Kopūstai ir dešrelės dainų tekstuose: kultūrinis ir istorinis kontekstas
Kopūstas - daržovė, turinti gilias tradicijas Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Nuo seniausių laikų auginami, vartojami ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas, kopūstai įsipynė į mitus, papročius ir net dainų tekstus. Šiame straipsnyje panagrinėsime kopūstų reikšmę lietuvių kultūroje, jų istorinę kelionę į Lietuvą ir aptarsime, kaip ši daržovė atsispindi tautosakoje bei kulinarijoje.
Kopūstai - nuo akmens amžiaus iki šių dienų
Manoma, kad kopūstai žmonių auginami jau akmens amžiaus pabaigoje. Jie kilę iš laukinės kopūstų veislės, kuri tebeauga europinėje Atlanto pakrantėje. Maistui vartojami ne tik lapai, bet ir sėklos, kaip maisto pagardas. Mįslė „Juoda blusa nušok, balta gulbe išsikel“ taikliai apibūdina kopūsto sėklą. IV amžiuje prieš Kristų graikai jau valgė kopūstus ir buvo suskirstę į tris rūšis: garbanotuosius, lygialapius ir laukinius. Senovės graikai teigė, kad kopūstas yra vaistas nuo daugelio ligų, vartotas ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas nuo nemigos, galvos skausmų, opų, kurtumo ir virškinimo sutrikimų. Kopūstus vertino ir romėnai. Garsus romėnų rašytojas ir mokslininkas Plinijus didžiavosi, kad romėnai labiau nei graikai vertina kopūstus. Iš Romos kopūstai nukeliavo į germanų kraštus ir labai išpopuliarėjo. XII a. jūreiviai įvertino kopūstus kaip vitaminų šaltinį, ypač C, ir raugintais kopūstais gynėsi nuo skorbuto. Garsusis keliautojas Džeimsas Kukas (James Cook), XVIII a.
Kopūstai Lietuvoje: nuo kryžiuočių iki šių dienų
Viena iš versijų sako, kad gūžiniai kopūstai į Lietuvą atkeliavo XIII a. su kryžiuočių pulkais. Filme „Herkus Mantas“ prūsai juokiasi iš kryžiuočių, valgančių nematytą žolę. Vis dėlto senieji baltai greitai suprato, kad kareivis, gebantis prasimaitinti žole ne tik vasarą, bet ir žiemą, gali toli žygiuoti. Kai kurie kulinarijos istorikai mano, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė nuo maisto nepritekliaus ir ligų gynėsi būtent kopūstais ir įtikėję, kad troškinti kopūstai su dešrelėmis, dabar tapę Lenkijos nacionaliniu patiekalu, pasiskolinta iš senosios Lietuvos kariuomenės valgiaraščio.
Kopūstas - valgis-simbolis
Kopūstas ir kasdieniniame racione buvęs dažnas valgis, neapsieita be jo ir švenčių apeiginėse vaišėse. Jis jau tapęs valgiu-simboliu. Būtent galvų (rečiau sakoma „kopūsto gūžė“). „Galva“, nulėmusi minimos daržovės išskirtinę formą, suteikia šiai daržovei ypatingą daržo statusą, apauga vaizdingais posakiais: „Stovi bobutė su devyniom skrandutėm“, „Šimtu vytas, šimtu pintas, šimtu pavijotas“, „Apvalus didžiagalvis ponaičiukas gardus viraliukas“ ir pan. Kopūsto kaip daržovės išskirtinumą rodo ir paminėjimas dažnoje (jei ne kiekvienoje) kalendorinėje šventėje.
