Laukiniai apynių ūgliai: receptai ir naudingos savybės

Atraskite laukinių augalų pasaulį net miesto parke ir praturtinkite savo mitybą vertingomis medžiagomis bei naujais skoniais. Elektroninė maisto ir kasdienių prekių parduotuvė „Barbora“ domėjosi, kokių valgomų augalų galima rasti net mieste ir kaip juos panaudoti, Ievos Šidlaitės, knygų „Natūralus rauginimas“ ir „Ką kanda šalna. Medžių žievės miltai, šaknų kava, ir kiti laukiniai šaltmečio patiekalai“ autorės.

Valgomi laukiniai augalai - net miesto parke

Miesto parkas galbūt nebus vieta, kur galima iki soties prisirinkti virtuvėje naudojamų augalų, bet bent jau susipažinti su jais - įmanoma. „Vilniuje yra nemažai parkų, kur galima rasti viską, kas auga įprastame lietuviškame pušyne ar mišriuose spygliuočių ir lapuočių miškuose. Yra ir visiškai laukinių užkampių, kur galima rinkti augalus - tereikia pasivaikščioti palei Nerį ar Vilnelę, o štai Bernardinų sode palei vieną takelį pavasarį dygsta taip visame pasaulyje vertinami grybai briedžiukai“, - pasakoja Ieva Šidlaitė.

Nors gali atrodyti, kad miestiečiai mažai žino apie laukinius valgomus augalus, I. Šidlaitė teigia: „Mano pamokose žmonės sako ničnieko nežinantys apie tokius augalus, tačiau vėliau paaiškėja, kad žinios ne tokios jau prastos - juk visi žinome dilgėlę, kraujažolę, gyslotį, rūgštynę, pušį, liepą, čiobrelį, laukines žemuoges ir mėlynes, šermukšnius, baravykus. Visi žino, kad peršalus reikia gerti liepų ar čiobrelių arbatą. Jei šias žinias laikysime pagrindu, tai į savo mitybą bus lengva įtraukti ir daugiau augalų.“

Svarstantiems, kodėl verta laukinius augalus įtraukti į kasdienę mitybą, I. Šidlaitė primena - augalai yra ne tik maistas, bet ir vaistas, pasiėmęs iš žemės visas naudingas medžiagas: „Tokia gamtos taisyklė - viskas, ko mums reikia, yra aplinkui, reikia tik apsidairyti ir pasidomėti. Tai svarbi priežastis naudoti kuo įvairesnes žoleles, o į kasdienius patiekalus jas įtraukti taip pat visai nesunku.“

Laukiniai augalai virtuvėje: nuo sumuštinio iki deserto

Tad kokių augalų ieškoti išėjus į vis dar žaliuojančias gamtos oazes ir kaip juos panaudoti grįžus į namų virtuvę? Nors laisvė improvizuoti gaminant - beribė, I. Šidlaitė dalijasi keliomis skaniomis idėjomis.

Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais

„Šiuo metu galima paragauti dilgėlių sėklų - daugiakampių, žalios spalvos aliejingų riešutėlių. Nebijokite keletą nusiskinti, jie retai dilgina. Dilgėlių sėklos traškios, gardžios, puikiai tinka apibarstyti duonos riekę su sviestu, o ir ant salotų gražiai atrodo“, - kviečia išbandyti pašnekovė.

Verta nusiskinti dar žydintį, bet apačioje pradedantį ruduoti dobilą, teigia I. Šidlaitė. Anot jos, dobilai yra lietuviškas gamtinis vanilės pakaitalas: „Galite virti žiedų arbatą, o jei mėgstate gaminti kremus, ledus, plaktą grietinėlę, pabandykite dobilais pagardinti, įkvėpinti pieno produktus. Tiesiog užpilkite dobilų žiedus karštu ar šaltu pienu ir palaikykite vėsiai kelias valandas. Gausite švelniai dobilų vanile kvepiantį pienišką kremą, ledų pagrindą ar dobilinę plaktą grietinėlę.“

Mėgstantiems ryškius skonius I. Šidlaitė pataria paragauti žydinčios kraujažolės žiedų ar lapų. „Kraujažolę anglai vadina „vargšų žmonių pipiru“, ji tikrai naudojama kaip pipirų pakaitalas. Pabandykite susmulkinta kraujažole apibarstyti kiaušinienę, omletą ar trintą sriubą - ir skanu, ir sveika ir gražu“, - tikina pašnekovė.

