Konditerijos fabrikas Paneriuose: Istorija ir sovietmečio ekologinės problemos
Straipsnyje nagrinėjama konditerijos fabriko Paneriuose istorija sovietmečiu, atskleidžiant to meto ekologines problemas ir jų įtaką visuomenei. Remiantis istoriniais faktais ir liudijimais, siekiama atskleisti, kokia buvo ekologinė situacija sovietmečiu, kokios buvo jos priežastys ir pasekmės.
Įvadas
Sovietmetis - laikotarpis, kuris Lietuvos istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Tai ne tik politinių represijų, bet ir ekonominių bei ekologinių problemų metas. Nors dažnai kalbama apie sovietinio maisto natūralumą ir gamtos neteršimą, realybė buvo visiškai kitokia. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieną iš sovietmečio pramonės objektų - konditerijos fabriką Paneriuose - ir jo kontekstą, atsižvelgiant į to meto ekologinę situaciją.
Ekologinės problemos sovietmečiu
Sovietmečiu ekologijai buvo skiriamas minimalus dėmesys. Prioritetas buvo teikiamas pramonės plėtrai, o aplinkosauga buvo nustumta į antrą planą. Dėl šios priežasties daugelis įmonių, įskaitant ir konditerijos fabriką Paneriuose, teršė aplinką, nesirūpindamos atliekų tvarkymu ir valymo įrenginiais.
Aplinkos tarša kaip norma
Įprasta sovietinė praktika buvo elementari: jei yra užterštumas, tai nusispjaut, pakanka kad apie tai niekas nešnekėtų. O jei ir šneka, tai galima tuos šnekėtojus pasodint. Apie tas katastrofas ir visą ekologinę būklę spauda nerašydavo, televizija nerodydavo, nebent jau įvykis būdavo tokio masto, kad jį iš palydovų amerikonai pamatytų ir pradėtų per kokį „Amerikos Balsą“ skelbt. Tad daugelis sovietmečio ekologinių katastrofų taip ir liko užmirštos.
Buitinių žaliųjų vaidmuo
Bėda, kad politinė atmintis pas visuomenę prasta, tad dauguma neatsimena, kas dėjosi tais laikais. Realybė išties kitokia: Sovietų Sąjungoje valdžia ant tų ekologinių problemų dėjo taip, kad dabar kartais net sunku būtų patikėti, jog iš principo tai įmanoma. Ir negana to, tos ekologinės bėdos Sovietų Sąjungoje dėl totalinio atsilikimo užėjo vėliau, tad ne veltui matyt ir gavosi, kad buitiniai to meto žalieji tapo vienais iš svarbiausių sovietinio režimo griovėjų.
Taip pat skaitykite: Konditerijos pramonė Lietuvoje
Vilniaus pramonės tarša
Dar apie kokius 1970-1980 itin šlykščia Vilniaus vieta buvo tapęs Raudonosios armijos prospektas, dar vadintas Krasnūcha (dabar - Savanorių prospektas). Smogas ten tiesiog kybodavo ore. Nešdavo dūmus į ten iš visokių kaminų, kur pas gamyklas Paneriuose (ir tą Vilniaus elektrinę), tarpais ir degančios plastmasės iš kokios nors Plastos gamyklos užrūkdavo, o gal ir dar kažkas. Prastą vasaros dieną, kai sausa, saulėta, bet nevėjuota, o atmosferos slėgis didelis, tad dūmai pažeme sklaidosi, smogo būdavo tiek, kad imdavo atrodyti nelyg rūkas. Ir tas rūkas po truputį nuodijo. Žmonės kosėdavo, sirgdavo, o jei kuriam tekdavo nelaimė tokią dieną pradirbti lauke, būdavo, kad pakliūdavo pas daktarus. Oficialiai - dėl kokio nors standartinio susirgimo, tipo „ostroje-respiratornoje zabolevanije“. Suprask - gripu apsirgo. O kad paskui dar kokia nors astma sirgs - niekam neįdomu. Pagrindiniai toksiniai komponentai tame smoge buvo azoto ir sieros oksidai. Aišku, krūvos kito brudo, kaip kad švino junginiai, angliavandeniliai ir kitas mėšlas - irgi buvo.
Konditerijos fabriko Paneriuose veikla
Konditerijos fabrikas Paneriuose, kaip ir daugelis kitų sovietinių įmonių, veikė pagal planinę ekonomiką. Tai reiškė, kad fabriko veikla buvo griežtai reglamentuota, o pagrindinis tikslas buvo vykdyti planą, nepaisant galimų neigiamų pasekmių aplinkai.
Gamybos procesas ir atliekos
Konditerijos gaminių gamybos procese susidarydavo įvairių atliekų:
- Organinės atliekos (maisto likučiai, pakuotės)
- Cheminės medžiagos (valymo priemonės, dažikliai)
- Energetinės atliekos (šiluma, dūmai)
Visos šios atliekos, netinkamai tvarkomos, teršė aplinką: orą, vandenį ir dirvožemį.
