Kulinarijos kelionė aplink pasaulį: tradicijos ir skoniai

Norint geriau pažinti šalį ir jos žmones, svarbu pažinti jų tradicijas, kurios gali daug ką papasakoti apie praeitį ir tai, kas įtakoja šiuolaikinius sprendimus. Kulinarija - neatsiejama kultūros dalis, atspindinti šalies istoriją, geografiją ir socialinius papročius. Leiskimės į skonių ir tradicijų kupiną kelionę po įvairias pasaulio šalis, tyrinėdami jų unikalius valgymo papročius ir patiekalus.

Izraelis: tautų katilo virtuvė

Izraelis - tai įvairialypis tautų katilas, o jo virtuvė tokia pat kompleksiška. Tai, ką laikome izraelietiška virtuve, pradėjo formuotis ne taip seniai - XX a. viduryje, kai susikūrė Izraelio valstybė. Čia susimaišę įvairiausi patiekalai, skoniai ir prieskoniai.

Kašruto įtaka

Izraelio virtuvei didelę įtaką daro kašruto taisyklės: pagal jas religingi žydai negali valgyti kiaulienos ir jūros gėrybių, o vienas svarbiausių reikalavimų - kartu nevalgyti mėsos ir pieno produktų. Kad būtų paprasčiau laikytis šios taisyklės, tradiciškai susiklostė, kad daugybė izraelietiškų patiekalų apskritai yra gaminami nenaudojant nei mėsos, nei pieno.

Artimųjų Rytų įtaka

Nemažai nacionaliniais laikomų izraelietiškų patiekalų yra atėję iš kaimyninių šalių ir apskritai būdingi visam Artimųjų rytų regionui. Vienas iš tokių patiekalų yra humusas - avinžirnių užtepėlė, pagardinta tahiniu (sezamų sėklų pasta) ir alyvuogių aliejumi. Humusas yra be galo populiarus ir Palestinoje, Jordanijoje, Libane, Sirijoje, tačiau arabiškas humusas dažniausiai yra gana paprastas.

Kitas be galo populiarus patiekalas, dėl kurio nuolat vyksta ginčai, yra falafeliai: daugelis šalių, įskaitant ir Izraelį, laiko šį patiekalą savo nacionaliniu. Falafeliai - tai aliejuje kepti avinžirnių kukuliai, dažniausiai patiekiami pitoje kartu su šviežiomis ir raugintomis daržovėmis, humusu bei tahiniu. Iš Irako virtuvės į Izraelį atėjo sabihas - baklažanais, virtais kiaušiniais, bulvėmis ir daržovėmis kimšta pita, patiekiama su tahiniu ir humusu. Mėsos mėgėjai Izraelyje gali išbandyti šavarmą - patiekalą, lietuviams labiau pažįstamą kaip tiesiog kebabą. Taip pat iš arabiškos virtuvės atėjusi šavarma Izraelyje dažniausiai patiekiama pitoje arba lafoje - didesniame už pitą paplotyje, į kurį suvyniojama mėsa su priedais.

Taip pat skaitykite: Viskas apie kiaušinius

Afrikos šalių įtaka

Didelė dalis žydų į Izraelį atsikraustė iš Afrikos šalių: Maroko, Libijos, Alžyro, Tuniso, Jemeno, Etiopijos ir kitų, o kartu su savimi atsivežė ir tų šalių kulinarines tradicijas. Iš Jemeno į Izraelį buvo atvežti du populiarūs patiekalai: jachnun ir malawach. Jachnun - tai pailgi sluoksniuotos tešlos suktinukai, gaminami tiesiog iš miltų, cukraus ir vandens. Iš tokios pačios tešlos pagaminti malawach labiau primena blynus, tačiau yra žymiai riebesnis pasirinkimas, mat kepami naudojant daug sviesto, aliejaus ir riebalų. Izraelyje taip pat populiarus kuskusas, kuris yra neatskiriama daugelio šiaurės Afrikos virtuvių dalis.

Europos šalių įtaka

Kai kurie Izraelyje populiarūs patiekalai bus gerai pažįstami ir lietuviams: iš Europos atsikraustę žydai į šalį atvežė ir daug europietiškų kulinarinių tradicijų. Visur Izraelyje rasite ir beigelių - mums geriau žinomų kaip tiesiog dideli riestainiai, kurie nuo senų laikų buvo populiarūs Rytų Europoje. Na o per žydišką šventę Chanuką labai populiaru valgyti bulvinius blynus ir spurgas. Bulviniai blynai Izraelyje vadinami latkėmis ir yra panašūs į lietuviškus, tik kartais į juos dar dedami džiuvėsėliai ar sezamo sėklos.

Kad ir kokie išrankūs bebūtumėt, Izraelio virtuvė įtiks kiekvieno skoniui. Čia rasite ir mums įprastesnių europietiškų patiekalų, ir įdomesnių valgių, kilusių iš Artimųjų rytų bei Afrikos regionų.

Brazilija: antropofaginė virtuvė

Brazilai kartais save pavadina antropófago - žmogėdromis. Ne todėl, kad valgytų žmones, bet todėl, kad “valgo” kitų žmonių kultūras, tarp jų virtuves - “sukramto” ir išeina kažkas visai naujo.

Valgymo būdai Brazilijoje

Įprastiniai restoranai - kur užsisakai maistą prie staliuko iš meniu - Brazilijoje ne taisyklė, o išimtis.

Taip pat skaitykite: Paruošiami iš vakaro patiekalai

  • Por kilo (“Už kilogramą”) - dediesi maistą bufete lėkštę. Bufeto gale lėkštė pasveriama ir susimoki pagal svorį - visai nesvarbu, kiek dėjaisi mėsos, o kiek - ryžių ar daržovių.
  • Buffet livre (“Laisvas bufetas”), dar vadinamas “A vontade” (“Kiek lenda”). Bufetas, kuriame, kartą susimokėjus, galima dėtis neribotai maisto.
  • Marmitex.
  • Rodizio. Galbūt braziliškiausias restoranų modelis. Klientai sėdi prie stalų, o padavėjai nešioja maistą ratais. Dažniausiai tas maistas būna arba mėsos, arba picos gabaliukai, arba sušiai (ir rodizio atitinkamai vadinasi arba “mėsų rodizio”, arba “picų rodizio”, arba “sušių rodizio”). Jei klientai gabalėlio nori, paprašo įdėti - padavėjai įdeda. Kaina, kaip ir bufete, yra viena - nesvarbu, kiek besuvalgytum - tačiau rodizio paprastai laikomas prabangesniu patiekimo būdu. Ant stalų paprastai būna “suktukas”, ant kurio kiekvienas klientas gali pažymėti, ar jam tuo metu nešti maistą, ar kol kas nenešti, ar nešti desertą.
  • Rodizio a la carte. Kaip ir rodizio, gali valgyti kiek nori, tačiau padavėjai čia nenešioja maisto ratais. Vietoje to, jie atneša vienkartinį meniu su surašytais visais patiekalais bei langeliais šalia jų pavadinimų. Tuose langeliuose įrašai skaičius, kokių gabaliukų kiek nori, ir tiek jų padavėjai tau atneša. Galima ir pakartoti. Tačiau palikus nesuvalgytus gabaliukus dažnai numatytos baudos. Kiek susidūriau, “rodizio a la carte” dažniausiai būna sušių.

Por kilo, Buffet livre ir Marmitex populiaresni dieną (apie 11:00-15:00). Rodizio - vakare (apie 18:00-22:00). Tačiau tam tikrose judriose vietose (pvz. prie kelių) gali būti, tarkime, rodizio visą dieną, ar bufetas visą dieną, tačiau tai reta. Bufetai visą dieną (ar por kilo) populiaresni prekybos centruose, kur yra bufetų tinklai. Apskritai Brazilijoje dažnai restoranai veikia labai trumpai - pvz. gali restoranas veikti tik keturias valandas dieną ir siūlyti tik buffet livre, arba tik keturias valandas vakare ir siūlyti tik rodizio. Vienas ir tas pats restoranas gali tiekti maistą ir keliais iš šių metodų. “Produktyviausiuose” restoranuose, tarkime, gali būti, kad dienos metu bus pasirinkimas: arba už fiksuota mokestį imti buffet livre, arba už mažesnį fiksuotą mokestį marmitex, arba sverti ką paėmei (iš to paties bufeto) ir mokėti už kilogramą. O vakare tame pačiame restorane gali būti rodizio (jei klientų daug) arba rodizio a la carte (jei jų mažai ir neapsimoka nešioti maisto ratais, nes šis sugestų). Bet toks “produktyvumas” retas. Dažnai būna, kad tam tikras valgymo būdas taikomas tik tam tikrą savaitės dieną: pvz. “picų rodizio antradieniais ir ketvirtadieniais”. Taip pat bėgant savaitei gali keistis ir meniu - pvz. visame San Paule įprasta, kad feižoada valgoma trečiadieniais ar šeštadieniais, o virado a paulista - antradieniais. Taupiam žmogui svarbu gerai paskaičiuoti, kada jam apsimoka eiti į bufetą ar rodizio (t.y. nori valgyti labai), o kada - į por kilo (t.y. Kartais darbo laiką galima numatyti ir iš restorano pavadinimo. Pvz. Tipinė Brazilijos lančonetė.