Apdorojimas: žali, virti ar kepti?

Paklausta, ar laukinius valgomus augalus virtuvėje galima naudoti nedelsiant, dar žalius, ar visgi juos reikia apdoroti, I. Šidlaitė paaiškina: „Laukiniai augalai yra laukinės „daržovės“, todėl gali būti valgomi žali, virti, kepti, troškinti, džiovinti ar rauginti. Siūlau laukinius augalus skirstyti į „salotas“, „špinatus“ ir „smidrus“, taip viskas taps aišku.“

I. Šidlaitė paaiškina toliau - jei kažkas dedama į salotas, tai ir laukinė „salota“ ten tiks - įprastas salotas galima pagardinti laukiniais jaunais liepų, klevų lapeliais, balandomis, dobilų žolynais. „O jei gaminate blynelius su špinatų įdaru, tai ten gali keliauti ir laukiniai „špinatai“ - garšvos, žliūgės, jaunos dilgėlės ar kiaulpienės. Pavasarį prie pirktinių smidrų, keptų svieste ar grilyje, gali būti ir siauralapių gauromečių, laukinių apynių, usnių ūgliai. Nors kai kurie augalai yra kartūs ir prieš valgant juos geriau apvirti, viskas sužinoma ragaujant, gaminant ir, svarbiausia, nebijant eksperimentuoti“, - padrąsina knygų autorė.

Taip pat skaitykite: Vištos kepimo patarimai Kamado Bono kepsninei

Apyniai: nuo alaus iki gurmaniškų patiekalų

Dažno lietuvio sodyboje, ypač Vidurio ir Šiaurės Rytų Lietuvoje, ant 5-7 m aukščio karčių vyniojasi apyniai. Visiems žinoma, kad apynio spurgai ir alus - du neatsiejami dalykai, kartais netgi sakoma, kad lietuvis gimsta ir miršta su alumi. Tačiau apyniai naudojami ne tik alaus gamyboje. Dabartiniu metu apynio spurgai ir iš jų išgaunamos veikliosios medžiagos naudojamos parfumerijoje ir kosmetikoje, gaminant kremus, šampūnus, muilus, losjonus. Šiaurės Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje kvietinės duonos gamybai vartojamos skystos mielės, kurioms pagaminti iš apynio spurgų receptą 1909 m. paskelbė rusų mokslininkas Zasuchinas. Imama sauja spurgų, pilnas arbatinis šaukštelis medaus, pusė stiklinės vandens; visa tai reikia truputį pavirti, po to perpilti į stiklainį. Kai stiklainio turinys atvėsta, įdėti pusę valgomojo šaukšto kvietinių miltų, išmaišyti ir pastatyti vėsioje vietoje.

Apynys - nereiklus augalas. Kartą tinkamai ir tinkamoje vietoje pasodintas, augs daugelį metų, o norint išnaikinti teks gerokai paplušėti, nes augalas puikiai dauginasi šakniastiebiais. Apynys mėgsta humusą ir azotą, tad sodinant geriau iškasti gilesnę duobę ir į ją suversti keletą kibirų perpuvusio mėšlo, komposto - jo augalui užteks keletui ar net keliolikai metų.

Pirmieji gydymo tikslais apynio spurgus VIII a. ėmė vartoti arabai. Beveik tuo pat metu - VIII-IX a. Vokietijos ir Prancūzijos vienuolynuose apynius taip pat augino vaistams. Nuo senų laikų Rusijoje, Austrijoje ir kitose šalyse labai paplitusios pagalvėlės, prikimštos džiovintų spurgų - jos veikia raminamai ir migdo. Spurgų užpilai pasižymi uždegimą slopinančiu bei šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu, gerina apetitą, vartojami sergant gastritu.

Apynio spurgų preparatais gydomos skausmingos, ilgai negyjančios opos, taip pat vartojami skausmui malšinti, skaudamiems sąnariams, sumušimams, inkstų ir tulžies ligoms gydyti, sergant gelta ir dar daugeliu ligų. Iš spurgų gaunami ekstraktai įeina į plačiai vartojamų vaistų sudėtį. Ilgiau vartojami, spurgų preparatai (beje, kaip ir alus) mažina potenciją.

