Pietų Sibiro lietuviai: gamtinės sąlygos ir istorinis kontekstas
Sibiras, didžiulė gamtinė sritis Azijos šiaurėje, Rusijos teritorijoje, yra unikalus regionas, pasižymintis atšiauriu klimatu, dideliais atstumais ir įvairiomis gamtinėmis zonomis. Šiame regione, kuris apima Altajaus, Buriatijos, Chakasijos, Jakutijos, Tuvos respublikas, Krasnojarsko, Užbaikalės kraštus, Irkutsko, Kemerovo, Kurgano, Novosibirsko, Omsko, Tiumenės, Tomsko sritis, Chantų-Mansių ir Jamalo Nencų autonomines apygardas, Amūro, Magadano sričių ir Chabarovsko krašto dalį, per istoriją susiklostė savitos gamtinės ir socialinės sąlygos. Lietuviams, kuriuos į Sibirą atvedė tragiški istorijos vingiai, šis regionas tapo ne tik tremties vieta, bet ir susidūrimo su nepažinta gamta bei vietos kultūromis arena.
Sibiro geografija ir klimatas
Sibiras užima didžiulį plotą - apie 10 mln. km2, o kartu su Tolimaisiais Rytais - 12,7 mln. km2, sudarydamas atitinkamai 58,5 % ir 74,7 % Rusijos teritorijos. Jis tęsiasi apie 7000 km iš vakarų į rytus ir iki 3500 km didžiausiame pločio taške. Geografiškai Sibiras skirstomas į Vakarų Sibirą (tarp Uralo kalnų ir Jenisiejaus upės) ir Rytų Sibirą (tarp Jenisiejaus ir Ramiojo vandenyno). Kartais išskiriamas ir Vidurio Sibiras (tarp Jenisiejaus ir Lenos upių).
Šiame regione galima išskirti keturias pagrindines gamtines sritis:
- Vakarų Sibiro lyguma: Didelė žemuma, pasižyminti pelkėtomis teritorijomis ir upių gausa.
- Vidurio Sibiro plokščiakalnis: Aukštesnė teritorija su plokščiais paviršiais ir giliais upių slėniais.
- Pietų Sibiro kalnų juosta: Kalnų grandinės, įskaitant Altajaus, Vakarų Sajano ir Rytų Sajano kalnus, Stano kalnagūbrį bei Stano kalnyną, Jablonovo kalnagūbrį.
- Šiaurės Rytų Sibiro kalnų sistema: Sudėtinga kalnų sistema, apimanti Verchojansko kalnagūbrį, Čerskio kalnagūbrį, Janos-Oimiakono kalnyną, Kolymos kalnyno dalį.
Klimatas Sibire daugiausia žemyninis, šiaurinėje dalyje - arktinis ir subarktinis, o kitur - vidutinių platumų. Vidutinė metinė temperatūra didžiojoje Sibiro dalyje viršija 0 °C, tačiau šiaurės rytinėje dalyje gali siekti -18 °C. Liepos mėnesį temperatūra svyruoja nuo 20-23 °C pietuose iki 2-5 °C šiaurės rytuose, o sausio mėnesį - nuo -16 °C iki -48 °C. Šalčiausia vieta Šiaurės pusrutulyje yra tarp Verchojansko kalnagūbrio ir Janos-Oimiakono kalnyno, kur užfiksuota -71 °C temperatūra. Temperatūrų svyravimo amplitudė per metus gali siekti 35-68 °C. Kritulių kiekis labai nevienodas: nuo 100-200 mm Jakutijoje iki 1000-2000 mm Altajaus ir Sajanų kalnuose. Sniego danga išlieka nuo 8-9 mėnesių šiaurėje iki 5-6 mėnesių pietuose. Didžiojoje Sibiro dalyje būdingas daugiametis įšalas.
Vandens ištekliai
Didžioji dalis Sibiro upių priklauso Arkties vandenyno baseinui. Obė ir Jenisiejus įteka į Karos jūrą, Lena, Jana ir Oleniokas - į Laptevų jūrą, o Indigirka ir Kolyma - į Rytų Sibiro jūrą. Tik Amūras priklauso Ramiojo vandenyno baseinui. Upės Sibiro šiaurėje užšąla apie 8 mėnesius, o pietuose - iki 5 mėnesių per metus. Mažesnės upės gali įšalti iki dugno, susidarant antledžiams ir ampalams. Ledonešis prasideda balandžio-birželio mėnesiais, o dėl ledų sangrūdų ir įšalo sukelto grunto nelaidumo kyla potvyniai, kurių metu vandens lygis gali pakilti 10-40 metrų. Sibiro upių bendras metinis nuotėkis viršija 2500 km3. Vanduo naudojamas elektros energijai gaminti, o didžiausios jėgainės yra Bratsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Sajanų Šušenskojės ir Ust-Ilimsko. Ežerų daugiausia yra Vidurio Sibire. Jakutijoje vyrauja termokarstiniai, o Altajuje - ledyninės kilmės ežerai. Didžiausias ir giliausias ežeras yra Baikalas.