Ekologinės pasekmės
Dėl aplinkos taršos, kurią sukėlė konditerijos fabrikas Paneriuose ir kitos įmonės, nukentėjo ne tik gamta, bet ir žmonės.
Taip pat skaitykite: Lietuvos konditerija
Poveikis žmonių sveikatai
Teršalai ore ir vandenyje sukėlė įvairias ligas:
- Kvėpavimo takų ligos (bronchitas, astma)
- Odos ligos (dermatitas, egzema)
- Alerginės reakcijos
- Lėtiniai apsinuodijimai sunkiaisiais metalais
Poveikis gamtai
Tarša taip pat turėjo neigiamą poveikį gamtai:
- Dirvožemio užteršimas
- Vandens telkinių užteršimas
- Augalijos sunykimas
- Gyvūnijos nykimas
Kova su tarša
Nors sovietmečiu aplinkosaugai buvo skiriamas mažas dėmesys, tačiau visuomenėje brendo supratimas apie ekologinių problemų rimtumą. Žalieji judėjimai ir Sąjūdis kėlė aplinkosaugos klausimus ir reikalavo, kad valdžia imtųsi priemonių taršai mažinti.
Žaliųjų ir Sąjūdžio veikla
Vienas iš pirmųjų pasiekimų Lietuvoje ir buvo tai, kad žalieji kartu su Sąjūdžio veikėjais sugebėjo išreikalauti, kad ta gamyklos veikla būtų užraukta. Jų dėka buvo atkreiptas dėmesys į aplinkosaugos problemas ir pradėtos diegti naujos technologijos, mažinančios taršą.
Gydytojų pasakojimai
Iki šiol atsimenu vienos gydytojos pasakojimą apie tai, kaip nustatydavo lėtinius apsinuodijimus sunkiaisiais metalais: juos šiaip diagnozuoti gan sunku, simptomai labai įvairūs, neretai primenantys kitas ligas. Tai ta gydytoja klausdavo pacientų, ar mėgsta žvejoti. Jei mėgsta, tai ar Neryje žuvį gaudo. Vilniuje buvo kažkokia neaiški eksperimentinių elektrochemijos dangų gamykla, kuri savo atliekas pildavo tiesiai į upę. O darant tas elektrochemines dangas, susidarydavo atliekos - didžiuliai kiekiai visokių sunkiųjų metalų druskų tirpalų. Žuvys dvėsdavo, bet kai kurios visgi išlikdavo, bet jau kai jas kažkas suvalgydavo, tai gaudavo tokią koncentruotos chemijos (daugiausiai chromo, mangano, nikelio, kadmio, cinko ir pan. druskų, bet ir geresnių - irgi: arsenas, gyvsidabris, švinas, etc.) dozę, kad paskui ilgai kankindavosi.
Taip pat skaitykite: Šviežios uogos konditerijai Lietuvoje
Rūgštiniai lietūs
Šiais laikais retas kuris teprisimeną tokį reiškinį, kaip rūgštiniai lietūs. Sovietmečiu apie tai irgi nebuvo kalbama viešai, tačiau žinojo šitus daugelis: pakakdavo pamatyti, kaip nekaltai atrodęs debesėlis nulyja kur nors ir kas paskui pasidaro. Žinote, kaip būna kai vasarą tokie fragmentiniai lietūs pareina - keli hektarai aplyti, o aplink lyg ir sausa? Per visą sovietmetį būdavo skelbiamos legendos, koks švarus yra mistinis Baikalo ežeras, didžiausias gėlas ežeras pasaulyje. Sovietmečio pabaigoje paaiškėjo, kad viskas kitaip. Kartą stebėjau tokius rūgštinio lietaus efektus nuo pradžios iki galo, gal kokiais 1986: palijo debesėlis vieną dieną palei mišką, tokiu ribotu plotu. Po poros dienų einu pro ten pat - žiū, visa žolė apvytusi, gelsvėt pradėjusi. Dar po kelių dienų - jau visai nugeltonavusi ir jau ruduojanti, medeliai irgi ėmę vysti. Dar po kokios savaitės - žolė jau pajuodusi. Medžiai nugeltę, jaunos pušaitės spyglius meta. Po poros savaičių - vaizdas jau toks, lyg viskas būtų tiesiog išdegę, kaip gaisras būtų praėjęs - žolė tiesiog suanglėjusi. Susidaro tie rūgštiniai lietūs iš kai kurių gamyklų ir didesnių anglimi kūrenamų katilinių teršalų - jei daug sieros ir azoto oksidų į orą išmetama. Kad tie teršalai sklaidytųsi ir nenuodytų visko aplink gamyklas, būdavo statomi didžiuliai kaminai. Tačiau sklaida labai priklausydavo nuo oro: jei vėjuota, o dūmai kyla aukštai - gal ir išsisklaido, šiaip viską tolygiai užteršia. Paskui jau neduokdie, jei koks panašus rūgštinis debesis ant laukų užeis - viską nuėsti gali. Žmogui tie rūgštiniai lietūs buvo visgi sąlyginai nepavojingi: sukeldavo visokius trumpalaikius bėrimus, dermatitus ir panašiai. Augalams būdavo prasčiau - žūdavo. Užtat anais laikais pasitaikydavo toks keistas fenomenas, kai po lietaus kai kurie įtaresni ar geriau susigaudantys daržininkai daržus laistydavo. Tiesiog tam, kad jei koks rūgštus lietus praėjo, tai palaisčius, galima jį nuplaut. Paskutinį kartą kažką panašaus į rūgštinio lietaus išdegintas augalijos dėmes mačiau prieš kokius gal 20 metų. Čia iš kažkokio seno National Geographics.