Išskyrus rodizio, Brazilijos restoranai gana nespecializuoti: tai yra, viename restorane galima gauti įvairaus maisto, pvz. gerame bufete gali būti ir mėsos, ir picų, ir sušių, ir salotų, o baruose ar kavinėse taip pat dažnai būna ir ką valgyti. Atskiras restoranų/barų tipas: pajūrio barai, kur sėdima ant kėdžių ant paplūdimio smėlio.

Brazilijos virtuvės įvairovė

Brazilija - tikra imigrantų valstybė, ypač jos pietūs. Todėl joje gausu įvairiausių virtuvių restoranų - ypač italų ir japonų, bet taip pat korėjiečių, arabų, o po vieną-kitą restoraną gali rasti kone iš viso pasaulio - net lietuvių virtuvės. Brazilija - milžiniška 200 mln. gyventojų šalis ir todėl populiari virtuvė joje smarkiai priklauso nuo regiono. Visgi, tie skirtumai nėra tokie dideli, kaip, tarkime, Kinijoje.

Mėsos ant grilio yra daugelio brazilų restoranų pažiba. Nesvarbu, ar tai būtų mėsų rodizio, ar eilinis nebrangus dieninis bufetas. Net daugelyje bufetų, be įprasto “visų patiekalų stalo”, yra atskira grilio zona, kur nuolat šviežiai čirškinama mėsa. Jautienos, atplėštos nuo šonkauliukų, troškinys, populiarus Paranos valstijoje, ypač pakrantėje. Amazonės upė primena ežerą ar net jūrą. Ten plaukia jūriniai kruiziniai laivai, konteineriniai laivai. Falafeliai su garnyru iš jūros gėrybių (pvz. krevečių) ir aštriu padažu. Retas aštresnis patiekalas šiaip jau labai švelnioje Brazilijos virtuvėje (tačiau aštrus ne patiakalas, o padažas). Brazilijos virtuvėje padažų gana mažai. Pigesniuose restoranuose galima gauti (ar ant stalo guli) maži kečupo, garstyčių, majonezo maišeliai. Bufetuose gausu pilamų skystų padažų, pvz. tabasko. Braziliški kepiniai yra kaip pagrindinis valgis. Braziliškas sumuštinis su sūriu, pomidoru, marinuotu agurku, jautiena, išrastas Bauru mieste 1934 m., bet pasklidęs plačiau. San Paulas garsėja savo italų bendruomene ir pica, o iš ten ji išplito ir po visą Braziliją. Brazilijoje picos būna su gana mažai ingredientų. Kai kurios “braziliškos picos” yra kaip ir itališkos (pvz. margarita), tačiau daugelio mums įprastų picų pavadinimų ten nerasi (pvz. iš esmės nebūna picų su jalapenais ir aštrių picų), užtat yra vietinių. Daugybėje picerijų saldžių picų meniu siūloma tik kažkiek mažiau, nei įprastų: pvz. picos su nutela, su Snickers, su džemu ir pan. Be galo saldžios! Rodizio įprasta, kad pabaigoje, po įprastinių picų, paimi vieną kitą gabaliuką saldžių picų. Tai tarsi mažos picukės. Jas įkvėpė ne tik itališkos picos, bet ir arabiškos sfihos.

