„Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“: darbo vertė lietuvių kultūroje
Darbas visais laikais buvo esminė žmogaus gyvenimo dalis. Senovėje žmogaus vertę apibrėždavo jo darbštumas, o darbas ne tik aprūpindavo maistu, bet ir suartindavo žmones. Lietuvių kultūroje darbštumas visada buvo aukštinamas, o tinginystė smerkiama. Šiame straipsnyje nagrinėjama patarlės „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ reikšmė, atspindinti tradicinį lietuvių požiūrį į darbą, pareigą ir tinginystę. Straipsnyje remiamasi tautosaka, literatūra, istorinėmis asmenybėmis ir šiuolaikiniu kontekstu.
Darbo svarba Marcelijaus Martinaičio prisiminimuose
Lietuvių poetas Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936-2013) savo prisiminimuose apie darbą gražiai ir pagarbiai aprašo darbo svarbą. Jam nuovargis, patirtas dirbant, primena geriausius jaunystės metus. M. Martinaičio prisiminimai atspindi XX amžiuje gyvenusių žmonių požiūrį į darbą, kur kaimo darbai sudarė didžiąją gyvenimo dalį. Jo prisiminimuose minimos darbo pabaigtuvės ir dainos, kurios senovėje buvo neatsiejama darbo dalis.
Darbo dainos lietuvių tautosakoje
Darbo dainos - tai lietuvių tautosakos dalis, atspindinti darbo svarbą. Jos buvo skirstomos pagal darbo pobūdį: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės ir žvejų dainos. Šios dainos neatsiejamos nuo fizinio darbo ir atspindi senovės lietuvių požiūrį į darbą kaip į šventą dalyką. Rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Tautosakoje minima, kad lietuviai vyrai, rinkdamiesi žmonas, atsižvelgdavo į jų darbštumą. Darbas ne tik buvo vertybė, bet ir suartindavo žmones, leisdavo pasijusti savais, besidalijančiais vienodo sunkumo triūsu. M. Martinaitis teigė: „Dirbantis ir sugebantis dirbti žmogus yra ramus.“
Patarlės apie darbo reikšmę lietuvių tautosakoje
Lietuvių tautosakoje gausu patarlių apie darbo reikšmę ir tinginystę. Viena iš tokių patarlių yra „Bepigu dirbt, kai yra ką valgyt“. Ši patarlė atspindi šeimos moterų triūsą, kurios išmaitindavo gausias šeimas, nors ir neturėdavo didelių išteklių. Žemaitės apsakyme „Tinginė“ aprašomas moters triūsas šeimos labui, paneigiant „tinginės“ etiketę. Moteris nuolat dirba šeimos, namų, vyro ir didžiulio ūkio labui, o poilsiui ar „tinginystei“ laiko neturi. „Kas rytą reik ankščiausiai atsikelti, lyg aušros išvirti valgyt; palikus vaikus miegant, eiti kartu su vyru dvaro galvijų šerti. Kol visą abarę dviejuose apsišeria, gerai saulė išsikelia. Vos parbėgusi spėja užvalgyti, laikas jau ir girdytis; potam pietų šerti, pašaro iš kluono parsivežti, vėl girdytis ir vėl šertis… Kol apsišeria paskutinį kartą, juoda tamsa ateina.“ Išgirdusi kartais iš nejučių, o kartais ir tyšia ištartą „tinginė“, Burokienė, skaudžiai atsiduksėjusi, arba nurijusi pašokusias ašaras, krenta kniupščia į lovą, ir kaip vilnis plaukia jai per galvą klausimas: „Gal aš ir tingiu?… O kaip bereik didžiau dirbt?…“
Simono Daukanto požiūris į darbą
Lietuvos istorikas Simonas Daukantas (1793-1864) savo istoriografiniame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845) neišskiria, kad viena lytis dirba sunkiau už kitą. Jo veikalo skyrius „Darbas ir užsigrūdinimas“ leidžia suprasti, kad darbas grūdina žmogų, nepriklausomai nuo jo lyties. Tiek vyrai, tiek moterys turi savo pareigas, kurias privalo įvykdyti ir darbus, kuriuos reikia nudirbti: „Darbuose visi buvo veikli ir skudri, vyriškiejai ir moteriškosios, pirmiejai ; pirmiejai lėtos ir ūkės reikalais rūpinosi, o moteriškosios su namų darbais ryžos.“ S. Daukantas išsamiai aprašo, ką veikdavo vyrai ir moterys. Vyrai užsiimdavo statyba, malkų ruošimu žiemai, šienavimu aplink namus, medžiokle. Medžiodavo meškas, briedžius, lūšis, taurius ir kitas smulkmes. Pasiruošimas medžioklei taip pat buvo sunkus darbas, nes vyrai patys gamindavosi įrankius medžioklei. Vyrai vertėsi prekyba, veždami prekes į miestelius. Moterys triūsė po namus: žiemą linus šukavo, vilnas kedeno ir verpė; vienos audė audeklus, kitos arė, sėjo, šieną pjovė ir grėbė, javus nuo dirvų valijo, daržus ravėjo, gyvolius liuobė bei kutino ir namus gerbė. S. Daukantas mini, kad net maži vaikai buvo darbingi: „Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skubriais ir veikliais, bet dar mažieji vaikai, apsuk namus po marškinių tviskinėjantys, žiemos laiku su bočiu ar bobute vilnas kedeno, gijas vijo, plunksnas plėšė ar vyženas vyžo didiesiems.“
Taip pat skaitykite: Duonos tradicijos ir reikšmė
Požiūrio į darbą skirtumai anksčiau ir dabar
Žemaitės veikėja Burokienė buvo įskaudinta dėl „tinginės“ epiteto, nes net mažiems vaikams didžiausia gėda būdavo nemokėti tinklų megzti, virvių sukti, pynių pinti ir panašių darbų atlikti. M. Martinaičio minimi asmenys, kartu su juo jaunystėje dirbę, prisimenami su pagarba. Jei dar liko skaitytojų, kurie nepatikėjo darbo svarba senajam lietuviui, tada derėtų paskaityti ir kitų žinomų to meto autorių kūrinius, kuriuose atradau ne mažiau pagarbos darbui ir pareigai. Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933) „Pragiedruliuose“ (1906) į darbą pagarbiai žvelgia kūrinio veikėjas, jaunosios kartos atstovas Napalys Šešiavilkis. Vinco Krėvės (1882-1954) „Skerdžiuje“ nenuilstamai dirba senasis kūrinio veikėjas Lapinas.
Vaizdingiausiai požiūris į darbą atsiskleidžia lietuvių patarlėse ir priežodžiuose. Seniau tėvai šiais pasakymais stengdavosi vaikams priminti, kad dirbti reikia, nes tik darbštus duonos vertas. Pavyzdžiui, lyginamos tokios dvi patarlės: „Prakaito nepridėjęs, duonos nevalgysi“ ir „Iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“. Pirmoje akivaizdžiai aukštinama darbo svarba. Iš šios patarlės suprantama, kad tik dirbantis užsidirba duonai ir gali ją oriai valgyti. Ši patarlė labiau būdinga mūsų protėvių požiūriui į darbą.
Patarlės "Kas nedirba, tas nevalgo" transformacija
Labai didelis skirtumas yra patarlėje, kuri seniau skatino dirbti, o dabar reikšmė tapo priešinga: „Kas nedirba, tas nevalgo“. O dabar - „Kas nedirba - tas valgo“. Iš šios patarlės suprantama, kad tie, kurie dirba, tarsi gaišta savo laiką, o tie, kurie nedirba, - valgo dvigubai. Prano Sasnausko „Lietuvių patarlėse ir priežodžiuose“ (2006) galima rasti patarlių, kurios nebūtinai tiesiogiai lygina darbą ir tinginystę, tačiau galima suprasti, kad jose šnekama apie darbo būtinybę. Pavyzdžiui: „Ėsti - vyras, dirbti - vaikas“. Akivaizdu, kad ši patarlė skirta pašiepti tinginį vyrą. O suprasti ją galima būtų taip, kad valgydamas vyras stengiasi iš peties - didelį kiekį maisto sudoroja ir renkasi sunkų maistą, kad sotus būtų.
Seniau buvo sakoma: „Neatidėk rytdienai, ką gali padaryti šiandien“. O dabar: „Ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien“. Taip pat ir - seniau: „Kas nedirba mielas vaike - tam ir duonos duot nereikia“. Dabar: „Darbas ne zuikis, į mišką nepabėgs“.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
tags: #kas #nedirba #mielas #vaike #tam #ir