Kopūstai kalendorinėse šventėse
Pradėkime nuo pradžios. Gandrinėse (kovo 25 d.) ūkininkai kopūstų sėkleles apžiūrėdavo, apkalbėdavo, pakilnodavo… Pasėti kopūstų rasodą stengėsi prieš Jurgines. Kitu laiku pasėjus, kirmėlės puldinės, šaknys bus gumbėtos kaip karoliai. Sodinti daigus į dirvą patariama gegužę - šv. Mergelės Marijos mėnesį, kad pati Švenčiausioji Motina juos globotų. Sekminių berželiai, pabuvę bent oktavą gryčiose, kad turėtų kur pailsėti sugrįžusios namų vėlės, Devintinių pabuvę bažnyčioje, nešami į kopūstdaržį, iškaišomi aplinkui lysvę, kad saugotų kopūstus nuo baltųjų drugių, kurmių… Apkaupti šią daržovę būtina tik iki Joninių, kitaip gero derliaus nesitikėk. Vilniaus krašte gyvavęs tikėjimas, kad, norint gero kopūstų derliaus, per šv. Joną „boba“ turi išsipinti kasas ir raita ant ližės aplėkti kopūstų daržą sakydama: „Kyla vychady, myla prichady!“ O štai Vakarų Lietuvoje Jokūbinėse (liepos 25 d.) moterys aplenkdavo daržus, nevirė batvinių. Buvo tikėta, kad, jei moteris atliks nors mažiausią darbą darže ar nors tą dieną trainiosis netoliese, tai kopūstai nesuks galvų. Kituose Lietuvos kraštuose Oninių (liepos 26 d.) rytą moterys skubėjo į daržą apglostyti, apmyluoti kopūstus, kad jie teiktųsi sukti kietas ir dideles galvas. Per šv. Lauryną (rugpjūčio 10 d.) einantys į bažnyčią nešdavosi sviesto, įsisukę į kopūstlapį. Toks sviestas gydė gerklės ligas, o kopūstlapis verdamas kokioje nors lapienėje, viralas teikė šeimai stiprybės. Žolinėje (rugpjūčio 15 d.) pati mažiausioji, vargingiausioji kopūsto gūželė nešama į bažnyčią pašventinti ir tampa stebuklinga, t. y. gebanti gydyti sunkią ligą - geltą. Pietryčių Lietuvoje Žolinė turėjo net Kopūstinės vardą. Apie Liškiavą Užgavėnėms virdavo kopūstienę ir stengdavosi, kad jos liktų.
Taip pat skaitykite: Greitas marinuotų kopūstų receptas
Kopūstų auginimo papročiai
Taigi kopūstas nuo pat mažytės sėklelės „paguldymo“ į kaip patalas minkštai paruoštą žemę moterų apšokinėjamas, apglostomas, apžaidžiamas! Dar pavyzdžių: žemaitės, eidamos sodinti kopūstų, nešdavosi rėtį, akmenį, puodą ir lašinių. Tai nuoroda kopūstų galvoms augti didelėms kaip rėtis, būti kietoms kaip akmuo, o kopūstienei visada būti sočiai… Apie Šiluvą šeimininkė prieš kopūstų sodinimą susiimdavo rankomis už galvos ir sušokdavo darže trepsiuką, kad kopūstus pamokytų augti linksmus, su geromis galvomis. To dar negana: sodinant kopūstus, reikėjo galvą rišti keliomis skaromis, vis kartoti žodžius: „Užaugs kotai kaip virtis, galvos - kaip pirtis…“ Argi be reikalo kopūstas vadintas daržo karaliumi, daržo ponaičiu?
Kopūstai ir dešrelės: skonių harmonija
Nors straipsnio tema nurodo „kopūstai su dešrelėmis dainos žodžiuose“, informacijos apie tai tiesiogiai nepateikta. Tačiau galima aptarti šio patiekalo populiarumą ir ryšį su kultūra. Troškinti kopūstai su dešrelėmis yra populiarus patiekalas daugelyje Europos šalių, įskaitant Lietuvą ir Lenkiją. Tai sotus, skanus ir lengvai pagaminamas patiekalas, tinkantis tiek kasdieniam stalui, tiek šventėms. Šis patiekalas gali būti siejamas su kaimišku gyvenimo būdu, tradicijomis ir šeimos susibūrimais. Neatmetama versija, kad šis patiekalas atkeliavo iš Lietuvos kariuomenės valgiaraščių.
