Pusiasalis į pietus nuo Himalajų
Azija - didžiausias žemynas, užimantis beveik trečdalį visos sausumos ir keturis kartus didesnis už Europą. Čia gyvena daugiau nei 3 milijardai žmonių. Dėl didelio ploto, gamtos ir gyventojų įvairovės, Azija skirstoma į šešis regionus. Vienas iš jų - Pietų Azija, kuriai priklauso didžiulė teritorija, įskaitant Indostano pusiasalį.
Pietų Azijos Geografinė Apžvalga
Pietų Azijai priklauso penkios žemyninės valstybės ir kelios salų valstybės, iš kurių didžiausia - Indija. Šį regioną galima suskirstyti į tris pagrindinius kraštovaizdžius: aukštikalnių sritis, Indo ir Gango žemumą bei pačią Pietų Aziją, kuri yra musonų kraštas.
Indostano pusiasalis
Indostano pusiasalis (plotas 2 milijonai km²) - tai Pietų Azijos dalis, įsiterpusi tarp Arabijos jūros ir Bengalijos įlankos, ir besitesianti į pietus iki 8° š. pl. Šis pusiasalis yra išsidėstęs ant Indijos platformos, sudarytos iš suraukšlėtų kristalinių uolienų, daugiausia gneisų, kurie išeina į paviršių didelėje pusiasalio teritorijoje. Šiaurvakarinė Indostano dalis (apie 500 000 km²) yra padengta bazaltinėmis uolienomis, kurios suformavo plato, ribojamą stačių terasų.
Platus Narmados upės slėnis dalina Indostaną į dvi dalis - Centrinę Indiją ir Dekano plokščiakalnį. Centrinės Indijos šiaurėje iškyla raukšlinis, luistinis Aravalio kalnagūbris. Tai pusiau nuardyti proterozojaus kalnai, kurių maksimalus aukštis daugiau nei 1700 m. Į rytus driekiasi skydinis Malvos plato, kurio vidutinis aukštis siekia 500 m. Šiaurinis jo kraštas sudaro Indostano pusiasalio sieną, o pietinis - Vindhjos ir Kaimūro kalnus. Vakarinis jo kraštas vadinamas Vakarų Gatų luistiniu kalnagūbriu (vidutinis aukštis - 1300 m, o maksimalus virš 2600 m), o rytinis pakraštys analogiškai vadinamas luistiniais Rytų Gatais, nors vientiso kalnagūbrio ten nėra. Pietuose Vakarų ir Rytų Gatai susijungia sudarydami aukščiausią Dekano dalį su aukščiausia viso Indostano viršūne Anaimūdžiu (2698 m). Viduriniai Dekano daliai šiaurės vakaruose būdingi stališki plato arba plokšti kalvynai, sudaryti iš bazaltų ir išraižyti upių slėniais. Pietinėje ir rytinėje dalyse vyrauja plokščias kristalinis paviršius su atskirais paaukštėjimais ir kalvagūbriais. Apibendrintai kalbant, Indostano reljefas turi sudūlėjimo bruožų, jį veikia akumuliaciniai ir denudaciniai procesai.
Himalajų Kalnynas
Himalajai - tai raukšlinių kalnų grandinės, kuriose yra aukščiausia pasaulio viršūnė - Džomolungma (8850 m). Himalajai susidarė, kai prieš milijonus metų Indija atsitrenkė į Euraziją. Susidūrus dviems sausumos masyvams, susiraukšlėjo žemės pluta ir susidarė raukšlinis kalnynas. Aukščiausia Žemės paviršiaus vieta yra Azijos žemyne, Himalajų kalnuose - Dzomolungmos (Everesto) viršūnė.
Taip pat skaitykite: Gidas po San Paulą
Indo ir Gango Žemuma
Indo ir Gango žemumą sudaro derlingos sanasos, kurias sunešė iš kalnų tekantys upės. Gangas - šventoji upė.