Gyvūnijos nykimas
Beje, yra kai kurių buitiškų požymių, pagal kuriuos neretai galima grubiai įvertinti atmosferos užterštumą. Paprasčiausi - tai kerpės ir žvirbliai. Kerpės nemėgsta užterštų vietovių, jos neatsparios, tad ten, kur kerpių yra - užterštumas yra saikingas. Taip buvo visur, kur tik kažkokios gamyklos ar didesnis mašinų srautas. Žvirbliai buvo išnykę ne tik iš Lietuvos didžiųjų miestų. Jie netgi kaimuose buvo pradėję nykti. Pasikeitė padėtis tik po to, kai buvo uždarytos kai kurios taršiausios gamyklos - po 1990. Kokiais 1992 labai keistai atrodydavo, kai pamatydavai kur nors vieną-kitą žvirbliuką Vilniuje, nes atrodė, kad jie tiesiog visiškai neįprasti.
Černovcų atvejis
Šita istorija - viena iš tų nelietuviškų, bet duodančių gerą vaizdą, apie tai, kaip buvo valdomos tos užterštumo problemos Sovietų Sąjungoje. 1988 metais Černovcų mieste (Vakarų Ukrainoje, maždaug ketvirtis milijono gyventojų) prasidėjo masinis žmonių plikimas. Ypač vaikų. Simptomai būdavo tipiški: kosulys, sloga, bėrimai, o paskui - pradeda slinkti plaukai. Pirmomis dienomis - po truputį, o paskui ir kuokštais. Itin staigiai nuplikdavo maži (2-5 metų) vaikai: būdavo, kad vakare nueina miegoti su plaukais, o ryte atsikelia pliki. Panašiai, tiktai kiek lėčiau ėmė plikti ir suaugę. Ir vyrai ir moterys. Ištisas miestas tiesiog pradėjo plikti. Prasidėjo panika, tėvai ėmė siųsti vaikus iš miesto ir bandyt išvažiuoti patys, net nepaisydami to, kad mokslo metai prasidėjo, o biuletenių poliklinikose niekas neduoda. Valdžia ėmė statyti užkardas, kad nebūtų bėgimo. Oficialiai pradžioje buvo skelbiama, kad užfiksuota keliolika nuplikimo atvejų, o tai matyt dėl grybelinio susirgimo ar net nevalyvumo. Paskui jau kalbėt imta apie kelias dešimtis atvejų, dar paskui - daugiau nei šimtą (skelbta maždaug apie 130-180), o dar po kelių mėnesių imta kalbėti jau apie 1800 registruotų atvejų. Liga buvo įvardinta kaip „vaikiška alopetija“ („detskaja alopetija“). Talis, tarp kitko, propagandinėje pseudotoksikologijoje būdavo minimas labai dažnai: savybės jo neaiškios, pakankamai retas, aprašomi intoksikacijų požymiai labai varijuoja. Ir negana to, tas talis praktiškai niekur nenaudojamas, nes nafig niekam nereikalingas, tad ant talio nurašydavo apsinuodijumus kuo papuola. Po kiek laiko užteršimas Černovcuose išsisklaidė, plaukai žmonėms ėmė ataugdinėti, tačiau ten gyvenę žmonės įsiminė tą vieną rudenį, kai gatvėse plikių kartais būdavo daugiau, nei plaukų turinčių. Net ir moterys būdavo plikos. Kiek tokių nuplikėlių buvo - neaišku iki šiol. Oficiali versija, skelbusi, kad iš kažkur ten atsirado kažkoks talis, vargu, ar labai patikima: vėliau kai kurie tyrimai rodė, kad aplinkoje talio padaugėjimo nėra. Labiau įtikinama ir ilgainiui išplitusi versija - kad kažkuriame miesto pakraštyje kariškiai galėję išversti bakus su raketiniu kuru, galimai su asimetriniu dimetilhidrazinu (vadinamasis heptilas) ar aminais (saminas). Buvo netgi įtarimų (tiesa, nelabai įtikinamų) apie tai, kad galėjo nedideliais kiekiais apipurkšti.
tags: #konditerijos #fabrikas #paneriai #istorija