Gėrimai Brazilijoje

Brazilijoje gėrimai žavi kainomis. Jos - “demokratiškos”. Priešingai Vakarų pasauliui, Brazilijoje neįprasta “lupikauti iš gėrimų”. Todėl net ir brangiame restorane, “prestižinėje” vietoje, gėrimai nekainuos daug daugiau nei pigiame. Tai braziliškas limonado skonis, kokio kitur nerasi. Iš esmės jo Brazilijoje ne mažiau, nei kolos skonio: kiekviename restorane ar parduotuvėje paprastai yra bent jau šie du gaivieji gėrimai, kola ir guarana. Originalas - “Guarana Antarctica”, tačiau, kaip su kolos skoniu kitur pasaulyje, yra dešimtys ar šimtai kopijų, “guaranos skonio limonadų”. Guarana brazilai supranta kaip savos kultūros dalį, skonį, kurio, deja, nėra niekur kitur. Skonis primena negazuotą guaraną. Pardavinėjama ne buteliais, o tokiom užklijuotom plastikinėm stiklinėm. Kašasa yra braziliškas alkoholinis gėrimas, distiliuojamas iš cukranendrių (panašiai, kaip romas). Didelė dalis kašasos sunaudojama gaminti kaipirinjoms. Kaipirinja - koktelis iš kašasos, citrinų sulčių ir cukraus. Tai - pats braziliškiausias alkoholinis gėrimas, kurio pilna visur, jis geriamas nuo prabangių restoranų iki paplūdimių.

Taip pat skaitykite: Tradiciniai šiaurietiški pyragai

Vokietija: Kalėdų gastronomijos tradicijos

Artėjant didžiosioms metų šventėms, nemažai žmonių pasirenka praleisti jas užsienyje. Tokiu būdu stengiamasi susipažinti su kitomis šalimis ir jų kultūromis bei geriau jas pažinti. Viena tokių šalių yra Vokietija. Ir tai nenuostabu, juk būtent čia atsirado Kalėdinių eglučių puošimo tradicija. Iš ankstyvos Vokietijos ir buvusios Livonijos teritorijų šis įprotis pasklido po visą pasaulį. Suprantama, kad turint tokią istoriją ir kiti šios šalies švenčių aspektai turėtų būti ypatingi. Būtent taip ir yra, ypač kalbant apie gastronomines tradicijas.

Kalėdinis stalas Vokietijoje

Kaip ir daugelyje kitų šalių, švenčiančių Kalėdas, Vokietijoje pagrindinis patiekalas yra paukštiena, tačiau tai nėra populiarios vištos ar antys. Šioje šalyje pirmenybė teikiama žąsiai, kuri simbolizuoja tikrąsias vokiškas Kūčias. Yra keletas versijų, kaip ši tradicija atsirado Vokietijoje. Pagal vieną iš jų - paprotys buvo perimtas iš Anglijos, pagal kitą išliko nuo viduramžio laikų, kai prieš ir po pasninko buvo valgomos žąsys. Tačiau, kaip pripažįstą patys šalies gyventojai, pagrindinė priežastis yra pats paukštis. Labai išraiškingo skonio mėsa, suteikia visko, ko norisi šaltu metų laiku: sultinga ir drėgna viduje ir apkepusi bei traški išorėje. Šalia šios stalo pažibos būtinai rasite tradicinį pyragą ir žinoma susišildysite puodelių karšto vyno.

Žydų virtuvė: Kašruto taisyklės ir šventiniai patiekalai

Po visą pasaulį išsiblaškiusią žydų tautą nedalomoje visumoje stipriau negu bet kokios valstybinės sienos išlaiko senoji kultūra, jos tradicijos ir taisyklės. Žvilgtelėjęs į žydų kalendorių nepasiruošęs žmogus tiesiog pasimes. Įvairiose pasaulio šalyse mėnesiai, metai, pavadinimai ir jų trukmė skiriasi nežymiai. Pas žydus viskas atitinka mėnulio judėjimą ir visiškai kitaip vadinasi. Bet įdomiausios yra taip nepanašios į mums įprastas šventės - su savo kintančiomis datomis, išskirtinumais ir tradicijomis: medžių Naujieji metai (arba Gimimo diena), Karališkas Šeštadienis, šviesos šventė Chanuka, Teismo diena, Šavuotas, Velykos - Pesachas.

