Kornelijaus Matuzevičiaus kūrybos kelias: nuo "dulkių duonos" iki gyvenimo poezijos
Lietuvos kino dokumentikos tradicijos yra gausios ir turtingos, o Kornelijus Matuzevičius, kartu su Diana Matuzevičiene, kūrybingai tęsia šią tradiciją. Jų filmai išsiskiria poetiniu pasaulio suvokimu, dėmesiu detalėms, atspindinčioms gyvenimo permainas, ir aiškia riba tarp amžinųjų vertybių bei vienadienių blizgučių.
Nuo operatoriaus iki režisieriaus: kūrybos pradžia
Maskvos kinematografijos institute įgijęs operatoriaus profesiją, K. Matuzevičius ilgus metus dirbo su tokiais lietuvių kino grandais kaip Robertas Verba, Edmundas Zubavičius ir Henrikas Šablevičius. Ne vienas jo nufilmuotas filmas tapo lietuvių kino aukso fondo dalimi. Nuo 1990 m. K. Matuzevičius ne tik filmuoja, bet ir kartu su Diana Matuzevičiene režisuoja filmus, rašo jų scenarijus.
Filmai-portretai: žvilgsnis į žmogaus sielą
Matuzevičių filmams būdinga unikali atmosfera, gimstanti bendraujant su filmų herojais. Tai itin pastebima filmuose-portretuose, kuriuose atskleidžiamos iškilios Lietuvos kultūros ir meno asmenybės (rašytojai Leonardas Gutauskas, Jokūbas Josadė, kunigas Julius Sasnauskas) ir paprasti kaimo žmonės, kurių likimuose atsispindi dramatiški XX a. istorijos įvykiai ("Esu", "Sugrįžimai", "Už slenksčio").
Štai filmas "Dulkių duona" (1994) skirtas tapytojui, rašytojui Leonardui Gutauskui. Šis filmas, kaip ir kiti Matuzevičių portretai, atskleidžia ne tik kūrėjo asmenybę, bet ir jo santykį su pasauliu, kūrybos procesą.
Tylioji Lietuvos provincija: kasdienybės ir nykstančių reiškinių fiksavimas
Kita svarbi Matuzevičių dokumentinių filmų tema - tylioji Lietuvos provincija, jos kasdienybė, nykstančių reiškinių, peizažų, papročių fiksavimas ("Per amžių amžius", "Sugrįžimai"). Šiuose filmuose autoriai įdėmiai stebi provincijos gyvenimą, atskleisdami jo grožį ir trapumą.
Taip pat skaitykite: Efektyvus valymas su dulkių siurbliu-šluota
Filosofinės temos: esminiai būties klausimai
Matuzevičiai nebijo ir filosofinių temų, nebijo kelti esminius būties klausimus ("Būti", "Esu"). Šiuose filmuose autoriai gilinasi į žmogaus egzistenciją, gyvenimo prasmę, mirties neišvengiamybę.
Kūrybos etapai ir stilistika
Živilė Pipinytė, apžvelgusi tuometinę šalies dokumentikos situaciją, pažymėjo, jog tarptautinis lietuvių dokumentikos unikalumo pripažinimas bei apdovanojimai „tarsi įpareigoja tęsti paieškas teritorijoje, kuri ir nelabai didelė, ir gerokai ištyrinėta“. Kino kritikės verdiktas Matuzevičių trilogijos finalui „Prisilietimai“ diagnozavo kinematografininkus ištinkančią bėdą: puikiai nufilmuotus, iškalbingus, Vilniaus miesto aurą atskleidžiančius kadrus „dar mėginama įsprausti į išankstinę, pernelyg supoetintą filmo koncepciją. Atsiranda vidinis prieštaravimas tarp to, ką patys autoriai vadina tik prisilietimais, ir to, kas, jų manymu, turėtų būti filmo ištarmė“.
Tačiau, anot kritikų, būtent šis kūrybinis kelias, ieškojimai ir eksperimentai leido Matuzevičiams atrasti savo unikalų stilių, savo kino kalbą. Jie toliau tyrė žmones jiems būdingame peizaže, filmavo iškalbingus portretus, kalbėjo talpiu vaizdu.
"Esu": kunigo Juliaus Sasnausko portretas
Vienas jaukesnių Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmų - „Esu“ (2000), kuriame veikia kunigas Julius Sasnauskas. Tai filmas apie žmogų, artimą autoriams siela, artimą ir daugeliui menininkų, daugeliui vilniečių.
Kino kritikės Rūtos Birštonaitės nuomone, „kai filmuojama tarsi netyčia, į kadrą patenka nereikšmingi kasdienybės dalykai: valgis, namų ruoša, cigarečių rūkymas. Tokia yra režisierių laikysena - tai, kas svarbu, atskleisti per mažus dalykus. Filme „Esu“ gerai skamba Juliaus slengas, humoras, jo kalbėsena, nesureikšminanti disidentinės praeities (labiausiai jis apgaili per areštą prarastą džinsinį švarkelį)“.
Taip pat skaitykite: Išsami dulkių surinkėjų apžvalga
"Šičionykštė": susitikimas su ilgą gyvenimą nugyvenusia asmenybe
Su dar viena įdomia, paslaptinga, ilgą gyvenimą nugyvenusia asmenybe susitinkame „Šičionykštėje“ (2001). Filme pasakojama apie Hildą Spalvienę, gyvenančią gimtajame pamario Šakininkų kaime. Ji pažįsta ir gyvenimą Hamburge prieš karą, ir Sibiro tremtį po karo.
"Nueinančios vasaros teatrai": filmas apie giminės vasaros repeticijas
Viena iš kūrėjų viršūnių - 48 minutes trunkantis filmas „Nueinančios vasaros teatrai“ (2006) - pasakoja vienos giminės vasaros repeticijas sodyboje ant ežero kranto: Babytė su anūkais analizuoja ir repetuoja Kosto Ostrausko pjesę „Kaliausės mirtis“, Bočelis rūpinasi dekoracijomis.
Paskutiniai filmai: žvilgsnis į kasdienybę
Paskutiniais dviem trumpametražiais filmais Matuzevičiai grįžo į savo kiemo realybę ir neakivaizdžiai pratęsė „Kaliausės mirties“ motyvus. „Dienų tėkmėj“ (2007) vyksmas iš tiesų telpa jų kieme Vilniaus Krasnuchoje, į kadrą patenka kaimynai, jų vaikai, vien kasdienis buvimas. „Pensijų diena“ (2008) įsprausta viename iš butų, kur keturios moterys ištisą dieną laukia paštininkės su pensija.
Taip pat skaitykite: Nuo poetinės dokumentikos iki socialinių realijų
tags: #matuzevicius #dulkiu #duona #istorija