Kristaus – Gyvybės Duona: Giluminis Aiškinimas
Įvadas
Šventasis Raštas krikščionims yra ne tik apreiškimo šaltinis, tikėjimo pagrindas, bet ir būtinas moralės atramos taškas. Tačiau šiandieniniam žmogui būdingas itin ryškus bruožas - instinktyviai atmesti normas, įpareigojimus ir įsakymus, o neribotos laisvės troškimas laikomas esminiu veiksniu pilnutinei ir tikrai laimei pasiekti. Be to, bibliniai raštai sukurti mažiausiai prieš tūkstantis devynis šimtus metų, kuomet gyvenimo sąlygos labai skyrėsi nuo šiandieninių, todėl kyla klausimas, ar juose įmanoma rasti atsakymų į dabartines problemas. Šiame straipsnyje nagrinėsime Kristaus, kaip gyvybės duonos, sampratą, remdamiesi Šventojo Rašto aiškinimais ir teologinėmis įžvalgomis.
Moralės Apreiškimas ir Dievo Dovana
Visas apreiškimas - tai yra Dievo, kuris trokšta pasidaryti pažįstamas ir atverti visiems išganymo kelią, planas - krypsta į Kristų. Norint kalbėti apie „apreikštąją moralę“, būtina išsilaisvinti iš kai kurių dabartinių išankstinių sampratų. Moralė, nors ir nėra antraeilė, yra antroje vietoje. Pirmoje vietoje ir pamatinė yra Dievo iniciatyva, teologiškai išreiškiama dovanos sąvoka. Bibliniu požiūriu moralė šaknijasi pirmesnėje gyvybės, proto ir laisvos valios (sukūrimo) dovanoje, visiškai neužtarnautame pasiūlyme žmogui turėti ypatingą, artimą santykį su Dievu (sandoroje). Moralė pirmiausia yra ne žmogaus atsakas, bet Dievo plano ir Dievo dovanos apreiškimas. Kitaip tariant, moralė, Biblijos akimis, ateina po Dievo patirties, tiksliau po patirties, Dievo dovanojamos žmogui visiškai neužtarnautai. Tuo remiantis, pats Įstatymas, neatsiejamas sandoros proceso dėmuo, yra Dievo dovana. „Apreikštosios moralės“ sąvoka nėra nei klasikinė, nei įprasta. Vis dėlto ji išsitenka Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą horizonte. Biblijos Dievas apreiškia pirmiausia ne kodeksą, bet „save“ ir „savo valios slėpinį“.
Kristus - Kelias, Tiesa ir Gyvenimas
Pirmosios Sandoros šerdyje „kelias“ žymi ir išėjimą (pirmapradį išlaisvinimo įvykį), ir didaktinį turinį - Torą. Naujosios Sandoros šerdis yra Jėzaus žodžiai apie save: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tad jo asmenyje bei misijoje susitelkia visa Dievo išlaisvinamoji dinamika ir sykiu tam tikra prasme visa moralė, teologiškai suvokiama kaip Dievo dovana, tai yra kaip kelias, vedantis į amžinąjį gyvenimą, į visišką suartėjimą su Dievu. Čia išryškėja gilioji abiejų Testamentų vienybė. Todėl moralės srityje, lygiai kaip ir visose kitose, nevalia Senąjį ir Naująjį Testamentą vieną kitam priešpriešinti. Santykis tarp Dievo dovanos ir žmogaus atsako, tarp Dievo pirmesnio veikimo ir žmogaus užduoties Biblijai bei joje apreikštai moralei yra esminis. Be ką tik paminėto santykio biblinei moralei esmingai svarbūs dar du veiksniai. Jai nebūdingas rigoristinis moralizmas. Atleidimas nupuolusiam žmogui yra Dievo dovanos dalis.
