Brazilijos plokščiakalnis: gamtos ir ekonomikos sankirta
Įvadas
Brazilijos plokščiakalnis, užimantis didžiąją dalį Brazilijos teritorijos, yra vienas didžiausių ir svarbiausių Pietų Amerikos regionų. Šis plokščiakalnis pasižymi įvairialypiu kraštovaizdžiu, unikalia gamta, turtingais gamtos ištekliais ir svarbia ekonomine reikšme. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime Brazilijos plokščiakalnio geografinę padėtį, geologinę sandarą, reljefą, klimatą, augaliją ir gyvūniją, taip pat jo ekonominę svarbą ir poveikį aplinkai.
Geografinė padėtis ir plotas
Brazilijos plokščiakalnis yra tarp Amazonės ir Paranos upių baseinų rytinėje Pietų Amerikos dalyje. Beveik visas jis yra Brazilijoje, o tik pakraščiai įeina į Urugvajaus, Argentinos ir Paragvajaus teritorijas. Jo plotas yra apie 6 mln. km², iš kurių apie 5 mln. km2 tenka Brazilijai. Tai užima didelę Brazilijos dalį į pietus ir pietryčius nuo Amazonės žemumos. 92 % Brazilijos teritorijos yra tarp pusiaujo ir pietų atogrąžos. Brazilijos rytinius krantus skalauja Atlanto vandenynas, kurio kranto linijos ilgis siekia 7491 kilometrą.
Geologinė sandara
Brazilijos plokščiakalnis yra Brazilijos prekambro platformos dalis. Platformos raukšlėtasis kristalinis pamatas susidaręs iš gneisų, kristalinių skalūnų, granitų. Vietomis Brazilijos plokščiakalnio rytuose ir šiaurės vakaruose pamatas išeina į paviršių, sudarydamas kristalinius skydus. Tarp kristalinių skydų yra didelių sineklizių (Parnaíbos, São Francisco, Paranos). Plokščiakalnis pasižymi brangakmenių, deimantų telkiniais.
Reljefas
Ilgalaikiai eroziniai procesai ir neseni tektoniniai judesiai lėmė didelę Brazilijos plokščiakalnio reljefo įvairovę. Dėl kainozojinių lūžių susidarė uolėti kalnagūbriai ir kristaliniai plokštikalniai su kalvomis. Brazilijos plokščiakalnio paviršius aukštėja iš vakarų į rytus ir pietryčius. Upių slėniai skaido jį į daugybę plynaukščių, vadinamųjų šapadų. Dėl nevienodo uolienų atsparumo susidarė stačiašlaičių stalkalnių, atlikuonių, paviršiaus pakopų.
Aukščiausią (rytinę ir pietrytinę) Brazilijos plokščiakalnio dalį sudaro labai suskaidyti sprūdžių luistikalniai. Čia yra daug nutįsusių iki Atlanto asimetrinių kalnagūbrių (stačiais rytiniais ir lėkštais vakariniais šlaitais), vadinamieji serra. Didžiausi kalnagūbriai: Serra da Geralis, Serra do Maras, Serra da Mantiqueira, Serra do Espinhaço, Serra do Caparaó (su aukščiausia viršūne Bandeira, 2890 m). Aukščiausia plokščiakalnio dalis yra netoli nuo Atlanto vandenyno. Ją nuo vandenyno skiria tik siaura pakrantės juosta. Beveik visoje kranto linijoje pastebimi nesenų nusileidimų pėdsakai. Kai kur į pakrantę įsirėžę nedideli užutėkiai. Vieno iš tokių užutėkių krante yra didelis Brazilijos miestas Rio de Žaneiras. Į Šiaurę ir Pietus nuo Rio de Žaneiro plokščiakalnio pakraštys nutolsta nuo kranto ir išilgai Atlanto vandenyno driekiasi plačios smėlio paplūdimių juostos. Rytinis ir pietrytinis plokščiakalnio pakraštys atrodo kaip aukšti ir raižyti kalnai. Dėl pakilimo ir erozijos neogeno laikotarpiu rytinėje kalnyno dalyje atsirado gūbriai, kurių aukštis siekia daugiau kaip 2 000 m. Po to sekę pakrantės nusileidimai nuo kalvoto žemyno pakraščio atskyrė uolėtas salas, kurios supa Rio de Žaneiro įlanką.
