Laida Verslo Sriuba: Nuo Koldūninės Marcinkonyse iki Kosmoso Užkariavimo
Keliaujant po mažesnius Lietuvos miestelius, vis labiau stebina jų kokybė ir atsidarančios naujos vietos. Lietuviai tampa vis išrankesni, o verslininkai tai supranta. Šiandien panagrinėsime, kaip netikėtos verslo idėjos ir verslumas gali atsirasti net ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, ir kaip svarbu ne tik turėti gerą idėją, bet ir ją tinkamai įgyvendinti.
Koldūninė Marcinkonyse: Sėkmės Istorija Dzūkijos Gilumoje
Nudžiugau, kai ėmiau ruoštis kelionei po Varėnos apylinkes. Ieškodamas naujų vietų, atradau koldūninę, kuri visai niekur nesireklamuoja, bet sulaukia didžiulių srautų valgytojų. Tai net ne pačiame Varėnos centre, o gerokai pavažiavus nuo miesto, viename didžiausių mūsų šalies kaimų - miškų apsuptuose Marcinkonyse.
„Jeigu važiuosi savaitgalį, gali tekti laukti ilgoje eilėje. Ta koldūninė tapo Varėnos šių metų sensacija“, - įspėjo bičiuliai. Azartas pamatyti, paragauti ir įvertinti tik sustiprėjo. Nenorėdamas stovėti eilėje, nuvykau ten darbo dieną - ketvirtadienį popiet.
"Pamislyk ir Užeik": Nuo Vilniaus Iki Marcinkonių
„Pamislyk ir užeik“ - taip vadinasi naujasis restoranėlis, stovintis pagrindinėje Marcinkonių gatvėje. Labai ramioje ir vaizdingoje, kaip iš pasakos. Tai irgi prideda įspūdžio keliaujant į valgymo vietą.
„Nusibodo gyventi Vilniuje, norėjosi pabėgti į gamtą, įsikurti ten, kur ramybė, grynas oras, nėra kamščių keliuose, ten, kur galima gyventi neskubant“, - taip savo apsisprendimą pabėgti iš miesto, kuriame gyveno visą gyvenimą, aiškina dvi buvusios vilnietės Sigita ir Ramunė. Prieš trejus metus draugės pamojavo sostinei ir, pardavusios ten turėtus namus, įsigijo svajonių sodybą Marcinkonyse.
Taip pat skaitykite: Kaip pradėti laidos verslą
„Ten 8 metus niekas negyveno - vonios įrengtos nebuvo, vandens nebuvo, daug ko trūko, todėl mums reikėjo gerokai pasistengti ir viską pačioms, savo rankomis sutvarkyti. Nusipirkome benzo pjūklą, trimerį, laužtuvą - neišsigandome, kad bus daug darbo. Į priekį mus veda svajonė turėti gražią vietą nuostabiame kaime“, - aiškina moterys.
Pirmieji Žingsniai Versle: Nuo Grybukų Iki Virtinių
Koldūninė - ne pirmas Sigitos ir Ramunės verslas. Persikėlusios į Dzūkiją, iš pradžių jos ėmė kepti meduolinius grybukus ir pardavinėti juos internetu. Šių elegantiškų damų kepti grybukai, supakuoti stiklainiuose su lipduku, paženklintu „Nupjauk grybą“ logotipu, ėmė keliauti po visą Lietuvą. O jos pajautė, kad, jeigu verslauji iš širdies, jeigu į tai, ką darai, įdedi meilės - gerai pavyksta. „Labai sėkmingas verslas išėjo, pačios nesitikėjome“, - sako Marcinkonių naujakurės.
Kepti grybukų jos nenustojo iki šios dienos, net jeigu ir norėtų - negalėtų. Gerbėjų, pastovių pirkėjų turi tiek daug, kad šie tikrai to neleistų. Bet Sigita ir Ramunė panoro auginti verslą ir kaip nors plėstis, pradėti gaminti dar kažką. Tokio, ką visi mėgtų, bet būtų per daug nesudėtinga ruošti.