Šventiniai patiekalai

Žydų virtuvėje kiekviena šventė turi savo scenarijų, taisykles, draudimus ir ypatingą meniu. Patiekiami šventiniai patiekalai gali papasakoti koks už lango metų laikas, savaitės diena ar šventė. Trapezos dvasinį turinį lemia ne tai, kiek ji įvairi ir gausi, o kokiu metu, iš kokių produktų, kokiam įvykiui pagaminta. Juk sutinkamai su žydų tautos šventa Toros knyga maistas - pirmasis žmogaus kilnėjimo proceso laiptelis. Maitinimasis tik dėl pasisotinimo arba pasitenkinimo laikomas žemiausiu elgesio lygiu, nes maistas, pirmiausia, suteikia dvasios stiprybę ir maitintis reikia teisingai - nepamiršti jį laiminti ir dėkoti Dievui. Pavyzdžiui, įprastas kasdieninis užsiėmimas - košerinės duonos kepimas. Nuo senolių receptu pagamintos tešlos atskiriamas mažas gabalėlis ir įmetamas į ugnį. Tolimoje senovėje šią ,,duonos dovaną“ - chalą - nešdavo dvasininkams kaip auką vietoj ugnies. Vėliau paprotys transformavosi į duonos aukojimą ugniai.

Izraelio virtuvės bruožai

Izraelio virtuvė unikali ir įvairi, o jos istorija neatskiriama nuo tautos. Šios virtuvės pagrindas - vyraujantys grūdinių kultūrų receptai, nes senoji žydų tauta buvo žemdirbiai. Tada maitintasi vaisiais, grūdais ir ankštiniais. Derlingos žemės turtingais derliais aprūpindavo ir žmones, ir gyvulius. Bet žydų tautos istorija gausi tragiškų posūkių. Priverstinės tremtys iš gimtųjų vietų į kitas šalis, adaptacija naujiems produktams ir maisto gamybos tradicijoms ne kartą keitė ir žydų virtuvę. Ji keitėsi, bet neišnyko ir tarsi kempinė į save sugėrė naujų vietovių išskirtinumus ir koloritą. Reguliari ir neišvengiama įvairių tautų kultūrų sąveika užaugino nuostabius vaisius. Žydų tautos maisto ruošimo tradicijose susiformavo savos pamėgtos priemonės ir ypatumai, kuriuos kai kada diktuoja gyvenamosios vietovės sąlygos, kai kada - religijos taisyklės ir papročiai. Žydų virtuvei charakteringas nesudėtingas, bet ilgalaikis apdorojimas šiluma: virimas, troškinimas su vandeniu uždengus, rečiau naudojamas kepimas orkaitėje. Žydų virtuvėje labai populiarūs patiekalai iš virtų, žalių ir keptų kiaušinių. Suplakti kiaušinių užpilai naudojami gaminant macų, žuvies ir daržovių kugelius. Patiekalai iš žuvies - atskira žydų tautos kulinarinio meno sritis. Farširuota visa arba gabaliukais, virta buljone ar kepta, kotletai, drebučiai, foršmak - patys mėgstamiausi, labiausiai paplitę ir visame pasaulyje žinomi žydų nacionalinės virtuvės patiekalai. Prieskoniai yra būtini beveik visų patiekalų komponentai, bet jų kiekis ribojamas. Dažnai naudojamas anyžius, muskato riešutas, krapai, juodi pipirai - jų dedama skoniui, apetitui, geram virškinimui, ilgesniam maisto naudojimui. Sena žydų patarlė sako: ,,Maiste be prieskonių nėra nei naudos, nei džiaugsmo“.

Kašruto taisyklės

Pati svarbiausia ypatybė, be kurios tiesiog nebūtų žydų virtuvės - tai pagrindinių religinių ir produktų gaminimo taisyklių laikymasis - Kašrutas. Kur žydų tautybės žmonės begyventų, namų ūkio ir maisto gaminimo pagrindu jiems visada išliks religiniai maitinimosi įstatymai. Žydai maitinasi tiktai ,,tinkamu“, košeriniu maistu, t.y. Pirmiausia, reikia paneigti paplitusią nuomonę: rabinai ir kiti žydų religiniai veikėjai nedalyvauja gaminant košerinį maistą.

  1. Galima valgyti tik žolėdžių galvijų mėsą: jautieną, avieną, ožkieną, o taip pat laukinių gyvūnų: briedieną ir stirnieną. Manoma, kad kuo gyvūnas arčiau augalų pasaulio, tuo jis perduoda mažiau agresijos žmogui ir todėl jame bus mažiau gyvuliškų instinktų. Kiauliena ir plėšriųjų gyvūnų mėsa yra uždrausta. Tokios pat nuostatos taikomos ir paukštienai, tik be plėšriųjų maistui draudžiama naudoti egzotinius ir čiulbančius.
  2. Košerinėmis laikomos tik tos žuvų rūšys, kurios turi žvynus ir pelekus. Maistui uždraustos naudoti žuvys, kurių žvynai negali būti atskirti nuo odos: šamas, eršketas, sterlė, ungurys, didysis eršketas (beluga) ir kt.
  3. Maistui skirti gyvūnai ir paukščiai turi būti paruošti laikantis ,,šechitos“ - žydiško gyvulio skerdimo proceso taisyklių, t.y. labai greitai, be skausmo, specialiai tam apmokytų žmonių.
  4. Tora kategoriškai draudžia maistui naudoti bet kokį kraują, nes manoma, kad jame yra gyvūno arba paukščio siela. Todėl nupirkus šviežią arba šaldytą mėsą ir ant jos pakuotės perskaičiuos ,,lo mukšar“ būtina iš jos pašalinti visą kraują. Tam reikia gerai perplautus mėsos gabalus pamerkti į vandenį (ne ilgiau negu parai), paskui leisti nutekėti vandeniui, mėsą pasūdyti ir 1 val. atlošti ant palenktos plokštumos - tada nutekės pasilikęs kraujas ir mėsa bus paruošta naudojimui. Jeigu leidžiamų naudoti maistui paukščių sudėtame kiaušinyje yra nors lašas kraujo - jo negalima naudoti. Todėl geriau prieš naudojimą jį patikrinti - įmušti į stiklinį indą.
  5. Draudžiama maistui naudoti visų rūšių vabzdžius. Todėl žydės šeimininkės labai didelį dėmesį skiria pirminiam produktų apdorojimui: atidžiai perrenka kruopas, sijoja miltus, apžiūri vaisius, daržoves ir žalumynus.
  6. Laikantis Kašruto taisyklių visi patiekalai skirstomi į mėsiškus, pieniškus ir neutralius (,,parve“). Kartu valgyti ir gaminti pienišką ir mėsišką maistą griežtai draudžiama. Tai taikoma ne tik mėsai ir pienui, bet ir produktams iš jų - pavyzdžiui, taukams ar sviestui, sūriui, varškei ir t.t. Skirtumas tarp pieniškų ir mėsiškų produktų valgymo turi būti nemažesnis negu 6 val., jeigu mėsiški patiekalai bus valgomi po pieniškų - pakaks 1 val. Išimtis daroma kietam sūriui - po jo turi būti ne mažesnis 6 val. intervalas. Žuvis, kiaušiniai, visi augaliniai produktai priskiriami ,,parve“ ir gali būti derinami tiek su mėsiškais, tiek su pieniškais produktais. Šis padalinimas taikomas ne tik patiems produktams, bet ir indams, kuriuose jie ruošiami. Pjaustymo lentelės, keptuvės, peiliai, puodai ir lėkštės mėsiškiems patiekalams jokiais būdais negali būti maišomi arba panaudojami pieniškų patiekalų ruošimui. Plauti tokius indus reikia taip pat atskirai.
  7. Švenčiant Pesachą (Velykas) Kašrutas draudžia maistui naudoti ,,chamec“ - patiekalus, kuriems paruošti naudotas raugas: mielinę duoną, alų, actą ir t.t.

Taigi, košeriniu gali būti bet kurios tautos patiekalas. Svarbiausia, kad jis būtų pagamintas pagal išvardintas taisykles.

Kašrutas ir Pesachas

Kašrutas - ritualinių taisyklių, nustatančių atitikimą bet kokiems Halachos - žydų Įstatymo reikalavimams, sistema. Ivritu ,,Kašrutas“ reiškia ,,tinkamas“. Jis paprastai naudojamas įvardinant pagal žydų įstatymus pagamintą maistą ir gėrimus. Žodis ,,košerinis“ taip pat naudojamas apibūdinant tfiliną, Toros ritinius ir kitus atitinkančius Halachos reikalavimus daiktus. Įdomu tai, kad žodis ,,košer“ randamas Tanache (judėjų Biblijoje) tik tris kartus: vieną kartą Esteros ritinyje ir du kartus Koelet (Ekleziasto knygoje). Tora (Mozės Penkiaknygė) yra visų Kašruto (košeringumo) priesakų šaltinis, apibūdinantis kokią mėsą, paukštieną, žuvį, pieną, vaisius ir pan. galima naudoti maistui. Tūkstantmečius žydų mokslininkai tyrinėjo, interpretavo ir taikė Kašruto priesakus, šia tema parašė daug knygų. Ir štai jau daugiau negu 3000 metų žydų tauta juos vykdo. Prievolė laikytis Kašruto - vienas iš priesakų, kurio priežastys ir prasmė iki šiol neatskleista. Skirtingose žydų bendruomenėse Kašruto priesakai gali šiek tiek skirtis. Ypatingi skirtumai yra vykdant Velykų draudimus.