Apynių ūgliai: delikatesas tiesiai iš gamtos

Anksti pavasarį, dažniausiai balandžio mėnesį, kai dar neužžėlusios pievos, pasidairykite kur pamatysite nudžiuvusias pernykštes apynio virkščias, apsivijusias medžius. Po jomis galite rasti apynio ūglius - sultingus, storus, susiraičiusius kotelius. Tai - brangiausia daržovė pasaulyje. Jas specialiai augina šiltnamiuose ir parduoda labai brangiai, nes šie ūgliai renkami tik kelias dienas, labai greitai perauga ir nebetinka maistui.

Taip pat skaitykite: Kaip kepti lašišą keptuvėje

Laukinius apynius galima rinkti ir valgyti tol, kol kotelis būna traškus, lengvai laužiamas. Jei nepavyksta nulaužti perlenkus - vadinasi jis jau per kietas, turi plaušų ir maistui netinka. Surinktus apynių ūglius galite valgyti žalius, dėti į salotas, rauginti, marinuoti, kepti svieste ar dėti į pyragų, blynų, virtinių įdarus.

Jeigu sugalvosite apynį pasisodinti savo sklype - pasirinkite vietą, kad jums netrukdytų, nes paprastai juo atsikratyti nepavyks. Apynių šaknys labai didelės ir ištvermingos, net pastoviai nupjaunant ūglius, jis atželia kasmet. Bet pasodinkite kur nors nuošalėje, kad netrukdytų, iškelkite aukštą kartį su skersiniu viršuje ir ilgus metus pavasarį turėsite ūglių, o rudenį - migdomųjų.

Receptai su apynių ūgliais ir spurgais

Štai keletas receptų, kaip panaudoti apynių ūglius ir spurgus virtuvėje:

