Saldus Vilniaus skonis: nuo istorinių cukrainių iki modernių kepyklėlių
Vilnius, miestas, kuriame susipina istorija ir modernumas, gali pasigirti ne tik įspūdinga architektūra, bet ir turtinga kulinarine tradicija. Šiame straipsnyje kviečiame leistis į saldų kelionę po Vilnių, pradedant nuo senamiesčio gatvių, kur kadaise klestėjo cukrainės, ir baigiant moderniomis kepyklėlėmis, siūlančiomis neįprastus desertus.
Istorinis Vilniaus saldumynų žavesys
Šiandien Vilniaus senamiestyje ir centre kavinės tiesiog lipa viena ant kitos, siūlydamos įvairiausius desertus - nuo tradicinių tortų iki veganiškų skanėstų. Tačiau, pasak istoriko Antano Astrausko, tai, ką mes šiandien vadiname saldumynais, dar prieš porą šimtų metų nebuvo kasdienis malonumas. Cukrus buvo importinis ir brangus, todėl kasdien jais mėgautis galėjo tik didikai ir pasiturintys bajorai. Dvarai net turėjo savo cukiernikus - saldumynininkus.
XVIII a. Vilniaus užeigose ir kafenhauzuose ėmė vilnyti kavos kvapas. Žmonės ją gėrė su grietinėle, pienu, cikorijomis, migdolais. Tačiau saldumynai nebuvo madingi. 1814 m. Vilniuje veikė 49 įstaigos, kuriose virdavo kavą, vadinamosios kawiarnia. Turtingesni miestiečiai eidavo ten išgerti kavos. Ar prie kavos patiekdavo pyragaičių, nėra aišku, bet gali būti. Taip pat buvo cukrainės - saldumynų krautuvės, kai kurios jų galėjo turėti ir atskirą salę klientams prisėsti, vietoje išgerti kavos ar czekolada (kakavos).
Astrauskas pastebi, kad Vilniuje saldumynai kavinėse ir restoranuose galėjo išpopuliarėti XIX a. antroje pusėje, pradėjus augti gyventojų skaičiui ir keičiantis miestiečių buičiai. 1860 m. Vilniuje buvo 60 tūkst. gyventojų, o 1909 m. - jau 204 tūkst. Šį šuolį lėmė baudžiavos panaikinimas 1861-iais ir geležinkelio linijos nutiesimas.
Legendinės Vilniaus cukrainės
Pirklys Kazimieras Štralis 1893 m. Pilies gatvėje nusipirko cukrainę, kuri vėliau buvo praminta „Baltuoju Štraliu”. Šią ramią kavinę mėgo kunigai, atvykę iš miestelių ir stebėdavęsi, kaip čia galima „taip saldžiai ir skaniai pavalgyti”. Vienu metu šios confiserie pasididžiavimas buvo šokoladinis tortas „Stefanija”. K. Štralis turėjo savo vardo šokolado gamybos liniją.
Taip pat skaitykite: Kvietinių miltų kepiniai
Kazimiero brolis Boleslovas Štralis Gedimino prospekte atidarė „Raudonąjį Štralį”, kuris buvo labai universalus. Jo 1931 m. valgiaraštyje buvo daugybė desertų: šokoladas, spurgos, tortai, šakotis, meduoliai, varškės pyragas, ledai, plakta grietinėlė su uogomis. Taip pat buvo gėrimų - kavos, kakavos, sulčių, alaus, vyno, midus. Be to, šiame restorane tiekdavo ir karštus pusryčius.
Bene prašmatniausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios restoranas stūksojo netoli Pilies kalno - Izaako Šumano restoranas. Po daugiau nei dvidešimties metų I. Šumanas parke įrengė visą pramogų kompleksą su naktiniu kabaretu, kinu, saldumynų ir gėrimų kioskais, o žiemą - čiuožyklą.
Kita legendinė pavardė, siejama su istoriniais Vilniaus saldumynais, - Sebastianas Rudnickis. Jis 1919 m. įsigijo bankrutavusią cukrainę ant Trakų ir Vilniaus gatvių kampo. 1921 m. Rudnickis Gedimino prospekte įkūrė prancūziško stiliaus kavinę, kurią pamėgo žurnalistai ir intelektualai.