Dieviškasis Sukūrimo Veiksmas ir Žmogaus Vieta Kūrinijoje
Kanoniniu požiūriu, dieviškas sukūrimo veiksmas bibliniame pasakojime yra pirmas. Tas pradinis sukūrimas apima viską - „dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Šitaip pasakoma, kad visa radosi nusprendus Dievui ir yra laisva Dievo Kūrėjo dovana. Kūrėjo savita dovana žmogui yra tai, kad Dievas jį sukūrė pagal savo paveikslą: „Padarykime žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Pasakojimo seka (Pr 1, 1-31) rodo, kad žmogus yra Dievo kuriamojo darbo tikslas. Pr 1, 26-28 žmogus apibūdinamas kaip Dievo atstovas ir būtent per jo sąsają su savo Kūrėju - neregimu ir be atvaizdo - šis įgalina savo kūrinį, žmogų. Biblijos dalis, kur daug kalbama apie Dievą Kūrėją, yra kai kurios psalmės, pavyzdžiui, 8, 19, 139, 145, 148. Psalmės liudija soteriologinį sukūrimo supratimą, nes jose regimas ryšys tarp Dievo veikimo per sukūrimą ir jo veikimo išganymo istorijoje. Jose patvirtinama Kūrėjo transcendencija ir preegzistencija: „Pirma negu kalnai užgimė ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi tas, kuris yra Dievas nuo amžių per amžius“ (Ps 90, 2). O pasaulis paženklintas laiko ir istorijos, pradžios ir pabaigos. Dievas nepriklauso pasauliui ir nėra pasaulio dalis. Kita vertus, pasaulis egzistuoja tik todėl, kad jį sukūrė Dievas, ir egzistuoja tik todėl, kad Dievas kiekvieną akimirką išlaiko jį egzistencijoje. Dievas pasirūpina kiekvieno savo kūrinio poreikiais: „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, - tu duodi jiems peno, kai reikia. Visata nėra uždara, pati save remianti visuma. Priešingai, žmonės drauge su visais kitais kūriniais nuolatos ir radikaliai priklauso nuo Kūrėjo. „Nuolatos kurdamas“ Dievas teikia jiems gyvybės jėgą ir išlaiko egzistencijoje. Iš to Dievo, kuris visa sukūrė ir išlaiko, Izraelis laukia pagalbos: „Mūsų pagalba varge yra Viešpats, kuris sukūrė dangų ir žemę“ (Ps 124, 8; plg. 121, 2). To Dievo galia neapsiriboja Izraeliu, bet aprėpia visą pasaulį, visas tautas: „Tebijo visa žemė Viešpaties, tegerbia jį visi pasaulio gyventojai“ (Ps 33, 8). Šlovinti Kūrėją kviečiama visa kūrinija - dangus ir žemė, saulė ir mėnulis, jūros pabaisos ir laukiniai žvėrys, jauni ir seni (Ps 148). Kūrėjas žmogui skyrė ypatingą vietą. Nepaisydamas žmogiškojo trapumo ir silpnumo, psalmininkas su nuostaba taria: „Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų“ (Ps 8, 6-7). „Garbė“ ir „didybė“ yra karaliaus atributai; jais žmogui paskiriama karališkoji padėtis Dievo kūrinijoje. Toks statusas priartina žmogų prie Dievo, savo ruožtu apibūdinamo „garbe“ ir „didybe“ (plg. Ps 29, 1; 104, 1), ir iškelia virš visos kitos kūrinijos. Būti Dievo kūriniu, būti viską gavusiam iš Dievo, iš esmės ir iš pagrindų būti Dievo dovana - štai pamatinis žmogaus egzistencijos ir todėl žmogaus elgesio duomuo. Toks ryšys su Dievu nėra koks nors antrinis ar laikinas žmogaus egzistencijos priedas, bet yra jos nuolatinis ir nepamainomas pamatas. Anot biblinio supratimo, niekas, kas egzistuoja, nekyla nei pats iš savęs, savotiškai pats save susikurdamas, nei iš atsitiktinumo, bet yra iš pagrindų nulemtas Dievo valios bei jo kuriamosios galios. Tas Dievas yra transcendentinis ir nėra pasaulio dalis. Tačiau pasaulis ir žmogus pasaulyje nėra be Dievo, jie radikaliai priklauso nuo Dievo. Žmogus negali pasaulio ir savęs paties teisingai ir realiai suprasti be Dievo, nepripažindamas tos radikalios priklausomybės nuo Dievo.