Taip pat skaitykite: Tortų puošimas lemputėmis
Dirvožemis ir augalija
Sibiro šiaurinėje dalyje vyrauja balkšvažemiai ir jauražemiai, o Arkties vandenyno pakrantėje - šlynžemiai ir ledžemiai. Pietinėje dalyje vyrauja jauražemiai ir šlynžemiai, taip pat yra išplautžemių ir rudžemių, o Altajaus ir Sajanų priekalnių slėniuose - juodžemių. Vakarų Sibiro lygumoje vyrauja durpžemiai.
Sibirui būdingas ryškus augalijos zoniškumas. Šiaurinėje dalyje (Jamalo, Taimyro pusiasaliuose, Vakarų Sibiro lygumos ir Jakutijos šiaurinėje dalyse) plyti tundra ir miškatundrė, o šiaurinėse pakrantėse - arktinės dykumos. Didžiausią Sibiro dalį apima taiga. Vakarų Sibire vyrauja paprastosios ir sibirinės eglės, sibirinės pušys ir sibiriniai kėniai, o Rytų Sibire - maumedžiai. Tolimuosiuose Rytuose bei Altajaus ir Vakarų Sajanų kalnuose auga plačialapiai miškai.
Naudingosios iškasenos
Sibire gausu naudingųjų iškasenų. Vakarų Sibire gaunama nafta (Vakarų Sibiro naftingasis baseinas: Fiodorovskojės, Liantoro, Priobės telkiniai) ir gamtinės dujos (Jamburgo, Urengojaus, Zapoliarnojės telkiniai). Akmens ir rusvosios anglys kasamos Vidurio ir Rytų Sibire (Kansko-Ačinsko, Kuznecko, Lenos, Minusinsko, Tunguskos, Taimyro anglių baseinai).
Sibiro istorija ir lietuvių tremtys
Žmonės Sibire apsigyveno paleolite, pirmiausia - prieš 300 000-500 000 metų - Kalnų Altajuje. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėjo kurtis nepatvarūs genčių junginiai, o dabartinės Kinijos pasienyje - pirmieji valstybiniai dariniai (džurdžėnų, uigūrų ir kiti). Kinų šaltiniai 3 a. pr. Kr. mini Sajanų ir Altajaus gentis, kurias 2 a. pr. Kr. nukariavo hunai. Kai kurios Sibiro gentys kėlėsi į Kiniją ir Europą, prisidėjo prie Didžiojo tautų kraustymosi (4-6 amžius). Nuo 6 a. Pietų Sibire gyveno tiurkų gentys, o 9-10 a. - kirgizai. 13 a. visas Sibiras, išskyrus šiaurinius pakraščius, tapo Mongolų imperijos dalimi. Šiai imperijai skilus, Sibiro vakarinė dalis priklausė Aukso ordai, nuo 15 a. pabaigos - Sibiro chanatui. Kitur gyveno įvairaus socialinės ir ekonominės plėtros lygio gentys (chantai, mansiai, nencai, evenkai, jakutai, koriakai, čiukčiai, nanajai, buriatai, tuviai, evenkai ir kiti). Dauguma jų gyveno gentinėmis bendruomenėmis, šiaurėje daugiausia vertėsi žvejyba, medžiokle ir elnių auginimu, o pietuose - gyvulininkyste.
1552 užėmusi Kazanės chanatą į Sibirą ėmė skverbtis Rusija. 1555 Sibiro chanatui tapus Rusijos vasalu, caras Ivanas IV Rūstusis pardavė Stroganovams prekybos su Sibiru monopolį. 17 a. pradžioje rusai užvaldė Sibiro dalį iki Jenisiejaus, 1632 Lenos dešiniajame krante pastatę Jakutską - rytinę dalį iki Ramiojo vandenyno vakarinės pakrantės; 17 a. viduryje pasiekė Baikalo ežerą (1652 čia įkurtas Irkutskas) ir Paamūrę. Sibirą administravo Pasiuntinių, nuo 1637 - Sibiro prikazas. 1708 sudaryta Sibiro gubernija (centras Tobolskas, įkurtas 1587), 1764 - vadinamoji Sibiro carystė, suskirstyta į Tobolsko ir Irkutsko generalgubernatorijas. 1822 Sibiras buvo suskirstytas į Rytų (Jenisiejaus ir Irkutsko gubernijos, Jakutsko sritis, atskirai administruojami Kamčiatkos pusiasalis ir Ochotsko jūros pakrantė) ir Vakarų (Tobolsko ir Tomsko gubernijos, Omsko sritis) Sibiro generalgubernatorijas.
Taip pat skaitykite: Kaip teisingai pasirinkti bulves garnyrui
Nuo pat pradžių Sibiras buvo kolonizuojamas ne tik savanorių persikėlėlių ar pabėgusių baudžiauninkų, bet ir atkeliant nuteistuosius. 18 a. antroje pusėje Sibire gyveno jau apie 360 000 rusų. Vietos gyventojai turėjo mokėti jasaką, buvo prievarta krikštijami ir pamažu stumiami iš turimų žemių. Transsibiro geležinkelio magistralės tiesimas (1898) paskatino Sibiro ekonominę plėtrą. Nuo 18 a. Sibire plėtota aukso, sidabro, vario, geležies rūdos kasyba, o 19 a. antroje pusėje Sibiras tapo Rusijos imperijos žaliavų baze, per jį vyko tranzitinė prekyba su Azijos valstybėmis, pirmiausia su Kinija. Sibiro ekonominė raida labai paspartėjo po 1861 valstiečių reformos, žemės ūkis plėtojosi sparčiau negu kituose Rusijos imperijos rajonuose - čia nebuvo dvarų, bet buvo nenaudojamos žemės, atvykdavo daug kolonistų (1861-91 - apie 450 000, 1896-1914 - daugiau kaip 4 mln. žmonių) ir tremtinių - vien 19 a. atitremta apie 1 mln. žmonių (Sibire kalėjo arba gyveno tremtyje dekabristai, petraševskininkai, narodnikai, socialdemokratai ir kiti). Sibiro ekonominę raidą dar paskatino 1891-1916 nutiesta Transsibiro geležinkelio magistralė. 19 a. antroje pusėje Sibire buvo gaunama apie 80 % Rusijos imperijoje iškasamo aukso, o 20 a. Sibiro ekonominę plėtotę kuriam laikui nutraukė 1917 Spalio perversmas ir Rusijos pilietinis karas (1917-22) - Sibire veikė ir tarpusavyje kovojo bolševikų Raudonoji armija ir A. Kolčiako vadovaujami baltagvardiečiai (nuo 1918 kontroliavo Sibirą), Japonijos kariniai daliniai. Raudonajai armijai 1920 sumušus baltagvardiečius, Sovietų Rusijos vadovybė sukūrė marionetinę Tolimųjų Rytų Respubliką (1920-22), o 1922 bolševikai užėmė visą Sibirą.
Pasibaigus pilietiniam karui, čia sudarytos Rusijos Sovietų Federacinei Socialistinei Respublikai priklausančios Jakutijos (1922) ir Buriatijos-Mongolijos (1923, 1958 pertvarkyta į Buriatijos Autonominę Sovietų Socialistinę Respubliką) Autonominės Sovietų Socialistinės Respublikos, Oiratų autonominė apygarda (nuo 1948 Kalnų Altajaus autonominė apygarda), kiti autonominiai dariniai. Vietoj buvusių gubernijų sukurti Sibiro (1925) ir Tolimųjų Rytų (1926) kraštai, kurie 4 dešimtmetyje padalyti į Rytų Sibiro, Vakarų Sibiro, Primorės ir Chabarovsko kraštus. 20 a. 4 dešimtmetyje sukurta antroji (po Donecko) SSRS metalurgijos bazė - Kuznecko kombinatas, pradėta eksploatuoti Aladano auksingąjį rajoną, sukurta naujų pramonės šakų (energetikos, mašinų gamybos, chemijos ir kita), naudojant kalinių darbo jėgą 1930-36 rekonstruota Transsibiro geležinkelio magistralė, sukolektyvintas žemės ūkis. Per SSRS-Vokietijos 1941-45 karą į Sibirą perkelta 322 pramonės įmonės, pastatyta naujų lėktuvų, tankų, traktorių gamyklų. Po karo Sibiro ūkis buvo plėtojamas sparčiau negu kitų SSRS ekonominių rajonų, pastatyta didelių elektrinių, nutiesta naujų geležinkelio linijų, dujotiekių. 7 dešimtmetyje Sibiro šiaurės vakaruose pradėta gauti naftą ir dujas.
Nuo 1985 (prasidėjus vadinamajai pertvarkai) ėmė stiprėti kolonijinės politikos nuslopinta Sibiro tautų savimonė, pavieniai regionai siekė didesnio ekonominio savarankiškumo. 21 a. pradžioje Sibiras išlieka Rusijos žaliavų baze, bet pramonės gamybos lygis smuko, didėja gyventojų migracija į kitus šalies rajonus, atskirų Sibiro regionų separatizmas.
16 a. pabaigoje-18 a. pradžioje Sibiro kolonizacijoje dalyvavo apie 5000 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų, Livonijos karo belaisvių ir samdinių. Į Sibirą buvo ištremta 1794 sukilimo dalyvių (1796 amnestuoti). Aktyvūs 1830-31 sukilimo dalyviai išsiųsti rekrutais į Rusijos imperijos kariuomenės Sibiro korpusus, ištremti į katorgą Sibiro pietvakarių įvairiose vietose. 1863-64 sukilimą Lietuvoje malšinusio generalgubernatoriaus M. Muravjovo duomenimis, į katorgą buvo išsiųsti 972, į Sibirą skiriant žemės ištremta 4096, neskiriant žemės - 1427 šio sukilimo dalyviai. Dauguma išskirstyti Tomsko ir Tobolsko gubernijose, mažiau - Irkutsko ir Krasnojarsko apylinkėse. Kai kurie jų liko ir kūrėsi Sibire. Per lietuvių spaudos draudimą į Sibirą ištremta kelios dešimtys lietuvių knygnešių. 19 a. antroje pusėje Rusijos imperijos valdžia įvairiomis priemonėmis skatino Sibiro kolonizaciją. Ištremti sukilėliai, jų palikuoniai, po baudžiavos panaikinimo (1861) savo noru atsikėlę Lietuvos gyventojai (negalėję gauti žemės Lietuvoje) įkūrė gyvenviečių (Baisogala, Šeduva). Sukilimų tremtinių lietuvių ir lenkų kunigų pastangomis Sibire pastatyta katalikų bažnyčių (Tomske 1833, Tomsko srities Spasskojės kaime 1896). 1897 Tomsko gubernijoje gyveno 3900, Krasnojarsko - 2500, Irkutsko - 1700, Tobolsko - 3200 lietuvių. Dirbti Sibire buvo verčiami Sankt Peterburgo ir Maskvos aukštųjų mokyklų absolventai (iki I pasaulinio karo dauguma grįžo į Lietuvą). Per I pasaulinį karą Sibire atsidūrė lietuvių karo pabėgėlių, kūrėsi jų organizacijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriai. 1918 Novonikolajevske (dabar Novosibirskas) ir 1919 Irkutske įvyko Sibiro lietuvių suvažiavimai, 1918-19 Tomske veikęs Sibiro lietuvių biuras leido laikraštį Sibiro lietuvių žinios. 1919 suformuotas A. Kolčiako kariuomenės lietuvių batalionas (Lietuvių Sibiro batalionas).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (1918), daug lietuvių iš Sibiro grįžo į Lietuvą. SSRS okupavus ir aneksavus Lietuvą 1940-41 ir 1944-56, Sibiro lageriuose (Baikalo-Amūro magistralė, Čeliabinsk, Dudinka, Gorlag, Kansk, Krasnojarsko kraštas, Lama, Meždurečensk, Norilsk, Omsk, Ozerlagas, Rešotai, Taišet) kalinta iki 100 000 lietuvių. 1941 ir 1945-52 į Sibiro Altajaus, Krasnojarsko kraštus, Irkutsko ir Novosibirsko sritis, Jakutiją ištremta apie 100 000 Lietuvos gyventojų (Lietuvos gyventojų trėmimai). Gyvenvietės ir vietovės, kuriose buvo daugiau tremtinių: Bodaibo, Biriusinskas, Bolšaja Rečka, Igarka, Jakutskas, Janos delta, Kojus, Koliučij, Lenos delta, Mina, Šamanka, Tunguskij Boras, Verchniaja Ara Kuorka. Nuo 1953 iš Sibiro į Lietuvą leista grįžti lenkais užsirašiusiems tremtiniams, nuo 1954 - vaikams ir paaugliams, nuo 1955 - šeimoms. 20 a. pabaigoje Sibire gyveno kelios dešimtys tūkstančių lietuvių - buvusių tremtinių, politinių kalinių ir jų palikuonių (Rusijos lietuviai). Po 1990 keli šimtai lietuvių išvyko gyventi į nepriklausomą Lietuvą. Likusieji Sibire 1990-92 ėmė burtis į kultūrines draugijas. Altajaus krašto, Buriatijos, Igarkos, Irkutsko, Jakutijos, Krasnojarsko, Novosibirsko, Omsko, Tomsko lietuvių organizacijos dalyvauja Pasaulio lietuvių bendruomenės veikloje, sulaukia Lietuvos vyriausybės paramos. Nuo 1989 įvairiose lietuvių tremties vietose Sibire lankėsi buvusių tremtinių, bendrijos Lemtis, palaikų parvežimo ir kitos ekspedicijos iš Lietuvos. 2006-21 Lietuvos jaunimo organizacijų taryba vykdė Lietuvos jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą Misija Sibiras.
Taip pat skaitykite: Kūrybiškas tortų dekoravimas
tags: #lietuviai #pietų #sibire #gamtinės #sąlygos