Lietuvių imigrantai Pietų Amerikoje: istorija, motyvai ir likimai
Įvadas
Lietuvių emigracija, prasidėjusi XIX amžiuje, apėmė ne tik Šiaurės Ameriką, bet ir Pietų Amerikos žemyną. Šiame straipsnyje nagrinėjama lietuvių imigracija į Pietų Ameriką, apžvelgiamos priežastys, paskatinusios lietuvius palikti gimtinę, aptariami jų gyvenimo būdai naujose šalyse, iššūkiai, su kuriais jie susidūrė, ir lietuviškos kultūros išsaugojimo pastangos. Taip pat aptariami ypatingi atvejai, tokie kaip žydų ir Rusijos imperijos kolonistų emigracija, ir tai, kaip jie integravosi į naujas visuomenes.
Emigracijos priežastys
Ekonominiai motyvai
Nors 1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma, ekonominė situacija šalyje vis dar buvo sudėtinga. Lietuva buvo neturtinga, be pramonės, nualinta Pirmojo pasaulinio ir Nepriklausomybės karų. Lietuvos ekonomika atsiliko nuo Šiaurės ir Pietų Amerikos, kurių teritorijose karas nevyko. Siekdami geresnio gyvenimo, lietuviai masiškai emigravo į Pietų Ameriką, kur tikėjosi rasti pigios žemės ir darbo.
Politiniai motyvai
Be ekonominių priežasčių, politinė padėtis Lietuvoje taip pat skatino emigraciją. 1926 m. Lietuvoje įvyko perversmas, todėl dalis gyventojų, nepritariantys naujam režimui, nusprendė emigruoti. Be to, rusifikacijos politika ir draudimas tarnauti savo krašte taip pat paskatino dalį lietuvių išvykti į Rusijos gilumą ar Lenkiją.
Rusijos imperijos kolonistai
Ypatingą emigrantų grupę sudarė Rusijos imperijos kolonistai. 1915 m. Lietuvoje gyveno šimtai tūkstančių atvykėlių iš kitų Rusijos valdomų kraštų. Rusijai praradus įtaką Lietuvoje, šie kolonistai pasijuto atsidūrę svetimame krašte. Lietuvių kalba keitė rusų kalbą oficialioje sferoje, o lietuviškai tie žmonės dažniausiai nekalbėjo. Dėl šių priežasčių daugelis Rusijos kolonistų nusprendė išvykti.
Emigracijos kryptys
Nors daugelis lietuvių vis dar troško emigruoti į JAV, tuo metu šalis buvo apribojusi atvykimą iš Rytų Europos. Todėl lietuviai ieškojo kito geriausio varianto. Nuo Pirmojo pasaulinio karo nenukentėjusios Argentina ir Urugvajus buvo pramoninės šalys, tuo metu tokios pat turtingos, kaip Vakarų Europa. Brazilija atrodė patraukli dėl pigios žemės.
Taip pat skaitykite: Gardus tortas „Ferrero Rocher“
Gyvenimas Pietų Amerikoje
Darbas ir pragyvenimas
Priklausomai nuo emigracijos vietos, lietuviai dirbo pramonėje (miestuose) arba žemės ūkyje (Brazilijos ir Kanados kaimuose). Jų atlyginimai nebuvo tokie geri kaip JAV, taigi jie negalėjo statyti didžiulių bažnyčių ar salių, kaip tai darė pirmoji lietuvių banga JAV prieškariu.
Lietuvių bendruomenės
Kanadoje ir Lotynų Amerikoje lietuviams teko steigti naujas parapijas, organizacijas. Pagrindinis traukos centras, kur lietuviai susitikdavo, dainuodavo lietuviškas dainas, švęsdavo lietuviškas šventes buvo lietuvių klubai (draugijos). Nemažai lietuvių emigrantų galvojo sugrįšią į Lietuvą, kai tik užsidirbs pakankamai pinigų. Kai kurie, ypač Brazilijos lietuviai, nusivylė „naująja tėvyne“ - Brazilija pasirodė esanti ne ką turtingesnė už pačią Lietuvą.
Lietuviškos kultūros išsaugojimas
Užsienyje likusius emigrantus rėmė ir Lietuvos Respublika, kuri juos matė kaip savotišką „atsarginę Lietuvą“, kurioje lietuvių kultūra gali klestėti, nepaisant pačiai Lietuvai Europoje tykančių pavojų. Siekdama šio tikslo, LR šių emigrantų vaikams steigė lietuviškas mokyklas.
Iššūkiai ir sunkumai
Lotynų Amerikos neturtingi kairiųjų pažiūrų lietuviai pasirodė esanti derlinga dirva sovietinei propagandai. Antrojo pasaulinio karo metais okupavusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga Argentinos, Urugvajaus ir Brazilijos lietuviams organizavo kampanijas, skatinančias „grįžti“ į „dabar jau laisvą“ (t. y. komunistinę) tėvynę, žadėdama jiems gerą, turtingą gyvenimą. Kai kurie lietuviai sutiko, tačiau, pamatę tikrąją padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje, netruko greitai nusivilti.
Ypatingi atvejai
Žydai
Žydai iš Lietuvos dažnai vykdavo į Palestiną, sekdami sionistų idėja įkurti ten žydų tėvynę (5 proc. visos tarpukario emigracijos iš Lietuvos) arba Pietų Afriką - be jokios ypatingos priežasties, išskyrus tai, kad anksčiau emigravę Lietuvos žydai pasakodavo kitiems žydams apie šią vietą (7 proc. visos emigracijos). Jie paprastai integruodavosi į vietines žydų bendruomenes, neišlaikydami ryšių su Lietuva ar lietuviais, ypač tie, kurie išvyko į Palestiną ir Pietų Afriką - juk pagrindinė emigracijos į Palestiną idėja buvo įkurti ten žydų valstybę.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai mėsos gaminiai
Rusijos imperijos kolonistai
Kaimo vietovėse, kuriose lietuvių buvo nedaug, lietuvių kultūra paprastai nebuvo perduodama vaikams, todėl ji sunyko per vieną ar (rečiau) dvi kartas. Mišrios šeimos lietuviškumo išvis nepuoselėjo. Tačiau didžiuosiuose miestuose lietuviai glaudėsi prie savo draugijų ir bažnyčių, dažnai kurdavo lietuviškas šeimas, puoselėjo kultūrą.
Lietuvių palikimas Pietų Amerikoje
Po XX a. pab. Amerikos lietuviai skirdavo stipendijas Lotynų Amerikos lietuvių vaikams mokytis Vasario 16-osios lietuvių internatinėje mokykloje Vakarų Vokietijoje, kur kartu mokėsi lietuviai iš viso laisvojo nekomunistinio pasaulio. Šie Vasario 16-osios lietuvių internatinės mokyklos mokiniai vėliau tapo lietuviškų draugijų branduoliu, užtikrindami lietuvių kalbos ir kultūros tęstinumą jose.
Vis dėlto, skirtingai nei JAV, mišrios šeimos sukūrimas nebūtinai reiškė lietuviškos kultūros Lotynų Amerikoje pabaigą. Kai kurių Lotynų Amerikos lietuvių draugijų lietuviškai kalbantys nariai yra jaunuoliai, kurie tik ketvirtadaliu ar aštuntadaliu yra lietuviai.
Kitaip nei daugumos kitų lietuvių bendruomenių, tarpukario lietuvių Lotynų Amerikoje nepapildė naujos didelės emigracijos bangos nei po 1940-ųjų, nei po 1990-ųjų. Kai po 1990 m. prasidėjo trečioji lietuvių emigracijos banga, Lotynų Amerika buvo pernelyg skurdi, kad pritrauktų naujų imigrantų. Atsitiko atvirkščiai: 1990 m. Lietuvai tapus nepriklausoma ir apie 2000 m. turtingumu aplenkus visas Lotynų Amerikos šalis, kai kurie XX a. trečio-ketvirto dešimtmečio emigrantų iš Lietuvos palikuonys patys išvyko į savo “protėvių žemę” Lietuvą.
Dabartinė situacija
Pagrindiniuose miestuose, į kuriuos jie emigravo (San Paulas, Buenos Airės, Montevidėjus ir Rosarijas), veikia lietuviškos bažnyčios, draugijos, Berise - tik draugijos. Bažnyčių architektūroje, mene daug lietuviškų detalių. Lietuviškos mišios jose jau nelaikomos, tačiau dažnu atveju jos vis dar veikia kaip lietuvių bendruomenių centrai. Rajonai, kuriuose pastatytos lietuviškos bažnyčios, veikia lietuviškos draugijos, vis dar yra gana lietuviški, juose gyvena daug lietuvių kilmės žmonių, kurie tęsia lietuvišką veiklą.
Taip pat skaitykite: Gaminimo paslaptys: kiaulienos karbonadas
Susidomėjimas Lietuva išaugo po 1990 m. nepriklausomybės paskelbimo ir 2004 m., Lietuvai įstojus į ES. Tūkstančiai šių žydų atkūrė Lietuvos pilietybę.
tags: #lietuvių #imigrantai #pietų #amerikoje