Koldūnų gamyba prasidėjo nuo virtinių su mėlynėmis, kuriuos mes Lietuvoje esame pripratę vadinti „šaltanosiais“. Nostalgiškas, daug kam vaikystę primenantis patiekalas, kurio šiaip jau restoranuose negausi, net ir parduotuvėse būtų sudėtinga rasti. Kaimo gyventojomis tapusios vilnietės Marcinkonių apylinkėse ir visur aplink Varėną iškabino skelbimus, kad pagal išankstinį užsakymą gali paruošti žmonėms aukščiausios kokybės „šaltanosių“.
Tik to ir reikėjo. Skelbimai suveikė akimirksniu, užsakymai pasipylė vienas po kito. Tokiu greičiu, kad Sigita ir Ramunė net pačios nepajuto, kaip nėrė į naują verslą. Reikia pabrėžti - greitai augantį verslą. Vėliau mėlynės miškuose baigėsi, o jos klijuoti virtinius taip įprato, kad reikėjo sugalvoti naują įdarą. Sugalvojo, kad tai bus grybai. Varėnos apylinkių auksas ir pasididžiavimas. Pirkėjai-užsakovai toliau graibstė tai, ką moterys suklijuodavo. Reikėtų patikslinti - su kiekvienu mėnesiu, su kiekviena savaite užsakymų kiekis tik augo ir augo.
Taip pat skaitykite: Vilniaus ir Kauno pietų gidai
Nuo Užsakymų Iki Koldūninės Atidarymo
Tai buvo 2024-ųjų pavasaris-vasara, paskui ruduo. Moterys suprato, kad tik išsinešimui klijuoti virtinius - per mažai, teks Marcinkonyse atidaryti koldūninę. Atėjo 2025-ųjų vasara ir jų projektas prasidėjo. Sigita ir Ramunė įsirengė virtuvę, nusipirko staliukus, kėdes, gražius indus ir atidarė restoranėlį, kuriame nėra didelio ir plataus meniu.
Jos kasdien pagamina kokią nors sriubą, o visa kita - virtiniai ir koldūnai. „Darome su grybais, su mėsa, su sūriais, su varške, su uogomis. Viską pačios klijuojame, pačios verdame, pačios aptarnaujame“, - pristato savo verslą moterys. Ir prideda, kad grybai, kuriuos deda į virtinius, ir uogos - tai jų rinktos gėrybės. Rytais, dar prieš atidarydamos restoranėlį, jos eina grybauti ir uogauti. „Tai ne darbas, o malonumas“, - sako.
Negailestingas Skonis ir Kokybė
Varėnos apylinkėse Sigitos ir Ramunės koldūnai pagarsėjo ne tik kokybe bei skoniu, bet ir tuo, kad jos, anot čia dažnai užsukančių varėniškių, - negailikės. Deda daug įdaro, daugiau nei įprasta kitose viešojo maitinimo įstaigose. „Mes pastoviai tai girdime, žmonės stebisi, kad grybų ir mėsos nepagailėta. Tiesiog gaminame kaip sau, kaip namuose, o namuose juk niekas negaili“, - juokiasi restorano šeimininkės.
Koldūninės šeimininkės supranta, kad, jeigu jų populiarumas ir toliau taip augs, teks į pagalbą kviesti šeimos narius, draugus, o gal jau ir priiminėti papildomus darbuotojus. Tačiau viena iš jų virtuvėje žada suktis visada. „Norisi išlaikyti tą kokybę, juk klientai reiklūs, jie tikisi visada gauti tokį patį skonį, tokį patį kiekį įdaro, todėl dirbame be atostogų“, - aiškina Ramunė.
Šią naują vietą nufilmavau ir savo vasaros sezonui skirtai laidai „Orijaus atostogos Lietuvoje“, epizode su komiku Marku Žukausku Varėnoje. Garsiam vyrui koldūninė taip patiko, kad žadėjo pavalgyti atsivežti savo draugus.
