Pietų ašigalis: istorija, geografija ir tyrinėjimai
Įvadas
Pietų ašigalis - piečiausias Žemės rutulio taškas, esantis Antarktidoje. Tai vieta, kuri ilgą laiką traukė keliautojus ir tyrinėtojus. Šiame straipsnyje aptarsime Pietų ašigalio geografiją, klimato ypatumus, svarbiausius istorinius įvykius ir ekspedicijas, kurios pasiekė šį atšiaurų regioną.
Pietų ašigalio geografija ir klimatas
Pietų ašigalis yra vienas iš dviejų taškų, kuriuose Žemės sukimosi ašis kertasi su planetos paviršiumi. Jis yra Antarktidoje, Poliarinėje plynaukštėje, maždaug 2804 metrų aukštyje virš jūros lygio. Vidutinė metinė temperatūra čia siekia -48,9 °C. Aukščiausia užfiksuota temperatūra yra -14,7 °C, o žemiausia - -74,3 °C. Žiemos metu (nuo kovo iki rugsėjo) Pietų ašigalyje visiškai nešviečia Saulė.
Antarktida, kurioje yra Pietų ašigalis, yra penktasis pagal plotą žemynas, užimantis 13 979 000 km² plotą (įskaitant šelfinius ledynus ir prie jų prisišliejusias salas). Žemyną supa Pietų vandenynas, kuris apima Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų sektorius. Antarktida nuo Pietų Amerikos yra atskirta 990 km pločio Drake'o sąsiaurio. Atstumas iki Naujosios Zelandijos yra 2000 km, iki Australijos - 3200 km, o iki Afrikos - 4000 km. Krantai daugiausia statūs ledo skardžiai ir šelfiniai ledynai. Didelis Antarktidos pusiasalis ištįsęs link Pietų Amerikos, jame yra šiauriausia Antarktidos vieta - Prime Heado kyšulys (63° 12′ 48′′ pietų platumos).
Pietų ašigalio atradimas ir pirmosios ekspedicijos
XX a. pradžioje prasidėjo tikras arktinių ir antarktinių ekspedicijų bumas. Kai 1820 m. buvo atrastas piečiausias ir paskutinis planetos žemynas - Antarktida, įvairių pasaulio šalių keliautojų svajone tapo pasiekti šioje ledynų sukaustytoje žemėje esantį Pietų ašigalį. Pirmasis žygis Pietų ašigalio link įvyko 1902 m., kai Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono ir Edvardo Adriano Vilsono ekspedicija nuėjo didelį kelią, tačiau dėl sunkių sąlygų ir maisto trūkumo turėjo grįžti.
Roaldo Amundseno ekspedicija
Lygiai prieš šimtą metų, 1911 m. gruodžio 14 d., 39-erių metų norvegų tyrinėtojo Roaldo Amundseno vadovaujama geografinė ekspedicija, sudaryta iš penkių vyrų, pirmą kartą žmonijos istorijoje pasiekė Pietų ašigalį. R. Amundsenas planavo žygį į šiaurę, tačiau pasiruošimą jam nutraukė žinia, jog šiaurėje jau pabuvojo Robertas Peary‘is. Tai pakeitė ne R. Amundseno planus, o kelionės kryptį - jis ėmė ruoštis ekspedicijai į Pietų ašigalį.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Norvegų ekspedicija beveik penkiomis savaitėmis aplenkė tuo pat metu Pietų ašigalio siekusią britų komandą „Terra Nova Expedition“, kuriai vadovavo Robertas Falconas Scottas. Paradoksalu, tačiau laivų savininko sūnus R. Amundsenas planavo tyrinėti ne Antarktidą, o Arktį ir pasiekti Šiaurės ašigalį. Norvegas planavo ilgalaikį dreifavimą ledo sukaustytu poliarinių tyrinėjimų laivu „Fram“ ir jau buvo pradėjęs ieškoti finansinių rėmėjų. Tačiau nerimaudamas, kad rėmėjų ir palaikančiųjų gretų nepraretintų būgštavimai dėl didžiulio atstumo, R. Amundsenas savo ekspedicijos krypties pakeitimą išlaikė paslaptyje.
Pirmąją žmonijos istorijoje antarktinę stotį, pavadinimu „Framheim“, R. Amundseno komanda įrengė Banginių įlankoje (angl. - „Bay of Whales“), Rosso šelfiniame ledyne. Po ištisų mėnesių ruošimosi, sandėlių įrenginėjimo ir kelių nevykusių startų R. Amundsenas su bendražygiais Pietų ašigalio link pajudėjo 1911 m. Keliaudami savojo tikslo link, žygeiviai atrado Axelio Heibergo ledyną, kuris jiems atvėrė kelią į poliarinį plokščiakalnį bei, žinoma, į Pietų ašigalį. Ekspedicijos sėkmę nulėmė tai, kad jos nariai puikiai šliuožė slidėmis ir naudojosi šunų kinkiniais.
R. Amundsenas į kelionę iš Norvegijos į Antarktidą leidosi laivu „Fram“. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys. Pasiekę Antarktidą norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą su biblioteka (80 knygų) ir sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas ir kiti produktai. Kelionėje pirmyn, o ypač - atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis.
1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę, tačiau netrukus temperatūra ėmė kristi iki -56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą. Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą - sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos. Galiausiai R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą. Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8-9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui.
R. Amundsenas su bendražygiais pasuko į bazinę stovyklą. Jie judėjo greitai ir sėkmingai - pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo. R. Amundsenas grįžo į tėvynę ir tapo Norvegijos nacionaliniu didvyriu.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Roberto Falcono Scotto ekspedicija
Britų ekspedicijos vadovas R. Skotas (1868-1912) nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės, tačiau Antarktidoje rogės ėmė gesti, o labiausiai Arkties išbandymų neatlaikė jų transmisijos. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys.
1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą, per kurią neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra - arkliais, trečia - motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė - nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.
1912 m. sausio 17 d. R. Skotas su trimis bendražygiais atvyko į ašigalį, tačiau rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Du keliautojai įkrito į prarają leduose, vienas patyrė rimtą galvos traumą. Kitam poliarininkui smarkiai susižeidė kojas. Labai pablogėjo orų sąlygos, todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentė nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė. Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. R. Skotas dienoraštyje buvo įrašęs: „Dėl Dievo, neapleiskite mūsų artimųjų.“ Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“
Kiti svarbūs įvykiai Pietų ašigalyje
- 1929 m. lapkričio 29 d. Richardas Byrdas (Jungtinės Amerikos Valstijos) perskrido Pietų ašigalį lėktuvu.
- 1957 m. Pietų ašigalyje įsteigta Amundseno-Scotto stotis (Jungtinės Amerikos Valstijos).
- 1980 m. gruodžio 4 d. Pietų ašigalį kirto britų Transglobalinė ekspedicija (1979-82 m. laivais, automobiliais ir sniegaeigiais keliavo aplink Pasaulį palei Grinvičo dienovidinį).
- 1989 m. sausio 17 d. ašigalį sausuma (slidėmis) pasiekė pirmosios moterys - Victoria Murden ir Shirley Metz (Jungtinės Amerikos Valstijos).
- 1989 m. gruodžio 11 d. - tarptautinė ekspedicija Trans-Antarctica (1989-90 m. per 220 d.).
Pietų magnetinis polius
Pietų magnetinis polius yra taškas Žemės pietų pusrutulyje, kuriame magnetinio lauko linijos yra nukreiptos statmenai Žemės paviršiui. Skirtingai nuo geografinio Pietų ašigalio, magnetinis polius nėra fiksuotas ir nuolat keičia savo padėtį.
Pietų ašigalio gyventojai
Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Pietų ašigalyje nuolat gyvena tik mokslininkai ir aptarnaujantis personalas, dirbantys Amundseno-Scotto stotyje.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Nemo taškas: toliausia vieta nuo sausumos
Įsivaizduokite, kad staiga prieš jus iššoka mitinė būtybė ir per akimirką perkelia jus į atokiausią planetos tašką - Nemo taškas, žymintis tolimiausią atstumą, kurį galima nusigauti nuo sausumos. Jis yra Ramiajame vandenyne, tarp Antarktidos, Pietų Amerikos ir Tasmanijos (koordinatės - 48°52.6′ pietų platumos ir 123°23.6′ vakarų ilgumos). Nuo artimiausių salų Nemo taškas yra nutolęs net per 2 688 km. Dėl šio taško geografinės padėties valstybių atžvilgiu, laivai čia praplaukia itin retai. Būtent į Nemo tašką dažnai nukreipiami į Žemę sugrįžtantys erdvėlaiviai ir palydovai. Vandenynų srovės Nemo taško nemėgsta, todėl ten atnešama nedaug naudingųjų medžiagų, nėra augalų ir gyvūnų.
tags: #pietu #asigalis #kas #tai