Pažinimas, Įžvelgimas ir Atsakomybė
Pažinimas ir įžvelgimas yra Dievo dovanos dalis. Dėl dovanotos laisvės žmogus pašauktas įžvelgti moralinius dalykus, pasirinkti, apsispręsti. Pr 3, 22, po Adomo nuodėmės ir nubaudimo, Dievas taria: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta.“ Šį tekstą sunku paaiškinti. Viena vertus, viskas rodo, kad ištara ironiška, nes žmogus, nepaisydamas draudimo, savavališkai tiesė ranką į vaisių ir nelaukė, kol Dievas jį dovanos tinkamu laiku. Kita vertus, viso pažinimo - taip reikėtų suprasti žodžius „gera ir pikta“ - medžio reikšmė neapsiriboja vien moraliniu aspektu, bet ir žymi geros ir negeros dalios, t. y. ateities ir likimo, pažinimą, aprėpiantį laiko valdymą, kuris išskirtinai priklauso Dievo kompetencijai. Žmogui patikėtas vadovavimas apima atsakomybę, pareigą tvarkyti ir administruoti. Žmogui taip pat tenka užduotis „kūrybiškai“ formuoti Dievo sukurtą pasaulį. Šią pareigą būtina vykdyti išmintingai ir geranoriškai, kaip pavyzdį priešais akis turint tai, kaip pats Dievas valdo savo kūriniją. Žmonės gali užkariauti gamtą ir tirti erdvės platybes. Nepaprasta mokslo ir technologijos pažanga mūsų laikais gali būti laikoma Kūrėjo žmonėms duotos užduoties įgyvendinimas, tačiau turi paisyti Kūrėjo nustatytų ribų. Kitaip Žemė virs išnaudojimo, galinčio suardyti trapią gamtos pusiausvyrą bei darną, vieta. Nors ir, be abejo, naivu tikėtis 8-ojoje psalmėje rasti dabartinių ekologinių krizių sprendimą, vis dėlto ji, suvokiama visame Izraelio išrutuliotos sukūrimo teologijos kontekste, verčia suabejoti šiandienėmis praktikomis ir reikalauja naujo atsakomybės už Žemę pajautimo. Dievas, žmonija ir sukurtasis pasaulis yra tarp savęs susiję, kaip ir teologija, antropologija bei ekologija. Žmonių kaip santykiškų būtybių kilnumas kviečia bei įpareigoja juos gyventi teisingu santykiu su Dievu, iš kurio jie yra visa gavę. Esminis santykio su Dievu dėmuo yra dėkingumas (plg. tolesnį skyrelį, 12, apie psalmes). Dievo kaip Kūrėjo pripažinimas skatina aukštinti ir šlovinti Dievą, nes kūrinija liudija dieviškąją išmintį, galią ir i…
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kokia duona jums tinkamiausia?
Jėzus - Gyvybės Duona
Evangelijoje pagal Joną (Jn 6, 35) Jėzus sako: „Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ Šie žodžiai atskleidžia, kad Jėzus yra ne tik fizinio, bet ir dvasinio gyvenimo šaltinis. Jis yra tas, kuris numalšina alkį ir troškulį, kurio negali patenkinti jokie materialūs dalykai. Jėzus kviečia žmones ne tik pasisotinti fizine duona, bet ir priimti jį patį kaip gyvybės duoną, kuri suteikia amžinąjį gyvenimą.
Eucharistija - Amžinojo Gyvenimo Maistas
Eucharistijos dovana gyvybės duonos įvaizdis drauge byloja apie Dievo apsireiškimą mums Kristuje. Izraelitams keliaujant per dykumą į Pažadėtąją žemę Dievas davė jiems manos, kad jie galėtų pramisti. Tačiau mana palaikė tik jų fizinio kūno gyvybę, jų dvasios ji nesustiprino. Evangelijoje Jėzus mums sako, kad Dievas Tėvas atsiuntė Jį kaip maistą, pranokstantį maną. Jėzus, Mesijas, atėjo pamaitinti mūsų dvasios ir nutiesti mums kelio į Dangų. Per Jį mums tapo įmanu amžinai gyventi su Dievu. Taigi Geroji Naujiena tokia: Eucharistija čia ir dabar Jėzus mums duoda amžinojo gyvenimo maistą. Neturime laukti, kol numirsime, kad gyventume amžinai. Jau dabar galime skonėtis Dangaus malone, patikėję savo gyvenimą Viešpačiui ir leisdami Jam kasdien mus pripildyti savo malonės, stiprybės ir išminties. Valgydami Jo Kūną ir gerdami Jo Kraują švenčiame mūsų atpirkimą ir mums dar labiau atsiveria Jo gerumas.
Dievo Valia ir Pašaukimas
Mąstydami apie Dievo valią drauge apmąstome ir savo pašaukimą. Ar aš esu pašauktas kurti šeimą, ar būti vienuoliu arba vienuole? Ar esu šaukiamas vykti į misijas, ar darbuotis savo tėvynėje? Ši tiesa pagrindžia visas kitas. Ji neverčia sumišti, nereikia jos nuodugniai apsvarstyti ar dėti pastangas, kad ją permanytum. Tavo Tėvas nori tave nuvesti į Dangų. Jis taip labai to troško, kad net savo vienatinį Sūnų atsiuntė paaukoti savo gyvybės, jog išsipildytų šis Jo troškimas. Dievo valia yra tokia, kad tu niekada nebūtum atskirtas nuo Jo meilės ir artumo. Visa kita tėra detalės. Žinoma, jos svarbios, bet jos niekada neužgoš esminės tiesos - tu esi Dievo akimis brangus. Dievas tiesiog čia ir dabar stojasi tavo pusėn. Jis sako tau: „Nebijok. Aš padėsiu tau įvykdyti tai, ko prašau. Suteiksiu tau visko, ko reikia, kad galėtum amžinai gyventi kartu su manimi.“ Štai Jis ima tave už rankos, ir niekas negali tavęs išplėšti iš Jo. Tu priklausai Jam, o Jis - tau.
Stebuklai ir Tikėjimas
Daugybė žmonių ką tik patyrė stulbinantį stebuklą. Tai buvo pirmame amžiuje gyvenę paprasti izraelitai. Iš skirtingų gyvenviečių jie susirinko į dykvietę prie Galilėjos ežero pasiklausyti pranašo. Ir štai ta didelė minia buvo stebuklingai pamaitinta. Nereikėjo nei kepyklų, nei virtuvių. Užteko penkių bandelių ir kelių žuvyčių, buvusių berniuko krepšelyje. Žmonės buvo labai sujaudinti tos patirties. Tačiau Jėzus pakreipė pokalbį jiems netikėta kryptimi, sakydamas, kad jie nesuprato, ką reiškė jų vakarykštė patirtis ir nesuvokė stebuklo reikšmės. Padauginta duona - ženklas, rodantis į nepalyginamai didesnę tikrovę - duoną, nužengusią iš dangaus. Žmonės nesusigaudė, apie ką Jis kalba. Trumpalaikiai kasdienybės rūpesčiai buvo užvaldę ir apakinę jų sielas. O Jėzus kalbėjo apie save, Kūrėjo pasiuntinį, žmogumi tapusį Dievą Sūnų, atėjusį savo gyvybės kaina sugrąžinti žmonių į amžinąją Dievo karalystę. Lygindamas save su duona, Jis kalbėjo apie būsimąją savo auką - mirtį ant kryžiaus už žmonių nuodėmes. Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk, nes Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė. O mane siuntusio Tėvo valia, - kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
Pranciškaus Meilė Kunigams ir Eucharistijai
Šv. Pranciškus Asyžietis, kurio abitą nevertai dėviu, taip labai mylėjo kunigus, kad savo Testamente štai ką apie juos sakė: “Jei turėčiau paties Saliamono išmintį, niekada nedrįsčiau pamokslauti net vargingiausio kunigo parapijoje jam neleidus… Negaištu laiko svarstydamas kunigų nuodėmes, bet matau juose Dievo Sūnų, pripažindamas juos esant mano vyresniaisiais. Taip elgiuosi, kadangi vienintelis mano turimas būdas čia, žemėje, matyti aukščiausiąjį Dievo Sūnų yra per jo Švč. Ši dvejopa Pranciškaus meilė kunigams ir Švč. “Jei Švč. Mergelę Mariją, nešiojusią Kristų savo įsčiose, dera garbinti; jei šv. Jonas Krikštytojas virpėjo iš džiaugsmo ir nedrįso netgi paliesti mūsų Viešpaties šventos galvos; jei kapas, kuriame Kristus buvo paguldytas tik trumpam, taip gerbiamas, - koks turi būti šventas, teisus ir vertas tas, kuris ima į savo rankas, priima į savo burną ir širdį ir siūlo kitiems priimti ne Kristų, pasmerktą mirti, bet Kristų, dabar gyvenantį amžinoje garbėje, Kristų, į kurį ‘geidžia pažvelgti net angelai’? Mano broliai, saugokite savo kunigiškąjį kilnumą ir būkite šventi, nes pats Dievas yra šventas. Kadangi dėl šio slėpinio Viešpats Dievas jus pagerbė labiau už visus kitus žmones, jūs savo ruožtu turite pralenkti visus kitus, teikdami jam meilę, garbę ir pagarbą. Tegu žmonija virpa, tegu visas pasaulis dreba, tegu dangūs džiūgauja, kai Kristus, gyvasis Dievo Sūnus, yra ant altoriaus, pakeltas kunigo rankose. O puikios ir nuostabios maloningumo viršūnės! Koks kilnus nuolankumas, koks nuolankus kilnumas, kad pasaulio Viešpats, Dievo Sūnus, nusižemina ir pasislepia po neišvaizdžiu duonos pavidalu dėl mūsų išganymo! Mieli broliai, apmąstykite šį dieviškąjį nuolankumą ir atverkite savo širdis Dievui. Jūs taip pat turite nusižeminti, kad jis galėtų išaukštinti jus. Nelaikykite nieko, kas jums priklauso, savo nuosavybe, kad galėtumėte būti visiškai užvaldyti to, kuris visiškai atsidavė jums” (Pranciškonų šaltiniai, Nr. Pastarieji Pranciškaus žodžiai, liepiantys visiškai atsiduoti tam, kuris pilnutinai atsidavė mums, nusako šio apmąstymo temą. Kunigystės šventimų dieną vyskupas įpareigojo mus šiais žodžiais: “Agnoscite quod agitis, imitamini quod tractatis”. Šis sakinys kupinas prasmės, ją galėtume nusakyti taip: “Savo gyvenime darykite būtent tai, ką jūs darote prie altoriaus! Mums derėtų kuo aiškiausiai suprasti, ką veikiame prie altoriaus, kad būtent tai galėtume atkartoti savo gyvenime.
Taip pat skaitykite: Kiaušinis – gyvybės medis
Eucharistinio Slėpinio Širdis - Perkeitimas
Eucharistinio slėpinio širdis yra Perkeitimas. Steigdamas Eucharistiją Kristus pirmiausia laužė duoną. Šventraštyje taip stipriai pabrėžiamas šis veiksmas, kad Eucharistija tapo žinoma kaip “duonos laužymas”. Kristaus, atliekančio šį veiksmą, pirmasis tikslas buvo ne tik išdalyti ir įduoti mokiniams po sulaužytos duonos gabalėlį. Ne, veiksmas pirmiausia buvo nukreiptas į Dievą Tėvą. Jo pirminė prasmė pranoko paprastą norą dalyti, tai buvo veikiau auka. Pats Kristus buvo duona ir, ją laužydamas, jis pats save laužė kaip Jahvės tarnas, kuris, anot Izaijo pranašystės, turėjo būti sulaužytas, kad mus išganytų (plg. Amžinojo Dievo Sūnaus žmogiškoji valia palenkia save Dievui, tapdama klusni iki mirties (plg. Fil 2, 8), kad vėl patvirtintų Dievo tvarką, kurią nuodėmė sugriovė, ir vėl paskelbtų, kad vienintelis Dievas yra virš visko. Žmogiškąja kalba neįmanoma išsakyti Kristaus įvykdytame duonos laužymo veiksme glūdinčios pilnutinės prasmės ir jo sukelto vidinio atskambio. Kuo pilniau išgyventi to prasmingumą jam pačiam buvo neįtikėtinai sunku; netgi gali atrodyti žiauru, kad Tėvas jam tai leido atlikti. Kai savo rankose laikau trapią Ostiją ir pradedu Perkeitimą žodžiais: “Jis paėmė duoną, dėkodamas ją laužė”, man būna nesunku nuvokti tuos jausmus, kurie turėjo paliesti Kristaus širdį, kai jis atliko šį veiksmą Paskutinės vakarienės metu. Žmogiškos valios jėga jis nugalėjo visas kliūtis ir visiškai atsidavė į Tėvo rankas. Jo mintis atskleidžia šie gerai žinomi Šventraščio žodžiai: “Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. <…> štai ateinu <…> vykdyti tavo, o Dieve, valios!” (Žyd 10, 5; 7) Kristus vykdė Tėvo valią, atnašaudamas Tėvui tą patį kūną, kuris buvo jam duotas. Šios mintys man padeda suvokti, kad, norėdamas gyventi tuo, ką švenčiu, atkartoti tai, ką Kristus iš pradžių atliko, pirmiausia turiu atmesti bet kokį priešinimąsi Dievo valiai ir būti pats sulaužytas. Mano dvasioje neturėtų likti maišto prieš jį ar brolius. Išdidumas turi sudužti, kad mano atsakymas į visus Dievo prašymus būtų neribotas “taip”. Šie žodžiai “štai ateinu <…> vykdyti tavo, o Dieve, valios!” privalo tapti taip pat ir mano žodžiais. Viešpats neprašo atiduoti tų dalykų, kuriuos valdau. Jis manęs prašo atiduoti save. Šiuos žodžius Kristus ištarė mokiniams sulaužęs duoną (plg. Mt 26, 26; 1 Kor 11, 24). Dar prieš kelerius metus per Perkeitimą užmerkdavau akis, nulenkdavau galvą ir darydavau visa, kas įmanoma, kad atsiskirčiau nuo visko aplink save, vienydamasis tik su tuo, kuris pirmasis ištarė tuos žodžius per Paskutinę vakarienę. Bažnyčia iki Vatikano II Susirinkimo tokiam elgesiui mane drąsino, mokydama kunigus žemai pasilenkti ties Šventaisiais pavidalais, pašnibždom tariant žodžius. Tačiau vieną dieną brolis kunigas man padėjo suvokti, jog yra geresnis būdas išreikšti tos akimirkos tikrovę ir pilnutinai dalyvauti joje. Aš išgyvendavau Perkeitimą, siedamas jį su Paskutinės vakarienės Jėzumi, besirengiančiu mirčiai Jėzumi, kurio daugiau nebėra, užuot siejęs su prisikėlusiu Kristumi, apie save sakančiu: “Aš esu <…> Gyvasis. Šis prisikėlęs Kristus yra pilnutinis Kristus, Kristus - galva, neatskiriamai suvienyta su savo kūnu, kurio gyvas narys esu. Visas Kristus sako Perkeitimo žodžius ir būtent dėl to aš galiu ištarti juos kartu su Jėzumi. Visa Bažnyčia sako šiuos žodžius: “Tai yra mano kūnas” pirmuoju asmeniu. Jėzus, kūno galva, taria svarbiausią “Aš”, bet čia slypi ir suvienytas jame mažasis “Aš” - aš pats! Kaip viso ir gyvo Kristaus narys aš taip pat galiu sakyti visiems, kurie stovi prieš mane: “Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra MANO kūnas”. Koks slėpinys! Nuo tos dienos, kai suvokiau tai, nebeužmerkiu akių Perkeitimo akimirką, bet žvelgiu į priešais mane susirinkusius brolius ir seseris. Arba, jei švenčiu vienas, mąstau apie tuos, kuriuos sutikau ir kuriems tarnavau per dieną, ar apskritai apie visą žmoniją. Vėliau šv. Augustino mokymas man padėjo netgi geriau suvokti šią nuostabią tiesą ir leido įžvelgti, kad mano naujasis atradimas iš tiesų buvo pats katalikų eucharistinio mokymo branduolys. Augustinas rašo: “Visas Dievo miestas, jau atpirktas ir atpažįstamas kaip Šventųjų bendravimas, yra paaukotas Dievui kaip visuotinė auka tarpininkaujant Aukščiausiajam Kunigui… Bažnyčia, būdama tikinčiųjų bendrija, švenčia, patiria ir supranta šį slėpinį, suvokdama, kad aukojanti Bažnyčia pati yra auka, kurią ji teikia kaip dovaną Dievui” (De Civ. Dei, X, 6). Tai skatina Bažnyčios mokytoją skelbti visiems krikščionims: “Jūsų yra slėpinys, švenčiamas ant altoriaus, nes jūs esate Kristaus Kūnas!” (Ser. Taigi du Kristaus kūnai padėti ant altoriaus: tikrasis Kristaus kūnas, gimęs iš Mergelės Marijos, patyręs prisikėlimą ir įžengęs į dangų; ir antrasis - jo Mistinis Kūnas, Bažnyčia, kyląs iš slėpiningosios galvos ir jos narių vienybės. Šie du labai skirtingi, nors ir neatskiriami, buvimo būdai vienas kitam neprieštarauja. Sakoma, kad Eucharistija “daro” Bažnyčią, ir dabar žinome, kaip tai įvyksta. Eucharistija kuria Bažnyčią, paversdama Bažnyčią eucharistija! Eucharistija nėra tik kažkoks abstraktus Bažnyčios šventumo šaltinis ar priežastis. Ji yra pati mūsų šventumo raiška ir jo kokybė. Tačiau šis eucharistinis šventumas, kuris įvertina mūsų, kaip krikščionių, sėkmę, nėra pasiekiamas tik Eucharistijos šventimu. Vienybėje su Kristumi mes privalome tapti eucharistija. Ši mintis padės perprasti šv.
Kūnas ir Kraujas - Gyvenimas ir Mirtis
Iš tiesų Paulius liepia mums daryti būtent tai, ką darė pats Kristus. Mes taip pat turime aukoti savo kūnus kaip auką ir tapti eucharistija! Visi drauge, kunigai ir tikintieji, galime per šv. Mišias ištarti - bent tyliai - “Imkite ir valgykite: tai yra MANO kūnas už jus atiduodamas”. Dabar pamąstykime apie anksčiau išdėstytų minčių reikšmę mūsų gyvenimui. Ką Kristus mums davė per Paskutinę vakarienę sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”? Biblijoje žodis “kūnas” nereiškia vienos iš trijų sudedamųjų dalių, drauge su siela ir dvasia sudarančių visą žmogų. Toks mąstymas paveldėtas iš graikų kultūros, kur žmogus laikomas turįs tris dalis: kūną, sielą ir dvasią. Kristaus ir Biblijos kalba, žodis “kūnas” apibūdina visą žmogų, gyvenantį fiziniame ir mirtingame kūne. Jono evangelijoje pavartota frazė “Žodis tapo kūnu” (Jn 1, 14) rodo, kad žodis “kūnas” reiškia ne ką kita kaip visą žmogų. Steigdamas Eucharistiją, Kristus paliko mums viso savo gyvenimo dovaną - nuo pirmosios įsikūnijimo akimirkos iki paskutinio atodūsio. Jei Jėzus atiduoda viską, dovanodamas mums savo kūną, ką jis gali pridėti žodžiais “Tai yra mano kraujas”? Jis prideda savo mirties dovaną! Mums, jau turintiems visą jo gyvenimą, jis duoda pačią svarbiausią jo akimirką, savo mirties akimirką. Šventraštyje žodis “kraujas” neturi ribotos reikšmės, nusakančios tik fizinės žmogaus dalies, vadinamos “kūnu”, elementą. Užuot sekus šiuo vakarietišku mąstymo būdu, Biblija vartoja žodį “kraujas”, nusakydama žmogišką įvykį, vadinamą mirtimi. Jei, kaip tada buvo tikima, mūsų kraujas yra gyvenimo branduolys, tai to kraujo išliejimas yra aiškiausias mirties ženklas. Kaip visa tai mums praktiškai pritaikyti? Kai aukojame savo kūną ir kraują kartu su Jėzumi per šv. Mišias, aukojame būtent tai, ką jis aukojo: savo gyvenimą ir mirtį. Žodžiu “kūnas” aukojame viską, kas konkrečiai sudaro mūsų kūniškąjį gyvenimą: laiką ir sveikatą, energiją, gebėjimus bei jausmus. Žodžiu “kraujas” mes ne tik pridedame prie aukos pačią mirties akimirką, užbaigiančią gyvenimą, bet taip pat visa tai, kas vyksta prieš mūsų mirtį ir jai parengia: pažeminimus, nesėkmes, ligas, amžiaus ir sveikatos suvaržymus - trumpai tariant, visa, kas mus vienaip ar kitaip “marina”. Mums šis mirimo faktas yra geresnioji gyvenimo dalis, “šlovės valanda”, kuri visiškai suvienija su paties Kristaus auka (plg.
Taip pat skaitykite: Esminiai Eucharistijos aspektai
tags: #kristus #gyvybes #duona #aiškinimas