Taip pat skaitykite: Apie „Mokslo sriubą“
Verslas Kaip Stebuklas: Nuo Idėjos Iki Realizacijos
Žvelgiant kiek šiuolaikiškiau, verslininką galėtume laikyti „stebukladariu“. O „stebuklinguoju“ akmeniu galėtume įvardinti verslo idėją, produkto koncepciją ar marketingo inovaciją. Verslininkas paima akmenį, prideda tam tikrų ingredientų (verslo įgyvendinimui reikalingų priemonių), pritraukia žmones, paskatina juos dirbti kartu ir taip sukuria savo „stebuklingą“ paslaugą ar produktą.
Bet tai tik istorijos pradžia. Vėliau verslininko tikslas nebėra vien sriubos gaminimas. Verslininkas imasi kurti restoraną, arba dar geriau - restoranų tinklą. Tam, jog „stebuklingosios“ sriubos gamybos procesas būtų išplėstas ir taptų lengvesnis, o galiausiai nebereikalautų tiesioginio „stebuklingojo“ patiekalo receptūros sumanytojo įsikišimo. Bėgant laikui, kompanija vystysis, sriubos kokybė gerės, asortimentas plėsis, o į restoranų meniu bus įtraukti ir nauji patiekalai.
Akmuo ir Jo Stebuklingosios Savybės
Teoriškai akmeniu ir jo stebuklingosiomis savybėmis yra laikoma pati verslo idėja, apie kurią ir sukasi visas verslininkų ir investitorių dėmesys. Bet praktikoje tikroji akmens reikšmė pasireiškia tuo, kaip verslininkas, panaudodamas akmenį, sugeba sukaupti pakankamai entuziazmo, surinkti reikalingą kapitalą ir priversti kitus žmones dirbti vardan jo verslo idėjos. Tai gali būti produktas ar paslauga, bet jei jų idėja praktiškai yra realizuojama netinkamai ar pasyviai, iš to bus labai mažai naudos.
Šiais laikais daugelis verslo iniciatyvų - daugiausia pasireiškiančių internetinėje erdvėje - savo kapitalą pradeda kaupti tiesiog vien savo akmeniui. Kitaip tariant, kapitalas yra skiriamas pačiai idėjai, o ne jos įgyvendinimui. Tiesą sakant, ir toks kelias jiems greičiausiai padeda nemenkai pasipelnyti ir patenkina verslo investitorius. Bet tokie „verslininkai“ nekuria verslo, nekuria realių savo kompanijų. Jie tampa tiesiog didžiųjų kompanijų samdiniais.
Maža to, tokiu atveju jų stebuklingieji akmenys - produkcijos idėjos - yra dažnai tiesiog nurašomi ir pamirštami. Kita vertus, galima pamanyti, jog tai nėra taip ir blogai: verslininkai tokiu būdu paprasčiausiai mokosi. Jie mėgina kurti savo kompanijas, suvokia, kaip tai yra nelengva, ir galiausiai patiki savo verslo idėją didesnėms kompanijoms, kurios jau žino, kaip iš stebuklingojo akmens sukurti didžiausią įmanomą vertę.
Daugelis šių „verslininkų“ išvaisto laiką ir pinigus, patys taip niekada ir nesukurdami realaus produkto. Tiesą sakant, buvimas tokiais „verslininkais“ pačiai ekonomikai ir rinkos gyvybingumui atneša mažai naudos. Besidubliuojančios verslo idėjos ir nesugebėjimas jų tikslingai išvystyti tikrai neprisideda prie rinkos konkurencingumo didinimo ir pačių paslaugų bei prekių kokybės gerinimo.
Reikšmės Akcentavimas: Idėja ar Įgyvendinimas?
Ir problema čia tiesiog ta, jog verslo pasaulyje yra pernelyg sureikšminama nuosavo verslo, savarankiškos verslo idėjos - stebuklingojo akmens - svarba. Tai reiškia, jog dauguma universitetus baigusių jaunuolių mėgina pradėti savo verslą, nors žymiai naudingiau būtų, jei jie tiesiog įsilietų į jau esančių ir sparčiai augančių kompanijų veiklą. Taip galėtų būtų atskleistas ir jų talentas bei užtikrintas motyvuotumas.
Tikrieji stebukladariai yra žmonės, kurie realizuoja ir vysto idėjas ar kuria sėkmingas kompanijas, bei visi tie, kurie šiose kompanijose dirba, galiausiai pagamindami ir klientui patiekdami savo stebuklingąją sriubą.
Verslo Pietūs: Daugiau Nei Tik Maistas
Tuo įsitikinusi „Vanille Lounge“ vadovė Živilė Norkevičiūtė. „Šiandien įprasta verslo pietumis vadinti bet ką, kur tiekiamas maistas ir apeliuojama į aukštesnę jo kokybę bei kainą. Iš tikrųjų verslo pietūs prasideda nuo verslo pietų etiketo išmanymo. Visų pirma, skiriasi pietų trukmė. Verslo pietūs paprastai tęsiasi 1,5 valandos, o dienos pietums žmonės užbėga vos 40 minučių, todėl jie tokiai vietai turės kur kas mažiau pretenzijų“, - sako Ž. Norkevičiūtė.
Kuo ilgiau pietauja verslo klientai, tuo daugiau dėmesio skiria supančiai aplinkai. „Verslo pietų metu dažnas nori ne tik sutvirtinti ryšius su kolega, bet ir pailsėti. Todėl aplinka turi būti jauki ir švari, ausis turi pasiekti atpalaiduojanti muzika, neblaškyti aplinkiniai garsai ar kvapai. Čia daug dėmesio skiriamas ir personalui - jis turi būti dėmesingas, bet ne įkyrus. Blogiausia, kas gali nutikti - jei padavėjas mėgintų jus pertraukti pačiame pokalbio įkarštyje“, - pasakojo Živilė.
Kokybė, Kiekis ir Lankstumas
Maisto kiekis ir kokybė - dar vienas rodiklis, pagal kurį galima spręsti, ar pietaujama verslo klasės restorane, ar tik taip pavadintame. „Einame pietauti, kad pasisotintume, bet ne persivalgytume. Dažniausiai pietums renkamasi sriuba ir antrasis patiekalas, tad natūralu, kad suvalgius sriubos turėtų likti vietos kitam patiekalui. Sriubos perteklius - valgyklinių pietų bruožas. Vakarykštis maistas neturėtų būti tiekiamas jokiame save gerbiančiame restorane. Čia pat turi būti gaminami padažai, kepama duona ar bandelės, vietoje auginami prieskoniai bei daržovės yra tai, kas restoranui suteikia išskirtinumo“, - dėstė restorano vadovė.
Anot jos, lankstus požiūris į klientų poreikius - dar vienas aukštesnės klasės pietų požymis. „Kuo toliau, tuo dažniau pietauti atvyksta ir labai specifinių poreikių turintys žmonės. Vieni netoleruoja glitimo, antri laikosi dietos, dar kiti nevalgo mėsos ar kiaušinių, todėl labai svarbu įsiklausyti į jų poreikius. Visai neseniai ir patys padidinome dienos pietų patiekalų skaičių nuo 3 iki 5, kad visi turėtų iš ko rinktis“, - kalbėjo Ž. Norkevičiūtė.
Taip pat nemažai lemia ir nematomi dalykai. „Verslo pietų atvykęs žmogus turėtų iš karto rasti stiklinę vandens gomuriui suvilgyti bei paruoštus stalo įrankius. Pastabesni gali atkreipti dėmesį į tai, kad įrankius padavėjai dėlioja užsidėję baltas pirštinaites. Verslo klasės restorane darbuotojų apranga neturi būti išskirtinė, svarbiausia - švari ir tvarkinga“, - pasakojo žinovė.
Restorano vadovė pamėgusiems dalykinius pietus taip pat pataria neskubėti užsisakinėti maisto, kuris byra, tęžta ar dėl kitų priežasčių gal būti sunkiai valgomas.