Šiuolaikinės Vilniaus desertų oazės
Šiandien Vilnius siūlo platų desertų pasirinkimą kiekvienam skoniui. Ieškantiems saldžių pojūčių, sudarytas Senamiesčio ir centro kavinių dešimtukas, kurių tortai ir pyragaičiai yra gardžiausi ir kokybiškiausi arba išsiskiria koncepcija ar įdomesne sudėtimi:
- „Užupio kepyklėlė” Užupyje - viena prancūziškiausių kavinių Vilniuje, siūlanti prancūziškus kepinius ir desertus.
- „AJ Šokoladas” Pilies gatvėje - rojus šokolado mėgėjams, kur iš belgiško šokolado gimsta saldūs ir kaloringi desertai.
- „Pilies kepyklėlė” Pilies gatvėje garsėja ypač minkštais lietiniais ir austrišku štrudeliu su obuoliais ir vanilės padažu.
- „Augustas & Barbora Love story cafe” Stiklių gatvėje - glamūriškiausia desertinė, kurios koncepciją užpildo minkštos masės pyragaičių pora.
- „Italala Caffe” Vokiečių gatvėje - kavinė, kurioje jaučiama simpatija Italijai ir meilė rūšinei kavai.
- „Džiugo sūris” Aušros Vartų gatvėje ir Vilniaus gatvėje - kavinės, kurios net ir desertuose siekia išlaikyti pagrindinį motyvą - sūrį.
- „Pinavija” Vilniaus gatvėje - akinamai šviesaus interjero kavinė, kurios viršūne išjaustų kepinių yra „Medaus” tortas.
- „Kiras” Totorių gatvėje - veganiška kavinė, kurios skanėstai gaminami be sviesto.
- „Vegafe” Totorių gatvėje - vegetariškų ir veganiškų patiekalų kavinė, kur saldumynai sudaro tik nedidelę valgiaraščio dalį.
- „Taste map” Antakalnyje ir Čiurlionio gatvėje - kavinė, taikanti į visų kaprizus, turinti ir žaliavalgiškų, ir veganinių, ir labai nedietiškų pyragaičių bei tortų.
"Tie kepėjai": saldi oazė Tilto gatvėje
Mažytę „Tie kepėjai“ studiją-parduotuvę Tilto gatvėje Vilniuje žino nemažai žmonių ir ypač tie, kas kada nors leidosi į skaniausio, gražiausio torto ar kito šventinio deserto paieškas. Ši vieta garsėja skaniais, kokybiškais, tik iš natūralių ingredientų pagamintais skanėstais, kurie dekoruoti subtiliai ar net minimalistiškai. Jokių neoninių glajų ar nuo torto žvelgiančio žmogaus-voro čia neišvysite.
Taip pat skaitykite: „Sigitos kepiniai, UAB“ atsiliepimai
Teisę studijavusi, tačiau labai greitai į kepinių pasaulį panirusi L.Donėlė studiją „Tie kepėjai“ įkūrė dar gerokai iki dabartinio desertinių bumo. Porą metų turėjusi tik kepyklą ir vykdžiusi užsakymus, pagaliau ji rado patalpas, apie kokias svajojo: Vilniaus centre esančias, nedideles, jaukias, turinčias savo aurą, kur telpa ir kepykla, ir prekystalis, ir staliukas tiems, kas užsinori čia, vietoje, išgerti kavos su saldumynu.
Ji pasakoja, jog prieš aštuonerius metus „Tie kepėjai“ prasidėjo nuo keksiukų, tačiau kepinių asortimentas stipriai išsiplėtė - dabar šaldytuve pūpso ir tortai, stiklo induose sugulę įvairiausi sausainiai, labai populiarūs natūralios rusvos spalvos macarons sausainiai, morengai, zefyrai, maišeliuose supilstyta naminė granola, sviestiniuose popierėliuose smaližių laukia karamelės, o stiklainėliuose - džemas.
„Tų kepėjų“ įkūrėja per savo studijos gyvavimo metus girdėjo pačių įvairiausių pageidavimų, tačiau savo kelio dėl madingų takelių nemetė - jai labai svarbu natūralūs, kokybiški ingredientai, sezoniškumas ir estetinė linija, kurią nuolatiniai pirkėjai jau atpažįsta. Laura pasakoja, jog kai kurias šeimas „Tų kepėjų“ desertai lydi per visas šventes - nuo vestuvių iki vaikų krikštynų ir gimtadienių.