Klimato Ypatumai
Indostano klimatas - musoninis su ryškiu kritulių sezoniškumu (iki 95% vasaros lietingą sezoną) ir ilgu (iki 8 mėn.) sausuoju sezonu. Beveik visur aiškiai išreikštas vasaros kritulių maksimalumas, susietas su pietvakarių musonu. Tiktai pietrytiniam Indostano pakraščiui pagrindinę drėgmę atneša šiaurės rytų žiemos musonas, kuris ją gauna pereidamas per Bengalijos įlanką. Ypač daug kritulių ten, kur drėgniems musoniniams vėjams kelią pastoja kalnai: Malabaro pakrantėje, Vakarų Gatų šlaituose (6000 mm) ir kitur. Ypač sausas klimatas yra vidiniuose Indostano rajonuose, užtvertuose kalnais nuo pietvakarių ir pietryčių musonų. Čia iškrenta 1000- 500 mm kritulių per metus. Visam Indostanui būdinga aukšta temperatūra visus metus. Ypač karštos dienos būna prieš vasaros musono pradžią, kada vidutinė temperatūra siekia +32 C, o kartais +40 C ir daugiau. Pats karščiausias mėnuo Indostane yra gegužė. Per kitus vasaros mėnesius, kada pučia drėgnas musonas, vidutinė temperatūra siekia +28 C. Temperatūra vėsių mėnesių metu t.p. aukšta.
Didžiausią įtaką Indijos klimatui daro musonai: žiemos (pučia iš šiaurės rytų ir rytų) ir vasaros (pučia iš pietvakarių). Dėl musonų krypties kaitos ryškūs 2 pagrindiniai laikotarpiai: sausasis (gruodis-gegužė), kai pučia šiaurės rytų musonai, ir lietingasis (birželis-lapkritis), kai pučia pietvakarių musonai. Daugiausia lyja birželį-rugsėjį; būna katastrofiškų potvynių, nuošliaužų. Iki gruodžio musonai pasitraukia. Sausasis laikotarpis (su pereinamaisiais) trunka 8-9 mėn., Indo-Gangos lygumoje 9-10 mėnesių. Daugiausia kritulių Assamo kalnuose; Čerapundži - lietingiausia vieta Žemėje: vidutinis daugiametis kritulių kiekis daugiau kaip 11 000 milimetrų. Šalčiausio (sausio) mėnesio vidutinė temperatūra nuo 15 °C Himalajų papėdėse iki 27 °C Indijos pietuose, šilčiausio (gegužės) - atitinkamai nuo 25 iki 30 °C.
Vandens Ištekliai
Beveik visos Indostano upės prasideda Vakarų Gatuose ir įteka į Bengalijos įlanką. Iš didžiausių upių tik Narmada ir Taptis įteka į Arabijos jūrą. Upių vandens lygis labai priklauso nuo musoninio lietaus. Jo metu nuteka virš 80% viso metinio upių nuotėkio. Didelė jo dalis, ypač mažų upių, panaudojama drėkinimui. Indostano upės, ištekančios iš vakarinio Gatų šlaito, turtingos ir hidroenergetiniais ištekliais. Kadangi centrinėje pusiasalio dalyje paviršinių vandenų ištekliai labai maži, tai planuojama permesti dalį Gango baseino vandenų į Narmadą, o iš jos - į Godavarį ir Kaverį.
Indijos upės priklauso Indijos vandenyno baseinui. Didžiausios upės: Ganga (Indijoje jo ilgis 2252 km), Brahmaputra (Indijoje 725 km) ir Indas; jos ir daugelis jų intakų teka iš Himalajų, maitinamos ledynų, sniegynų tirpsmo vandens ir lietaus, vandeningos ištisus metus. Ganga susiliejusi (Bangladešo teritorijoje) su Brahmaputra sudaro didžiulę deltą, kurios vakarinė dalis ir Hugli šaka yra Indijoje. Dauguma Dekano plokščiakalnio upių teka nuo Vakarų Ghatų į rytus (į Bengalijos įlanką), nepastovaus nuotėkio, maitinamos musoninio lietaus; didžiausios: Godavari (intakas Penganga), Krišna (intakai - Bhima, Tungabhadra), Mahanadi, Kaveri.
Taip pat skaitykite: Aviena prieš ožką: mėsos analizė
Dirvožemiai
Dirvožemių pasiskirstymą pusiasalyje nulemia uolienos: ant kristalinių uolienų (granitų ir gneisų) dūlėjimo produktų formuojasi įvairių tipų raudonžemiai; yra didelių ,,medvilnės dirvožemių” (juodžemiai) arealų, kurie formuojasi ant vulkaninių uolienų. Indostano pusiasalio dirvožemiai neturtingi humuso ir azoto, o didelis musoninio lietaus intensyvumas, purių nuogulų susidarymas, miškų besaikis kirtimas ir menka agrotechnika yra aktyvios erozijos priežastis.
Dekano plokščiakalnio šiaurės vakaruose ir Kathiavaro pusiasalyje vyrauja verstžemiai, dar vadinami regurais, plokščiakalnio pietuose ir šiaurės rytuose - geltonžemiai, Indostano pusiasalio vakaruose - blizgažemiai, rūgštžemiai.
Augalija
Indostano geografinių zonų diferenciaciją nulemia drėgmės pasiskirstymas. Priešvėjiniuose Vakarų Gatų šlaituose yra drėgnųjų tropinių miškų zona, o Indostano vidinės dalies paaukštėjimų priešvėjiniuose šlaituose - drėgnųjų musoninių miškų zona. Vidinėse plato dalyse bei tarpukalnių daubose ir slėniuose, kurie gauna mažai kritulių, viešpatauja sausųjų savanų ir retmiškių geografinė zona. Ir šiaurvakarinėje Indostano dalyje vyrauja dygliakrūmių, dygiažolių ir sukulentų savanų geografinė zona. Indostano pusiasalio savanai būdinga tanki žolinė danga išdeganti sausuoju periodu. Iš šios žolinės dangos iškyla kandeliabrinės karpažolės, skėtiškosios akacijos, palmės. Kalnų šlaituose kai kur dar išliko tikmedžių, palmių, bambukų, sandalmedžių miškai. Prie gyvenviečių dažnai galima pamatgyti nuostabų banjamo medį arba kitaip vadinamą indiškąjį figmedį. Malabaro pakrantėje auga kokosinės palmės, suteikdamos išskirtinumą kraštovaizdžiui. Smėlingosios vietos yra apaugusios mangrovų augmenija.
Miškai užima 20 % Indijos teritorijos. Natūrali augalija labai pakeista žmogaus. Vakarų Ghatuose, Assamo kalnuose, Andamanų ir Nikobarų salose vyrauja visžaliai atogrąžų miškai (juose daugiausia augalų rūšių), Rytų Ghatuose ir Dekano plokščiakalnio šiaurinėje dalyje - paatogrąžių musoniniai miškai (su bambukais, tikmedžiais).
Gyvūnija
Indostano gyvūnijos pasaulis labai turtingas ir mažai paliestas žmogaus. Miškuose veisiasi kačių šeimos plėšrūnai. Labiausiai paplitę tigrai, dėmėtieji ir juodieji leopardai, kurie užpuola ne tik gyvūnus, bet ir žmones. Didelę žalą daro hienos, vilkai, laukiniai šunys, užpuldami ir sudraskydami galvijus. Be jų nuolatiniai, nepageidaujami gyvenviečių palydovai yra šakalai, o pačių žmonių laikomi namuose kačių šeimos atstovai yra mangustai. Tai gyvūnai gaudantys nuodingas gyvates. Tankiuose sąžalynuose Himalajų papedėje ir kai kuriuose kt. raj., kur dar yra išlikę miškų, iki šiol veisiasi laikiniai drambliai. Prijaukintus juos moko nešioti nešulius ir dirbti įvairius sunkius darbus, o taip pat jie pasitelkiami šventinėse eisenose. Tankiuose miškuose iki dabar, nors ir retai, sutinkami vienaragiai raganosiai, beveik išnaikinti ir kitose Žemės rutulio vietose. Laukiniai jaučiai taip pat veisiasi tankiuose sąžalynuose išilgai upių ar turtinguose žole kalnų slėniuose. Be jų įv. rajonuose yra sutinkami laukiniai ožiai, laukiniai avinai, antilopės ir elniai. Ypač daug Indijoje yra įvairių rūšių bezdžionių. Jos laikomos šventais gyvūnais ir gyvena ne tik miškuose, bet ir gyvenvietėse, kur pridaro daug žalos sodams ir pasėliams. Šiai šaliai būdinga keletas rūšių gibonų, makakų ir kitų. Indija turtinga ir paukščiais. Tai apie 30 rūšių gegučių, 80 rūšių plėšriųjų paukščių, taip pat balandžiai, papūgos, žvirbliai, povai ir kiti. Gango vandenyse veisiasi krokodilai. Plačiai paplitę sausumos vėžliai, driežai, gyvatės. Pastarųjų yra daug rūšių. Daugybė yra nuodingų, nuo kurių įkandimų kasmet miršta labai daug žmonių. Ypač pavojingos kobros, tarp kurių išsiskiria Didžioji kobra. Taip pat Indijoje daug nariuotakojų, kurių tarpe yra ypač pavojingų žmogui: maliariniai uodai, nuodingieji vorai, skorpionai ir kiti.
Taip pat skaitykite: Antarkties peizažai
Žmogaus poveikis
Žmogaus poveikis šiai šaliai yra įvairialypis. Kai kur jis beveik nepastebimas, o kitur žymus. Labai smarkiai Indostano pusiasalyje yra iškirsti miškai ir jie nėra atželdinami. Dėl to išnyko dalis augalų, o be to suintensyvėjo erozija net lyguminiuose paviršiuose. Tačiau žmogus čia keitė kraštovaizdį ne tik kirsdamas miškus, bet ir jį kultūrindamas - tai rodo medvilnės, ryžių ir kitų kultūrų plotai. Tačiau štai gyvūnija Indostane yra mažai paliesta, todėl stebina savo gausumu. Taip yra todėl, kad pagal indusų religiją, visa gyvybė Žemėje yra šventa ir netgi žalą nešančių gyvūnų naikinimas yra draudžiamas.
Kraštovaizdžiai
Dabartiniai Indostano kraštovaizdžiai yra labai sukultūrinti, žymiai sumažėję miškų plotai, o jų vietą užėmė įvairių tipų antropogeninė savana. Ypač sausose rajonuose tarp retos augalinės dangos išsiskiria žemaūgiai dygliakrūmiai labai pažeisti galvijų. Antropogeninės savanos plotai kaitaliojasi su jaunuolynų sąžalynais. Labiausiai įsisavinti yra slėnių kraštovaizdžiai, kuriuose auginama medvilnė, soros. Dabartiniai Dekano plokščiakalnio kraštovaizdžiai turi polinkį į aridizaciją. To priežastis - tai savaiminės augalijos naikinimas. Dviejų derlių nuėmimas per metus ir nepakankamas įtręšimas organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis priveda prie dirvožemio nualinimo ir dykviečių atsiradimo. Pristabdyti kraštovaizdžių degradacijos procesą gali racionalus jų panaudojimas ir teritorijos apželdinimas miškais. Nualintuose dirvožemiuose gyventojai augina sorų ir ankštines kultūras. Indostano pietuose didelius plotus užima kavos, arbatos ir cukranendrių plantacijos. Lydiminės žemdirbystės plotai yra išsimėtę tarp miškingų masyvų.
tags: #Pusiasalis #į #pietus #nuo #Himalajų