Taip pat skaitykite: Gidas po San Paulą
Šiaurės vakaruose ir Šiaurėje paplitę cokoliniai plokščiakalniai su giliai įsirėžusiais upių slėniais. Upės jas suskaido į stalkalnius su aukštais stačiais šlaitais. Paranos aukštupio baseino paviršius padengtas bazaltinių lavų sluoksniais, sudarančiais laiptinių plynaukščių reljefą. Šiais plynaukščių laiptais teka Parana ir daugybė jos intakų, sudarydami slenksčius ir krioklius (Igvasu, Seti Kedas, Urubu, Punga ir kt.). Labiausiai žinomas Igvasu krioklys yra to paties pavadinimo Paranos intake tarp Argentinos ir Brazilijos. Jį sudaro 275 srovės, tekančios nuo bazaltinio stalkalnio laiptų. Krioklio plotis 4 km, o bendras aukštis 770 m.
Žemumos (iki 200 m) sudaro apie 41 %, 200-500 m aukščio plynaukštės apie 37 %, 500-1200 m aukščio teritorijos apie 21,5 %, daugiau kaip 1200 m aukščio apie 0,5 % Brazilijos paviršiaus ploto.
Klimatas
Brazilijos plokščiakalnis yra subekvatorinėje ir tropinėje juostose, todėl jis gauna didelius saulės šilumos kiekius. Tačiau klimatinės sąlygos natūraliai ir kultūrinei augmenijai vystytis labiausiai priklauso nuo padėties vandenyno atžvilgiu ir nuo reljefo, kuris koreguoja metinį kritulių kiekį, sausojo ir lietingojo sezono trukmę.
Centrinėje plokščiakalnio dalyje beveik visas metinis kritulių kiekis (1 500-2 000 mm) iškrenta per 4-6 Pietų pusrutulio vasaros mėnesius. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra yra 25-27oC, o vidutinė liepos mėnesio temperatūra - 24oC. Nors temperatūros skirtumai įvairiais metų laikais labai maži, paros temperatūros svyravimai gana dideli: žiemą, kai prasiveržia šalto oro srautai iš Pietų, jie gali siekti 25oC ir net šilčiausiu metų laiku jie gali siekti 15oC per parą. Šiaurinėje dalyje lietingas periodas yra žymiai ilgesnis ir temperatūra per metus beveik nesikeičia.
Rytų kryptimi klimatinės sąlygos žymiai keičiasi. Šiaurės rytinėje plokščiakalnio dalyje lietingasis sezonas sutrumpėja iki 3 mėnesių, metinis kritulių kiekis - iki 1 1000-400 mm, kuris įvairiais metais labai skiriasi. Pietryčių pasatai pagrindinę savo drėgmės dalį palieka pakrantėje ir plokščiakalnio vidurį pasiekia palyginti sausi. Ekvatoriniai oro srautai nevisada nepakitę pasiekia šiaurės rytų plokščiakalnio dalį.
Taip pat skaitykite: Aviena prieš ožką: mėsos analizė
Vidutinė temperatūra ištisus metus 16-29 °C. Tik Brazilijos rytuose šalčiausio (liepos) mėnesio vidutinė temperatūra 12-14 °C, kartais būna šalnų. Brazilijos plokščiakalnio viduryje ir Pantanalyje - musoninis subekvatorinis klimatas; drėgna vasara (1400-2000 mm kritulių per metus). Brazilijos plokščiakalnio šiaurės rytuose kritulių mažiau (iki 500 mm per metus), dažnos sausros; jo rytuose - jūrinis tropinis klimatas, trumpas sausasis laikotarpis, o pietuose - klimatas drėgnas.
Hidrografija
Brazilijos plokščiakalnyje gausu upių. Šiaurines ir vidines plokščiakalnio dalis drėkina Amazonės intakai Šingu ir Tokantinas. Visoms upėms būdinga rudens-vasaros potvyniai ir didelis vandens lygio kritimas kitais metų laikais. Pavyzdžiui, Tokantino vandens lygio skirtumas įvairiais metų laikais siekia 20 m. Dėl daugybės slenksčių ir krioklių upės yra netinkamos laivybai, nors vandens energijos atsargos didelės. Vienintelės didelės šiaurės rytų upės - San Francisko - vandens režimas labai nepastovus, tačiau nežiūrint į tai, atskiri jos ruožai, kur nėra slenksčių, naudojami laivybai. Slenksčiuotose upės dalyse įrengtos vandens saugyklos ir pastatytos elektrinės. Drėkinimui vandens saugyklos įrengtos ir ant mažų upių. Šlaituose, nukreiptuose į Atlanto vandenyną, ir pakrantės lygumose kritulių kiekis žymiai išauga, jie iškrenta tolygiai per visus metus. Čia prasideda Paranos upės intakų ištakos.
Daug upių: Paraná su intakais, São Francisco, Amazonės intakai (Madeira, Tapajósas, Xingu, Tocantinsas). Upės priklauso Atlanto vandenyno baseinui.
Augalija ir dirvožemiai
Brazilijos plokščiakalnyje dominuoja savanos ir tropiniai retmiškiai. Plokščiakalnio dirvodarinė uoliena - tai sena erozinė pluta, dengianti gimtąją uolieną. Ant jos plokščiakalnio viduryje formuojasi raudonos ferolitinės ir raudonai rudos dirvos, o nuolat drėgnose Atlanto pakrantėse - raudonos lateritinės dirvos.
Labiausiai paplitę du savanų tipai: kampos-limpos ir kampos-serados. Kampoms-limpoms būdinga tai, kad visiškai nėra medžių ir krūmų. Vietoves dengia tik žolės, todėl jos kiek primena vidutinių platumų klimato juostos stepes. Žolinės augalijos rūšinė sudėtis labai įvairi: skėtiniai, žirniniai, varpiniai, ušočiai. Kampose-seradose kartu su žolėmis auga krūmai ir medžiai. Medžiai paprastai ne aukštesni nei 2-3 m ir turi skėčio formos vainiką. Savanose dažni gaisrai, kurie kartais apima didžiules teritorijas. Savanas įvairiomis kryptimis kerta tamsiai žalios miškų juostos, kurios tęsiasi palei upes ir griovius. Šie miškai žymiai retesni, nei tipiniai tropiniai miškai, bet vis dėlto atrodo kaip tikri tropiniai miškai.
Taip pat skaitykite: Antarkties peizažai
Šiaurės rytinėje plokščiakalnio dalyje, pasižyminčioje sausu klimatu, savana palaipsniui tampa savotišku tropiniu mišku - kaatinga. Joje augmenija prisitaikiusi prie ilgalaikių sausrų. Augmeniją sudaro beveik vien tik medžiai ir krūmai, o žolių beveik nėra. Daugelis medžių turi išpūstus kamienus ir minkštą medieną, kurioje kaupiasi dideli kiekiai drėgmės. Kiti medžių kamienai ploni, o vainikai labai platūs. Daugelis medžių ir krūmų turi spyglius. Tipiški augalai - įvairiausi kaktusai.
Išilgai rytinio plokščiakalnio pakraščio šlaituose ir pakrantės lygumoje auga drėgni atogrąžų miškai. Nuo pat vandenyno pakrantės jie auga kaip mangroviniai miškai, kurie palaipsniui pavirsta tipiškais Amazonės miškais.