Pesacho šventės metu prie įprastų Kašruto taisyklių prisideda specifiniai draudimai, kurie susieti su raugu ir rauginta duona. Draudžiama naudoti maistui ir net turėti namuose produktus, kurių sudėtyje yra raugo (hebr. Kas gi yra chamec? Tai maistas ir gėrimai, kurie pagaminti iš kviečių, rugių, miežių, avižų arba speltos ir kontaktuojantys su vandeniu arba kitu skysčiu. Draudimas per Pesachą valgyti ir turėti namuose raugo turinčius produktus/patiekalus - vienas iš griežčiausių Toros draudimų. Todėl žydai naktį prieš Pesachą ieškodami raugo turinčių maisto produktų apžiūri visus savo namus, o radę rytą juos sudegina. 1977 m. Izraelyje visi didžiųjų prekybos centrų tinklai iš prekybos pašalino nekošerinius produktus.

Prieš daugiau negu 3320 metų Dievas žydų protėviams įsakė per Pesacho šventę valgyti macą - neraugintos tešlos ploną traškią duoną ir jos metu nenaudoti maistui raugo turinčius produktus chamec. Abu šie priesakai yra Toroje ir vykdomi iki šių dienų. Kuo gi macai skiriasi nuo chamec? Juk abu gaminami iš vandens ir miltų. Kuo gi beraugė duona geresnė už raugintą? Chamec gaminamas iš raugintos tešlos - tai yra pakilusios ir padidėjusios savo išmatavimais. Chasidizmo mokyme chamec simbolizuoja arogantišką ir egoistišką žmogų. Maca - duona iš nepakilusios ir neraugintos tešlos, kuri neišpūtė pati save ir po iškepimo išsaugojo tokias pat savybes. Ivritu žodžiai ,,chamec“ - חמץ ir ,,maca“ - מצה rašomi panašiai. Skirtumas tik vienoje raidėje - ח žodyje ,,chamec“ ir ה ,,maca“ O ir pačios raidės viena į kitą labai panašios - abi sudarytos iš trijų linijų ir apačioje atidarytos. Šiai mažai prošvaistei apačioje priskiriami Toros žodžiai ,,prie įėjimo nuodėmė guli“ (Breišit, 4:7), darantys užuominą į tai, kad nuodėmingumas į žmogų patenka per pačias žemiausias jo prigimties sferas - grubumą, tinginystę, pavydą ir pan. Žydui, kuris panašiam į chamec, jo išdidumas tampa atgailos kliūtimi. Juk pirmoji ir privaloma atgailos sąlyga - padarytų poelgių, melagystės ir negalvojimo pripažinimas. Būtent todėl žodžiai ,,atgaila“ ir ,,sugrįžimas“ ivritu yra vienas ir tas pats žodis. Bet sugrįžti pas Dievą į macą panašiam žydui - jokių kliūčių nėra. Juk jis kuklus ir todėl neieškos pateisinimo savo klaidoms. Įsižiūrėkime į macą ir pamatysime tas mažutes skylutes, per kurias Dievas žydų protėvius išvadavo iš Egipto, egiptiečių vergovės ir paskutiniosios visos Izraelio tautos tremties.

Rytų virtuvės: įvairovė ir harmonija

Rytų virtuve mes vadiname Tolimųjų Rytų, prasidedančių nuo Indijos, virtuvę. Tolimieji Rytai garsūs ne tik gyventojų gausumu - čia gyvena pusė pasaulio žmonių, - bet ir tuo, kad šiuose kraštuose klestėjo seniausios civilizacijos.

#

tags: #kitų #šalių #mesa #tradicijos

Populiarūs įrašai: