Lazanijos pavadinimo klaidos: istorinė ir lingvistinė perspektyva
Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita, nuolat kinta ir vystosi, ypač jautriai reaguodama į kultūrinius ir gastronominius pokyčius. Šiame straipsnyje nagrinėsime lazanijos pavadinimo istoriją ir lingvistinius aspektus Lietuvoje, atsižvelgiant į tai, kaip patiekalai ir jų pavadinimai keliavo per istoriją, kultūras ir socialinius sluoksnius.
Lazanija Lietuvoje: nuo karalių stalo iki šių dienų
Nors gali pasirodyti, kad lazanija yra palyginti naujas patiekalas Lietuvoje, tiesa yra ta, kad tortai, iš kurių vėliau išsivystė ir lazanija, į Lietuvą atkeliavo dar XVI amžiuje. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė jau žinojo, kas yra lazanija, nors tuo metu ji galėjo būti vadinama kitaip ir turėti kitokią formą.
Pasak istoriko V. Purono, tortas į Lietuvą atkeliavo karalienės Bonos laikais, apie 1518 m. „Karališkoji lazanija, kurią valgė Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė, buvo labai įdomi. Tai - karališkas patiekalas, gaminamas iš skrylių. Kūginį indą išklodavo skryliais, dėdavo faršą ir taip sluoksniuodavo, kol indas užsipildydavo.
Tortas: kelionė nuo lotynų iki lietuvių kalbos
Žodis „tortas“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „iškilmių duona“. Tortas į Lietuvą atkeliavo iš Italijos, kur Renesanso laikais saldūs kepiniai buvo vadinami tortilėmis. Oficialiai teigiama, kad į Lietuvą tortas atkeliavo karalienės Bonos laikais, apie 1518 m.
Pagrindiniai veiksniai, turėję įtakos maisto terminijai
Kai kalbame apie gastronominę terminiją, turime suprasti, kad patiekalai ir ingredientai buvo perimami iš kitų regionų drauge su pavadinimais. Šiuo požiūriu Lietuvos istorinėje gastronomijoje yra svarbūs keli veiksniai. Vienas tokių, anot prof. R. Laužiko, yra Italijos (XVI a.) ir Prancūzijos aukštuomenės virtuvė (nuo XVII a. pab.), kuri veikė visos Europos virtuvę. Lietuvoje (kartais netiesiogiai, per lenkų ar vokiečių kalbas) buvo perimta daug prancūziškų maisto terminų, pvz.: bambonkės (saldainiai) - bonbon; paštetas - pâté, o itališka kultūra atnešė lotyniškos bei itališkos kilmės žodžių, pvz.: petražolė, kalafioras, pomidoras. Žodis bulvė, ko gero, taip pat yra itališkos kilmės.
Taip pat skaitykite: Atraskite lazanijos pavadinimus
Kita svarbi lietuviškų terminų atsiradimo kryptis, anot prof. R. Laužiko, - mums įtaką darę kaimynai: vokiečiai, lenkai, rusai, žydai, totoriai. Lietuvių kalboje prigijo daug šių tautų žodžių. Pavyzdžiui, žodis svogūnas, ko gero, yra pasiskolintas iš tiurkų kalbų.
„Svarbiu lūžiu gastronomijos terminijai galima laikyti ir Lietuvos krikščionėjimą (XIII-XIV a.), kuomet Lietuva susipažįsta su krikščioniškąja Europos kultūra ir pamažu perima vokišką, graikišką (bizantinę) terminiją. Pvz., tuo metu įsitvirtino daržovių pavadinimai - agurkai, runkeliai“, - pasakoja gastronominio paveldo tyrinėtojas.
Dabartiniai laikai - ne mažesnis iššūkis kalbai ir žodynui. Atsivėrę vartai į pasaulį, žmonių kelionės ir migracija, kitų kultūrų maitinimo įstaigų kūrimasis atnešė į Lietuvą žodžių, kurių dalis it sėklos prigijo ir suvešėjo mūsų kalboje.
Lazanijos adaptacijos paieškos: nuo lakštinių iki skrylių
Lietuvių kalbos specialistai nuolat ieško būdų, kaip adaptuoti naujus žodžius ir patiekalų pavadinimus, kad jie skambėtų natūraliai ir atitiktų kalbos taisykles. Kalbant apie lazaniją, buvo siūloma įvairių lietuviškų atitikmenų, tokių kaip lakštiniai, lakštinių apkepas, itališki lakštiniai, lakštinių sluoksninis ar net skryliai. Tačiau nė vienas iš šių variantų neprigijo taip stipriai, kaip originalus pavadinimas - lazanija.
Gastronomijos madą diktavo Europos aukštuomenė
Kai kalbame apie gastronominį paveldą, aišku viena - valgiai ir pavadinimai egzistavo, nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio. Kaip sako prof. R. Laužikas, barščius srėbė visi - ir karaliai, ir vargingiausieji. Tačiau viskas keičiasi, kai atsigręžiame į maisto naujoves - šiuo požiūriu tiek patiekalai, tiek jų pavadinimai migravo nuo didikų stalo iki žemiausių socialinių sluoksnių.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai skoniai ir moderni virtuvė
„Aukštuomenės virtuvės meistrai ieškojo įmantrių skonių, produktų derinių. Patiekalui populiarėjant, atsirasdavo įvairių jo recepto variacijų, tačiau pats pavadinimas išlikdavo. Štai lazankės kilo iš itališkos lazanijos, tačiau, keliaudamas per socialinius sluoksnius, šis patiekalas supaprastėjo - prarado mėsos įdarą, sūrį, grietinę, todėl liko tik skryliai, lakštai - lazankės“, - virsmą aiškina pašnekovas.
Anot prof. R. Laužiko, jei kalbėtume apie maisto produktų ir patiekalų sąmoningą migravimą iš valstietiškos virtuvės į aukštąją, turėtume paminėti XIX a. I p. Vilniuje dirbusį virtuvės šefą Janą Szyttlerį. Tuomet vyravusi romantizmo dvasia, jog arčiau gamtos esantis žmogus yra tauresnis, geresnis, nei paliestas civilizacijos, paskatino atsigręžti į valstiečių virtuvę. J. Szyttleris domėjosi paprastais kaimiškais valgiais - iš pupų, žirnių, grikių ir, jų įkvėptas, kūrė receptus, kurie tuos valgius pakylėtų iki aukštosios virtuvės.
„Tačiau net ir klestėjimo laikais Lietuva nebuvo ypatingu gastronomijos kultūros centru, nes nuolat žvilgčiojo į tendencijas diktavusią Europos dalį - Prancūziją ir Italiją, kaip, beje, ir visa diduomenė Europoje. Nepaisant J. Szyttlerio, kuris parašė keletą kulinarijos knygų, taip pat ir knygą apie žvėrienos bei laukinių augalų naudojimą virtuvėje, pastangų, visgi įtakingiausia tuomet buvo prancūziška virtuvė“, - pabrėžia profesorius.
Tiesa, lietuviai gali didžiuotis, jog kai kurie produktų ar patiekalų pavadinimai (kartu su pačiais produktais) nukeliavo pas kaimynus, pavyzdžiui, skilandis-kindziukas, kumpis, šaltanosiai (Lenkijoje ir Baltarusijoje), per Mažąją Lietuvą į vokiečių kalbą pakliuvo spirgai (spirgel), šiupinys (schuppnis).
Kodėl atrodo, kad mažai gastronominių terminų perėmėme iš kaimynų - latvių ir lenkų?
Patiekalų ir maisto pavadinimų paplitimui įtakos turėjo ne tik mada, naujovės, bet ir priklausymas tam tikrai geografinei zonai. Apžvelgiant maisto terminus, natūraliai kyla klausimas: kodėl tiek nedaug jų esame perėmę iš artimų kaimynų - latvių ar lenkų? Prof. R. Laužikas pateikia logišką paaiškinimą: XVI-XVIII a. esminis virtuvių skirtumas grindžiamas ne tautos identitetu, o religija.
Taip pat skaitykite: Kas yra aukštas kraujo spaudimas?
„Todėl katalikas ir liuteronas, nors abu kalbėjo lietuviškai, laikėsi skirtingų valgymo papročių (ypač tai ryšku, kai kalbame apie pasninkus), o štai lenkų ir lietuvių katalikas ant savo stalo dėjo panašius valgius, todėl, pavyzdžiui, katalikai Radvilos ir Liubomirskiai neabejotinai valgė panašius patiekalus“, - sako istorikas. Būtent religija buvo tas veiksnys, aiškiai skyręs katalikus lietuvius ir liuteronus latvius bei stabdė kultūrinius mainus.
Tačiau kiek kitaip nutiko lietuvių ir lenkų kulinariniam ryšiui. Buvimas bendroje valstybėje, toje pačioje katalikiškoje kultūrinėje erdvėje ir panaši klimato zona šias virtuves labai suartino. Ir jei lygintume, tarkim, tarpukario laikų lietuvių ir lenkų virtuvę, ji buvo gana panaši, pasak prof. R. Laužiko, lyg Abiejų Tautų Respublikos tąsa: Velykoms kepdavo bobas ir bankuchenus, ragaudavo panašius Kūčių valgius.
Žinoma, tarpukariu Lietuvoje įvyko didžiulis kultūrinis šuolis, mūsų šalis daug investavo į gastronominės kultūros plėtrą ir tautinio identiteto puoselėjimą. Tad dalis lenkiškos ar vokiškos kilmės patiekalų pavadinimų buvo sąmoningai keičiami lietuviškais. Pavyzdžiui, bankucheną siūlyta vadinti raguoliu, chrustus (žagarėliai) - narstytiniais.
Tačiau didžiausia lenkiškos ir lietuviškos virtuvių skirtis atsirado sovietmečiu. To įrodymas - istoriko pateikta įdomi detalė: pasirodo, pokario lietuvių emigrantų virtuvė Jungtinėse Amerikos Valstijose iki šiol yra labai panaši būtent į tarpukario Lietuvos, ji tęsė senąją Abiejų Tautų Respublikos virtuvės tradiciją. Sovietiniu laikotarpiu Lenkijos virtuvė iš esmės tęsė tą pačią istorinę tradiciją, o okupuotos Lietuvos virtuvė nuskurdo: pirma, sovietmečio „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) išstūmė daugybę patiekalų, antra, tiesiog nebuvo produktų, ingredientų - žmonės vertėsi tik su tuo, ką turėjo, todėl tam tikrų patiekalų apskritai nebuvo įmanoma pagaminti. Išnyko ne tik daugybė gastronominių terminų, bet ir valgių: jautienos patiekalų, nuo stalų dingo žąsiena, kalakutiena, daug prabangių kepinių, pavyzdžiui, bobos. Sovietinė okupacija perkonstravo ir lietuvišką gastronominę terminiją, pavyzdžiui, maltinukui įtvirtintas kotleto pavadinimas, koldūnais pradėti vadinti iš rusiškos virtuvės atėję pelmeniai, o ragu vadinti „kaulai su trupučiu mėsos“.
Kodėl turime ir daugiaryžį, ir rizotą?
Anot prof. R. Laužiko, tiksliai įvardyti tikrovės objektus yra gana svarbi kalbos užduotis, nes pavadinimai padeda susikalbėti, vieniems kitus teisingai suprasti. „Jei lubas pavadinsime grindimis, o grindis - lubomis, dėl to tikrovė nepasikeis, t. y. kambarys neapsivers, tačiau susikalbėti bus sudėtingiau“, - tvirtina pašnekovas. Todėl labai svarbu, kad gastronominė terminija tiksliai atspindėtų tikrovę ir būtų suprantama bendraujantiems.
Jis pateikia pavyzdį su beigeliais, kurie lietuviškai buvo pavadinti didriestainiais. Anot pašnekovo, kažin ar šis žodis suformuoja tikslų vaizdinį, nurodo, jog kalbame būtent apie beigelius, nes jų yra įvairiausių rūšių, be to, Lietuvai būdingas litvakų beigelis visai nėra didelis. O tuo pačiu žodžiu riestainis vadinti ne tik beigelį, bet ir brecelį, kringelį ar baronką, irgi nebūtų tikslu, nes tai visiškai skirtingi kepiniai - savo forma, dydžiu bei pagaminimo būdu.
„Taigi, siekdami kalbos gražumo ir pavadindami daiktą lietuvišku žodžiu, kartais galime sugadinti visą komunikaciją. Paradoksas - nors kalbame lietuviškai, tačiau iš pirmo žodžio mūsų gali nesuprasti, reikės detalesnio paaiškinimo“, - samprotauja prof. R. Laužikas ir pasidžiaugia, jog situacija keičiasi teigiama linkme ir, pavyzdžiui, šiuo metu žodis beigelis lietuvių kalboje jau yra laikomas vartotinu. Jis primena, jog taip nutiko su daugiaryžiu, kurį vėliau visgi leista vadinti ir kitu žodžiu - rizotas (it. risotto).
Prof. R. Laužikas mano, jog panašaus likimo gali sulaukti tie maisto pavadinimai, kuriuos žmonės vartoja, laikydamiesi originalo, nors yra pateikiamas ir lietuviškas atitikmuo, pvz., čija (chia; ispaninis šalavijas) ar godži uogos (goji; dygliuotasis ožerškis).
Originalus pavadinimas padeda atsekti žodžio kelionę
Prof. R. Laužiko nuomone, tiek kalbiniu, tiek istoriniu atžvilgiu teisingiausia būtų tuos svetimus žodžius vartoti tokius, kokie jie yra, jų nekeisti - kebabas, pica. Taip lietuvių kalboje įsitvirtinęs bigosas - patiekalo pavadinimas, atėjęs iš lenkų kalbos, arba tortas, paveldėtas iš lotynų kalbos (tarta).
„Originalus pavadinimas yra įdomus ir tuo, kad jis gali padėti atsekti žodžio kelionę įvairiais istoriniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, žodis agurkas yra graikų kilmės, vadinasi, galimai šaknys veda į Bizantiją; svogūnas - tiurkų kalbų kilmės, taigi greičiausiai susijęs su totoriais, karaimais, o bulvė - lotyniškos kilmės. Buroką vadiname runkeliu ir svikliumi, o sviklius yra bizantinės kilmės žodis, nurodantis raudonąjį burokėlį. Kelias paprastas ir aiškus: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo teritorijoje turėjo didžiausią bizantinės kultūros centrą - Kyjivą, o iš ten atkeliavo ne tik daug ingredientų, bet ir daug ortodoksinės graikiškos terminijos. Dar vienas pavyzdys. Apelsiną iš pradžių vadinome pomerančiumi (naranja), tarpukario laikotarpiu, suaktyvėjus emigrantų grįžimui iš JAV, įsitvirtino orandžai (orange), tačiau sovietmečiu galutinai prigijo apelsinas - jo pavadinimas atėjo iš olandų, vokiečių kalbos į rusų, o iš rusų - į lietuvių“, - metamorfozes aiškina prof. R. Laužikas.
Žodyne - apie 500 kulinarijos srities žodžių
„Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ yra naujausias internetinis žodynas, pasiekiamas svetainėje. Šiuo metu žodyne suskaičiuojama apie 500 kulinarijos srities žodžių. Žodynas dar nėra baigtas, į jį nuolat keliami nauji įrašai, taisomos pastebėtos klaidos ar netikslumai.
„Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ (BLKŽ) vyriausioji redaktorė dr. D. Liutkevičienė sako, jog į žodyną įtraukiami tiek lietuviški pavadinimai (mėsainis, dešrainis), tiek ir adaptuoti. „Vietoj fišburgerio ir čyzburgerio siūlyta vartoti lietuviškus atitikmenis žuvainis ir sūrainis. Šie įtraukti į BLKŽ, vartojami, tačiau lygiai taip pat girdime ir kitus pavadinimus - mėsainis su sūriu ar mėsainis su žuvimi“, - aiškina mokslininkė.
Į BLKŽ įtraukti ir kiti kulinarijos srities žodžiai: lazanija, liuliakebabas, ravioliai, tortilija. Pasak pašnekovės, kai kurie lietuviški jų atitikmenys dabar jau atrodo nepriimtini, gal net kiek juokingi. Štai lazaniją siūlyta vadinti lakštiniais, lakštinių apkepu, itališkais lakštiniais, lakštinių sluoksniniu, skryliais; liuliakebabą - ant iešmo keptomis dešrelėmis, ant iešmo keptomis marinuotos avienos dešrelėmis; rizotą - daugiaryžiu, ryžiais su įvairiomis daržovėmis, virtų ryžių užvalgiu (su mėsa, daržovėmis, aštriaisiais prieskoniais), aitriuoju ryžių ir mėsos troškiniu su daržovėmis, ryžių apkepu; tortiliją - (meksikietišku) kukurūzų (arba miltiniu) paplotėliu / pyragėliu.
Prof. R. Laužikas pamini ir sėkmingus siūlymus, pavyzdžiui, kotletus vadinti maltinukais. „Pirma, jie išties gaminami iš maltos mėsos, antra, ištaisome istorinę klaidą, nes prancūzų kilmės žodis „kotletas“ įvardija nugarinės gabalėlį su kauliuku“, - aiškina istorikas.
BLKŽ rasime ir kitų iš įvairių šalių atėjusių ir lietuvių kalboje adaptuotų kulinarijos srities žodžių, kurių nebuvo ankstesniuose žodynuose, tačiau vartosenoje jie jau įsitvirtino, pvz.: adžika, airanas, baklava, bri, chačiapuris, charčio, čiatnis, gaspačas, kapučinas, karis, kesadilija, kišas, lavašas, lazanija, tartaras, tapenada ir kt.
Kai bulvių plokštainis ne visada būna plokščias
Dr. D. Liutkevičienė teigia, jog žodyno rengėjai susiduria ne tik su naujų kulinarijos srities žodžių adaptavimo, atrankos ir kt. problemomis, bet ir su nuo seno gyvuojančių (žinomų) kulinarijos srities žodžių apibrėžčių problemomis. Pavyzdžiui, žodis kopūstainis anksčiau reiškė tik „balandėlį“, t. y. „kopūstų lapų vyniotinį su mėsos įdaru“. Tačiau dabar šis žodis vis dažniau vartojamas kiek kitokia reikšme - „valgis iš šviežių kopūstų lapų (vientisų arba pjaustytų), maltos mėsos ir kt., ppr. kepamas orkaitėje“.
„Anksčiau kai kurie kalbininkai bendrinėje kalboje vietoj kugelio rekomendavo vartoti bulvių plokštainį. Tačiau juk kugelis nebūtinai plokščias, jį galima kepti ir nedideliuose molio ar ketaus puoduose. Taigi šį valgį galima vadinti ir kugeliu, ir bulvių plokštainiu. Be to, nereikia pamiršti, kad kugelis būdingas ir žydiškai virtuvei. Na, o žydiškas kugelis gali būti kepamas ir iš bulvių, ir iš makaronų“, - aiškina mokslininkė.
Ji pateikia dar vieną pavyzdį. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ galima rasti žodį šaltsriubė „specialiai paruošta šalta sriuba“, o „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ jo nėra. Tačiau to žodžio vartojimas ir paplitimas (internete pilna rūgštynių, agurkų, pomidorinės ir kt. šaltsriubės receptų) leido įtraukti į BLKŽ žodį šaltsriubė „sriuba iš daržovių ar vaisių, uogų, valgoma šalta“.
Ar atgaivinsime parpelį ir kiunkę?
Žodyno rengėjai, atrinkdami ir aprašydami su kulinarija susijusius žodžius, remiasi tiek ankstesniais lietuvių kalbos aiškinamaisiais žodynais, tiek įvairiais kitais šaltiniais, tiek kalbos vartosena. Dr. D. Liutkevičienė teigia, jog kai kurie valgių pavadinimai žinomi nuo seno, jie gyvi ir dabar, todėl yra įtraukiami į žodyną. Kita dalis valgių pavadinimų telieka etnografiniuose veikaluose, jie užfiksuoti ankstesniuose žodynuose, bet į BLKŽ kol kas nebus įtraukti, pvz.: kėpis „su varške ar kanapių pienu iškeptas kepinys; toks sklindis“, parpelis „kukulis iš miltų arba bulvių“, riestinis „mėsos kotlet..
Lazanija šiandien: tarp tradicijų ir naujovių
Šiandien lazanija Lietuvoje yra populiarus ir mėgstamas patiekalas, kurį galima rasti įvairiuose restoranuose ir kavinėse. Tačiau, kaip ir su bet kuriuo kitu patiekalu, svarbu išlaikyti pagarbą tradicijoms ir autentiškumui.
Apie vieną Vilniaus restoraną rašoma: „Lazanija (6,50 EUR) buvo tiesiog puiki lazanija, ir prie jos padėti vyšniniai pomidoriukai manęs nesunervino. Jei manęs nesuerzina vyšniniai pomidoriukai, tai ženklas, kad virtuvė labai gera. Paprastai vyšniniai pomidoriukai yra pirmasis blogo kulinaro požymis. Tai štai, šiam patiekalui net vyšniniai pomidoriukai nesutrukdė.“
Kalbos tikslas - komunikuoti
Gastronominio paveldo tyrinėtojas, knygų autorius, istorikas, archeologas prof. dr. Rimvydas Laužikas įsitikinęs, jog kalbos tikslas yra komunikuoti. „Kuomet sugalvojame įmantrų terminą kažkokiam tikrovės objektui pavadinti, kyla klausimų: pirma, ar mes tiksliai įvardijame tą tikrovės objektą, antra, ar tokiu terminu perduodame tikslią žinią, ar būsime teisingai suprasti. Tas pats galioja ne tik maisto, bet ir visiems kitiems terminams“, - samprotauja prof. R. Laužikas.
Lietuvių kalbos instituto (LKI) vyresnioji mokslo darbuotoja, „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ vyriausioji redaktorė dr. Danutė Liutkevičienė, kalbėdama apie maisto terminus, norėtų išskirti laikotarpį po Nepriklausomybės atkūrimo: „Tada vieniems patiekalams bandyta siūlyti lietuviškus pavadinimus, o kitų pavadinimai tiesiog buvo adaptuoti. Šis procesas tęsiasi iki šiol, nes kalba yra gyva, besivystanti.“
tags: #lazanijos #pavadinimo #klaidos