Valgomosios gelteklės šaknys: receptai ir naudingos savybės
Valgomosios gelteklės (Scorzonera hispanica) - tai astrinių šeimos augalas, kurio šaknys vertinamos dėl maistingumo ir skonio, primenančio lazdynų riešutus. Šiame straipsnyje aptarsime gelteklių auginimą, jų naudingas savybes ir įvairius receptus, kuriuose galima panaudoti šią neįprastą daržovę. Taip pat apžvelgsime pastarnokus, kurie taip pat yra atsparūs šalčiams ir tinkami žiemojimui darže.
Valgomosios gelteklės: auginimas ir priežiūra
Valgomoji gelteklė yra dvimetė prieskoninė daržovė, atspari šalčiams, todėl dalį jos galima palikti per žiemą darže. Šis 80-120 cm aukščio žolinis augalas gerai auga Lietuvoje, nors natūraliai paplitęs Pietų ir Centrinėje Europoje bei Artimuosiuose Rytuose.
Dirvos paruošimas:
Gelteklėms geriausiai tinka saulėta, atvira vieta ir priesmėlio arba lengvo priemolio, neutralios reakcijos (pH 6,5), derlingos dirvos. Rudenį dirvą reikia patręšti gerai perpuvusiu kompostu (30-50 kg/kv. m) ir giliai įdirbti (30-40 cm gyliu). Netinka rūgščios arba šviežiai nukalkintos dirvos. Šviežiu mėšlu patręštoje dirvoje gelteklių šaknys išauga deformuotos, šakotos, kaip ir sekliai išdirbtoje, supuolusioje dirvoje.
Sėja:
Gelteklės sėjamos anksti pavasarį, balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje, nes nebijo iki minus 3 laipsnių šalnų, o tuo metu dirva yra pakankamai drėgna. Sėjama eilėmis lysvėje kas 20 cm, 1,5-2,0 cm gyliu. Į 10 kv. m pasėjama 10-20 g sėklų. Geltekles auginant ant vagų, kaip morkas, sėjamos kas 40-45 cm. Sėklos sudygsta per 18-20 dienų. Kad sėklos greičiau sudygtų, prieš sėją reikia pamirkyti.
Priežiūra:
Pirmaisiais metais gelteklės užaugina gražią lancetišką lapų skrotelę ir 30-50 cm ilgio bei 4-4,5 cm skersmens cilindro formos, storą juodą šaknį, kurios vidus baltas arba gelsvas. Skaniausios vienametės šaknys, senesnės labiau sumedėja. Antraisiais metais išauga šakotas iki 100 cm aukščio stiebas, gausiai lapuotas. Žydi šviesiais geltonais žiedais, kvepiančiais medumi ir vanile, liepos - rugpjūčio mėnesį. Vaisiai pailgi, briaunuoti, su skristukais subręsta - rugpjūtį - rugsėjį. Didžiausią sėklų derlių subrandina 2-3 metais. Sėklos subręsta ne vienu metu, todėl renkamos per keletą kartų.
Taip pat skaitykite: Kepsniai orkaitėje Tėvo dienai
Augalams sudygus, naikinamos pikžolės, purenami tarpueiliai, paskui mulčiuojami 3-5 cm storio durpių ar komposto sluoksniu. Mulčiuota dirva labiau įšyla ir ilgiau laikosi drėgmė. Papildomai tręšiama kompleksinėmis trąšomis. Auginant ekologiškai, patartina tręšti raugintų dilgėlių skiediniu (1:10) bei mulčiuoti nupjauta vytinta žole.
Derliaus nuėmimas ir laikymas:
Gelteklių šaknys kasamos rudenį, vėliausiai iš visų daržovių - spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje, nes nebijo didesnių šalnų, arba pavasarį, kai išeina pašalas. Kasamos atsargiai, nes labai lūžinėja, o pažeistos greitai genda (išteka dalis sulčių). Iš kvadratinio metro galima gauti apie 1,5-2 kg derlių. Mažiau šaknys pažeidžiamos, kai išilgai eilutės viename tarpueilyje iškasamas griovelis, o iš kitos eilutės pusės jos kastuvu paverčiamos į tą griovelį.
