Kalėdinė Vakarienė Dvare: Tradicijos ir Istorija
Artėjant Kalėdoms, didžiausiai metų šventei krikščioniškame pasaulyje, atgyja diskusijos apie šios šventės, o taip pat su ja glaudžiai susijusių Kūčių, papročius, prietarus, burtus, prisimename ir šventinius patiekalus. Straipsnyje panagrinėsime, kaip šis šventinis laikotarpis atrodė Lietuvos gastronomijos istorijoje, pavartysime senuosius Lietuvos gastronomijos istorijos šaltinius, užsuksime į svečius pas dvasininkus, bajorus, taip pat apsilankysime ir XIX amžiaus valstiečių pirkioje.
Bajoriškos Kūčios Šaukėnų Dvare
Savo vaikystės laikų (XX a. pradžios) bajoriškas Kūčias Šaukėnų dvare, Žemaitijoje, gražiai prisimena ir aprašo buvusio Lenkijos prezidento B. Komorovskio močiutė Magdalena z Nalęcz-Gorskich Komorowska. Gruodžio 24 dieną būdavo sausas pasninkas - be pieno ir mėsos, be pietų. Tokie patiekalai mums būdavo naujiena, ką jau kalbėti apie perspektyvą vakare sulaukti Kalėdų eglutės. Eidama iš vaikų kambario koridorėliu matydavau tą nepamirštamą vaizdą: ovalinis stalas, užtiestas balta staltiese iki žemės, padengtas dvidešimčiai žmonių, spindi sidabru ir taurių krištolu. Ant stalo - servetėlės ir žalios taurės baltajam vynui. Abiejuose jo galuose uždegti aukšti kandeliabrai (po 7 žvakes), abiejuose galuose stovi vata papuoštos eglutės su degančiomis žvakelėmis, per vidurį sunkus sidabrinis padėklas, kuriame sudėti meduoliai ir džiovinti vaisiai. Tėvas ant padėklo su džiovintais vaisiais dar padeda iš Mėmelio atvežtų skanumynų. Kambario kampuose stovi nenukultų javų pėdai, po staltiese - kvapus šienas.
Mūsų namuose pirmiausia ant Kūčių stalo buvo patiekta šaltos žuvies su majonezu, paskui barščių su ausytėmis ir vėl žuvys - aliejuje kepti karšti karpiai bei kitokios - su pilku padažu, taip pat kūčiukų su aguonomis, kūčios, tai yra žirnių ir kviečių su medumi, kompotų, gaivaus migdolų pieno drebučių, pabaigoje džiovintų vaisių, bet juos paprastai nešdavo į svetainę.
Kūčių Stalas Ūkininkų Namuose XIX a.
Visuomenės veikėjo, knygnešio, aušrininko, etnografo Mikalojaus Katkaus prisiminimai apie Kūčių stalą ir patiekalus ūkininkų namuose, XIX a. antrosios pusės Kėdainių apylinkėse taip pat labai ryškūs ir detalūs: „Per Kūčias ir pas mus - sausas pasninkas. Ką valgo tą dieną virtuvėje besisukančios moterys, niekas nežino. Gal jos nieko nevalgo. Vyrams padeda pusryčių sausų barščių, tokių barščių, kad nuskendę ant dugno supjaustyti burokai kiaurai permatomi. Pietų vyrų niekas nešaukia, jie patys irgi neina. Iš netyčių atėjusieji į gryčią gauna po bandelę kvietienio ragaišio. Nors virtuvėje kepama Kalėdoms žąsiena, kiaulienos kumpiai, kviečių ir miežių ragaišiai, verdama košeliena, bet kai ima iš krosnies, kas virė ir kepė, žiūri, ragauja, ar užtenka druskos, paragavę išspjauna. Stalą dengdavo vakarop: uždengia balta staldengte, gale po stalgdente yra kuokštelė šieno. Vidury stalo padėta lajinė žvakė. Ant stalo padėtas dubuo su sausais [be riebalų] barščiais su baravykais ir silkėmis.
Kūčios prasidėdavo. Visi susieina prie stalo į savo vietas, stati pašnibždomis sukalba „Tėve mūsų“. Šeimininkas laužia ir dalija kalėdaičius, kiekvienam po pusę. Likusius kalėdaičius smulkiai suplėšo ir supila į barščius. Išvalgius du dubenis barščių, daugiau nepylė. Vietoje barščių padėjo ant stalo dviejose lėkštėse supjaustytų, barščiuose mirkusių silkių, burokų ripkelių ir baravykų.
Taip pat skaitykite: Kalėdos Lietuvoje: renginių apžvalga
XVIII amžiaus Dvasininkų Kūčios Vilniaus Jėzuitų Kolegijoje
Apie XVIII amžiaus dvasininkų Kūčias Vilniaus jėzuitų kolegijoje rašo šios kolegijos dienoraštis: „Kūčių dienos pietūs vyko pagal tvarką, tik midaus per juos neduota. Pietums duoti keturi įprasti patiekalai, tai yra aguonpienis, žuvys gelsvame padaže, ryžiai ir keptos žuvys. Kūčių vakarienė buvo penktą valandą.
Kūčia - Tradicinis Patiekalas
Kūčių šventės pavadinimas yra kilęs nuo ypatingo, ritualinio patiekalo - Kūčios. Pats žodis Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės erdvėje yra žinomas nuo XI-XII amžių, o kildinamas iš graikų kalbos žodžio „kukkia“, kas reikštų pupas. Taigi tai dar vienas kultūrinis ir kulinarinis skolinys iš bizantinės kultūros. Tradicinei kūčiai reikės stiklinės mirkytų virtų kviečių grūdų, 0,5 stiklinės mirkytų virtų neskaldytų žirnių 0,5 stiklinės sumaltų aguonų, 3 šaukštų medaus. Išvirtus kviečius ir žirnius sumaišykite su maltomis aguonomis bei medumi.
Kūčiukai ir Kalėdų Dienos Tradicijos
Etnografas Mikalojus Katkus prisimena dvi kūčiukų rūšis ir Kalėdų dienos tradicijas: „norėdami gaminti kūčiukus, galite tai daryti dvejopai. Pagal vieną receptą tešlą kietai suminko, ištęsia ilgais voliukais, supjausto kąsneliais, riešuto didumo ir išvirina vandenyje. Išgraibę iš vandens ir atšaldę, deda į aguonų pieną.
Jašiūnų Dvaro Meduolis
Jei ieškotume su Vilniaus universitetu susijusių Kalėdinių receptų, turėtume nukeliauti į Jašiūnus. Šio, Balinskiams priklausiusio dvaro XIX amžiaus pirmosios pusės dokumentuose randame įdomų meduolio receptą: „Pasidarykite stipriai saldinto vandens, viename gorčiuje vandens ištirpdykite ne mažiau kaip svarą medaus. Tada į vandenį įdėkite ruginių miltų tiek, kad gautųsi prie rankų nelimpanti tešla. Gerai išminkykite ir plonai iškočiokite. Gautus paplotėlius sudėkite į krosnį, kad tešla gerai sudžiūtų ir tada sutrinkite. Po to į ištirpdytą medų sudėkite susmulkintas džiovintas apelsinų žieveles, imbierą, cinamoną, truputį gvazdikėlių ir kitų įvairių prieskonių, tokių, kokius mėgstate. Su šiais prieskoniais medų reikia ilgai virti, tol, kol jis patamsės ir ims tirštėti. Tada nuimkite medų su prieskoniais nuo ugnies ir po truputį, gerai maišydami, sudėkite iš anksto pasiruoštus miltus. Kai tešla taps tiršta, reikia greitai, kol ji neataušo, išpilti ją į negilų dubenį, o kai sustings - supjaustyti.
Kalėdų Rytas Vilniaus Jėzuitų Kolegijoje ir Šaukėnų Dvare
Kalėdų rytas Vilniaus jėzuitų kolegijoje prasidėdavęs anksti: „Pas mus Kūčių vakarienė buvo penktą valandą. Jos metu patiektos žuvys ir džiovintos vynuogės su migdolais bei stiklas midaus. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo dieną keldavomės pusvalandis po vidurnakčio. Lygiai pirmą t. ministras pradėjo Aušrinę, kuriai pasibaigus jis pats giedojo giedotines Mišias ir prie didžiojo altoriaus celebravo dvejas skaitytines Mišias.
Taip pat skaitykite: Maitinimo tipai per Kalėdas
Bajoraitė Magdalena z Nalęcz-Gorskich Komorowska iš Šaukėnų taip prisimena šventes Žemaitijoje: „Po Kūčių stalo nenukraustydavo. Ponios dar ką nors patvarkydavo prie eglutės, ir galų gale svetainės durys plačiai atsiverdavo. Ne dovanos būdavo mums didžiausias džiaugsmas, o būtent ta švieselėmis spindinti eglutė kambario viduryje. Pagiedojus kalėdines giesmes ir pasidžiaugus eglute į svetainę grįždavo lempos, arbata, aguonų pyragas ir būdavo džiaugiamasi gautomis dovanomis. Mes visas šventes praleisdavome namie, kur nors toliau nevykdavome. Pirmą ar antrą švenčių dieną uždegdavome eglutę namų tarnams, kurie irgi gaudavo dovanų.
Kalėdų Eglutė Druskininkuose XX a. Pradžioje
Labai vaizdžiai Kalėdų eglutę ir jos puošmenas, šventinį Kalėdų rytą savo namuose Druskininkuose, XX a. pradžioje aprašo muzikologė Jadvyga Čiurlionytė, M. K. Čiurlionio sesuo: „Taip, eglutė būdavo svarbiausia. Atsimenu, aš palendu po ja ir išžiūrinėju kiekvieną daiktelį. Čia štai pipirnikai visokių žvėrių ir paukščių pavidalo, iš viršaus liukruoti ir spalvotais siūlais pririšti prie šakelių. Toliau marcipaninės braškės, kriaušės ir obuoliukai (tai užvis skaniausia). Visokių spalvų stikliniai rutuliukai ir įvairūs žaisliukai: čia trimitas, kuris netrimituoja, čia varpelis, kuris neskamba, čia vėl musmirė su raudona kepuraite ir baltais taškučiais, čia namelis ant vištos kojelės - visko ir neišvardinsi. Pirmą Kalėdų dieną visi keliasi gana vėlai (nes į Bernelių mišias eidavo Kūčių naktį, apie dvyliktą valandą), tik tėvas anksti išeina į bažnyčią ir mama triūsia virtuvėje. Apie dešimtą valandą pakvimpa kava ir kiti skanūs dalykai.
Lietuvos Dvarų Virtuvė: Prieskoniai ir Tradicijos
Ruošiant šventinį stalą norisi nustebinti artimuosius išskirtiniais patiekalais? Įdomių skonių ir idėjų toli ieškoti nereikia - Lietuvos dvarų virtuvė gali tapti egzotiška gastronomine kelione. Viduramžiai baigėsi, kai ieškodami naujų kelių ir galimybių atsigabenti daugiau prieskonių keliautojai atrado naujus žemynus. „Lietuvos dvaruose viduramžiais buvo skanaujami tiek iš svečių šalių atsivežti prieskoniai, tokie kaip muskatas, imbieras, cinamonas, šafranas, pipirai, tiek ir Lietuvoje rinktos prieskoninės žolelės, kurios svečiams iš užsienio kėlė nuostabą - tai čiobreliai, kaparėliai, krienai, petražolės, garstyčios, krapai, šalavijai, kadagių uogos ir net ąžuolo lapai. Kuo daugiau prieskonių įdėta į patiekalą, tuo didesnis prestižas, nes atvežtinių prieskonių turėti galėjo tik turtingieji. Dėl to daugelis patiekalų buvo gana aštrių skonių“, - dalijosi D. Lietuvos valdovai mielai ragaudavo ir svogūnais bei česnakais gardintus patiekalus, kurie Vakarų Europos kilmingųjų buvo laikomi prasčiokų prieskoniais.
Duona nuo seniausių laikų buvo laikoma šventą, jos netrūko tiek ant valstiečių, tiek ant didikų stalo. „Duona ir midumi garbingus svečius vaišindavo net ir Lietuvos valdovai. Dar ir šiandien jaunavedžius sutinkame su duona, druska ir tauriuoju gėrimu, ši tradicija yra labai sena. Vynas Lietuvoje buvo importinis gėrimas, tik vėliau pradėtas gaminti ir vietinių meistrų, todėl taip pat puikiai tinka garbingiems svečiams pavaišinti, patiekiamas didžiųjų švenčių metu. Stengdamiesi išlaikyti tradicijas, Ilzenbergo dvare gaminame vyną iš čia išaugintų vynuogių, uogų ir vaisių, midų, lankytojams siūlome paragauti čia keptos naminės duonos“, - sakė D. Naminė duona puikiai tinka ant Kalėdų stalo, ji buvo naudojama kaip apeiginis patiekalas - dėkodamas už turtingus metus, šeimininkas ją lauždavo ir dalindavo visiems susirinkusiems prie stalo. Atėjus krikščionybei, duoną pakeitė kalėdaičiai.
Tolerancija ir Unikalumas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo turbūt vienintelė valstybė Europoje, kuri jau viduramžiais rodė pagarbą kitataučiams, kito tikėjimo ir pažiūrų žmonėms. „Istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvoje net pasninko metu kito tikėjimo svečiams per puotas buvo atskirai patiekiami mėsos patiekalai, tokia tolerancija stebino Vakarų europiečius. Net didžiųjų švenčių metu tiek dvaruose, tiek prie valdovo stalo galėjo puotauti skirtingų pažiūrų gyventojai. Tai - unikali Lietuvos tradicija, kurią galime tęsti“, - pasakojo D. Kilmingųjų stalas taip pat atspindėjo vietos tradicijas ir unikalumą. Čia netrūko paprastų, vietinei virtuvei būdingų patiekalų - virtos sriubos iš vietinių augalų, patiekiamos ropės, grybų patiekalai. Anot D. Jokimčienės, net Radvilų meniu buvo paprasta rūgštynių sriuba. Ilzenbergo dvare siūlomi tradiciniai vištienos, jautienos sultiniai.
Taip pat skaitykite: Pasigaminkite Kalėdinius Kepinius
Įdaryta Lydeka - XVII amžiaus Receptas
Per šventes svečius galite nustebinti keliais nesudėtingais patiekalais, menančiais dvarų klestėjimo laikus Lietuvoje. D. Jokimčienė dalijosi Kūčioms labai tinkančiu įdarytos lydekos receptu, kuris siekia XVII amžių: „Į lydekos vidų įdedama piene mirkytos baltos duonos, sutrintų migdolų, pipirų, muskato, serbentų cukruje, žalio kiaušinio mišinys.
Meduoliai Dvarininkų Gyvenime
Nepatikėsite, bet dabar nuo Kalėdų neatsiejami meduoliai pasaldino ir dvarininkų gyvenimą. Medus buvo lengviausiai prieinamas saldiklis, cukrų tekdavo gabenti iš užsienio, todėl jis buvo pakankamai brangus. O medaus dėl Lietuvoje klestėjusios bičiulystės tradicijos netrūko. „Meduoliai buvo paprasti - šiltas, skysto pavidalo medus sumaišomas su turimais prieskoniais, tuomet beriama nerupių kvietinių miltų ir minkoma tol, kol tešla nelimpa prie rankų. Iš tokios paprastos tešlos iškočiojamas piršto storio lakštas, išpjaustomos meduolių formelės ir kepama. Tokius kepinukus svarbu laikyti dėžutėje, kad nesukietėtų“, - patarė D.
Grikių Kruopos ir Senovinė Košė su Grybais
Lietuvoje grikiai yra viena iš unikalių kultūrų, kurių ir dabar daugelyje užsienio šalių nerasite parduotuvėse. Grikiniai patiekalai yra skanus kultūros paveldas. Kūčioms tiks senovinė košė su grybais, D. Jokimčienė dalijasi, kaip ją pagaminti: „Grikių kruopas reikia užpilti stikline ištirpinto sviesto, įdėti druskos ir smulkiai pjaustytų virtų baravykų. Visa tai reikia užpilti sultiniu, kuriame baravykai virė, kad visiškai apsemtų kruopas.
Kauno Miestiečių Kalėdinis Drugys
Vaikai stiklo bombomis dabina Kūčių dieną parneštą eglutę, moterys virtuvėje sukasi lyg pašėlusios - čia kvepia silke, stingsta galaretos, nuo mažųjų kelioms valandoms dar slepiami medauninkai… Visą mėnesį miestiečius krėtęs kalėdinis drugys nuslopsta tik susėdus prie Kūčių stalo, bet negali sakyti, kad Kaune staiga ima karaliauti ramybė - pirmą Kalėdų dieną prasidėjęs vizitavimas įsisiūbuoja, o kone iki pat Užgavėnių to meto inteligentija sukasi pokyliuose ir labdaros baliuose.
Antano ir Sofijos Smetonos Kūčios
Antanas ir Sofija Smetonos Kūčias, kaip ir daugelis dabar, švęsdavo su šeimos nariais. Kartu su Prezidento šeima Kūčias valgydavo nebent vienas kitas iš labai artimų žmonių. „Be abejo, tai - Smetonų vaikai, kartais - kas nors iš Prezidentūros karininkų. Prieš Kūčių vakarienę visada buvo kalbama malda, dažniausiai tai darydavo kuris nors šeimos bičiulis kunigas - Vladas Mironas ar Pijus Bielskus. Kaip rašo amžininkai, per vakarienę buvo laikomasi lietuviškų papročių ir tiekiami tradiciniai lietuviški valgiai, daugiausia aukštaitiški. Deja, niekur nedetalizuojama, kokie tie valgiai. Aišku, kad jie yra pasninko“, - pasakoja J.
Prieš vakarienę to meto kauniečių namuose būtinai būdavo laužiami kalėdaičiai, sakomi linkėjimai. „Susėdę visada prisimindavo artimuosius, kurių nėra prie Kūčių stalo. Įdomus aspektas, kad tarsi šeimos nariai buvo prisimenami ir tada prarasto Vilniaus krašto gyventojai. Kaip ir dabar, Kūčių vakarienę sudarė dvylika patrovų. Tai buvę pasninko valgiai: tradiciniai kūčiukai arba šližikai, virti kviečiai, aguonų pienas, lazankos, kaip anuomet vadino skryliai, įvairiausiais garnyrais įdarytos žuvys, kisieliai, džiovintų vaisių kompotas, įvairūs pudingai, barščiai su ausytėmis. Neretoje šeimoje desertai turėjo laukti Kalėdų stalo, bet tarpukario vaikams laukimas buvo kiek trumpesnis - saldėsių jie gaudavo po Kūčių vakarienės. Smetonų šeima po vakarienės visada vykdavo į Bernelių mišias Įgulos bažnyčioje. Tarpukariu tokia tradicija buvo ypač paplitusi, ten susirinkdavo nemažai kauniečių.
Gal anuomet pasiruošimas žiemos šventėms neprasidėdavo taip anksti? J. Minelgaitė-Plentienė sako, kad tuomet įvardytas kalėdinis ūpas buvo panašus kaip ir dabar, o prasidėdavo maždaug sulig gruodžiu - tuo metu spaudoje jau pasirodydavo skelbimų, įvairios firmos sveikindavo savo klientus. Pavyzdžiui, pieno perdirbimo bendrovė sveikino visus sviesto valgytojus ir linkėjo gero apetito, o papirosų pramonės įmonė švenčių proga sveikino visus papirosų rūkytojus. Tad šventinė nuotaika atsirasdavo pamažu, nors, anot muziejininkės, paskaičius to meto žurnalistų feljetonus, gali atrodyti, kad kauniečiai pradėdavo ruoštis tik Kūčių dieną, nes „imdavo lakstyti pakvaišusiomis akimis. Vis dėlto to lakstymo tikrai buvo daugiau. Dabar įprasta viską pirkti viename prekybos centre, anuomet tekdavo aplankyti kelias vietas: parduotuvėles, tiek kaimo žmogui, tiek miesto elitui buvo madinga eiti į turgų. „Kauno miesto burmistro Jono Vileišio dukra rašo, kaip su mama eidavo į Kauno turgų visokių produktų, paskui - į parduotuves pirkti vaisių, saldumynų. Ji žiūrėdavo ir nekantriai laukdavo, kada jau galės Kūčių vakare tuos desertus ragauti.
Moterų Triūsas Ruošiant Kūčių Vakarienę
Vakarienę dažniausiai gamindavo pati namų šeimininkė, kuriai kartais padėdavo tarnaitės ar kitos pagalbininkės. Bet, matyt, iš tikrųjų buvo šeimos moterų pareiga suruošti vakarienę, ne veltui Kūčių dieną jos vadintos moterimis ventiliatoriais, nes vis sukosi, sukosi, sukosi… Viską gamina, triūsia, o galiausiai susėda prie stalo, visą šeimą susodina ir vis tiek dar sukasi, pažiūri, ar gerai supjaustyta, ar visiems įdėta. Moterų varikliukas per šventes neužgesdavo labai ilgai“, - pasakoja J.
Kalėdinis Stalas - Atgaiva Mėsėdžiams
Muziejininkė šypsosi, kad po pasninkinių Kūčių kalėdinis stalas - atgaiva mėsėdžiams, nes pagaliau jis būdavo nukrautas įvairiais tešloje ir kitaip keptais kumpiais, kalakutais, antimis, žąsimis, kiškiais, veršienos patiekalais, kai kurios šeimininkės šiai šventei kepdavo ir paršelį. „Šeimininkės norėjo pasirodyti, ką jos moka, ir stalą nukraudavo. Matyt, ne veltui sakoma, kad stalas lūžta ir lietuviams galbūt reiktų vaišintis santūriau. Natūraliai stalo gausą apribojo ketvirtame dešimtmetyje ištikusi ekonominė krizė. Bet kol krizis neįsisuko, desertų stalą puošdavo pyragai su aguonomis, marmeladu, riešutais. O jo pažiba - iki šių dienų žinomas „Napoleono“ tortas, kurio firminį receptą - su abrikosais - turėjusi ir ponia Sofija Smetonienė.
Smetoniškos Kalėdos
Beje, palyginti su kitų Kauno inteligentų šeimų tradicijomis, Kalėdos pas Smetonas buvo ramios. Pasak Istorinės prezidentūros istorikės, amžininkai mini, kad Prezidentas A. Smetona Kalėdas dažniausiai praleisdavo namie, skaitydamas, kartais su šeima vykdavo pasisvečiuoti pas dukrą arba žmonos seserį. „Tarpukariu buvo gaji tradicija Kalėdų dieną vizituoti - lankyti vieniems kitus ir ne tik giminaičius: pirmą, antrą Kalėdų dieną buvę mandagu aplankyti savo viršininkus, nunešti dovanų ir pan. Tikėtina, kad pas Smetonas irgi galėjo kas nors ateiti, bet apie tai turime labai mažai duomenų“, - smetoniškas šventes komentuoja J.
Balių Sezonas ir Kalėdinės Dovanos
Na, o po Kalėdų prasidėdavo vadinamasis balių sezonas, kuris tęsdavosi iki pat Užgavėnių. Jau pirmos Kalėdų dienos vakare vaikų laukdavo įvairios eglutės, spektakliai, o tėvai pradėdavo suktis įvairiausiuose labdaros pokyliuose. Į juos būdavo perkami kvietimai, o kai kuriuose, ypač globojamuose Prezidento ar jo žmonos, sudalyvauti to meto elitui buvo garbės reikalas. Štai Kauno karininkų ramovėje susirinkdavo nuo kelių šimtų iki tūkstančio žmonių, menininkai savo balių rengdavo „Metropolyje“, didžiulio masto buvęs ir žurnalistų Spaudos balius. „Iš tikrųjų pramogų siautulys buvo didžiulis, - tikina istorikė, - fantazijos nestigo. Čia būdavę ir chorų, orkestrų, akrobatų, baleto artistų pasirodymų, dainuodavo Valstybės teatro artistai, rengtos loterijos. Beje, loterijose šventės svečiai galėdavę laimėti rėmėjų prizų: nuo knygų, laikrodžių iki, pavyzdžiui, kelionės į Paryžių arba…
Kokios Kalėdos be dovanų? Kaip jau minėta, spaudoje reklamos pasirodydavo ankstėliau ir susidaro įspūdis, kad geriausia tam tiko maisto produktai. Vaikus džiugindavo mašinėlės, motorai, įvairūs pliušiniai žvėreliai, net gyvųjų paveikslų aparatas. „Žvelgiant į ano meto spaudą, atrodo, kad dovanoms turėjo tikti viskas: nuo moteriškų kojinių, elektros lemputės, kuri būdavo nupiešiama ant eglės šakutės ir užrašoma, kad būtina turėti, iki… Buick markės automobilio, su užrašu, kad irgi reikia pirkti Kalėdų dovanai. Na, o tiems, kurie jau visai pavargdavo kalėdiniame sūkuryje, tai sakydavo, kad geriausia dovana nervams nuraminti yra tabletės „Pirosan Sanitas“, - tarpukario leidinių lapais vedžioja J.