Kopūstai ir rezistencija: netikėtas ryšys
Atsitraukiant nuo tiesioginės temos, verta paminėti, kad pokario Lietuvoje kopūstai galėjo turėti netiesioginį ryšį su rezistencija. Straipsnyje pateikta informacija apie partizanų kovas ir vietinių gyventojų paramą jiems, leidžia spėti, kad kopūstai, būdami lengvai auginama ir maistinga daržovė, galėjo būti svarbus maisto šaltinis partizanams ir jų rėmėjams.
Kaimo šventės ir bendruomenės susibūrimai
Rugpjūčio 19 dieną, Širvintų kaimo bendruomenė „Upė “ visus - ir esamus, ir buvusius kaimo gyventojus bei visus kitus, kuriems prie širdies iš sielos gelmių plaukianti daina, smagus šokis, mielas bendravimas, sukvietė į jau tradicine tapusią kaimo gegužinę. Ją finansavo Žemės ūkio ministerija, o trūkstamų lėšų skyrė UAB „Alnitransa“ ir UAB „Jorisanta“ vadovai Algis bei Nijolė Didžiokai, UAB „Alekniškis“ vadovas Juozas Jasiukevičius. Šventė prasidėjo dar vidurdienį sporto varžybomis. Nuoširdžiai dėkojame bendruomenės nariui Vladui Lukšai, kuris suorganizavo draugiškas krepšinio rungtynes. Po rungtynių laukė pramogos vaikams. Giedrė Seponėnienė ir Virginija Lisauskienė pasistengė, kad vaikučiai nenuobodžiautų, jiems sugalvojo įvairių užduotėlių! Labai džiaugiamės, kad vyko ir prekeivių mugė. Šventėje turėjome ir svečių. Šokom, trypėm ir daug daug valgėm. Nepakartojamos akimirkos nesikartoja, tokios šventės sustiprina bendruomenę, sukviečia žmones į gimtuosius kraštus bei atgaivina senas, kuria naujas tradicijas.
Prisiminimai apie praeitį: partizanų kovos ir rezistencija
Išėjus iš spaudos II-os dalies pirmai ir antrai knygoms, susilaukiau nemažai prieštaringų vertinimų bei pastabų. Dėl to negaliu labai kaltinti ir tų žmonių, kurie pateikė tokius savo prisiminimus, juk viskas vyko maždaug prieš penkiasdešimt metų. Laikas daug ką ištrynė iš atminties, todėl kartais teko pasiremti archyvuose esančia medžiaga arba tą patį klausimą užduoti keliems, tik po to daryti išvadas. Toks anų įvykių aiškinimo būdas ne visiems tiko, daugiau ar mažiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus ėmė kaltinti neobjektyvumu, įvykių iškraipymu. Kiekvienas tuos įvykius suprato ir išgyveno savaip, bet archyvinė medžiaga padeda skaitytojui objektyviau vertinti pateiktą informaciją. Visus įvykius stengiausi atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Kaip man tai pasisekė, tegu sprendžia pats skaitytojas. Teko išgirsti priekaištų ir dėl paties knygos turinio, kad ne vien partizanų, bet ir ryšininkų, rėmėjų prisiminimai užrašyti, ne visi iš jų vertingi. Tačiau ne vienas buvęs partizanas, prieš pasakodamas apie save, pirmiau siūlė pašnekėti su ryšininkais, rėmėjais, nes tik jų dėka taip ilgai išsilaikė partizaninės kovos fronte mūsų miško broliai. Skaitytojų atsiliepimus labai vertinu ir visas pastabas priimu kaip nuoširdžius patarimus. Atrodo, žmogus pasakoja, bet kada tą jo pasakojimą užrašai ir pateiki tarsi kokį dokumentą, ne kartą kyla daug abejonių, ne kartą tenka vis sugrįžti prie to paties ir daug ką mintyse pasverti, atsirinkti. Ne paslaptis, kad prieš daugelį metų patirti išgyvenimai kai kam šiandien jau asocijuojasi su sapnuotais sapnais, tą gali pajausti