Australijos virtuvė: nuo kengūros uodegos sriubos iki "Pavlova" pyragaičio
Pamirškite tradicinius mėsos pyragaičius, didkepsnius, bulvių košę ir ilgai virtas pupeles bei morkas - visa tai jau sena australiška virtuvė. Šiandien kviečiame pasimėgauti nauju jos skoniu, kuris yra itin gaivus, šviežias ir naujoviškas. Jame atpažinsite puikaus australiško vyno aromatą, vietinių tautų bei Azijos šalių maisto elementus, suteikiančius nepakartojamų pojūčių.
Kąsnelis istorijos
Pirmieji Australijoje pasirodę europiečiai buvo nusikaltėliai, kurie sugebėdavo pavogti gabalėlį duonos, tačiau nemokėdavo jos pagardinti ar tuo labiau prie jos pasigaminti kitų patiekalų. Todėl pirmųjų „australų“ maistas buvo labai skurdus tiek skonio, tiek ir paruošimo atžvilgiu. Primityvi žemdirbystė ant stalo tiekė tik pagrindines daržoves, o gyvulių auginimas - mėsą. Todėl kepta mėsa, kartu su trijų rūšių daržovėmis (bulvių koše, virtomis pupelėmis ir žirniais arba morkomis), buvo pagrindinis naujakurių maistas.
Dar XIX amžiuje darbininkai gaudavo maisto davinius, kurie ištisus metus buvo tie patys: mėsa (dažniausiai sūdyta kiauliena bei jautiena, vėliau aviena), miltai, cukrus, arbata, druska ir alkoholis.
Australų virtuvė keistis pradėjo XIX a. viduryje, kai vyriausybė nutarė investuoti į maisto saugojimą bei distribuciją. Šaldymo įrenginiai leido gabenti maisto produktus iš Europos, o geležinkelių tiesimas ženkliai prisidėjo prie grūdų, pieno, cukraus, vaisių ir daržovių industrijos plėtros. Dar po šimto metų, XX a. viduryje, kai prekes pradėjo gabenti automobiliais, išpopuliarėjo prekybos centrų verslas. Jų dėka žmonės galėjo daug lengviau ir patogiau įsigyti maisto produktus.
Vis dėlto sprogimas Australijos maisto gamyboje įvyko tik po Antrojo pasaulinio karo, kai europiečiai ir azijiečiai užplūdo žaliąjį žemyną. Australiškas maistas per paskutiniuosius 10 metų įgavo savo identitetą. Tai ne tik Vegemite, Pavlova ar mėsos pyragaičiai - tai australiškas maisto stilius. Pastarąjį dešimtmetį australai vis dažniau renkasi lengvesnio maisto ruošimo būdus, kurie labiau dera prie šilto klimato ir yra sveikesni. Pagal tai jie perėmė nemažai šiltų kraštų virtuvės elementų, derino juos su azijietiškais ingredientais. Tokiu būdu australiška virtuvė yra bene eklektiškiausia iš visų, joje derinamos idėjos, ingredientai ir ruošimo technika iš viso pasaulio. Australai iš azijiečių išmoko tiesiog tobulai derinti prieskonius. Jie perėmė tokius prieskonius, kurie geriausiai atitinka vieną ar kitą produktą, paryškina jo skonį, o ne paslepia jį ar tuo labiau pakeičia. Sugebėjimas paryškinti produkto skonį ir suteikti papildomo aromato - štai čia yra tikrasis menas.
Taip pat skaitykite: Krokodilo uodegos sriuba
Australiška virtuvė šiandien
Šiandien Australija diktuoja maisto ruošimo madas. Dar prieš 20 metų apie ją galvojo tik kaip apie Anglijos „podukrą“, tačiau dabar jos virtuvėje vietiniai gyventojai ir imigrantai derina aukščiausios kokybės šviežius produktus. Taip tarsi atspindima gamta, kurioje gyvena žmonės: „švari ir žalia“. Daržovių skonis yra tikras, be priemaišų, jos ruošiamos stengiantis išlaikyti natūraliąsias savybes, o ne paveikti jų skonio dirbtiniu būdu. Tikima, kad Australijoje galima paragauti geriausio skonio jautienos bei avienos, nes viso auginimo metu gyvuliai auga žmogaus nepaliestoje, nepaveiktoje gamtoje. Jūros gėrybių skonis toks, kokį joms suteikia jūra, o daržovių ir vaisių toks - kokį įgauna iš neužterštos žemės.
Patys australai nerodydami daug pagarbos kitoms virtuvėms, tiesiog nusikopijavo geriausius jų elementus. Tai buvo receptai, kurie išliko populiarūs per amžių amžius: iš Japonijos perėmė saulėje džiovintus pomidorus bei minkštą sūrį suši gamybai, iš prancūzų išmoko aluje marinuoti sraiges ir lauke kepti mėsą ant grotelių, iš italų - daugybę elementų ruošiant nepaprastąją pastą. Todėl australai dažnai sako, kad, nors virtuvėje jie ir neišrado dviračio, bet pirmieji taip subtiliai suderino Azijos ir Viduržemio jūros regiono maistą. Tai iš dalies paaiškina, kodėl australai įkvėpimo vis dar ieško ne nacionalinėje, bet užsienio virtuvėse. Žaliajame žemyne bene kiekvieno restorano meniu galime rasti daugybę azijietiškų bei europietiškų patiekalų - tai tapo tradicija.
Jau keletą pastarųjų dešimtmečių azijietiški ingredientai, aromatai ir ruošimo technika derinami prie Vakarų patiekalų - todėl visiškai pagrįstai australai savo šalies virtuvę sieja su vieta, kur Rytai susitinka su Vakarais. Ir ne tik - tai vieta, kur susitinka praėjusių amžių sukaupta patirtis su pačiais naujausiais maisto ruošimo būdais. Tuo garsūs australų šefai, nes sugeba sujungti skirtingus laiko bei šalių elementus ir juos patiekti aukščiausiu lygiu.
Pagrindiniai produktai
Australija yra kontrastų šalis. Tropinis klimatas ir geografinės ypatybės sudaro sąlygas vešėti įvairiausiems augalams ištisus metus. Tai suteikia privalumų vietiniams restoranų bei viešbučių vadovams konkurencinėje kovoje su „skurdesnių“ šalių vadybininkais. Tiesa, šį privalumą jie pastebėjo ne iš karto. Anksčiau daugiausia dėmesio skyrę užsienio šalių produktams, jų derinimui, australai tik pastaraisiais dešimtmečiais po truputį atranda juos supančią gamtą.
Formuojasi nuomonė, kad vietiniai produktai nė kiek nenusileidžia įvežtiniams; vis daugiau virtuvės meistrų naudoja vietinius produktus ir taip stiprina australiškos virtuvės išskirtinumą. Australijos žemynas pasižymi stulbinamu gamtos dosnumu, įvairiausių maisto produktų gausumu: puikia mėsa, jūros gėrybėmis, daržovėmis, vaisiais, aliejais. Viršutinėje žemyno dalyje gausu tropinių vaisų: mangų, papajų, ananasų; o žemutinėje auga obuoliai, persikai, pomidorai, melionai ir kiti vaisiai bei daržovės.
Taip pat skaitykite: Viskas apie pleveles ant maisto
Žemyne gausu kengūrų, krokodilų, stručių, jų mėsa jau tapo daugelio restoranų pasididžiavimu. Šių gyvūnų mėsa pasižymi dideliu proteino kiekiu, energine verte ir mažu riebalų kiekiu. Kengūros ar krokodilo uodegos sriuba laikoma vienu iš nacionalinių Australijos patiekalų, o pačių gyvūnų auginimas - atskira verslo šaka.
Kengūros ir krokodilo mėsa: egzotika ant jūsų stalo
Australiškoje virtuvėje galima rasti ir daugiau įdomių patiekalų ne tik iš kengūrienos, bet ir krokodilo ar ryklienos. O ką jau kalbėti apie avieną ar triušieną…
Kengūros tik iš išorės atrodo geras ir mielas žvėrelis, bet jis gali būti ir labai pavojingas žmogui. Susidūrus su jomis galima turėti rimtų sveikatos sutrikimų: tokių kaip sudraskymai, suspardymai ir įkandimai. Kengūros mėsa laikoma labai sveika ir ją patariama valgyti tiems, kurie laikosi įvairių dietų, nes joje yra labai maža dalis riebalų. Jei ragausite kengūrienos dešrelių ar maltos mėsos kotletų, galite nusivilti, nes jie neatspindės tikrojo kengūrienos skonio, nes bus pagardinta įvairiais priedais, kurie turi suteikti mėsai riebumo. Bet jei ragausite kepsnį, jis bus tikrai skanus, nors jį paruošti gali užtrukti. Kengūros uodega jos gyvenime yra kaip balansas, kad nusileidus ant žemės po šuolio padeda jai stabilizuoti kūno masę, bet iš uodegos gali pagaminti puikią sriubą. Tai delikatesui prilyginama sriuba ir ją surasti meniu yra pakankamai sudėtinga. Ji verdama visą parą, nes uodegoje yra nemažai riebalų, pridedama įvairių dažovių ir prieskonių. Kengūros kepsnys dažniausiai valgomas su įvairiomis daržovėmis ragaujant raudoną vyną, bet galima pabandyti ir su Chardonnay vynais.
Krokodilai auginami fermose, o geriausia mėsa laikomos įvairios jų ilgų uodegų dalys. Mėsa labai šviesi ir skoniu primena kažką tarp jūrų velnio ir pienu maitinamo veršelio. Geriausia termiškai apdoroti šaldytą krokodilieną, nes atitirpinant ją, visos sultys išbėga ir prarandamas puikus skonis. Kiekvieną pusę užtenka apkepti po 2 minutes ir leisti mėsai pastovėti dar keletą minučių.
Kengūros mėsos marinavimo ir kepimo receptas
Kengūros mėsą marinuojame su prieskoniais ir džinu, vėliau kepame ant žarijų. Garnyrui patiekiame apkeptą cukiniją svieste su peletrūnais, keptas voveraites svieste su baltuoju vynu bei keptomis petražolėmis ir padažu.
Taip pat skaitykite: Bešamelio padažo receptai
Kengūros uodegos sriuba (bendras principas)
Uodegą nuplaukite, nuvalykite riebalus, padalinkite per sąnarius. Atskirkite mėsą nuo kaulų ir supjaustykite mažais gabalėliais. Daržoves nulupkite ir supjaustykite gabaliukais. Išimkite kaulus, įdėkite prieskonių jei reikia, įberkite petražolių.
Populiarūs patiekalai ir užkandžiai
Šalyje ypač garsūs „Vegemite“ sumuštinis ir „Pavlova“ pyragaitis.
Vegemite sumuštinis
Populiarus Australijoje maistas, puikus užkandis, turintis savitą atsiradimo istoriją, prasidėjusią 1922 metais. Viena kompanija anuomet sukūrė ant duonos tepamą užtepimą - sviesto pakaitalą. Užtepimo gamybai tąkart buvo panaudoti salierai, svogūnai ir druska.
Vegemite sumuštinio atsiradimo istorija siekia 1922 m., kai Fredo Valkerio kompanija pasamdė dr. Kirilą Kalisterį, norėdama sukurti užtepimą ant duonos vietoje sviesto. Norėta, kad pagrindiniu šio užtepimo komponentu būtų alaus mielės, turtingos B grupės vitaminų. Po daugelio bandymų laboratorijoje K. Kalisteriui pavyko pagaminti užtepimą ant duonos, panaudojant salierą, svogūnus bei druską. Norėdamas sugalvoti naujam gaminiui pavadinimą, F. Valkeris paskelbė šalyje konkursą. Burtų būdu iš kepurės buvo ištrauktas Vegemite žodis, kuris ir tapo užtepimo ant duonos pavadinimu.
Pirmasis „Vegemite“ sumuštinis pagamintas 1922 metais, kai norėta sukurti naują užtepimą ant duonos vietoj sviesto. Saliero, svogūno bei druskos mišinys buvo pavadintas „Vegemite“. Sumuštinis ypač išpopuliarėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai kareiviai gaudavo maisto davinių su šiuo užtepimu. Grįžę iš karo namo jie jau nebegalėjo gyventi be šio produkto. Na, o šiandien daugelis australų sumuštinį su Vegemite užtepimu laiko nacionaliniu pasididžiavimu.
Pavlova pyragaitis
Šalyje ypač garsūs „Vegemite“ sumuštinis ir „Pavlova“ pyragaitis.
Pavlova pyragaitis pavadintas Rusijos balerinos Anos Pavlovos vardu. Balerina taip sužavėjo Australijos viešbučio savininką Herbertą Sahsesą, jog jis nutarė pagaminti skanėstą jos vardu. Laikui bėgant, „Pavlova“ tapo nacionaliniu patiekalu.
Istorija byloja, kad Pavlova pyragaičio receptą po Pirmojo pasaulinio karo sukūrė vieno Australijos viešbučio savininkas, Herbertas Sahsesas. Išvydęs nuostabiąją Rusijos baleriną Aną Pavlovą savo viešbučio vestibiulyje, jis negalėjo nuslėpti susižavėjimo, įkvėptas jos grožio, H.Sachesas nutarė jai padovanoti kulinarinį šedevrą.
Į morengo krepšelį pridedama vaisių, uogų ir plaktos grietinėlės. Ant lėkštės pilamas padažas, dedamas pripildytas krepšelis, puošiamas mėtų lapeliais, cukraus pudra, šviežiomis braškėmis, šalia dedama ledų.
Anos Pavlovos desertas su putojančiu ar baltu vynu yra pagrindinis Australijos vasaros desertas. Ir jei būtų balerina Ana Pavlova žinojusi, kad jos trumpas romanas su garsiu šefu paliks tokį pėdsaką australiškoje gastronomijoje, būtų gal ir nusiminusi, bet jos vardas dabar yra neatsiejamas nuo žinomo skanaus ir nepakartojmo deserto, dėl kurio vis dar nesutaria australai ir Naujosios Zelandijos gyventojai.
Išraiškingas tolimosios Australijos vynas
Daugiausia pasaulyje nuperkama vyno, kuris geriamas prie kasdienini ų pietų ir vakarienės. Tokioms progoms įprasta rinktis nebrangų vyną. Suprantama, brangumas yra gana subjektyvi sąvoka. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kasdieninis vynas yra vadinamas penkių svarų vynu.
Įtakingas specializuotas vyno žurnalas „Wine Spectator“ pernai vėlyvą rudenį iš visų žemynų rinko 200 geriausių vyno rūšių, kurio butelis parduotuvėje kainuoja ne daugiau kaip devyni JAV doleriai. Nemenkai šiame sąraše yra vyno iš Naujojo pasaulio - JAV, Čilės, Argentinos, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos. Pastaruoju metu šių kraštų vynas dėl geros kokybės ir gana nedidelės kainos sėkmingai konkuruoja su senas tradicijas turinčių Europos vyndarių produktais.
Iš visų Naujojo pasaulio šalių, kurios didžiuojasi pažangiausiomis vynininkystės technologijomis, Australijos vyno pramonė su gana dideliais pranašumais patenka į pirmąjį trejetuką. Pirmieji vynmedžiai į Australiją buvo atvežti 1788 m. Sunku išskirti vieną žmogų, kuriam atitektų Australijos vyno pramonės pionieriaus titulas. Tačiau daugiausiai garbės tenka Gregory Blaxlandui iš Kento. 1806 metais jis atvyko į Sidnėjų, nusipirko 450 akrų žemės, kur 25 metus darė įvairių eksperimentų su vynmedžiais. Tai buvo pirmasis australų vyno importuotojas. 1822 m. į Londoną jis išsiuntė apie 26 galonus raudonojo vyno, į kurį buvo įpilta dešimtoji dalis prancūziško brendžio, kad vynas geriau ištvertų tolimą kelionę. Dabar visose šešiose Australijos valstijose yra daugiau nei 1000 vyninių. Daugelis jų yra nedidelės. Apie 80 proc. viso per metus šalyje pagaminamo vyno yra pažymėti keturių didžiausių kompanijų etiketėmis. Tarp jų - „Penfolds“, „Lindemans“. Šių vyninių istorija prasidėjo dar XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Keletą šių kompanijų gaminamo vyno rūšių jau galima nusipirkti ir Lietuvoje; juos pradėjo importuoti Lietuvos ir JAV UAB „Bennet distributors“. Be to, šios kompanijos gamina ne tik perkamiausias kasdienio vyno rūšis. Prestižinis „Penfolds“ ir „Lindemans“ vynas patenka į kasmet renkamą šimto geriausių pasaulio vynų sąrašą „Top 100“: 2003m. šeštoje vietoje yra „Penfolds Shiraz RWT 2000“.
