Lietuvos mėsos ir maisto pramonės ministerijos istorija
Maisto pramonė yra viena iš seniausių ir labiausiai paplitusių pramonės šakų pasaulyje. Jos istorija Lietuvoje siekia XIX amžiaus pirmąją pusę, kai atsirado pirmosios malimo, alaus ir spirito gamyklos. Šiandien maisto pramonė nuolat keičiasi ir plečia savo produkcijos asortimentą, vartotojams siūlydama vis mažiau neapdirbtų žemės ūkio produktų. Šioje pramonės šakoje gamyklos išdėstomos atsižvelgiant į žaliavų imlumą, gabenimo kainą ir vartojimo trukmę. Vieni fabrikai plėtojami žaliavų rajonuose, kiti - vartojimo teritorijose. Tobulėjanti šaldymo ir konservavimo technika suteikia galimybę vartotojui gauti kuo kokybiškesnius produktus.
Maisto pramonės raida Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje veikė kelios dešimtys alaus ir spirito įmonių. Tačiau kitos maisto pramonės šakos, tokios kaip mėsos, pieno, konservų, konditerijos ir tabako, buvo labai menkos. Maisto pramonės produkcijos vertė sudarė 40% visos pramoninės produkcijos vertės, o joje dirbo 28% pramoninių darbininkų.
1920-1940 m. beveik visos maisto pramonės įmonės gamino produkciją vidaus rinkai. Tik mėsos ir pieno pramonės produkcija buvo eksportuojama. Todėl buvo kuriamos mechanizuotos sviesto gamybos įmonės ir mėsos fabrikai. Mėsos, sviesto, cukraus gamybos didžiosios įmonės priklausė maisto monopolijoms. Be mėsos ir pieno gamybos, kiek daugiau buvo plečiama konditerijos, duonos kepimo, malimo, spirito, alaus, tabako pramonė. 1938 m. maisto pramonės produkcijos vertė sudarė 42,8% visos pramonės produkcijos vertės.
Lietuvos maisto pramonės branduolį sudarė pieno ir žuvų pramonė. Veikė dideli mėsos ir pieno kombinatai. 1950-1978 m. darbo našumas Lietuvoje maisto pramonės įmonėse išaugo 4,5 karto, o bendroji produkcija - 117,7 karto. 1978 m. Lietuvoje buvo 120 maisto pramonės įmonių.
Pokario laikotarpis ir sovietinė industrializacija
Po Antrojo pasaulinio karo, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, prasidėjo pramonės nacionalizacija ir sovietinė industrializacija. Maisto pramonė, kaip ir kitos ūkio šakos, buvo pertvarkyta pagal sovietinį modelį. Didelė reikšmė buvo skiriama visuomeniniam maitinimui ir uždarojo tipo įmonių plėtrai.
Taip pat skaitykite: Mėsos patiekalų receptai
1940 m. rugsėjo 27 d. LSSR liaudies komisarų taryba išleido įsaką nacionalizuoti visas privačias prekybos įmones, kurių metinė apyvarta siekė 150 000 ir daugiau litų. Spalį buvo nacionalizuota ir bendrovė "Valgis", kuriai suteikta teisė visoje Lietuvos teritorijoje steigti valgyklas, restoranus, užkandines, kavines, cukraines ir kitas panašaus pobūdžio įmones.
Per nacių Vokietijos okupaciją Lietuvos kooperatyvų veiklai vadovavo Centrinė prekybos bendrovė Rytams. Po Antrojo pasaulinio karo visos maitinimo įmonės greitai pertvarkytos pagal sovietinį modelį. Visuomeniniam maitinimui (kaip ir visai vidaus prekybai) vadovavo SSRS prekybos ministerija. Lietuvoje veikė LSSR prekybos ministerija, joje buvo įsteigtas Visuomeninio maitinimo skyrius.
Sovietinės okupacijos metais daugiausia rūpintasi uždarojo maitinimo įmonių plėtra, jų technine įranga ir darbuotojų maitinimo organizavimu. Buvo patvirtintas aptarnavimo vietų normatyvas tūkstančiui didžiausioje pamainoje besimokančių moksleivių, studentų ar dirbančiųjų pirmojoje pamainoje. Įdiegtas privalomas karšto maisto tiekimas į statybų aikšteles, dirbančiųjų naktinėje pamainoje, žemės ūkyje, nuolatinių darbininkų ir jų pagalbininkų maitinimas per derliaus nuėmimo ir apdorojimo sezoną. Dirbantiesiems kenksmingomis sąlygomis buvo tvirtinamas slankusis pietų grafikas, nemokamai duodama pieno. Organizuoti pietūs aprėpdavo 85-90 % didžiausios pamainos darbuotojų, studentų, moksleivių. Plačiai buvo paplitęs abonementinis maitinimas - valgytojai iš anksto pirkdavo maitinimo abonementus.
7 dešimtmetyje buvo masiškai pradėta kurti mėsos, žuvies, daržovių pusgaminių kombinatus, kurie pusiau paruoštais patiekalais aprūpindavo visas antrosios ir trečiosios kategorijos įmones, todėl maistas tam tikros kategorijos įmonėse pagal sudėtį ir kainą buvo beveik vienodas. Maisto skonis skyrėsi tik šiek tiek ir priklausė nuo virėjų išradingumo ir gebėjimo įvairinti kai kuriuos produktus bei prieskoniais, garnyro sudėtį, nepažeidžiant receptūrų rinkiniuose numatytų leistinų normų. 7 dešimtmetyje pradėtos steigti kulinarijos parduotuvės, kurios parduodavo maisto produktų pusgaminius ir paruoštus vartoti valgius.
Atkūrus nepriklausomybę ir integracija į Europos Sąjungą
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, maisto pramonė patyrė didelių pokyčių. Beveik visos viešojo maitinimo įmonės buvo privatizuotos. Padidėjus konkurencijai ir tobulėjant įstatymų bazei, padėtis iš esmės pakito. Prie Vakarų šalių praktikos buvo priderinta statistinė ir operatyvinė apskaita.
Taip pat skaitykite: Špinatų padažo gaminimas
1998 metais Lietuvos mėsos pramonė sumažino gamybą. Mėsos perdirbimo pramonės įmonės, negalėdamos eksportuoti produkcijos, ženkliai sumažino gyvulių supirkimą. Žemdirbiai skerdė mažo svorio gyvulius, skerdieną pardavinėjo turguose. Mėsos perdirbėjų asociacijos duomenimis, 1998 metais šalies mėsos įmonės pagamino produkcijos už 458 mln. litų, t.y. 17,5 % mažiau nei 1997 metais, eksportas sumažėjo net 3,6 karto ir siekė vos 43,2 mln. litų.
1999 m. palyginus su 1998 m. pieno supirkimas sumažėjo daugiau kaip 18 %, gyvulių 0,8 %. Pieno supirkimas ir gamyba sumažėjo, nes dėl sausros dalis smulkių ūkininkų neturėjo kuo papildomai šerti karvių, taip pat, neparuošus pakankamai pašarų bei trūkstant lėšų pašarų įsigijimui žiemai, mažėja karvių skaičius. Dėl žemų kiaušinių pardavimo kainų, didelio paukštienos importo, dalis smulkių bendrovių likvidavo paukščius ir bankrutavo. Dėl ekonominės ir finansinės krizės Rusijoje nuo 1998 metų pabaigos, sumažėjus kainoms Rusijos rinkose, visiškai sustojo mėsos produktų eksportas į šią šalį.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, maisto pramonė turėjo prisitaikyti prie naujų reikalavimų ir standartų. Tai paskatino modernizaciją, kokybės gerinimą ir konkurencingumo didinimą.
Mėsos pramonės ypatumai
Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės daugiausia galvijus skerdžia tiktai savo gamybiniams poreikiams tenkinti ir stengiasi pašalinti visas galvijų dalis. Iki šiol silpnai pasireiškia įmonių specializacija pagal produktus, visos jos gamina beveik tokia pat produkciją. Gamindamos įvairius mėsos produktus, įmonės gali sunaudoti beveik visas nupirktų galvijų dalis.
Pastaruoju metu žaliavos tiekimo struktūra Lietuvoje gerokai pasikeitė. Anksčiau pagrindinai žaliavos tiekėjai buvo stambūs vvalstybiniai ūkiai, šiandien žaliavą tiekia atskiri ūkiai, kur palaipsniui keitėsi ir žemės nuosavybės forma. Anksčiau valstybei priklausiusi žemė dabar yra privati arba šeimyniniams ūkiams priklausantys plotai.
Taip pat skaitykite: Kaip gaminti kalakuto kaklus
Įmonės paskirsto savo gaminius įvairiais būdais, tačiau dažniausiai parduoda savo parduotuvėse arba per kitus prekybos taškus visoje Lietuvoje. Mėsos produktų eksportas vyksta labai nereguliariai, daugiausia į Rusijos rinką, kur lietuviški maisto produktai dar yra prisimenami iš senų laikų, tačiau dėl apmokėjimo problemų ši rinka tapo labai nepatikima.
Lyginant Lietuvos mėsos perdirbimo pramonės struktūrą su mėsos perdirbimo pramone Europos Sąjungos šalyse, reikšmingiausias skirtumas yra tas, kad Lietuvoje skerdyklos ir mėsos perdirbimo įmonės iš esmės veikia kaip apjungtos struktūros, tuo tarpu ES šalyse skerdyklų sektorius buvo atskirtas nuo mėsos perdirbimo įmonių. Europos Sąjungoje šie du sektoriai veikia savarankiškai, atsirado galimybės susikurti prekybos urmu tinklui visoje Sąjungoje. Daugelis ES mėsos perdirbėjų atsisakė praktikos pardavinėti plataus asortimento mėsos produktus. Dauguma jų specializuojasi gaminti tam tikrus produktus, arba naudoja tiktai tam tikras technologijas, todėl ir superkama žaliava turi atitikti jų specifinius reikalavimus.
Pieno pramonė
Tai maisto pramonės šaka, iš pieno gaminanti įvairius maisto produktus. Apima sviesto, nenugriebto pieno produktų (pieno, grietinės, varškės, kefyro ir kt.), pieno konservų, sūrių, ledų ir kitų pieno produktų gamybos įmones. Stiprią pieno pramonę turi JAV, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, Olandija.
Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra buvo įpareigota supirkti eksportui iš mėsos perdirbimo įmonių perteklinę galvijieną. Siekiant atpiginti eksportuojamą mėsą, nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. buvo sumažintos galvijų supirkimo kainos bei išmokos už parduotą galviją. Dėl produkcijos realizavimo problemų atsiradusio didelio apyvartinių lėšų stygiaus, įmonėms pratęsti atsiskaitymo už superkamus gyvulius terminai. Tačiau net ir priėmus visas šias priemones, nei mėsos perdirbimo įmonės, nei agentūra negalėjo sėkmingai eksportuoti galvijienos.
1999 metais pieno produktų eksportas taip pat vyko sunkiai dėl labai sumažėjusių jų kainų užsienio rinkose, nors 14 pieno perdirbimo įmonių turi veterinarinius sertifikatus, leidžiančius eksportuoti pieno produktus į ES šalis. Dėl finansinių sunkumų dvi pieno perdirbimo įmonės - AB „Radviliškio pieninė” ir AB „Šėtos sūrinė” - 1999 metais bankrutavo. Su dideliais finansiniais sunkumais susidūrė „Alytaus pieninė“, „Šiaulių pienas“, „Marijampolės pieno konservai bei viena didžiausių pieno perdirbimo bendrovių „Biržų akcinė pieno bendrovė“.
Viešojo maitinimo istorija Lietuvoje
Viešojo maitinimo užuomazgų Lietuvoje atsirado kartu su miestais. Kunigaikščiai, supratę miestų reikšmę, nuo 14 a. pabaigos pradėjo jiems teikti savivaldą - Magdeburgo teisę. Miestų magistratai turėjo teisę statyti rotušę, atidaryti parduotuves, pirtis, viešąsias virtuves, smukles, malūnus.
Visose gatvėse prie krautuvių, rūmų ir bažnyčių veikė užvažiuojamieji namai ir smuklės. Prie užvažiuojamųjų namų veikė valgyklos. Bendrų pasimatymų vieta buvo ir pirtys, kuriose būdavo pardavinėjami gėrimai. Smuklės atsirado dėl sunkių susisiekimo sąlygų. Iš tolimų kraštų sausumos keliais vežantiems prekes, keliaujantiems įvairiais administraciniais reikalais ir kitiems asmenims reikėjo turėti kur sustoti, sušilti ir pernakvoti, pastatyti arklius.
Ilgai trukę karai su Maskva ir Švedija 16 a. antroje pusėje-18 a. pradžioje neigiamai paveikė visą Lietuvos ekonominį gyvenimą. Kraštas buvo nuniokotas, miestai ir dvarai sudeginti, dėl karų ir maro epidemijų labai sumažėjo gyventojų, smuko amatai ir prekyba. Visas miestų verslas tebuvo gaminti ir parduoti degtinę bei alų.
1817 Vilniuje veikė 19 restoranų, 61 kavinė, 45 valgyklos, 29 užvažiuojamieji namai, 19 vyno rūsių, 35 aludės ir biliardinės, 614 smuklių. Dėl akcizo mokesčio smuklių skaičius vėliau labai sumažėjo. Iki Pirmojo pasaulinio karo didesnių pokyčių neįvyko, smuklių ir traktierių skaičius nuolat didėjo.
Pirmiesiems Lietuvos nepriklausomybės metams būdinga per Pirmąjį pasaulinį karą nuniokoto ūkio suirutė, didelė infliacija, nepastovi valiuta. Iš pradžių maitinimo įmonių apyvarta nebuvo oficialiai registruojama, nevykdyti surašymai.
Masiškai kūrėsi ir vartotojų bendrovės. Pirmąsias valgyklas (tuomet vadintas užkandinėmis) įsteigė kooperatinė bendrovė Pienocentras. Užkandinių laikymas nebuvo šios bendrovės veiklos pagrindinė sritis, todėl 1938 susitarus su kitomis kooperatinėmis organizacijomis įsteigta akcinė bendrovė Valgis. 3-4 dešimtmečiais gerokai pagausėjo įvairaus profilio privačių maitinimo įmonių. Jų aptarnavimo lygis, maisto ir gėrimų asortimentas, interjeras mažai kuo skyrėsi nuo to meto vakarietiškų įmonių.
Sovietinės okupacijos metais visuomeninio maitinimo veiklos svarbiausi rodikliai buvo maitinimo įmonių ir aptarnaujamų vietų skaičius, t. p. išvestinis rodiklis - vidutinis vietų skaičius vienoje įmonėje. Plačiai paplitęs buvo ir savos gamybos produkcijos dalies bendroje maitinimo apyvartoje rodiklis.
Dabartinė situacija ir iššūkiai
Šiuo metu Lietuvos maisto pramonė susiduria su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip konkurencija su užsienio gamintojais, žaliavų kainų svyravimai, vartotojų poreikių kaita ir aplinkosaugos reikalavimai. Sunkiausioje padėtyje yra jau galima teigti žlugusi konservų pramonė ir mėsos pramonė. Tiek stambios, tiek mažos mėsos perdirbimo įmonės neturi lėšų investicijoms. Kiek geresnėje finansinėje situacijoje yra pieno pramonė, nors taip pat susiduria su didelėmis produkcijos realizavimo problemomis, tačiau nuo 1991 m. į pieno produktų rinką nepavyko įsiveržti užsienio produktams, todėl vidaus rinkoje dominuoja vietinė produkcija.
Vietinės Lietuvos maisto produktų rinkos plėtros perspektyvos abejotinos, nes maisto produktų vartojimas, palyginti su 1990 m., sumažėjęs 30-40% ir vietos rinka jau šiuo metu yra perpildyta maisto, o ypač pieno produktų. Maisto pramonės šakų vystymąsi lems vidaus rinkos padėtis ir užsienio prekybos reguliavimas, dabartinė pramonės įmonių būklė.
tags: #mesos #ir #maisto #pramonės #ministerija #istorija