Laikyti žiemai atrenkamos tik sveikos šaknys. Lapai nupjaunami, paliekami tik 1-2 cm ilgio lapkočiai. Norint gelteklėmis mėgautis visą žiemą, nukastus šakniavaisius laikyti vėsiame rūsyje, drėgname smėlyje arba prikasti darže ar šiltnamyje ir šiltai „užkloti“ (nes šaknų odelė yra plona) - užpilti žemėmis, galima užberti durpėmis, apdengti sausais medžių lapais ir eglišakėmis. Norint geltekles vartoti pavasarį, dalį augalų patartina palikti dirvoje neiškastus.
Valgomosios gelteklės: maistinė vertė ir nauda sveikatai
Valgomosios gelteklės šaknys labai maistingos - 30 proc. sudaro sausosios medžiagos, kurių didelę dalį sudaro angliavandeniai, baltymai, riebalai ir kt. Jų šaknyse susikaupia 6,9 mg proc. vitamino C, 0,7 mg proc. vitamino B1, 0,22 mg proc. vitamino B2, E, PP, daug mineralinių medžiagų - kalio, fosforo, kalcio, magnio, geležies. Be to, šaknyse yra rauginių medžiagų, asparagino, inulino, levulino ir kt., kurios suteikia joms gydomųjų savybių.
Gelteklių šaknys lengvai virškinamos. Jos tinka kaip dietinis maistas, esant skrandžio bei žarnyno opoms, sergant cukralige, ateroskleroze.
Taip pat skaitykite: Anties kepimo receptas
Valgomosios gelteklės: receptai
Iš gelteklių šaknų gaminami įvairūs patiekalai: sriubos, salotos, šalti ir karšti valgiai bei padažai. Jos vartojamos šviežios, virtos, keptos, troškintos, marinuotos, konservuotos bei džiovintos. Jomis galima paskaninti įvairias salotas, patiekalus su mėsa, žuvimi, silke. Gelteklių džiovintos šaknys vartojamos vietoj riešutų ar migdolų, jų dedama į kepinius, o iš džiovintų paskrudintų verdama kava.
Ruošiant maistui, gelteklių šaknis būtina nuskusti, o kad nepatamsėtų, jas reikia tuoj pat pamerkti į parūgštintą vandenį. Arba prieš skutant 1-2 minutes patartina palaikyti verdančiame vandenyje, tuomet lengviau skusis ir neteps rankų. Jauni lapai naudojami salotoms, papuošimams. Šaknis apverdama sūriame vandenyje ir valgoma su sviestu kaip smidrų ūgliai pavasarį ar žiediniai kopūstai.
Gelteklės, morkos ir obuolių salotos:
Gelteklės, morkos ir obuoliai (2:2:1) sutarkuojami burokine tarka. Aplaistomos citrinos sultimis, apibarstomos druska, įdedama krapų ir porų griežinėlių.
Troškinys su jautiena, morkomis ir gelteklėmis:
- 500 g jautienos
- 2 morkos
- 2 gelteklės
- 1 svogūnas
- Konservuoti pomidorai
- Česnakai
- Kakava
- Druska
- Čiobreliai
Jautieną supjaustykite gabalėliais. Didelėje keptuvėje įkaitinkite šiek tiek aliejaus, sudėkite mėsą ir maišydami kepkite 10-15 minučių. Toje pačioje keptuvėje apkepinkite stambiais kubeliais supjaustytas morkas, saliero šaknį ir geltekles, svogūno griežinėlius. Paruošti padažą: konservuotus pomidorus pertrinkite per sietelį, sukrėskite į puodą ir maišydami kaitinkite ant silpnos ugnies, kol užvirs. Apkeptą mėsą ir daržoves sudėkite į molinį kepimo indą, atsargiai išmaišykite, užpilkite padažu ir kepkite 180 laipsnių orkaitėje apie 20 minučių.