Maisto Pateikimo Istorija: Nuo Civilizacijos Ištakų Iki Šių Dienų
Norėdami suprasti, iš kur kilo toks patiekalų grupavimas ir būtent tokie pavadinimai, mums teks nusikelti laiku toli į praeitį, o kad nepasirodytų per maža, šoktelkime atgal iki pat civilizacijos ištakų, iki pirmykščių bendruomenių. Jau pats terminas „bendruomenė“ rodo, kad gyvenimas vyko kartu, draugėje. Maisto dalijimasis prie bendro stalo turėjo svarbią simbolinę reikšmę.
Kai Kurie Tapo Svarbesni
Toks bendras maisto dalijimasis išliko ir viduramžiais, tačiau kai kas pasikeitė iš esmės. Per puotas stalai tebelūždavo nuo vaišių, tačiau tame stalo gale, kur sėdėdavo kunigaikštis ir kilmingieji, buvo kraunami kokybiškesni, šviežesni, ištaigingesni patiekalai, ir kuo žemesnis buvo valgytojo rangas, tuo paprastesnius valgius jam pateikdavo. Kunigaikštis ar karalius taip pat turėjo ir papildomų privilegijų, tokių kaip medžiagine staltiese užtiestas stalas, brangesni indai, geresnis apšvietimas.
Maistas puotose būdavo pateikiamas dubenyse dideliais gabalais, o vietoj individualių dubenėlių pateikdavo stačiakampes kelių dienų senumo duonos riekes. Kiekvienas galėjo savo peiliu atsipjauti gabalėlį, pasmeigti jį ir padėti ant „dubenėlio“, iš jo jau būdavo valgoma pirštais. Kilmingiausias puotos dalyvis turėjo savo nuosavą maisto pjaustytoją.
Valgiai nebuvo patiekiami visi iš karto. Iš pradžių atnešdavo lengvesnius patiekalus, užkandžius, sriubas, vėliau dubenis nurinkdavo ir duodavo kitus. Per pertraukėles tarp patiekalų svečiai galėjo mėgautis vaidinimais, juokdarių ar žonglierių pasirodymais, kad galėtų atsipalaiduoti po sunkių valgymo darbų ir moraliai pasiruošti kitai patiekalų „bangai“.
Prancūziškasis Serviravimas: Menas Ant Stalo
XVII-XVIII amžiais Europoje toks viduramžiškas maisto pateikimas palengva keitėsi, tobulėjo ir pagaliau išsivystė į tai, ką mes dabar vadiname „prancūziškuoju serviravimu“ (pranc. service a la francaise). Duonos dubenėlius pakeitė stalo porcelianas, pirštus - sidabriniai valgymo įrankiai, o pati puota virto meno kūriniu, jį galėtume palyginti nebent su kruopščiai surežisuotu vaidinimu ar operos atlikimu.
Ji turėjo uvertiūrą, jos įtampa palaipsniui augo, kol pasiekdavo kulminaciją, o pabaigoje - atsipalaiduoti ir nusiraminti skirtas epilogas. Gerai paruošta puota turėjo džiuginti ne tik maisto skonių ar spalvų įvairove, bet taip pat įvairiomis tekstūromis ar temperatūros kontrastais. Dažnas patiekalas buvo meno kūrinys savaime, tačiau jis turėjo būti gražiai įkomponuotas į bendrą visumą, kad neužgožtų kitų.
Prancūziškojo serviravimo esmė yra ta, kad visas maistas, kaip ir viduramžiais, sukraunamas ant stalo iš karto didelėse lėkštėse ir svečiai gali pasirinkti, ką, kiek ir iš kokios lėkštės įsidėti į savąją. Kad maistas neatvėstų pirma laiko, jis būdavo sudedamas ant didelių sidabrinių indų, pilnų karšto vandens.
Puotos Uvertiūra
Gera puota, kaip ir gera opera, prasidėdavo nuo uvertiūros. Ant dviem staltiesėmis padengto stalo būdavo pateikiama bent pora rūšių sriubų ir priedų prie jų, o jas nuėmus, dedami relevés, arba „patiekalai, keičiantys kitus “. Tai galėjo būti, tarkim, veršio kojos, paruoštos su velouté padažu, kepta žuvis, kepta aviena, kalakutiena. Tarp jų įterpiami entrées - įvadai į pagrindinį patiekalą, tarkim, veršienos pjausniai, virti liežuviai su drebučiais, pyragėliai su mėsa, plekšnių filė su kreminiu padažu ar virti unguriai. Jie buvo pateikiami mažesnėse lėkštėse.