„Tie kepėjai“ dirba tyliai ir nuosekliai, o jų kepinių galima rasti ir kitose vietose, pavyzdžiui, „Huracan Coffee“ tinklo kavinėse, ledainėje „Ice Dunes“ Vilniuje. Tačiau jei norite pamatyti viską, ką „Tie kepėjai“ iškepė, būtinai užsukite į jų studiją - čia net teks pasukti galvą, kurį desertą rinktis, nes norėsis visko.
Saldus žvilgsnis į kitus Lietuvos miestus
Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ kartu su šalies turizmo informacijos centrais sudarė patiekalų, kurie yra tapę savotiškais miestų simboliais, žemėlapį. Šiame skonių žemėlapyje - ne tik istorinės virtuvės pavyzdžiai, bet ir kūrybiški pasiūlymai gurmanams.
Taip pat skaitykite: Sluoksniuotos tešlos kepinių receptai
- Akmenė: desertas „Karštas bučinys“ sodyboje „Viliošiai“.
- Alytus: bulvinės bandos restorane „Dzūkijos dvaras“ ir „Dzūkų alaus restorane“, bei šimtalapis pyragas kepyklėlėje „Šimtalapė“.
- Anykščiai: lietuviškos arbatos ir gudobelės sėklų kava „Arbatos magijos krautuvėlėje“, bei obuolių sūris iš „Marijos trobelės“.
- Birštonas: mineralinis vanduo iš Geltonosios biuvetės ir banginuko formos sausainiai Birštono sakraliniame muziejuje.
- Biržai: alaus sriuba restorane „Alaus kelias“, „Senolių“ duona ir „Skarelės“ iš kepyklos „Biržų duona“, bei šokoladas su ąžuolo gilėmis.
- Druskininkai: „Šiuškės“ ir „Romnesos“ šakotis.
- Ignalina: aukštaitiška žuvienė sodyboje „Gaidelių sodyba“ ir Bitininkystės muziejus Stripeikiuose.
- Jonava: monardų arbata Barborlaukio dvare.
- Joniškis: virtieniai „Virtienių restoranėlyje“ ir zaptė iš Žagarės vyšnių festivalio arba Kaliausių fabrikėlyje.
- Jurbarkas: kepti žiobriai ir sūriai iš sūrinės „Sūrio džiazas“.
- Kaišiadorys: kakorai ir skaruliniai blynai Žaslių tradicinių amatų centre, bei sūris „Mėtinis kmynas“ iš sūrinės „Ostvalds fabrica“.
- Kalvarija: kugelis Aistiškių kaimo bendruomenėje.
- Kaunas: spurgos iš legendinės „Spurginės“.
- Kazlų Rūda: kropeliai Būdos kaimo muziejuje ir šakočiai iš „Dalytės kepyklėlės“ ir „Senamiesčio šakotynas“.
- Kelmė: Kelmės pyragas.
- Kėdainiai: Kėdainių blynai kavinėje „Beneto karčema“ ir restorane „Smilga“, bei agurkų džemas parduotuvėje „Gurkė“.
- Klaipėda: sūrio piršteliai bare „Klaipėdos senamiestis“ ir cepelinai Gargžduose valgykloje „Bulvė“.
- Kretinga: „Grafo“ šokoladas su spirgais „Dvaro saldaininėje“ ir Salantų pyragas.
- Kupiškis: „Pagrabinės“ bandelės Adomynės dvare.
- Lazdijai: dzūkiškos bulvinės bandos „Rimos seklyčioje“ ir rūkytos seliavos iš „Metelių Žuvų“.
"Biržų duona": tradicija ir inovacijos
Nepamirškime ir "Biržų duonos", kuri 2015 m. Vilniuje atidarė ir pirmąją Biržų duonos draugų krautuvėlę „Kmyninė“, veikiančią franšizės pagrindu. 2014 m. atidarėme ir pirmąją savo kavinukę - kepyklėlę: Sucré kepinių namus. Pravėrus kepinių namų duris atrasi saldžią užuovėją - gabalėlį palaimos, puodelį šilumos bei lauktuvių į namus. Jaukios ir šviesios erdvės, žaisminga elegancija, šviežiai skrudinta kava, išskirtiniai desertai bei tradiciniai duonos gaminiai. Sucré kepuraitė paryžietiška, bet šaknys giliai įsileidusios į Biržų žemę.
tags: #kepiniai #tilto #gatve #vilnius