Prieš 160 metų iš Anglijos kilęs daktaras Christopheris Rawsonas Penfoldas tolimiausioje tėvynės kolonijoje pasodinęs pirmąjį vynmedį nė nesapnavo, kad jo pavardė taps aukščiausios kokybės Australijos vyno sinonimu. Kaip daugelis to meto gydytojų, Ch.Penfoldas tikėjo gydomąja vyno galia. Prieš kelionę į tolimąją Australiją iš pietų Prancūzijos jis parsisiųsdino vynmedžių ūglių. Iki Antrojo pasaulinio karo „Penfolds“ kompanija daugiausia gamino spirituotą vyną ir brendį. Vėliau šeimos palikuonys nusprendė didinti sauso vyno gamybą. Ši užduotis buvo patikėta vyndariui Max Schubertui. Ilgą laiką tobulinęsis Europoje, vyriškis 1951 m. pagamino pirmąjį eksperimentinį „Grange Hermitage“ derliaus vyną, kurio didžiąją dalį sudarė vynuogių rūšis „Shiraz“. Eksperimentas pavyko, todėl ir daugiau nei po penkiasdešimties metų „Grange“ išliko Australijos raudonojo vyno kokybės ženklu. Lietuvoje galima įsigyti „Penfolds Koonunga Hill Shiraz Cabernet Sauvignon“ vyno, brandinamo amerikietiško ir prancūziško ąžuolo statinėse. Šio gėrimo kokybę visame pasaulyje pripažino ir vyno ekspertai. Be kitų prizų, 2001 metais Tarptautiniame vyno konkurse Londone jam buvo suteiktas „Aukščiausios vertės metų raudonojo vyno“ apdovanojimas.
Baltasis vynas „Penfolds Koonunga Hill Chardonnay“ buvo pristatytas tik prieš vienuolika metų, tačiau tapo lygiaverčiu raudonojo vyno broliu. Šiuo metu „Penfolds“ vyninė priklauso kompanijai „Southcorp wines“. Kaip ir kita garsi ir senas tradicijas turinti vyninė „Lindemans“, kurią prieš pusantro šimto metų taip pat įsteigė gydytojas iš Londono Henris Džonas Lindemanas. Priešingai nei jo kolega H.Penfoldas, daugiau dėmesio H.Lindemanas skyrė stalo vynui, o ne stipriesiems gėrimams. Be to, iš karto nusprendė visas jėgas skirti išlaikytam vynui. Po keleto metų savo vyną "Lindemans Cawarra Claret" jis pradėjo eksportuoti į Jungtinę Karalystę. 1990 metais „Lindemans“ įsiliejo į kompaniją „Southcorp Wines“. Šiuo metu yra didžiausias šios kompanijos eksportuotojas, eksportuojantis ketvirtį visos „Soutcorp Wines“ vynų eksporto apimties. Tarp geriausių pasaulio vyno rūšių, patekusių į įvairių vyno ekspertų renkamus sąrašus, yra tokių, kurių turime ir Lietuvoje. Tai - „Lindemans Bin 50 Shiraz“, „Lindemans Bin 65 Chardonnay“ bei kupažinis „Lindemans Cawarra Semillon-Chardonnay“. Beje, „Lindemans“ vyno serija „Bin“ yra tapusi viena populiariausių.
Kelionės į Australiją: patarimai iš lietuvės
Australija yra šalis, kuri niekada neleis nuobodžiauti. Galimybė kiekvieną savaitgalį aplankyti naują ir nematytą vietą - tai, kas žavi labiausiai. Ar mėgstate plaukioti baidarėmis, ar nardyti, ar eiti į žygius, ar važinėtis kalnų dviračiais - netgi slidinėti ar leisti laiką bare - sąlygos puikios viskam! Australijoje viskas idealiai pritaikyta laisvalaikį leisti lauke.
Stenkitės kuo daugiau prisiliesti prie gamtos - tai absoliutus raudonosios žemės unikalumas. Praleiskite nors vieną naktį palapinėje gėrėdamiesi nematytais žvaigždynais, stebėdami vakare jus aplankančius oposumus, klausydamiesi naktinio kengūrų klumpakojo. Leiskitės į žygius po parkus, miškus. Tai geriausia galimybė sutikti tikruosius šio žemyno valdytojus - gyvūnus.
Jei kiekvieną dieną važiuotumėte į skirtingą Australijos paplūdimį, jums reikėtų maždaug 27 metų, kad aplankytumėte juos visus. Išvažiuojate už miesto ir visai nesunku rasti paplūdimį tik sau. Keliaujant į Šiaurę nuo Brisbeno, patogiai įsitaisiusi didžiausia pasaulyje smėlio sala - Freizeris. Šis regionas taip pat yra viena iš populiariausių banginių stebėjimo vietų Australijoje. Tačiau Gold Kostas, esantis už šimto kilometrų nuo Brisbeno, labai populiarus.
tags: #kengūros #uodegos #sriuba #receptas #krokodilo #uodegos