Aplink, kur lieka vietos, įterpiami „hors d‘oeuvres“, arba užkandžiai, pažodžiui išvertus, esantys „greta pagrindinių veikalų“, čia žodis oeuvre turi tą pačią reikšmę kaip „raštai“ literatūroje ar „opus“ muzikoje. Užkandžiai galėjo būti, pavyzdžiui, nedidelė lėkštelė marinuotų alyvuogių, vieno kąsnio pyragėlių, marinuotų žuvų, virtų kiaušinių, austrių ar ridikėlių. Visa tai kartu buvo vadinama „premier service“, arba pirmuoju serviravimu.
Pagrindinis Akcentas ir Desertas
Prieš prasidedant antrajam serviravimui, visi indai nuo stalo buvo nurenkami ir nuimama viršutinė staltiesė. Stalo viduryje statomas pats įspūdingiausias, neretai architektūrinį statinį primenantis patiekalas, vadinamasis „piece de résistance“, t. y. patiekalas, verčiantis susilaikyti ir nepersivalgyti kitų valgių iš pradžių neparagavus šio. Kiti patiekalai ant stalo irgi būdavo dažniausiai dideli mėsos ar žuvų gabalai, ištaigingai papuošti ir patiekti ant gausiai dekoruotų pjedestalų.
Tarp jų mažesnėse lėkštelėse pasiūlydavo priedų - daržovių, salotų ir pan., taip pat ir saldžių ar saldžiarūgščių priedų, tokių kaip spanguolių drebučiai ar citrininis šerbetas. Vis dėlto pagrindinis akcentas buvo teikiamas mėsiškiems ar žuvies patiekalams.
Trečiojo serviravimo metu būdavo nuimama ir antroji staltiesė, o ant prabangaus poliruoto ąžuolo sidabriniuose padėkluose pateikiama tortų, pyragų, sūrių, ledų, kavos kremų ir panašių desertų. Pats žodis „desertas“ kilęs iš prancūziškojo „desservir“, reiškiančio „nuvalyti, nuimti patiekalus nuo stalo“.
Čia būdavo ir kompotų, tačiau jie šiek tiek skyrėsi nuo vandenyje virtų ir briaunotoje stiklinėje plaukiojančių džiovintų slyvų, obuolių ir razinų gabalėlių. Kompotu tais laikais buvo vadinamas patiekalas iš apvirtų vaisių ar uogų, užpiltų aromatingu cukraus sirupu ar medumi, neretai paskanintu vanile, cinamonu ar citrinų žievelėmis.
Trečiasis serviravimas buvo paskutinis, tačiau net ir po jo svečiams būdavo pasiūloma kavos, likerių, saldainių. Tai būdavo daroma netgi ne prie stalo, o visai kitame kambaryje (būdavo atskiri salonai vyrams ir moterims). Taip buvo elgiamasi, kad svečiai nesijaustų, kad iš karto po vaišių juos jau varo lauk, tačiau bent truputį etiketą išmanantys ponai ir ponios žinojo, jog būtent dabar buvo metas mandagiai padėkoti, atsisveikinti ir, sėdus į savąją karietą, traukti namo.
Be abejonės, jeigu kas norėjo, galėjo kimšti už abiejų žandų kiek tik lenda, tačiau tokio serviravimo esmė - pasirinkimas. Gali skanauti mažą gabalėlį to ar ano, kas šiuo metu atrodo viliojamai, ir lengvai užkandęs laukti kito serviravimo. Tikrai nebuvo tikimasi, jog svečiai paragaus kiekvieno patiekalo, o dažnai tai buvo net ir neįmanoma, nes, kaip ir viduramžiais, prieš garbingesnius ir kilmingesnius puotautojus būdavo statomi įmantresni, retesni ar tiesiog skanesni patiekalai, tad siekti tokių patiekalų kąsnelio iš kito stalo galo būdavo baisiai prasto išsiauklėjimo ar netgi įžūlumo požymis.
Bendruomenės Jausmo Praradimas
Didžiausia prancūziškojo serviravimo problema - kaip išsaugoti maistą, kad jis neatvėstų pirma laiko. Maždaug apie XIX a. antrąjį dešimtmetį metus rusų diplomatas grafas Aleksandras Kurakinas pasiūlė kitokį serviravimo būdą, kai maistas laikomas šiltai virtuvėje, ten pat supjaustomas ir prie stalo kiekvienam atnešamos jau paruoštos porcijos. Tada bet koks patiekalas būdavo patiekiamas karštas, tai buvo kur kas skaniau ir patogiau.
Šio serviravimo priešininkai tvirtino, jog šitaip pateikiant prarandamas tas bendruomenės jausmas, kuris dėl prancūziškojo serviravimo būdo buvo išlikęs nuo senovės. Nebeliko hierarchijos, pagal kurią kilmingesni gaudavo geresnius kąsnelius: naujuoju būdu pateikiant maistą, kiekvienas valgydavo tą patį. Jeigu užsimanydavai kurio nors patiekalo daugiau, naujasis serviravimas to neleisdavo. Ir, be abejo, nebeliko prasmės mokėti pjaustyti patiekalus prie stalo, šis menas palengva tapo atgyvena ir buvo užmirštas.
Kad ir kaip ten buvo, rusiškasis valgių tiekimo stilius įsigalėjo, ir jau XIX amžiaus pabaigoje patiekalai didesniuose restoranuose buvo pateikiami tik naujuoju, vadinamuoju rusiškuoju serviravimo būdu, arba service a la russe. Pirmasis patiekalas dažnai esti nedidelis, kąsnio dydžio „amuse-bouche“, arba burnos pamalonintojas, nedidelis kąsnelis kokio nors skanumyno, tarkim, skrudintų žąsų kepenėlių gabaliukas su permatomu abrikoso griežinėliu, ar žirnių sriuba su šafranu paskanintomis morkomis, patiekta sriubos šaukšte. Toliau gali būti vaišinama užkandžiais, sriuba, žuvies patiekalu, specialiu patiekalu nuvalyti gomuriui, pagrindiniu paukštienos ar jautienos patiekalu ir taip toliau iki deserto su kava. Tokių patiekalų gali būti nuo šešių net iki keturiolikos ir kiekvieną iš jų atneša prie stalo padavėjas atskiroje lėkštėje.
Kaip prancūziškojo, arba trijų stalo dengimo būdų, serviravimo terminija atsirado viešojo maitinimo įstaigose, komunistinei visuomenei taip aršiai smerkiant visokius buržujus, kramtančius jerubes ir ananasus, irgi nesunkiai suvokiama.
Apie šeštąjį dešimtmetį buvo išleista viena didžiausių sovietinių kulinarinių knygų „Knyga apie skanų ir sveiką maistą“, ji pretendavo aprėpti praktiškai visas kulinarijos sritis ir kartu parodyti visiems, net ir nekenčiamiems kapitalistams, jog tarybinė kulinarija - pati kulinariškiausia pasaulyje. Deja, kaip tuo metu buvo įprasta, knyga buvo paimta sena, tik perdažyta, pakeistas pavadinimas, o visa tai pateikta kaip nauja: iš XIX a. vidurio Jelenos Molochovec parašytos knygos „Dovana jaunosioms šeimininkėms“ (ją, beje, tarpukario laikotarpiu išleido ir Lietuvoje, tik pavadino „Didžioji virėja“) buvo lengva ranka prikopijuota receptų, sukurti n…
Mokslo Sriuba: Žvilgsnis į Ekonomikos ir Mokslo Pažangą
TV laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva populiarinti mokslą visuomenėje.
„Mokslo sriubą“ galima ragauti kas antrą antradienį 20:15 val. per LRT Kultūros kanalą. „Mokslo sriuba“ kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. Patronažą šviesiai suteikia Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.