Raugintų kopūstų sriuba su gelteklėmis:
- 500 g raugintų kopūstų
- 10 gelteklės šaknų
- 2-3 šaukštai supjaustytų svogūnų laiškų arba svogūnas
- Šaukštelis kmynų
- 0,5 stiklinės grietinės arba 3-4 šaukštai aliejaus
Raugintus kopūstus nuspausti ir smulkiai supjaustyti. Nuplautas, nuskustas gelteklės šaknis supjaustyti plonais griežinėliais. Kopūstus supjaustyti, pabarstyti druska, patrinti, kad suminkštėtų. Stambiai sutarkuoti nevirtą morką ir sumaišyti su kopūstais. Galima įdėti smulkiai kapotų petražolių arba salierų lapelių.
Taip pat skaitykite: Sprandinės kepimo patarimai
Valgomieji pastarnokai: auginimas ir panaudojimas
Valgomieji pastarnokai (Pastinaca sativa var. sativa) - dvimečiai salierinių šeimos žoliniai augalai. Pirmaisiais metais užauga vešli lapija ir mėsinga šaknis, o antraisiais - susiformuoja žiedstiebiai, žiedynai ir sėklos.
Pastarnokai nereiklūs auginimo sąlygoms. Gerai auga humusingose, giliai įdirbtose, puriose, neužmirkusiose priesmėlio ar lengvo priemolio silpnai rūgščiose ar neutraliose (pH 6-7) dirvose. Nepatartina jų sodinti po giminiškų šeimos augalų (salierų, petražolių). Kad išaugtų kokybiški šakniavaisiai, geriausia auginti, kaip ir morkas, vagose (kas 40-45 cm). Auginant mažesnį kiekį sėjama lysvėse, eilutėse kas 20-30 cm, 1,5-2 cm gyliu.
Pastarnokų sėklos dygsta ilgai, 14-20 dienų, todėl sėjami anksti pavasarį, balandžio mėnesį, kai dirva įšyla iki 7 laipsnių ir kol dirvoje dar pakanka drėgmės. Atsparūs šalnoms. Beje, sėjant vėliau, pastarnokų daigus puola kenkėjai. Vienai lysvei (apie 10 kv. m) apsėti reikia 5-7 g sėklų. Sėklos išlieka daigios tik 1-2 metus. Kai susiformuoja 2-3 tikrieji lapeliai, patartina išretinti, paliekant 10-15 cm tarpus.
Pastarnokai nebijo šalčių, todėl jų derlius nuimamas vėliausiai, kai jau nuimtos kitos daržovės. Šakniavaisius patartina iškasti atsargiai daržo šakėmis, kad nepažeisti mechaniškai šaknų, paskui nupjauti lapus, paliekant 2-3 cm ilgio lapkočius. Per žiemą laikomi vėsiuose rūsiuose kaip ir morkos - sluoksniuojami su smėliu arba durpėmis. Galima juos laikyti prikastus darže, uždengus eglišakėmis ar durpėmis, kad žiemą prisireikus nesunku būtų pasiimti. Arba dalį derliaus patartina palikti darže neiškastą, tik nupjauti lapus ir šakniastiebius apkaupti.
Pastarnokų šakniavaisiuose yra 1,4 proc. baltymų, 11 proc. angliavandenių, 20 mg proc. vitamino C ir B grupės vitaminų, daug mineralinių medžiagų: kalcio - 57 mg proc, kalio - 342 mg proc, fosforo - 73 mg proc, magnio - 22 mg proc, geležies - 0,7 mg proc., silicio, sieros, chloro. Eteriniai aliejai (350 mg proc.) lemia stiproką šakniavaisių kvapą.
Valgomi žali, virti, sriuboms, troškinti, konservuoti. Dėl stipraus aromato ir aitroko skonio pastarnokai dažniausiai vartojami kaip salotų, sriubų, troškintų mėsos patiekalų ir daržovių prieskonis. Skoniui sušvelninti į patiekalus, kurie paruošti su pastarnokų šaknimis, patartina įpilti truputį pieno. Iš paskrudintų pastarnokų galima virti kavą, jų dėti rauginant alų.
Daržovių įvairovė ir nauda
Sodininkystės ir daržininkystės instituto Biochemijos ir technologijos laboratorijos vedėjas prof. dr. Pranas Viškelis pabrėžė, kad nors daugelis daržovių turi tradicines medžiagas, tačiau kiekviena jų rūšis išsiskiria ir specifiniais komponentais, todėl valgyti reikia kuo įvairesnes daržoves. Pavyzdžiui, pomidorai yra pagrindinis karotinoido likopeno, kuris mums labai reikalingas ir kurio šiek tiek dar yra tik arbūzuose, šaltinis. Likopenas yra veiksmingas antioksidantas, saugantis ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio bei kitų aplinkos veiksnių. Taip pat pomidoruose randama nemažas kiekis vitamino C, kalio, skaidulinių medžiagų ir betakarotino. Betakarotinas žmogaus organizme verčiamas į vitaminą A, reikalingą akims, kaulams, dantims. Burokėliai, kurie yra pamėgta tradicinė lietuvių daržovė, be kitų naudingų medžiagų (vitamino C, natrio, fosforo, kalio, magnio, geležies) vieninteliai turi mums svarbios amino rūgšties, kurios dar randama tik vienoje Afrikos kaktusų rūšyje.
Žolinčių akademijos įkūrėja Danutė Kunčienė taip pat vadina kopūstą daržovių karaliumi ir pataria jo valgyti kasdien. Jo sultys vartojamos sergant skrandžio ir žarnyno opalige, pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Pakaitintą kopūsto lapą labai gerai uždėti ir ant skaudamos vietos, jis mažina uždegimą.
Rauginimas: senas ir naudingas būdas išsaugoti daržoves
Nuo senų laikų, kai dar nebuvo šaldytuvų, pagrindinis maisto išsaugojimo būdas buvo džiovinimas, sūdymas, rauginimas ir šaldymas. Rauginimas yra patogus ir saugus daržovių bei vaisių konservavimo būdas. Šiais produktais apsinuodyti sunku, nes kvapas ir produkto išvaizda iš karto įspės, kas jau sugedęs produktas - jis bus glitus, per minkštas, skleis nemalonų kvapą. Rauginami tokie produktai, kurie savyje turi cukraus.
Palyginus su rauginimu, marinavimas mažiau vertingas procesas, nes karštis sunaikina daug naudingų produktų medžiagų, suyra fermentai, kurie ypač svarbūs virškinimui. Be to, naudojamas actas, kuris užmuša visas bakterijas - ir geras, ir blogas. Marinuotame produkte nelieka gyvybės ir energijos. Tuo tarpu, valgant raugintus produktus yra palaikoma gera žarnyno mikroflora, gerinama peristaltika. O sveikame žarnyne gaminasi daugiau seratotino (laimės hormono) nei smegenyse.
Prieskoniai rauginimui:
Šviežios ir džiovintos žolelės: krapai, čiobreliai, raudonėliai ir rozmarinas, levandos, bazilikai, dašiai. Česnakai: naudoti neluptus, tik sutraiškytus, luptus, pjaustytus griežinėliais. Krienų šaknys ir lapai, švarūs augalų lapai. Šviežias imbieras: nuluptas ir supjaustytas plonomis plokštelėmis. Sausi prieskoniai: garstyčių sėklos, kalendra, pipirai, paprikos dribsniai, kmynai, krapų sėklos, anyžius, kuminas, pankolio sėklos, cinamonas, lauro lapai, gvazdikėliai. Prieskoniniai milteliai: ciberžolė, čili arba rūkyta paprika.
tags: #kepta #geltekles #saknis #receptai