tik turėdamas didelę prisiminimų užrašinėjimo patirtį. Ši (ketvirtoji) „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knyga sudaryta iš keturių partizaninių apygardų ryšininkų, rėmėjų ir partizanų prisiminimų. Tai dėl to, kad norėta aprėpti daugiau vietovių ir sudominti platesnį skaitytojų ratą. Juk visas pokario laisvės kovų etapas paliko ryškius pėdsakus mūsų tautos istorijoje. Nors pokario partizanai buvo bejėgiai prieš tūkstantines atėjūnų armijas, bet savo gyvybių auka tautą jie išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo. Ką tik praėjus pirmajai fronto bangai, kraštą užplūdo ne tik iki dantų ginkluotos NKVD gaujos, bet ir tūkstančiai terbomis apsikarsčiusių vadinamųjų „bežancų" iš Rusijos, kurie dienomis eidavo per kaimus iš gryčios į gryčią prašydami išmaldos, o naktimis grįždavo jau su įnagiais plėšt tų pačių, pas kuriuos dieną išmaldos prašė. Okupantų valdžia juos toleravo, apgyvendindavo tuščiuose išvežtųjų į Sibirą namuose, varydavo juos šnipinėt vietinių gyventojų; apsimetę grybautojais ir uogautojais, jie bastėsi po miškus ir, pastebėję ten esančius partizanus, pranešdavo NKVD daliniams. Tai buvo dar viena iš daugelio okupantų vykdomo genocido rūšių. Tik partizanų dėka šitie vadinamieji „bežancai" nedelsiant buvo išguiti iš Lietuvos. Vietiniai gyventojai partizanus labai rėmė, juos maitino ir rengė. Čia okupantai irgi gana išradingai pritaikė visus jau seniai išbandytus metodus, kaip šituos rėmėjus neutralizuoti: tūkstančiai lietuvių šeimų prievarta buvo grūdami į belangius gyvulinius vagonus ir tremiami į Sibirą, daugeliui jų buvo „priklijuotos" buožių etiketės, tai reiškė, kad jie turėjo daug žemės ir išnaudojo neturtinguosius. O kada „buožes" išvežė, šituos „neturtinguosius" suvarė į kolchozus, tai ir partizanų rėmimas buvo galutinai užgniaužtas. Taip ir liko partizanai vienui vieni -nei savi, nei užsienis jiems jau jokios pagalbos suteikti nebegalėjo, po vieną buvo išdavikų, provokatorių surankioti, iššaudyti. Išlikime verti partizanų priesaikos žodžių - tęsti brolių krauju rašytą testamentą…
Taip pat skaitykite: Kiškio kopūstų nauda sveikatai ir galimas pavojus
„Prisikėlimo“ apygarda: partizanų kovų židinys
„Prisikėlimo" apygarda įkurta 1948 04 01 padalijus jungtinę „Kęstučio" apygardą į dvi apygardas. Į „Prisikėlimo" apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio" (anksčiau „Voverės"), „Maironio" (anksčiau „Povilo Lukšio") ir „Lietuvos žalioji" (į ją įtraukta „Atžalyno" rinktinė). Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis", jos teritorijoje (Radviliškio raj. Minaičių k.) 1949 02 10-20 įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. „Prisikėlimo" apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų, 1952 05 20 Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo" apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio" apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio" rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas". Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.
Taip pat skaitykite: Garbanotieji lapiniai kopūstai: viskas, ką reikia žinoti
tags: #kopustai #su #desrelemis #dainos #zodziai