  • Apynių salotos: 100 g apynių lapų, 25 g svogūnų laiškų, 25 g grietinės, pluoštelis žalumynų. Jauni apynių lapai nuplaunami, 2-3 minutes blanširuojami verdančiame vandenyje, smulkiai supjaustomi. Įdedama susmulkintų svogūnų laiškų, druskos (pagal skonį), pagardinama grietine arba majonezu. Patiekiama papuošus krapais ir petražolėmis.
  • Pieniška apynių sriuba: 150 g apynių ūglių, 0,5 l pieno, 15 g miltų, 1 valgomasis šaukštas sviesto, druskos. Jauni požeminiai apynių ūgliai nuplaunami šaltu vandeniu, supjaustomi ir verdami piene. Sriuba pagardinama skrudintais miltais, sviestu, pasūdoma pagal skonį.
  • Kepti apynių ūgliai: 400 g apynių ūglių, 40 g džiūvėsėlių, 50 g augalinio aliejaus arba lydyto sviesto, 1 svogūnas, 25 g grietinės. Jauni požeminiai apynių ūgliai verdami ant mažos ugnies apie pusvalandį. Vanduo nupilamas. Ūgliai apvoliojami džiūvėsėliuose, pasūdomi, apkepinami. Tada įdedama kepintų svogūnų ir kepama dar 5 minutes. Patiekiama su grietine.
  • Apynių košė: 150 g jaunų apynių ūglių, 200 ml pieno, druskos, sviesto, cukraus pagal skonį. Jauni apynių ūgliai nuplaunami, susmulkinami ir verdami 100 g vandens ant silpnos ugnies 30 minučių. Įberiama druskos ir cukraus. Įpilama pieno ir paverdama dar 10 minučių. Patiekiama su sviestu.
  • Grybų padažas su apyniais: 500 g grybų, 100 g ropinių svogūnų, 30 g sviesto, 25 g pomidorų padažo, druskos pagal skonį. Švieži grybai kruopščiai nuplaunami, supjaustomi ir kepami su pakepintais svogūnais. Paskui įdedama pomidorų padažo, pavirinama 15 minučių ir įpilama apynių spurgų nuoviro (15 g / 100 ml vandens), pagardinama sviestu. Patiekiama prie mėsos ir žuvies patiekalų.
  • Medaus ir apynių gėrimas: 1 kg medaus, 4 l vandens, 20 g apynių spurgų, po žiupsnelį cinamono, gvazdikėlių, kardamono, mėtų ir melisų. Apynių spurgai dvi valandas verdami 0,5 l verdančio vandens, graibant putas. Medus ištirpinamas verdančiame vandenyje. Supilamas perkoštas apynių nuoviras, sudedami prieskoniai, užvirinama ir ataušinama. Gėrimas perkošiamas ir vartojamas šaltas.
  • Apynių arbata nuo nemigos: Puodeliui arbatos užtenka 3-4 spurgų arba jei turite smulkintus, 1 a.š., juos tiesiog užpilame stikline verdančio vandens, uždengiame ir palaikome 5 - 10 minučių, kad pritrauktų. Arbatą pasaldiname medumi ir išgeriame prieš miegą. Ši arbata tikrai karti, tad jei bijote kartaus skonio pamaišykite su kitomis raminančiomis žolėmis: ramunėlėmis, raudonėliu, valerijonu.
  • Rauginti apynio ūgliai: Jaunus apynių ūglius galima rauginti kaip agurkus. Ir valgyti su mėsa ar žuvimi, dėti ant sumuštinių ar į troškinius - taip pat, kaip raugintus kopūstus ar agurkus. Rauginimui renkami jauni, dar traškūs ir sultingi ūgliai, nuplaunami ir sudedami į plačiagurklį stiklainį ar į kitą rauginimui pritaikytą indą. Ten pat įdedame kelias česnako skilteles, lauro lapą, kelis juodus ir kvapniuosius pipirus, jei turime ant paviršiaus uždedame džiovintų ąžuolo, vyšnios, juodojo serbento ar vynuogių lapus. Jei neturite džiovintų lapų (jaunų tokį ankstyvą pavasarį juk dar nėra), tada tiks ąžuolo, vyšnios, serbento ar avietės šakelė. Rauginį užpilame paruoštu sūrymu (1 l vandens 30 gr druskos), paslegiame, kad joks gabaliukas neiškiltų į paviršių ir rauginame kambario temperatūroje 3 - 5 dienas kol gerai įrūgsta. Įrūgusius apynius laikome šaldytuve.
  • Sausainiai su kietu sūriu ir apyniais: 1 stiklinė miltų, 50 gr sviesto, 50 gr tarkuoto kieto sūrio (parmezano ar Džiugo), 1 kiaušinis, žiupsnis druskos, 1 a.š. sutrintų apynių spurgų. Šaltą sviestą sutarkuojame, sumaišome su sūriu. Miltus išsijojame, suberiame druską ir apynius, į juos sudedame tarkuotą sviestą ir sūrį, gerai išmaišome, kad gautume rupius trupinius, įmušame kiaušinį ir išminkome tešlą. Jei tešla nelimpa įpilame šaukštą ledinio vandens. Tešlą valandai dedame į šaldytuvą. Po valandos iškočiojame 1 cm storio lakštą, jį supjaustome lazdelėmis ar kvadratais ir kepame sausainius iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje 10-15 minučių arba kol pagels.

Kiti laukiniai augalai: patarimai ir receptai

Be apynių, gamtoje galime rasti ir kitų skanių bei naudingų augalų. Žinovė Ieva Šidlaitė dalinasi patarimais ir receptais:

  • Dilgėlės: Dabar pačios skaniausios valgyti, sirupams ar senoviniam dilgėlių alui virti. Dažniausiai jos renkamos tol, kol yra 3 lapelių poros ir stiebas lengvai lūžta. Vėliau dilgėlės renkamos džiovinimui. Iš džiovintų galima virti arbatas, gaminti giras, malti į miltus ir dėti į kepinius. Žydinti dilgėlė yra jau vaistažolė, o vėliau atsiranda sėklos, kurias galima rinkti ir valgyti, dėti į duonas, sausainius, granolas, barstyti ant sumuštinių ar kepinių.
    • Dilgėlių sulčių gėrimas su medumi: Išsispaudžiame jaunų dilgėlių sulčių. Patogiausia, žinoma, tai daryti turint lėtaeigę sulčiaspaudę. Dilgėlė nėra ,,vandeningas“ augalas, todėl spaudimo metu įpilame šiek tiek vandens. Taip palengvėja augalų traiškymas ir išsiskirtų daugiau chlorofilo bei kitų naudingųjų ir maistingųjų medžiagų. Neturint šios sulčiaspaudės, sultis galima išgauti augalą trinant, traiškant ir kitais būdais.
    • Vieno kąsnelio dilgėlių blyneliai: Penkių asmenų šeimai skirtų blynelių savikaina 2-3 Lt (ir tai tik todėl, kad galbūt neturite savų vištų kiaušinių, miltų, aliejaus, jogurto…) Prisiskiname dubenį ką tik pradėjusių augti dilgėlių. Šie švelnūs ūgliukai visai nepikti: juos galima skinti tiesiog plikomis rankomis.
  • Meškiniai česnakai: Nuo pernai metų meškinis česnakas išbrauktas iš saugomų augalų sąrašo, tačiau nereikia pamiršti, kad jei visi neatsakingai pulsime rinkti ir rauti - jis ten ir vėl sugrįš.
  • Kiškio kopūstai: Juose daug vitamino C ir nemažai oksalatų, kurie gali pakenkti sveikatai. Tačiau tiek kiškiakopūsčių, kad kenktų, turbūt būtų sunku suvalgyti. Tiesiog nemaišykite jų į salotas su kitais šios medžiagos turinčiais augalais - špinatais, rabarbarais, rūgštynėmis. Kiškio kopūstai tinka salotoms, sriuboms parūgštinti, įvairiems padažams - pesto, salsa verde, čimičiuriui gaminti. Visur, kur dedate įprastus žalumynus, galite įmesti ir saujelę kiškio kopūstų.
  • Kitos laukinės gėrybės: Raktažolės, saulutės, nakvišos, pastarnokai, topinambai.
    • Avižų košė su pušų pumpurų sirupu: Artėja laikas kai Žolynų namų pušelės pradės brinkinti pumpurus. Šiemet jų prisidžiovinsime dar daugiau. Ir ne tik sau. Ir ne tik sveikatinimosi atsargoms, bet ir pušų sirupo (,,medaus“) gamybai. Šis sirupas - nepakartojamo aromato, tirštas…ir jo neprivalgysi šaukštais. Tik keletas lašelių ant avižų ar manų košės, o vasarą - ant ledų. Mmmm… Žinoma, jis praverčia ir pagerinant arbatas, pvz. kosint.
  • Šaknų kava: Kavos skrudinimui galima naudoti ne tik šiuo metu labai išpopuliarėjusias giles. Kiaulpienių kava, topinambų kava, pastarnokų kava, varnalėšų, nakvišų, varpučio…. Kiekviena iš jų, nors ir beveik identiškos spalvos - savito prieskonio ir aromato.
  • Prieskonių miltai: Visada po ranka turime įvairių žolių miltų: dilgėlių, balandų, žliūgių, porų, salierų… Jais apibarstyti labai tinka forminės varškės griežinėlius.
  • Medžio miltų paplotėliai su duonos raugu:
  • 1/5 dalies medžio žievių miltų, maltų džiovintų samanų ar kerpių, maltų varpučių šaknų;
  • 4/5 dalies įprastų kvietinių ar speltos miltų;
  • druska;
  • 2 šaukštai duonos raugo;
  • vanduo.
  • Iš vakaro užmaišykite tešlą. Laukinius miltus sumaišykite su įprastais, trečdalį jų berkite į vandenį ir išmaišykite. Vandens reikės tiek, kad išeitų blynų tešla (maždaug 1 dalis miltų ir 1 dalis vandens). Į tešlą dėkite duonos raugą ir palikite, kad išrūgtų. Kitą dieną pasūdykite ir po truputį berkite miltus. Pirma maišykite šaukštu, vėliau minkykite rankomis, vis dėdami miltų. Tešla turi būti gana kieta, kad nebeliptų prie rankų ar stalo. Išminkytą tešlą palikite porai valandų, kad pakiltų. Tada supjaustykite mažais gabaliukais, juos iškočiokite ir iš abiejų pusių apkepkite įkaitintoje sausoje geležinėje ar ketaus keptuvėje. Iškepusius papločius sudėkite į krūvelę ir uždenkite drėgnu rankšluosčiu, kad nesudžiūtų. O jeigu visų papločių iš karto nesuvalgėte, tada supjaustykite trikampėliais, apšlakstykite aliejumi ir apskrudinkite orkaitėje ar keptuvėje - bus labai skanūs traškučiai prie eglių ūglių humuso ar kefyrinio sūrelio.
  • Žilvitis, gamtos aspirinas, ir naminis toniko sirupas:
  • 1 l vandens;
  • 1 greipfrutas;
  • 1 apelsinas;
  • 1 citrina;
  • gera sauja spanguolių;
  • 1 šaukštas džiovintos žilvičių žievės arba saujelė šviežios;
  • 1 šaukštelis druskos;
  • prieskonių: kadagių uogų, kvapiųjų pipirų, juodųjų pipirų, cinamono lazdelė;
  • 500 g cukraus;
  • 1 šaukštelis citrinų rūgšties.
  • Užvirkite vandenį ir į jį sudėkite žievę, prieskonius, nutarkuotą citrusinių vaisių žievelę, išspauskite sultis. Viską pavirkite pusvalandį, išjunkite ugnį ir palaikykite dar valandą. Skystį nukoškite, vėl užvirkite, sudėkite cukrų, druską, citrinų rūgštį, pakaitinkite kelias minutes, kol skystis nustos putoti ir jame ištirps cukrus bei druska. Karštą sirupą išpilstykite į buteliukus ir laikykite šaldytuve, kur jis gali stovėti kelis mėnesius.
  • Ką daryti su tokiu toniku? Įsipilkite šaukštelį į šalto gazuoto vandens stiklinę ir gerkite po sočių pietų, kad suaktyvintumėte virškinimą. Peršalę vieną šaukštelį įmaišykite į karštą arbatą. Ruoškite džiną su toniku: 1 dalis toniko, 1 dalis gazuoto vandens, 0,5 dalies džino (gali būti ir „naminis džinas“ - degtinė su kadagių uogomis).

