Mėlyni ir balti kopūstai: skirtumai ir panašumai
Nors vartotojo užklausoje nurodyta nagrinėti mėlynų ir baltų kopūstų skirtumus, pateiktoje informacijoje apie tai neužsimenama. Todėl, siekiant sukurti išsamų straipsnį, bus remiamasi bendresnėmis kultūros ir literatūros temomis, apžvelgiant įvairių autorių kūrybą ir stilių.
Įvadas
Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti įvairių lietuvių autorių kūrybą, atskleidžiant jų individualų stilių, temas ir požiūrį į pasaulį. Nagrinėjami tiek eseistikos, tiek poezijos kūriniai, atkreipiant dėmesį į autorių meistriškumą, originalumą ir gebėjimą perteikti sudėtingas idėjas.
Giedros Radvilavičiūtės eseistika: „Tekstų persekiojimas“
Giedra Radvilavičiūtė yra žinoma eseistė, apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už „skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę“ ir Europos Sąjungos literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.). Jos kūrybai būdingas intelektualumas, ironija ir kritiškas požiūris į Lietuvos tikrovę.
Aptariama trečioji eseistikos knyga „Tekstų persekiojimas“ (2018 m.) palieka dviprasmišką įspūdį. Knygos motto „Tik grožinis pasaulis atrodo rožinis“ sufleruoja ironišką požiūrį į analizuojamus tekstus. Esi nardinamas vis į platesnes bei painesnes asociacijas ir, perskaitęs esė, jautiesi tarsi išėjęs iš minties brūzgynų į šviesą. Tačiau, skirtingai nei ankstesnėje knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, čia trūksta vaizdingumo ir patrauklumo. Esė „Nenorėčiau būti Alfonsas Andriuškevičius“ prasmė lieka neaiški. Lietuvos tikrovės kritika esė „Žiniasklaidos kuriama Lietuva“ ir „Bėdų turgus Europos vidury“ atrodo vaizduoja Lietuvą per kokį miglos šydą - lyg viskas tikra, lyg netikra, keista, reikalinga paaiškinimų! Kiekvienos esė prasmė pritemdyta, atrodo, kad autorė tyčia tarsi klaidina, nori kažką įteigti, ko tu niekaip nepagauni, tad ir „skaitymo malonumą“ pameti, ko niekada nebuvo skaitant „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.
Gyčio Norvilo poezija: „Grimzdimas“
Gytis Norvilas yra poetas ir eseistas, „Literatūros ir meno“ redaktorius. Jo ketvirtoji poezijos knyga „Grimzdimas“ (2017 m.) nominuota 2017 m. geriausiai poezijos knygai. Ji išties išradinga, šmaikšti, provokuojanti, sudaryta iš keturių dalių: 1-oji „manevrai“ (10 eilėraščių), 2-ji „dykros“ (9 eilėraščiai), 3 dalis - „kelio žymėjimas. ritualai“ (tai paties autoriaus piešti šmaikštūs ir grakštūs komiški piešiniai, jų 21), 4-oji dalis „dugnas“ (8 eilėraščiai). Visos dalys atskirtos „juodaisiais puslapiais“ su gana keistais įrašais: pirmame puslapyje teigia, kad jame „grandinę žvangina nutrūkęs naktinis šuo“, antrame puslapyje palaidotas bastūnas, / kuris niekada nesiilsi…“, trečiame puslapyje gali atsiremti. / kažkur visada yra lazda“, ketvirtame puslapyje „galima susikurti lauželį“. Paskutinis juodasis puslapis „p.s.“ teigia, kad „kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę <…> jie yra ten gimę, ten ir mirs. Gimtinė tam ir reikalinga - kad turėtum, kur numirti“.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti mėlynių varškės pyragą
Knyga stebina vaizdų ambivalentiškumu, reljefiškumu, dažnai siurrealistiškumu. Štai pirmasis eilėraštis „desantas“ prasideda oksimoronišku tylos nusakymu: „tą vakarą tyla galėjai pjaustyti akmenis…“, „skerdžiančioj tyloj“… vyksta fantasmagorinis vyksmas : „autostrada artėjo iš vandens išlipęs / didelis žvynuotas dievas / po pažastimis paspaudęs inkilus po tris“ (p. 13). Šitą mįslingą vaizdą valia kiekvienam aiškintis pagal savo vaizduotės pajėgumą. Kiti eilėraščiai - proziniai tekstai - piešia jau realistiškesnį vaizdą: Antakalny ant blizgančio asfalto rangosi mašinos partrenktas katinas, kraujuoja sutraiškytas balandis. Drastišką vaizdą lyrinis „aš“ apibendrina: „nėra jokio siurrealizmo, nėra dvasių ir anapusybės <…> yra tik intensyvi realybė ir aš - plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty“ (p. 14). Nejaukius, drastiškus vaizdus keičia žaismingas pokalbis su mediniu grėbliu apie tai, kad „gamtoje nėra vienatvės: „medini / grėbly / atgyvena tu / gamtoje / vienatvės / nėra“ (p. 17).
Ypač išsiskiria penkių puslapių tekstas „europos litanija“, kuri yra tarsi centrinis visos knygos paveikslas, visapusiškai, nuo pat mito apie Europą nusakantis mūsų šiandieninio pasaulio esmę. Emocingas klausimas mito mergelei: „… į kokius tvartus tave nusitempė jautis?“ (p. 40). Daugybė išskaičiavimų - tikra litanija: „Europa - vilkas, iškimštas dinamito dešrelėmis <…> Europa - tautų draugystė išmuštais dantim <…> Europa - lėktuvai, lėktuvai, lėktuvai / Europa - ėsti, ėsti, ėsti“ (p. 40). „Europa - baimės akis, baimės širdis, baimės šnervės / mergele, mirki už mus“ (P. 41). Šitoje „litanijoje“ ir vėl pasirodo „dievas“, bet jau ne tas - „didelis žvynuotas“ iš pirmojo eilėraščio, bet „mano dievas“ - „jis guodžia mane, kai klejoju, nevilties pagautas“ (p. 40). Litanija piktėja, vis drastiškesnis Europos ir „dievo“ apibūdinimas: „Europa - per virvutę šokinėjančių blusų kapinės / visi tokie kultūringi, o nėra į ką atsiremti / Europa - į pensiją išėjus kekšė nupuvusia nosim / Europa - kodėl išbyrėję tavo dantys? (p. 43). „Litanija“ kupina kartėlio ir meilės tiek „tai išsikankinusiai Europai, tiek „mano dievui“ didele banginio širdimi, kūrenančiai laužą“… Čia „sakrum“ susipynę su „profanum“, kaip ir viskas šiame mūsų pasaulyje. Ir beviltiška žmogaus buvimo situacija: „sėdžiu ant degančios kuprinės 6 perone prie kelio nr.
Eugenijaus Ališankos poezija: „Stuburo tik punktyrai“
Eugenijaus Ališankos eilėraščių rinkinys „Stuburo tik punktyrai“ (2016 m.) pasižymi jaukia, žaisminga erudicija. Skaityti turėtume nuo paskutiniojo eilėraščio „Poezijos dekalogas“, kur išvardyti reikalavimai poetui, norinčiam kurti originalią, „nemeluojančią“, „nevergaujančią“, nebijančią atkaklaus darbo poeziją. Šito dekalogo griežtai laikomasi, nemeluojama rimais. Jų nėra. Eilėraščiai rimti, ilgi, paremti autentiška patirtimi, savais išgyvenimais. Ir visi turi prabangų „pamušalą“ - garsių pasaulio poetų citatas - aforizmus. Tų kitų poetų mintys medituojamos, žaismingai supinamos su savo paties patirtimi. Įdomios ir stiprios eilėraščių pradžios. Vaizdai tapybiški, taiklios detalės. Pvz., eilėraščtyje „taikos balandžiai“ „atneša taiką į sugriautą miestą alyvmedžio šakelė snape / vyrai traukias iš spintų šliūbinius kostiumus / moterys vyniojas aplink liesus kaklus šilkines skareles / vaikai su cukraus gabalėliais burnose ant surūdijusių dviračių“ (p. 74). Arba eilėraščtyje „berlynalijos“: „memento mori už lango pavasaris / vidury žiemos / galvoj visai ne tas kas ant liežuvio / tikriausiai tai ir vadinas poezija“ (p. 75). Gi, ir toks eilėraštis „turėtų būti stipri pradžia“ (p. 81), kuriame išdėstyti gero eilėraščio principai. Ir jų tikrai laikomasi. Dar vienas poeto „postulatas“ - pasakyti ką nors reikšmingo ir vienu sakiniu. Yra ir toks eilėraštis „vienu sakiniu“: „vienu sakiniu ateina į pasaulį kūdikis / vienu sakiniu gelia bitė / vienu sakiniu palieka moterį <…> vienu sakiniu visas eilėraštis / nu niekaip“ (P. 98). Eilėraščio žaismė - netikėtoje pabaigoje. Įdomu, jauku, gera Eugenijaus Ališankos eilėraščiuose.
Tomo Vaisietos romanas: „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“
Tomo Vaisietos romanas „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“ (2016 m.) ir Viktorijos Ivanovos recenzija „Kelionė į asmeninį pragarą“ („Metai“, Nr. 11) sukelia daugybę prieštaringų jausmų ir minčių. Tomas Vaisieta jau pažįstamas iš jo apsakymų rinkinio „Paukščių miegas“ (2014 m.). Knyga buvo nominuota kaip viena išradingiausių tų metų knygų. Šitas romanas taip pat vertas tokios nominacijos, o gal net šių metų geriausios prozos knygos paskelbimo.
Romano herojus, kartu ir pasakotojas, neturi nei „kūno“, nei vyriškos sielos. Vienintelis teigiamas bruožas, kad rašo disertaciją, gyvena iš doktoranto stipendijos, tiesa, dar myli literatūrą ir meną. Beje, romanas dedikuojamas Saulinai, kartu lankiusiai meno galerijas. Lauki, kur čia atsivers tos galerijos. Bet romane aprašoma tik viena Londono šiuolaikinio meno (?) galerija ir reljefiškai „nupiešiamas“ tik vienas - pasirodo knygos herojui pats reikšmingiausias paveikslas: leisgyvį vyrą už nugaros tempia nuoga moteris. Šis paveikslas yra ir kompozicijos dėmuo - savotiškas centras. Bet tai supranti tik perskaitęs visą romaną. Tuo „geiben“ (anot Kristinos Sabaliauskaitės) tampa pats romano herojus, tapęs neįgaliu. Taigi, herojus nuo pat pradžios ligi pabaigos atgrasus visų pirma tuo, kad nesusituokęs kelinti metai gyvena su šaunia, švedų kalbą studijavusia universiteto auklėtine. Mergaitė visapusiškai teigiama: kukli, drovi, bet turinti ambicingų svajonių - tapti vertėja romanų iš švedų kalbos. Be to, ypatingai jautriai išgyvenanti meno kūrinį, mokanti kažkaip „įeiti“ į paveikslo vidų, jame gyventi. Nuolankiai gyvena nesusituokusi, o antroje romano dalyje pasiaukojamai slaugo neįgalųjį mylimąjį. Tas neįgalumas tarsi bausmė lepšiškam vyrui, išnaudojusiam moterį, apgaudinėjusiam ją su kita ištekėjusia, dviejų vaikų motina.
Taip pat skaitykite: Viskas apie minkštus taškuotus kiaušinius
Nepamilom pagrindinio veikėjo, nepajutom jam užuojautos, bet mus prikausto vyro psichologijos subtilus piešinys: keistas meilės moteriai jausmas susijęs ir su dar keistesne neapykanta, negalėjimu pakęsti jos artumo. Labai dramiškas elgesys, kai Londone sugedus traukiniui, leidžia moteriai važiuoti į viešbutį su nepažįstamais (tegul ir lietuviais). Labai neorus, net pasišlykštėtinas protagonisto „vaginėjimas“ meilės iš vyresnės rusės moters… Be to smulkaus psichologinio vyro portreto, romane patraukė įdomūs miesto gatvių ir namų vaizdai, ypač reljefiškas, įspūdingas Sausio 13-osios žudynių paveikslas. Reikėtų cituoti visą 181 puslapį… Ryškios, netikėtos, šiurpios detalės prašyte prašosi ekranizuojamos… Nepaprastai ryškūs ir kraupūs neįgalaus žmogaus slaugymo paveikslai (207-208 p.) - tokių nerasime turbūt visoje lietuvių literatūroje. Tomas Vaisieta - meistras vaizduoti, kur nėra gražu. Jis įrodo, kad grožis gali būti bjaurus, ar kad bjaurumas gali būti gražus… Įdomūs peizažai. Ypač daug debesų paveikslų - tikra debesų enciklopedija. Debesys užmuša saulę, horizonte pasrūva jos kraujas… O „epileptikės sakuros apsiputoja rausvomis žiedų putomis“, kurių pažiūrėti pavasarį plūs iš Vilniaus žmonės. Kas gražu - negražu. Kas negražu - gražu. Taigi, romaną skaityti įdomu.
Balio Jakubausko poezija: „Esu“
Balys Jakubauskas yra poetas, išleidęs aštuonias knygas. Rinkinys „Esu“ (2004 m.) anotacijoje apibūdinamas kaip „ažūrinės miniatiūros - nustebina šviesiu, brandžiu pasaulio pamatymu ir čiurlionišku tapybiškumu“. Kiekvienas sakinys trumpučio eilėraščio - išradinga, talpi, spalvinga metafora, piešianti gamtos, o kartu ir žmogaus būties mirksnį. Eilėraščiai, kaip dabar sakoma, ambivalentiški, teigiantys gamtos ir žmogaus neatsiejamą dermę. Nuolat derinama visuma ir dalis, didybė ir smulkybė, makro ir mikro pasaulių paslaptis ir grožis.
Pirmoji miniatiūra kviečia skaitytoją atverti savo paties proto ir jausmų galias ir ten surasti grožio turtus: „Praskleisk proto / samanas - pilna / minčių spanguolių. / Mėnulio raudonos / ašaros briedžio / pėdoje“ (p. 5). Metaforos tokios netikėtos, išieškotos, kad norisi jas išmokti atmintinai. „Per pienės pūko / skrydį už upės / aštraus vingio - / trys mylios iki / meilės, iki mirties“ (p. 6). „Tik ūkanos / atspindi ateitį. / Įkyriai aižo / rūpesčius minčių / šykštuolės voverės / Nuobodžiai, pranašystės / maldą švokščia“ (p. 7). „Tarytum arčiau / obelų viršūnėmis - / taip švelniai sklaido / žiedus vėjas <…> suraibuliuoja / ryto šilkas ant / blakstienų virbuolėlių / pakabintas, oi, / matau, į žvilgsnį / įkrenti. Šapelį / bučiniu išplauksiu“ (p. 8). Just. Marcinkevičius sako, kad metafora sujungia dangų ir žemę. Tai tikrai matome Balio Jakubausko poezijoje. Štai: „Saulės / voras ropoja gyvybės gijomis. / Išsiplečia žvaigždžių / vyzdžiai akloj / visatoje“ (p. 9). O štai koks netikėtas tokio galingo vyro „trapus autoportretas“: „Koks aš / trapus, nežmoniškai / trapus, iš sielos / permatomo krištolo. / Išsisklaidau gyvenimo / pašvaistėje, vilties / apkvailintas.“ (p. 10). O štai rinkinio pavadinimą išplečiantis: „Esu, kas esu - / iš tamsos-šviesos / žaismo. Neklusnus / prigimčiai, svarbiausio / neieškau - ant seno / kaulėto veido / raukšlių tinklai / džiūna. Pro šalį / gyvenimas šliaužia / galvos pamestos / ieškoti“ (p. 11). Iš tiesų - raiškus, negailestingas, galimas daiktas, kiekvieno mūsų portretas! Tas rūstus portretas - žaismingo gamtos gyvenimo fone: „Pavasaris bėga / paskui gyvenimą. / Vyšnia per tvorą / peršoka, balti / auskarai krenta. / Vėjas aukštai / pakelia - radybų / prašo“ (p. 14). Negali praleisti nė vieno eilėraščio nepasigrožėjęs, nepacitavęs. Štai kaip paprastai, tvirtai, lyg kirviu įkirsta apie meilę: „Mylėsiu taip, kad / skaudėtų. Širdyje / liktų randas…“ O toliau - jau gražumynai, kuriais negali patikėti: „Lakštingalos giesmėje / tilptų ištikimybė…“ (p. 15). Su kiekvienu eilėraščiu atsiveria vis intensyvesnis lyrinio subjekto troškimas aprėpti pasaulio sudėtingumą, patirčių, gelmę. „Neaprėpiu meilės / žydėjimo. Neapglėbiu / debesies nerimo - / laiko šiurpioj / agonijoj šmaikšti / likimo ironija“ (p. 16). Koks įspūdingas smelkimasis į gamtos pasaulį, troškimas būti viskuo: ir paukščiu, ir žydinčia ieva, ir upeliu! „Esu pas / paukščius. Švelniai / liečiu giesmės / plunksnas, su / vėju žaidžiu / melodijas, su upeliu / raitausi iš juoko“ (p. 17). Tarsi stebimasi, kad mažoj žmogaus širdyje - jausmų begalybė: „meilės jūra / sutelpa pėdoje“ (p. 21). Įdomus kai kurių eilėraščių „lyrinis vyksmas“. Štai eilėraštis prasideda, rodos, beviltišku teiginiu: „Šis pasaulis tikrai / ne man…“, o baigiasi netikėta ekstaze: „meilės tikram / sapne vaikštau / kas dieną“ (p. 24). Prieštaringų jausmų blaškoma, kokia graži žmogaus siela! „Esu, kad mirčiau <…> Smilksta / viltis kitaip / gyventi, bet / abejonėse paklystu / kai nesk…
Taip pat skaitykite: Kaip iškepti mėlyną gimtadienio tortą?
tags: #mėlyni #ir #balti #kopūstai #skirtumai