Amazonės žemumoje auga drėgnieji atogrąžų miškai - hilėja; dirvožemiai - geležžemiai, rūgštžemiai. Žemumos rytuose ir gretimuose Gvianos bei Brazilijos plokščiakalnių šlaituose auga visžaliai ir lapus metantys miškai; dirvožemiai - geležžemiai. Brazilijos plokščiakalnio vidurį užima krūmų ir nedidelių medžių savanos; paupiais auga galeriniai miškai, dirvožemiai - salpžemiai, šlynžemiai. Plokščiakalnio šiaurės rytus užima pusdykumių retmiškiai - katinga (juose auga kserofitiniai ir sukulentiniai medžiai ir krūmai); dirvožemiai - geltonžemiai, blizgažemiai. Pietuose - visžaliai lapuočių ir mišrieji miškai iš braziliškųjų araukarijų su lapuočių pomiškiu (jame auga ir arbatinis bugienis); dirvožemiai - blizgažemiai.
Gyvūnija
Brazilijos plokščiakalnyje gyvena įvairi gyvūnija. Savanose gyvena skruzdėdos, stručiai, šarvuočiai. Iš plėšriųjų paminėtini jaguarai ir pumos. Visur daug paukščių, ypatingai papūgų ir kolibrių. Labai paplitusios gyvatės ir kiti ropliai. Miškuose ir savanose gausu skruzdėlių.
Brazilijos gyvūnija neotropinė. Yra 2500 žinduolių rūšių (55 % pasaulio rūšių), apie 3500 paukščių rūšių (40 % pasaulio rūšių). Žinduoliai: beždžionės, tinginiai, skruzdėdos, šarvuočiai, pumos, jaguarai, tapyrai, pampų elniai, pekariai, agučiai, oposumai, gėlavandeniai amazoniniai delfinai, įvairūs graužikai. Paukščiai: papūgos aros, tukanai, harpijos, kolibriai, hoacinai, nandai. Ropliai: gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys - anakonda), driežai, vėžliai, kaimanai, gekonai, aligatoriai; iš varliagyvių - salamandros.
Gamtosauga
Saugomų teritorijų bendras plotas 2 509 321 km2 (29,42 % sausumos teritorijos); jas pradėta kurti nuo 1911. Iguaçu nacionaliniai parkas (nuo 1986), Serra da Capivaros nacionalinis parkas (1991), Pietryčių Atlanto miškų rezervatai (1999), Discovery pakrantės Atlanto miškų rezervatai (1999), Centrinė Amazonė (2000), Pantanalio draustinis (2000), Brazilijos salos Atlante (Fernando de Noronha ir Rocaso Atolas, 2001), Cerrado saugomos teritorijos (2001) - pasaulio paveldo vertybės. 7 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai - Mata Atlânticos, Cerrado (abu nuo 1993), Pantanalio (2000), Caatingos, Centrinės Amazonės (abu nuo 2001), Espinhaço kalnagūbrio (2005), Sao Paulo žaliosios juostos (2017).
Ekonominė svarba
Brazilijos plokščiakalnis, turintis unikalų gamtinių resursų kompleksą (mineralai, hidroenergija, tinkamas žemdirbystei klimatas, turtinga gamta), apgyvendintas ir įsisavintas labai netolygiai, todėl ir jo kraštovaizdžio pokyčiai dėl žmonių veiklos labai skirtingi.
Šiaurinėse šių plokščiakalnių dalyse, Karakaso rajone atrastas didžiausias planetos geležies rūdos baseinas, kuriame be geležies rūdos yra ir mangano, vario, chromo, nikelio rūdų klodai, boksitai ir kitos naudingosios iškasenos. Šios plokščiakalnio dalies gelmėse yra mangano, geležies rūdos telkinių, radioaktyvių elementų, taip pat deimantų, aukso.
Labiausiai žalia yra su Atlanto vandenynu besiribojanti juosta, joje įsikūrę didžiausi miestai ir pramonė. Paranos baseine yra didžiausi dirbamos žemės plotai, kuriuos auginama kava, tabakas, bananai, vynuogės. Drėkinamuose upių slėniuose, ypač šiaurėje, auginami ryžiai. Drėgnoje šiaurėje auginamos cukranendrės, alyvuogės, o labiau sausose vietose - kava. Šiaurės rytuose, kur pasitaiko sausros, drėkinamose dirvose auginama medvilnė.
tags: #Brazilijos #plokščiakalnis