašomos mažosios raidės; nesuprantamas žodis arba frazė žymima xxx ir t. t. Pavyzdžiui, „čia sauskelnes“.
  2. Transkribuoto teksto kodavimas. Kalbos tyrimas remiasi spontaninio natūralaus pokalbio duomenimis. Rinkimas, transkribavimas ir duomenų analizavimas atima daug laiko, todėl šiam procesui palengvinti CHILDES sukūrė analizės įrankius, kurie padeda kaupti transkripcijas ir automatizuoti duomenų analizę. CHILDES sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių: CHAT įrankis (duomenų transkribavimo taisyklės) ir CLAN (programa, skirta automatinei duomenų analizei) (MacWhinney 1991: 8).

Duomenų bazė

Kasdienės vaikiškosios kalbos analizei reikalinga duomenų bazė. Todėl šio tyrimo metu buvo sukurtas vaikiškosios kalbos tekstynėlis, kurį sudaro 22386 žodžiai (žr. 1 lentelę).

1 lentelė.

Iš viso buvo įrašyta 70 bendravimo su vaiku situacijų, bendra pokalbių trukmė - 7 val. 35 min. 42 s. Su seneliais pokalbiai trunka ilgiau, nes jie daro ilgesnes pauzes nei tėvai, taip pat į pokalbį, kai bendraujama su vaiku, įtraukia ir kitus suaugusiuosius. Tipiausia pokalbio situacija - vienas iš 4 suaugusiųjų bendrauja su vaiku. Šie kalbėtojai pasirinkti neatsitiktinai, tai mergaitės (JUS) tėvai ir seneliai (iš mamos pusės). Mamai (MOC) - 47 m., seneliui (SEN) - pradėjus įrašinėti buvo 48 m., baigiantis įrašinėjimo periodui - 49 m. Siekiant įvertinti tėvų ir senelių su vaiku kalbant iš laiko perspektyvos, pasirinkti 2 kartų atstovai - tėvai ir seneliai. Ankstyvojoje vaikystėje galima išskirti „pokalbio“ pradžią - dažniausiai mamos ir vaiko bendravimą. Kūdikis nuo pat pirmosios savo gyvenimo dienos pradeda klausytis, bando „kalbėti“, visokiais būdais stengiasi išreikšti savo norus ir reikmes (Savickienė 1997: 46). Tačiau pirmoji komunikacija vyksta ne tik tarp mamos ir vaiko, bet ir kitų suaugusiųjų. Vaikas, sulaukęs 9-12 mėnesių, taria garsus, laukia, kol jam bus atsakyta, mėgina kartoti tai, ką išgirdo. Taip jis savotiškai susikalba su kitais žmonėmis, savo emocijas, mintis perduoda kitiems. Pagal kalbos struktūrą vaiko tariami atskiri garsai, skiemenys neatitinka jokių gramatikos taisyklių, taigi jis dar nėra įgijęs kalbinių gebėjimų. Suaugusieji, skatindami savo ir vaiko bendravimą, dažnai klausia, įsakinėja, kartoja, retai vartoja būtajį laiką, dalyvius, sudėtingus sakinius (Žukauskienė 1996: 100-107). Kūdikis negalėtų gyventi, augti, bręsti, jeigu su juo nebendrautų suaugusieji ir jeigu jis pats nerastų būdų tam bendravimui palaikyti. Pirmasis kūdikio garsas yra riksmas, kuris vėliau perauga į verksmą. Suaugusieji atsako jam šūkaujimu. Kūdikis šūkaujimu atsako, paskui vėl klausosi. Vienerių metų vaikas paprastai moka pasakyti vieną-du žodžius, nors taria juos nelabai aiškiai ir ne visai tiksliai. Kai kurie tokio amžiaus vaikai dar visiškai nekalba, kiti savam žodyne turi gana daug žodžių (Žukauskienė 1996).

Taip pat skaitykite: Špinatų padažo gaminimas

Taip pat skaitykite: Kaip gaminti kalakuto kaklus

tags: #mezos #spalvos #priklausomybė #nuo #pH

Populiarūs įrašai: