Šventos Agotos Duona: Istorija, Tradicijos ir Tikėjimas
Vasario 5-ąją minima Šv. Agotos diena, o šventos Agotos duona - tai senas ir gerbiamas paprotys Lietuvoje, turintis gilias šaknis pagoniškose tradicijose ir krikščioniškoje simbolikoje. Duona lietuvių kultūroje visada užėmė ypatingą vietą, o šv. Agotos duona - tai dar vienas to įrodymas.
Duona Lietuvių Kultūroje: Nuo Pagonybės Iki Krikščionybės
Daugelis esame girdėję ne vieną posakį ar patarlę apie duoną: „Ieškok kaip duonos ir rasi“, „Verkia duona tinginio valgoma“ ar „Ugnelė žegnojama, duonelė bučiuojama“. Duona yra vienas iš mūsų krašto paveldo ir kultūros elementų, o istorijų apie tai, kaip mūsų senoliai vertino ir gerbė duoną, netrūksta. Juk krislelis juodos duonos saugojo nuo blogos akies, gelbėjo nuo nelaimių ar ligų. Duona buvo saugoma ir laikoma bene šventa: nuo seno ji neatsiejama ir nuo mūsų tikėjimo bei dvasingumo, net ant šv. Kūčių stalo ji užima ypatingą vietą.
Dar senaisiais pagonybės laikais, vasario 5-ąją lietuviai garbino namų ugnies deivę ir globėją Gabiją, o kartu ir kasdieninę duoną. Tuomet valstiečių namuose būdavo kepami didžiuliai duonos kepalai, iš kurių vėliau išsaugomi gabalėliai visus metus turėjo saugoti nuo blogybių: ir nuo gaisro, ir nuo prasto derliaus ar gyvulių ligų. Žemaitijoje kai kur dar ir dabar gyvas paprotys pelenais užžeriant vakare žarijas arba rytmetį įkuriant ugnį sukalbėti maldelę: „Švinta Gabieta, sugobta gabėk, sužiebta žibėk“.
Atėjusi krikščionybė pagonių tradicijas nutraukė. Gabijos garbinimas buvo nuslopintas, tačiau vasario 5-oji imta tapatinti su šv. Agotos vardo diena. Atėjus krikščionybei dievaitės Gabijos mitinės funkcijos perleistos Šv. Agotai.
Šv. Agota: Gyvenimas, Kankinystė ir Globėja
Kas toji Agota? Legenda pasakoja, kad Agota, iš graikų kalbos išvertus - geroji, gimė turtingoje ir kilmingoje romėnų šeimoje Sicilijos mieste Katanijoje. Tėvas Rao ir motina Apola turėję nuosavus namus ir dirbamos žemės plotų tiek mieste, tiek apylinkėse. Būdami krikščionys, ir Agotą auklėjo pagal savo religiją. Tais laikais Sicilijoje, kaip ir visoje milžiniškoje Romos imperijoje, krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Krikščionys galėjo būti apskųsti valdžiai, po to kviečiami viešai išsižadėti naujojo tikėjimo. Jei sutikdavo grįžti prie pagonybės, gaudavo dokumentą, kuris patvirtindavo jų priklausomybę pagonių religijai.
Taip pat skaitykite: Lietuviška virtuvė „Agotos gryčioje“
II-III a. krikščionys buvo aktyviai persekiojami, įkalinami, kankinami, o vėliau - žiauriai nužudomi. Būtent tuo metu, turtingoje šeimoje Sicilijoje gimė ir gyveno Agota, kuri kartu su šeima priėmė krikščionišką tikėjimą, o vėliau, nusprendė pašvęsti gyvenimą tikėjimui ir gyventi nekaltybėje. Nuo mažens augdama grožio ir tyrumo apsupty, sulaukusi penkiolikos Agota pajuto, kad atėjo metas įgyvendinti savo troškimą visiškai priklausyti Kristui.
Vis tik, ji patraukė Katanijos miesto prefekto Kvintijano dėmesį, kuris nepaliaujamai troško, kad mergina taptų jo žmona. Apkaltino ją valstybinės religijos niekinimu, visiems krikščionims taikytu kaltinimu, ir liepė atgabenti Agotą į Pretorijaus rūmus. Sučiupta, Agota buvo atiduota į viešnamį, o vėliau įmesta į kalėjimą, kur jai buvo nupjautos krūtys. Tuomet jis nusprendė perauklėti mergaitę ir pavedė ją laisvo elgesio kurtizanei Afrodizijai, kad ši padarytų Agotą labiau prieinamą. Tačiau mėnuo, kupinas įvairiausių amoralių gundymų, vulgarių pasilinksminimų, banketų, praėjo veltui. Kvintijanas įsiuto ir suorganizavo teismo procesą, kuriame Agota dalyvavo apsirengusi kaip vergė, kaip darydavo Dievui pasišventusiosios, nes anot jų, tikrasis kilmingumas - būti Kristaus vergais. Po dar vienos apklausos Agota buvo žiauriai kankinama. Tačiau atrodė, kad patiriamas žvėriškas žiaurumas tik dar labiau stiprino jos ryžtą. Galiausiai buvo liepta plėšyti jos kūną - žnyplėmis buvo nutrauktos jos krūtys. Tačiau naktį pasirodęs Šv. Petras ją pagydė.
Po ilgų kankinimų, 251-ųjų vasario 5-ąją ji buvo sudeginta ant laužo. Praradęs viltį merginą nugalėti, galiausiai prokonsulas liepė sudeginti Agotą ant karštų anglių. 251 m. vasario 5 d. ji buvo sudeginta. Įvyko keistas dalykas - ėmus degti kūnui, nedegė jos dėvėtas veliumas. Teigiama, kad tą dieną saloje įvyko didžiulis žemės drebėjimas: sugriuvo dalis Pretorijaus, o žmonės pateko po griuvėsiais. Tuomet vietiniai ir išsigando, nes suprato, kad tai Dievo bausmė. Kankinės mirtį lydėjo žemės drebėjimas. Dalis Pretorijaus sugriuvo, du žiaurūs Kvintijano patarėjai pakliuvo po griuvėsiais. Kataniečiai išsigando ir pasipriešino merginos egzekucijai. Lygiai po metų, 252 m. vasario 5 d., stiprus Etnos ugnikalnio išsiveržimas grasino miestui.
Tuomet, krikščionys suskubo prie Agotos kapo, prie kurio gulėjo lauže nesudegęs velionės gobtuvas. Žmonės paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos, kuri beveik iškart sustojo veržtis. Nuo tada Agota laikoma Katanijos globėja ir saugotoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, gaisrų, žaibų, žemės drebėjimų, stichinių nelaimių. Ši mergina kankinė nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu. VI amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje iškilo jos vardo bažnyčia. Labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje Katanijoje. Pripažinus krikščionybę, Agota paskelbta šventąją. Ji yra Katanijos, Sicilijos ir Maltos globėja.
Šv. Agota globoja nuo gaisro, perkūno, taip pat sergančius krūtų ligomis. Ji taip pat globoja varpų liejikus, juvelyrus ir aukles.
Taip pat skaitykite: Receptai Šv. Agotos Duonai
Šv. Agotos Duona: Apsauga Nuo Nelaimių ir Ligos
Tokia pašventinta duonelė buvo nešama į namus ir laikyta palubėje arba įkasama po namo pamatais, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Jeigu namuose ir kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duonos gabalėlį aplink trobesį ir mesdavo jį į ugnį, kad ši nurimtu.
Kai Šv. Agotos vardu paskirtą dieną duona pradėta šventinti, prigijo tikėjimas, kad ši apsaugo nuo nelaimių ir įvairių blogybių, o kaimo gyventojai duonos gabalėlius naudodavo ir gydant ligas. Pavyzdžiui, duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai: nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsidedama Šv. Agotos duonelės, kuri neva turėtų apsaugoti nuo gyvačių įgėlimo ar vilko žvilgsnio. Žmonės paėmė jį ir nunešė prie besiveržiančios lavos, kuri beveik iškart sustojo veržtis.
Lietuvoje nuo seno šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Be to, tikima, kad į gaisro liepsnas įmestas šv. Agotos duonos gabalėliai apsaugos, kad jis nesiplėstų. Suvalgyta šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Kai kuriose Lietuvos parapijose šventinamas ir šv. Agotos vanduo. Dar ir šiandien šv. Agotos duonelę kai kurie žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių, avarijų ir kt.
ŠV. Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik duona, bet ir vanduo bei druska. Šie dalykai kilus gaisrui, saugojo nuo ligų, atkerėdavo nužiūrėtus žmones. Nužiūrėtoms karvėms prie ragų pririštas drobinis maišelis su gabalėliu duonos grąžindavo pieną, drobinis skudurėlis, suvilgytas vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos gabalėlis, padėdavo gydyti akių ligas, žaizdas, kišenėje įdėtas gabalėlis saugojo nuo gyvačių įkandimo, kai būdavo einama į mišką uogauti ar grybauti. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos gabalėlį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Šiandien dažnas vairuotojas Šv. Agotos duonelę vežiojasi automobilyje, tikėdamasis apsisaugoti nuo nelaimingų atsitikimų kelyje.
Sugrįžus iš bažnyčios Šv. Agotos duona būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duonos gabalėlį aplink trobesį ir mesdavo jį į ugnį, kad ši nurimtų.
Taip pat skaitykite: Šv. Agotos duona
Duonos Kepimo Tradicijos Lietuvoje
Lietuvos kaime duonos kepimas - namų šeimininkės, motinos pareiga, beje, labai svarbi ir garbinga. Paaugusi dukra ar į namus atėjusi marti atsakingai iš motinos perimdavo šią veiklą. Duonos kepimą nuo seno lydėjo įvairūs tikėjimai ir papročiai: atėjus į namus, kur kepama duona, reikėjo sakyti „skalsu“ ar „padėk, Dieve“, o atsakyti - „tau skalsu“ arba „dėkui“. Formuojant kepalus nederėjo būti prasižiojus ar tuščiai plepėti, niekam nevalia duris trankyti, nes duonelė gali sutrūkinėti. Pirmąjį suformuotą kepalą peržegnodavo ir jame padarydavo kryžių, kad duona neapdegtų. Nukritusią duoną būtina buvo pakelti ir jos atsiprašyti. To nepadariusiam asmeniui būtų buvusi didelė nuodėmė, nes duona galėjo „supykti“ ir išeiti iš namų. Senoliai niekada nedėdavo ant stalo apverstos duonos kepalo, aiškindami, kad tai nepagarba duonai. Duonos raikymą patikėdavo šeimos galvai - tėvui. Sakydavo, kad geras ir darbštus šeimininkas duoną raiko storomis riekėmis, o šykštus - tokiomis, kad net ,,saulė prasišviečia” arba nuo stalo pakelta riekė sulinkdavusi. Duoną reikėjo riekti tik jai skirtu peiliu, jos nelaužė tiesiai iš kepalo. Abišalę arba riekę buvo galima laužti tik abiem rankom, nes duona būdavo uždirbama sunkiai, dviem rankomis. Pirmąją prariektos kepalo duonos riekę duodavo vyriausiajai dukrai, kad ištekėtų.
Nuo pat gimimo žmogus simboliškai buvo siejamas su duona. Pirmą kartą vystydami naujagimį duonos įdėdavo į vystyklus tikėdami, kad tada jis visą gyvenimą turėsiąs duonos ir būsiąs turtingas. Jaunuosius, namo sugrįžusius po jungtuvių, prie trobos durų tėvai pasitikdavo su duona ir druska. Duona simbolizavo sotumą ir saugumą. Ruošiant išvežti jaunamartės kraitį į vyro namus jaunosios tėvai kraičio skrynioje tarp patalų paslėpdavo du kepalus duonos, kad dukrelė savo naujuose namuose niekada jos nepristigtų. Mūsų senoliai duoną labai gerbė ir niekada neišmesdavo jos nė kampelio. Nesuvalgytą duonelę sudžiovindavo, laikydavo drobiniuose maišeliuose, dėdavo į rauginamus gaivius gėrimus.
Šv. Agotos Vaizdavimas Liaudies Meno Kūriniuose
Lietuvoje Šv. Agota taip pat buvo labai populiari. Liaudies skulptūroje įprasta Šv. Agotą matyti su duona. Ji vaizduojama viena, stovinti, kartais - ant postamento, dažnai vilkinti kilmingos moters rūbais, vienplaukė arba su gėlių vainiku ar karūna ant galvos, basa. Iki XIV a. Šv. Agota vaizduota su padėklu, ant kurio guli nukirstos krūtys, vėliau šis vaizdinys pakeistas į padėklą su duonos kepalėliais.
Šv. Agotos skulptūrėlės pasižymi minimaliu santūrumu ir lakoniškumu. Jos dažnai puošiamos karoliukų vėriniu, pagražintos tapyba. Drabužiai derinami su tunika ar liemene, apsiaustu. Apsiaustas gali būti medžio arba skardos ir dažnai praturtina figūros siluetą. Rankose šventoji gali laikyti simbolinį duonos kepalėlį - nuo kukliai simboliško iki išraiškingai didoko - arba duoną ant lėkštės (duonos kepalėliai kartais labai jau primena krūtis, kas gali būti aliuzija į tradiciją vaizduoti Agotą su duona).
Duona Šiandien
Šiandien duonos galbūt taip ir negarbiname, tačiau vis tiek vertiname. Kai kurie, net ir dabar, vykdami į keliones į krepšį ar piniginę įsikiša gabalėlį šv. Agotos duonelės: kad nuo nelaimių, ligų, vagysčių saugotų.
Žinoma, duona prisiminta ir garbinta ne tik per šv. Agotos dieną. Visus metus buvo ir yra manoma, kad duoną reikia saugoti, jos negalime numesti ant žemės ar tiesiog išmesti nesuvalgius. Per šv. Kalėdas, duonos vaidmuo taip pat yra didžiulis: būtent ji būdavo laikoma pagrindiniu šv. Kūčių stalo simboliu ir dedama į patį stalo centrą. Buvo manoma, kad duona yra pagrindinis namų simbolis, suvienijantis šeimą, lemiantis sėkmingus, darnius ateinančius metus. Dėl to, pradėdamas Kūčių vakarienę namų šeimininkas padalydavo visiems šeimos nariams po ruginės duonos kepaliuko riekelę, taip sustiprindamas tarpusavio ryšį, pabrėždamas dalijimosi, darnos svarbą, atleisdamas šeimos nariams visų metų nuodėmes.
Duona tikriausiai yra vienas iš seniausių patiekalų, kuriuos valgė mūsų protėviai. Kažkada, be duonos buvo sudėtinga net išgyventi, vėliau - ji tapo tikėjimo ir lietuviško darbštumo simboliu. Dabar, kartais galime pasakyti, kad sausą duoną valgome tik didžiausio badmečio laikotarpiu, tačiau kad ir kaip bebūtų, nei duonos, nei šv. Agotos mes nepamirštame.
tags: #šventos #agotos #duona #istorija