Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių kūrybos kelias: nuo poetinės dokumentikos iki socialinių realijų atspindžių

Šis straipsnis skirtas aptarti Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių kūrybą, remiantis esama informacija apie jų retrospektyvą ir filmus. Matuzevičiai - kino kūrėjai, neabejotinai įnešę svarų indėlį į lietuvių dokumentinio kino istoriją. Jų darbai išsiskiria poetiniu stiliumi, dėmesiu žmogui ir aplinkai, filosofiniu gyliu.

Lietuviškosios poetinės dokumentikos tradicijų tęsėjai

Diana ir Kornelijus Matuzevičiai - režisierių duetas, kūrybingai tęsiantis lietuvių poetinės kino dokumentikos tradicijas. Kornelijus Matuzevičius, įgijęs operatoriaus profesiją Maskvos kinematografijos institute, ilgus metus dirbo su tokiais žymiais lietuvių kino kūrėjais kaip Robertas Verba, Edmundas Zubavičius ir Henrikas Šablevičius. Daugelis jo nufilmuotų filmų tapo lietuvių kino klasika. Nuo 1990 m. Kornelijus Matuzevičius ne tik filmuoja, bet ir kartu su Diana Matuzevičiene režisuoja filmus, rašo jiems scenarijus.

Matuzevičių filmams būdinga unikali atmosfera, kuri gimsta bendraujant su filmų herojais, įdėmus žvilgsnis į iš pirmo žvilgsnio nepastebimas detales, kuriose atsispindi gyvenimo permainos, poetinis pasaulio ir žmogaus suvokimas, aiškiai brėžiama riba tarp amžinųjų vertybių ir vienadienių blizgučių. Tai itin pastebima Matuzevičių filmuose-portretuose.

Filmų tematika ir herojai

Matuzevičių kūryboje galima išskirti kelias pagrindines temas. Tai - Lietuvos kultūros ir meno asmenybės, paprasti kaimo žmonės, tylioji Lietuvos provincija ir filosofiniai būties klausimai. Jų filmuose sutinkame rašytojus Leonardą Gutauską, Jokūbą Josadę, kunigą Julių Sasnauską, taip pat paprastus kaimo žmones, kurių likimuose atsispindi dramatiški XX a. istorijos įvykiai.

Filmuose-portretuose atsiskleidžia iškilių Lietuvos kultūros ir meno asmenybių asmenybės. Filmuose apie paprastus kaimo žmones atsispindi dramatiški XX a. istorijos įvykiai. Tai itin pastebima filmuose „Esu“, „Sugrįžimai“, „Už slenksčio“.

Taip pat skaitykite: Efektyvus valymas su dulkių siurbliu-šluota

Kita svarbi Matuzevičių dokumentinių filmų tema - tylioji Lietuvos provincija, jos kasdienybė, nykstančių reiškinių, peizažų, papročių fiksavimas. Ši tema atsiskleidžia filmuose „Per amžių amžius“, „Sugrįžimai“. Matuzevičiai nebijo ir filosofinių temų, nebijo kelti esminius būties klausimus. Tai itin pastebima filmuose „Būti“, „Esu“.

Kūrybos stilius ir bruožai

Kornelijaus Matuzevičiaus kameros darbas pasižymi poetiniu tikslumu, gebėjimu iš paprastų vaizdų sukurti poeziją. Tačiau, anot Živilės Pipinytės, kartais ši poetika gali tapti savitikslė, užgožianti filmo mintį. Matuzevičiai nuosekliai tyrinėja žmogaus sielos tikrovę, tačiau neretai susiduria su iššūkiu išvengti pernelyg didelio supoetinimo, kuris gali atitolinti nuo realybės.

Autoriai kiekvienu filmu laisvinosi nuo tradicinio pasakojimo, pratino suprasti savo mintį iš subtiliausių užuominų, įdomiai, jautriai tyrinėjo vidinę žmogaus sielos tikrovę, o savo stiliaus, savo kino kalbos ieškojimais palengva spraudė save į kampą.

Živilė Pipinytė, apžvelgusi tuometę šalies dokumentikos situaciją, teigė, jog tarptautinis lietuvių dokumentikos unikalumo pripažinimas bei apdovanojimai „tarsi įpareigoja tęsti paieškas teritorijoje, kuri ir nelabai didelė, ir gerokai ištyrinėta“. Todėl kino kritikės verdiktas Matuzevičių trilogijos finalui „Prisilietimai“ diagnozavo kinematografininkus beištinkančią bėdą: puikiai nufilmuotus, iškalbingus, Vilniaus miesto aurą atskleidžiančius kadrus „dar mėginama įsprausti į išankstinę, pernelyg supoetintą filmo koncepciją. Atsiranda vidinis prieštaravimas tarp to, ką patys autoriai vadina tik prisilietimais, ir to, kas, jų manymu, turėtų būti filmo ištarmė“.

Retrospektyvos programos apžvalga

Retrospektyvoje pristatomi filmai atspindi įvairius Matuzevičių kūrybos etapus ir temas.