Laukiniai augalai: ne tik skanu, bet ir sveika

Laukiniai augalai turi labai daug pačių įvariausių vitaminų, mineralų, mikroelementų, kurių neturi daržovės, auginamos tik tam, kad būtų didesnės ir gražesnės. Palyginus parduotuvines daržoves su laukiniais augalais, paaiškėtų, kad pats geriausias dalykas daržovėse yra vanduo. Laukiniai augalai ilgai augo tam tikrose vietose, prisitaikė prie vietinių sąlygų, sudarė simbiotinius ryšius su vietine mikroflora. Mes irgi esame taip prisitaikę prie gimtinės, kurioje gimėme ir augome, todėl ir mūsų kraštų laukiniai augalai yra mums svarbiausias maistas ir vaistas.

Jei mes kuo dažniau valgysime laukinius augalus bent po truputį, jie kartu ir gydys, ir saugos mus nuo ligų. Ir kuo įvairesnius valgysime ar gersime kaip arbatas - tuo naudingesni jie bus. Tačiau negalima pamiršti, kad laukiniai augalai yra ir vaistažolės, todėl reikėtų nepersistengti su kiekiais.

Ievos Šidlaitės patarimai pradedantiesiems

Kad gal nelabai tie žmonės ir bijo laukinių skonių - juk dilgėlių, rūgštynių sriubas visi yra valgę? Kaip ir žemuoges ar laukines avietes. Gėrę čiobrelių ir liepžiedžių arbatas. Kuo daugiau domiesi, tuo daugiau atrandi, sužinai, išmoksti ir įsitrauki. Ir tada nereikia savęs varyti, viskas vyksta savaime.

Tačiau vaikus reikia nuo mažumės pratinti prie kuo įvairesnių produktų. O tai gali padaryti tik pats juos valgydamas. Ir ypač kartu augindamas ar rinkdamas.

Svarbu klausytis savo kūno, o vaikai tą gerai moka. Tačiau vaikus reikia nuo mažumės pratinti prie kuo įvairesnių produktų. O tai gali padaryti tik pats juos valgydamas. Ir ypač kartu augindamas ar rinkdamas.

tags: #kepti #apyniu #ugliai #receptas

Populiarūs įrašai: