Kur yra geografinis pietų polius?
Žemė yra dinamiška planeta, kurios amžius siekia apie 4,5 milijardus metų, o jos geomagnetinis laukas egzistuoja bent 3 milijardus metų. Šis laukas turi didelę įtaką įvairiems procesams, įskaitant biosferos vystymąsi, ląstelių funkcionavimą, gyvūnų migraciją ir net žmogaus organizmą. Be to, geomagnetinis laukas yra būtinas navigacijai, vamzdynų ir elektros linijų darbui.
Pietų ašigalis yra piečiausias Žemės taškas.
Žemės magnetinio lauko istorija ir samprata
Iki Kolumbo laikų buvo manoma, kad kompasas rodo tikrąją šiaurę. Tačiau Kolumbui plaukiant į vakarus, buvo pastebėtas kompaso rodyklės nukrypimas nuo šiaurės, vadinamas magnetiniu nukrypimu. Pirmieji magnetinio lauko kitimai buvo pastebėti 1635 m., o XIX a. pradžioje pasirodė Žemės magnetizmo teorijos. Iš pradžių manyta, kad magnetiniai poliai sutampa su geografiniais, tačiau 1759 m. M. Lomonosovas iškėlė idėją apie magnetinio lauko nevienalytiškumą. Šiuolaikinėje sampratoje Žemės magnetinis laukas turi tris šaltinius, todėl yra skaidomas į tris dalis:
- Laukas, susikuriantis Žemės gelmėse, giliau nei 2000 km gylyje, kuris lėtai kinta (dešimčių metų masteliu).
- Įmagnetinimas iki 75 km gylio, kuris yra beveik pastovus.
- Laukai, kurie gali pakisti akimirksniu.
Magnetinio lauko dipolinė dalis sudaro 90%. Išskiriami du magnetinio lauko poliai: taškas, į kurį susitelkia kompaso rodyklės, ir taškas, kuriame magneto ašis kerta Žemės paviršių.
Magnetinio lauko kitimai ir inversijos
Magnetinio lauko intensyvumas nuolat kinta. Šiuo metu magnetinis šiaurės polius juda link Taimyro, nukeliaudamas per 2000 km. Prognozuojama, kad skirtumas tarp magnetinio ir geomagnetinio polių didės, o tai rodo, kad laukas vis labiau nukrypsta nuo grynai dipolinio. Spartus kitimas gali lemti, kad po 2,5 tūkst. metų abi energijos susilygins. Dipolio energija taip pat mažėja.
Taip pat skaitykite: Kelionė prie Titikakos ežero
Žemės istorijoje yra stebėtos magnetinio lauko inversijos ir ekskursai. Inversija - tai magnetinio lauko polių pasikeitimas vietomis, o ekskursas - laikinas magnetinio lauko krypties pasikeitimas. Paskutinė inversija buvo prieš 780 tūkst. metų, o ekskursas - prieš 40 tūkst. metų.
Uolienos įsimagnetina priklausomai nuo aktyvaus lauko krypties. Pasikeitus magnetinio lauko krypčiai, įsimagnetinimas nepasikeičia. Pagal nuosėdinių uolienų įmagnetinimą nustatomas magnetinio lauko dydis praeityje.
Pietų Atlanto anomalija
Regionas, kuris šiuo metu labiausiai neramina mokslininkus, yra vadinamas Pietų Atlanto anomalija - tai didžiulis regionas nuo Čilės iki Zimbabvės. Magnetinis laukas šiame regione yra toks silpnas, kad į jį pavojinga patekti Žemės palydovams - nes papildoma spinduliuotė galėtų sutrikdyti jų elektroniką.
Mokslininkai ieško veiksmų, kurie pasikartoja anomalijose - nes tai vyksta šiandien ir sukelia Pietų Atlanto anomaliją. Yra įrodymų, kad tai jau vyko anksčiau ir tai padeda kontekstualizuoti esamus magnetinio lauko pokyčius.
Artefaktai atskleidė, kad Pietų Atlanto anomalija nėra vienintelis toks fenomenas visoje žmonijos istorijoje. Panašūs svyravimai vyko 400-450, 700-750, 1225-1550 m. - o tai įrodo, jog Pietų Atlanto anomalija nėra tik geografinis atsitiktinumas.
Taip pat skaitykite: Pusrutulių riba: ką reikia žinoti
Buvo manoma, kad dabartinį Žemės magnetinio lauko silpnėjimą, kuris vyksta bent jau 160 metų, sukelia didelis, tankus uolienų rezervuaras, vadinamas „African Large Low Shear Velocity Province“, kuris yra apie 2900 km. po Afrikos žemynu.
Magnetinio lauko įtaka gyvybei ir technologijoms
Žemės magnetinis laukas apsaugo nuo Saulės vėjų ir kosminės radiacijos. Jei magnetinis laukas išnyktų arba susilpnėtų, tai galėtų turėti katastrofiškų pasekmių planetos biosferai. Galingi saulės radiacijos srautai įkaitintų viršutinius atmosferos sluoksnius ir sukeltų globalius klimato pasikeitimus. Kosminiai spinduliai sunaikintų viską, kas gyva, arba sukeltų mutacijas. Išeitų iš rikiuotės visi elektriniai, navigaciniai ir ryšių prietaisai bei palydovai, esantys orbitoje. Migruojantys gyvūnai prarastų sugebėjimą orientuotis.
Nors Žemės magnetiniai ašigaliai gali apsikeisti vietomis, praeityje Žemės istorijoje būta ir vienokių, ir kitokių įvykių eigos variantų, tačiau abiem atvejais jokio poveikio biologijai nepastebėta. Kita vertus, šiuolaikiškos navigacijos sistemos dažnai sukalibruotos pagal magnetinio šiaurės ašigalio poziciją, o ašigaliui dreifuojant tas sistemas tenka perkalibruoti.
Šiaurės pašvaistės ir Saulės aktyvumas
Šiaurės pašvaistės yra vienas iš įspūdingiausių gamtos reiškinių. Jos susidaro, kai įelektrintos dalelės iš Saulės pasiekia Žemės atmosferą ir sąveikauja su atmosferos atomais ir molekulėmis. Šiaurės pašvaistės dažniausiai stebimos aplink magnetinius polius.
Ilgą laiką buvo turėta tik netiesioginių duomenų apie tai, kad šiaurės pašvaistės susiję su Saule. Nustatytas maždaug 11 m. Saulės aktyvumo ciklas. Dabar žinoma apie vandenilio debesis, po sprogimų Saulėje, dideliu greičiu atskriejančius link Žemės.
Taip pat skaitykite: Kepimo folijos pusės pasirinkimas
Šiaurės ašigalio judėjimas
Magnetinis šiaurės ašigalis iš savo ankstesnės pastovios vietos Kanados arktinėje dalyje jau kurį laiką juda link Sibiro - pastaruosius du dešimtmečius šis judėjimas vyksta maždaug 55 kilometrų per metus greičiu. Mokslininkai naują Pasaulinį magnetinį modelį publikuoja kas penkerius metus, tad šis 2020 m. modelis nebuvo netikėtas. Bet 2019 m. vasarį dėl neįprastai greito magnetinio šiaurės ašigalio judėjimo teko anksčiau numatyto laiko publikuoti išankstinę modelio versiją.
Naujuosiuose žemėlapiuose šiaurės ašigalio vieta užfiksuota į rytus nuo nulinio meridiano - ribos, kuri buvo kirsta 2019 m. rugsėjį.
tags: #kur #yra #geografinis #pietų #polius