Taip pat skaitykite: Išsami dulkių surinkėjų apžvalga

I programa:

  • „Teateinie“ (1990 m.): Aklo atsiskyrėlio, gyvenančio miške su šunimi, portretas.
  • „Per amžių amžius“ (1991 m.): Poezijos ir susimąstymo kupinas filmas apie atlaidus Lietuvos provincijoje.
  • „Iliuzijos“ (1993 m.): Poetinis esė apie žydų intelektualą Jokūbą Josadę ir jo dramatišką likimą.
  • „Už slenksčio“ (1995 m.): Filmas apie Damutę Gaižauskienę, tremtį išgyvenusią moterį, kuri negali pamiršti praeities.
  • „Būti“ (1999 m.): Filmo autoriai stebi reanimacinės palatos ligonius, atsidūrusius ties gyvybės ir mirties slenksčiu.

II programa:

  • „Sugrįžimai“ (1996 m.): Filmas apie mirštantį kaimą ir paskutinius jo gyventojus.
  • „Dulkių duona“ (1994 m.): Filmo herojus - tapytojas, rašytojas Leonardas Gutauskas.
  • „Laukimas“ (1997 m.): Etnografas mėgėjas Povilas Jurkštas namus pavertė muziejumi, kuriame pilna keisčiausių daiktų, turinčių prasmę.
  • „Šiandien“ (2003 m.): Filmas apie merginą, išgelbėjusią nusižudyti nusprendusią draugę, bet pačią likusią neįgalią.

III programa:

  • „Prisilietimai“ (1998 m.): Poetiškas Vilniaus kasdienybės dienoraštis.
  • „Esu“ (2000 m.): Vienuolio Juliaus Sasnausko kino portretas.
  • „Šičionykštė“ (2001 m.): Filmo herojė - Klaipėdos krašto gyventoja, patyrusi karus ir tremtį.
  • „Ar tebėra tas ilgas kelias?“ (2002 m.): Filmas apie spanguoliavimą Čepkelių raiste.

Šios programos atspindi Matuzevičių kūrybos įvairiapusiškumą ir leidžia žiūrovams susipažinti su jų unikaliu požiūriu į žmogų, gamtą ir kultūrą.

Filmas „Dulkių duona“: portretas apie Leonardą Gutauską

Filmas „Dulkių duona“ skirtas žymiam lietuvių menininkui Leonardui Gutauskui. Leonardas Gutauskas (1938-2021) - garsus dailininkas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2001), beveik pusšimčio poezijos, prozos ir knygų vaikams autorius, neabejotinai - vienas įdomiausių ir talentingiausių mūsų šalies menininkų. Šis filmas - tai bandymas atskleisti menininko asmenybę, jo kūrybos pasaulį.

Kritika ir vertinimas

Nors Matuzevičių filmai pelnė pripažinimą tarptautiniuose festivaliuose, jų kūryba sulaukė ir kritikos. Kai kurie kritikai teigė, kad Matuzevičių poetinis stilius kartais tampa per daug sureikšmintas, atitolindamas nuo realybės ir užgoždamas filmo mintį. Tačiau, nepaisant kritikos, Matuzevičių indėlis į lietuvių dokumentinį kiną yra neabejotinas.

Kino kritikės Rūtos Birštonaitės nuomone, „kai filmuojama tarsi netyčia, į kadrą patenka nereikšmingi kasdienybės dalykai: valgis, namų ruoša, cigaretėių rūkymas. Tokia yra režisierių laikysena - tai, kas svarbu, atskleisti per mažus dalykus. Filme „Esu“ gerai skamba Juliaus slengas, humoras, jo kalbėsena, nesureikšminanti disidentinės praeities (labiausiai jis apgaili per areštą prarastą džinsinį švarkelį)“.

Socialinės temos ir realybės atspindžiai

Vėlesniuose filmuose, tokiuose kaip „Dienų tėkmėj“ (2007) ir „Pensijų diena“ (2008), Matuzevičiai atsigręžia į socialines realijas, fiksuodami kasdienį gyvenimą ir jo iššūkius. Šiuose filmuose poetinė stilistika užleidžia vietą dokumentiniam tikslumui, atskleidžiančiam uždarą, ankštą ir nepatogų gyvenimą, iš kurio sunku ištrūkti.

Taip pat skaitykite: Gyvenimo poezija pagal Matuzevičių

Filme „Šiandien“ (2003) autoriai ieškojo žmogaus, kuriam šiandien sunku: rūpėjo ištirti, kaip jis išgyvena tą beviltiškai ilgą laiką iki šviesos tunelio gale, ir dar kai niekas nežino, kada ji pasirodys ir ar pasirodys iš viso. Tačiau, anot kritikų, filme pernelyg vengta konkretumo, anaiptol nepoetinės informacijos apie tos merginos aplinką ir likimą, jos perspektyvas, ir niekaip nekilo noras sunkiai judančią merginą suvokti metaforiškai ar egzistenciškai, tapatinti jos „šiandieną“ su šalies ar jos piliečių daugumos kasdienybe.

tags: #dulkių #duona #matuzevičiai #kas #tai

Populiarūs įrašai: