Laukiniai Pietų Žvėrys: Filmo Paaiškinimas
Filmai apie indėnus, ypač su jugoslavų aktoriumi Gojko Mitićiumi, buvo tapę septintojo ir aštuntojo dešimtmečių vaikų ir jaunimo kultūros simboliais, matomi milijonams žiūrovų abipus „nailono uždangos“ ir socialistinių šalių jaunuomenės. Šie filmai, sukurti Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) kino studijos DEFA, atspindėjo Šaltojo karo politinę konjunktūrą ir turėjo ideologinę reikšmę, prisidėdami prie „indėnentuziastų“ sąjūdžio Europoje.
DEFA Filmai Apie Indėnus: Politinis ir Kultūrinis Kontekstas
DEFA filmai apie indėnus, kuriuos veik tris dešimtmečius kūrė DEFA, kartu su minėtos komunistinių pažiūrų istorikės ir rašytojos L Welskopf-Henrich (1901-1979) romanais svariai prisidėjo, kad Europoje tęstųsi 19 a. antroje pusėje prasidėjęs „indėnentuziastų“ sąjūdis, tapęs itin stiprus ir artikuliuotas abiejose Vokietijose ir Čekoslovakijoje.
Nors filmai su G. Mitićiumi (ir vakarietiški vesternai, tokie kaip Sergio Leone’ės „Vieną kartą Vakaruose“ ar Johno Sturgeso „Šaunioji septyniukė“) buvo žiūrimi abipus nailoninės uždangos, tačiau komunistinių režimų valdomose šalyse šių filmų reikšmė buvo didesnė - vien dėl siauresnio nuotykinio žanro filmų asortimento, - ir politizuota. Manytina, kad komunistinių partijų vadus, kaip ir plačiąją visuomenę, turėjo pozityviai nuteikti filmuose apie indėnų kovas su atsikėlėliais kuriamas manichėjiškas tikrovės vaizdinys, keršto išaukštinimas, nesvyruojantys ir paprastai nemirtingi didvyriai, bendruomenės idealizavimas, vienybės akcentavimas, taip pat pergalės vaizdinys. Kartu - galimybė iškelti savus autorius ir herojus - Liselottę Welskopf-Henrich prieš Karlą May’ų, Gojko Mitićių prieš Pierre’ą Brice’ą.
Filmai, stovyklos, festivaliai. Drįsčiau teigti, kad filmai su G. Mitićiumi, kuriuos veik tris dešimtmečius kūrė DEFA, kartu su minėtos komunistinių pažiūrų istorikės ir rašytojos L Welskopf-Henrich (1901-1979) romanais svariai prisidėjo, kad Europoje tęstųsi 19 a. antroje pusėje prasidėjęs „indėnentuziastų“ sąjūdis, tapęs itin stiprus ir artikuliuotas abiejose Vokietijose ir Čekoslovakijoje.
Gojko Mitićius: Herojus Abipus Uždangos
G. Mitićius ne kartą interviu prisiminė, kad pamatęs pirmąjį DEFA filmą minėtasis VDR vadas Ulbrichtas likęs labai patenkintas, pasakęs: „Tęskite, tęskite!“ („Weiter so, weiter so!“).
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Pats G. Mitićius, gimęs 1940 m. Strojkovcės kaime pietų Serbijoje, taip pat buvo šios tradicijos paveiktas, ypač K. May’aus romanų. Studijuodamas Belgrado kūno kultūros institute būsimasis aktorius, kaip ir kiti aktyvesni jo kolegos, kartkartėmis „pasirašydavo“ epizodiniams vaidmenims tarptautinių kino kompanijų Jugoslavijoje kuriamuose istoriniuose filmuose ir buvo pastebėtas. Vienas pirmųjų G.
Filmai Lietuvoje
Svarstyčiau, kad kadaise Lietuvos (SSR) jaunimo vartotas pasakymas „eina kaip delavaras“ gimė būtent DEFA’os filmų apie indėnus artikuliacijos kiemuose ir laiptinėse kontekste ir konkrečiai po 1967 m. juostos „Čingačgukas“. Nenustebčiau, jei Mitićiaus raumenų ekspozicija būtų prisidėjusi ir prie tuo metu populiarėjusio kultūrizmo plėtros LSSR (1966 m. čia buvo surengtas pirmasis kultūrizmo čempionatas, 1969 m. įkurta Lietuvos SSR Kultūrizmo federacija. Tiesa, nuo 1972 m. sporto šaka imta varžyti kaip socialistinės šalies piliečiams nepriimtina kapitalistinio pasaulio veikla ir toliau propaguota pogrindyje - „rūsiuose ir sandėliukuose“).
Filmai apie indėnus Lietuvoje krito į gerai išpurentą dirvą. Ankstesnės lietuvių jaunuolių kartos buvo neblogai susipažinusios su Šiaurės Amerikos čiabuviais literatūroje. Dar 19 a. literatūra apie indėnus pasiturinčių ir bajorų šeimų vaikus galėjo pa…
Šaltojo Karo Atspindžiai
Filmuose su G. Mitićiumi Šaltojo karo realijos matomos, nors, tiesą pasakius, šie atspindžiai indėnų žemių užkariavimo tikrovę turbūt mažai teiškraipo. Siužetuose akivaizdus antiamerikietiškumas: baltaveidžius veik visais atvejais reprezentuoja JAV piliečiai - kariai ir civiliai - JAV vėliava plaikstosi fortuose, apie JAV ekspansiją kalba užkadrinis balsas. Kai kada tokia pozicija itin pabrėžiama, pavyzdžiui, filme „Kraujo broliai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko 1973 m.
Filmuose taip pat ryški pykčio, keršto, radikalaus supriešinimo ir prakeikimo retorika, apskritai būdinga komunistiniam kalbėjimui. Tokei Ito meldžia: „Šventoji paslaptie, duok mums taiką, duok mums duonos, išgelbėk mus nuo priešų mūsų, atimk jiems protą, užmušk juos“ („Didžiosios Lokės sūnūs“, 1966). Išžudžius baltuosius forte, nepersų vadas Baltoji Plunksna deklaruoja: „Jūs gavote savo, būkite prakeikti“ („Skautas“, 1983). „Mylėk savo brolį, bet nekęsk savo priešo“, - filmo prologe dainuoja minėtas D. C. Reedas, o paskui, jau kaip veikėjas Armonika, deklaruoja: „Niekada nežinojau neapykantos jausmo, dabar žinau. Dabar keršysiu“ („Kraujo broliai“, 1975).
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Ideologiniai Akcentai
Jau pirmajame filme buvo sudėlioti būsimų filmų „apie indėnus“ teminiai akcentai: centrinė noble savage figūra, kurią įkūnijo G. Mitićius, čiabuvių kova už savo žemę, laisvę ir tautą, kartu pateikti visi stereotipiniai vesternų simboliai: fortai ir juose besibazuojantys mėlynmunduriai, mediniai miesteliai su krautuvėlėmis, banku ir paštu, salūno kultūra, skautai, traperiai ir pionieriai, mėgavimasis viskiu, vinčesteriai ir revolveriai, būtinai - simpatiškas personažas, paprastai mokslininkas, primenantis Jules’io Verne’o herojų Paganelį, traukiniai, dinamitas ir kt. Iš kitos pusės: prerijos, bizonai, mustangai, tipiai, kanojos, kalumetai, tomahaukai ir „hau“.
Skirtingai nei daugelis Holivudo vesternų - ir tai itin svarbus skirtumas - DEFA’os filmai iš tiesų buvo „apie indėnus“, t. y. indėnocentriški, o jų herojai - pakylėti į idealybę, žiūrovus kviečiant su jais tapatintis ir užjausti. Holivudo produkcijoje dominavo priešingas vaizdinys: indėnai čia dažniausiai (nors ne visada) vaizduoti kaip kvailoki, tamsūs, pavojingi ir žiaurūs laukiniai (plg. Gotfriedo Kolditzo filmą „Ulzana“ ir Roberto Aldricho „Ulzanos antpuolį“).
Baltieji Filmuose
Nenuostabu, bet visgi reikėtų paminėti, kad palyginus su Vakarų Europos kino studijų sukurtais filmais su elegantiškuoju Pierre’u Brice’u, jau nekalbant apie amerikietiškus vesternus, DEFA’os filmai apie indėnus pasižymėjo didaktiškumu, tai tiesiogiai atspindėjo sovietinės pedagogikos idealą - siekį sukurti „naują žmogų“. Tiesa, ne visi baltaveidžiai DEFA’os filmuose vienodi. Kiekviename jų yra „gerojo“ baltojo figūra. Štai garbingo ir įtakingo JAV teisėjo dukra Helena myli šaunį Tekumzę. Tėvas, JAV Konstitucijos idealų puoselėtojas, laimina jų santuoką („Tekumzė“, 1972). Geriausias seminolų vado Oceolos draugas - pažangiai mąstantis, prieš rasizmą nusiteikęs misteris Richardas Moore’as („Oceola“, 1971). Čejeno Tvirtosios Uolos „broliu“ tampa JAV kavaleristas, vėliavnešys Armonika (jį suvaidino D. C. Reedas), kuriam teko būti čejenų kaimo prie Sent Kryko sunaikinimo liudininku. Po šio įvyko Armonika išgyveno radikalų asmenybės lūžį ir tapo „čejenu“ („Kraujo broliai“, 1975).
Amerikiečių valdžia vaizduojama ne kaip monolitas. Ne visos jos institucijos ir ne visada nusiteikusios prieš indėnus, kai kada netgi gina čiabuvius nuo įsismarkavusių naujakurių ar banditų, bando tarpininkauti. Paprastai konfliktas aptariamuose filmuose prasideda tada, kai į indėnų žemes, į kurias jie turi teisę netgi pagal Vašingtono patvirtintus nutarimus, įsiveržia įvairaus plauko baltieji žmonės, trokštantys naudos sau. Jie nori žemės ir žemės gėrybių: dažniausiai aukso, kartais naftos, dažnai - skalpų. Medžiotojas Tomas šiuo tikslu visai nieko prieš pamedžioti huronų („Čingančgukas“, 1967). Pelningu tampa netgi badas - sugriovus sėslių ir pasiturinčių apačių gyvenimą, suvarius juos į rezervatą, pelnomasi iš jiems pristatomų skurdžių maisto davinių („Apačiai“, 1973; „Ulzana“, 1974).
Rasizmas ir Genocidas
Baltųjų pragmatizmas čia susijęs su rasizmu - neapykanta indėnams dėl to, kad jie indėnai. Haris iš „Čingačguko“ abejoja: „Ar indėnas žmogus? Man jis kaip žvėris“, Floridos gubernatorius kalba apie „Floridą - be seminolų“ („Oceola“, 1971), o vieno Meksikos miestelio gydytojas atsisako operuoti sužeistą indėną: „Raudonodžių aš negydau“ („Ulzana“, 1974). Šių filmų leitmotyvas - staigūs indėnų kaimų užpuolimai, masinės žudynės, faktiškai - genocidas, ne tik atspindėjo žiaurią 19 a.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Revoliucinė Retorika
Atidesnis žiūrovas nesunkiai pastebės, kad indėnų vadai, kuriuos vaidina G. Mitićius, primena aistringus, savo tiesa įsitikinusius raudonuosius revoliucionierius. Kai kada šis tapatumas demonstruojamas atvirai: Oceola, kovojantis už seminolų ir vergų laisvę, dėvi raudoną raištį, nors gal tai tik estetinis sprendimas. Revoliucinė retorika ypač atvira „Kraujo broliuose“, bene labiausiai politizuotame DEFA’os filme, o klasių kovos momentas pabrėžtas viename paskutinių DEFA’os filmų apie indėnus „Severino“ (1978).
Vienybė ir Centralizacija
Visuose aptariamuose filmuose deklaruojama skirtingų tautų (genčių) vienybės vertybė ir valdžios centralizavimo momentas. Šiuo aspektu „Tekumzė“ (beje, filmuota Kryme, netoli Jaltos) lietuvių žiūrovui gali priminti metais vėliau, 1972 m., Lietuvos SSR kino studijos sukurtą filmą „Herkus Mantas“, kur pagrindinis herojus stengiasi suvienyti prūsus.
Moterų Vaizdavimas
Atskira ir įdomi tema būtų moterų vaizdavimas DEFA’os filmuose. Trumpai galima pasakyti tiek, kad moteris (indėnė) šiuose filmuose paprastai yra (tėra) kaip priedas vyrų reikaluose, patrauklus mainų objektas arba akstinas dramatiškam siužetui išrutulioti: dažnai ji turi mirti tam, kad įkvėptų pagrindinį herojų kerštui arba sutvirtintų vyrų draugystę, arba, pasitelkiant Aistės Račaitytės ir Mantės Valiūnaitės formuluotę, kad „būtų sustiprinta jo [vyro] galia ir autoritetas“. Tiesa, ji taip pat ištikima partnerė, savarankiška, sumani, drąsi gelbėtoja, o pagrindinis herojus su ja visad švelnus ir dėmesingas („Ulzana“, 1974; „Skautas“, 1983; „Severino“, 1978).
Pabaiga
DEFA filmai apie indėnus su Gojko Mitićiumi paliko gilų įspūdį žiūrovams abipus „nailono uždangos“, atspindėdami Šaltojo karo politinę konjunktūrą ir prisidėdami prie „indėnentuziastų“ sąjūdžio Europoje. Šie filmai, nors ir turintys ideologinių akcentų, atkreipė dėmesį į čiabuvių kovą už savo žemę ir laisvę, o G. Mitićius tapo herojumi, įkūnijusiu idealizuotą indėnų vadą.
tags: #laukiniai #pietų #žvėrys #filmas #paaiškinimas