Kūčios ir Kalėdos Prieš Kelis Šimtus Metų
Didžiosios žiemos šventės kiekvienoje šeimoje primena išskirtines tradicijas, atkeliaujančias iš prosenelių, senelių bei tėvų. Visgi, bėgant laikui, taip vertinamą gyvenimo būdą dažnai keičia modernumas, todėl vis sunkiau įsivaizduoti, kaip Kūčios ar Kalėdos atrodė prieš kelis šimtus metų. Dvarų paveldo tyrinėtojas Marius Daraškevičius pasakoja, kurios XIX a. Adventas, trunkantis iki pat Kalėdų ryto, ir šiandien laikomas itin svarbiu lietuvių pasaulėjautoje, tačiau XIX a. dvarų gyventojai į šį laikotarpį žvelgė kiek rimčiau ir santūriau, rašoma agentūros „Maniac“ pranešime žiniasklaidai.
Adventas Dvaruose
M. Daraškevičius sako, kad dvaras buvo pagrindinė bažnyčios atrama, todėl bajorai, kaip riterių luomas, ypatingai stengėsi puoselėti visas katalikiškas vertybes. „Ilgus Advento laikotarpio vakarus atokiuose dvaruose bajorų šeimos nariai leisdavo skaitydami balsu šeimos nariams ir apsilankiusiems svečiams, piešdami, spręsdami galvosūkius. Jei vaikai artėjančiomis šventėmis džiaugdavosi, tai senoliai - ne visuomet, mat šis laikotarpis buvo skirtas prisiminti jau mirusius artimiausius žmones“, - istorijos detalėmis dalijasi dvarų paveldo tyrinėtojas. Jis taip pat atskleidžia, kad Kūčių vakaras būdavo ramus, skirtas susikaupimui, rimčiai ir jaukiems prisiminimams, tačiau po iškilmingos ritualinės vakarienės būdavo ir džiugesio - giedamos giesmės, teikiamos dovanos. Dar ir dabar kai kurios šeimos kūčiavojant padeda ant stalo tuščią lėkštę bei žvakutę, skirtą atminti mirusiam giminaičiui. Kadangi Kūčios - religinė šventė, jos metu būdavo laikomasi sauso pasninko, iš šventinio valgiaraščio išbraukiant mėsą ir pieną. M. Daraškevičius pasakoja, kad tik vaikams ir senoliams tuomet galėjo būti daromos išimtys ir leidžiama lengvai užkąsti.
Kūčių Stalo Papročiai Dvaruose
M. Daraškevičius pasakoja, kad ant šventinio Kūčių stalo patiekalai būdavo kuklūs tiek turtingų didikų rūmuose, tiek eilinių bajorų dvaruose. Dažniausiai būdavo patiekiami barščiai, šalta žuvis, silkė, kūčia, džiovinti vaisiai, kompotas, vynas ir kiti patiekalai bei gėrimai, kuriuos neretai galima pastebėti ir ant šių dienų stalų. Istorikui antrina ir krašto tradicijų puoselėjimą skatinantis Šakių rajono verslininkas Arūnas Tarnauskas, sakydamas, jog karantinas šiemet privertė lietuvius iš naujo atrasti savo kraštą ir tas susidomėjimas neblėsta. Šalyje išlikę istorija dvelkiančių vietų, kuriose iš arčiau galima susipažinti su XIX a. dvariškių kultūra bei tuometine virtuve. Viena gurmaniškiausių - Zyplių dvaro buvusioje virtuvėje įsikūręs restoranas „Kuchmistrai“, kuriame senieji aukštosios virtuvės valgiai atitinka šiandieninės kokybės standartus, bet stebina istorinių skonių ir tekstūrų deriniais.
Anot dvarų paveldo tyrinėtojo, vaikai taip pat turėdavo pareigą paruošti dovanas tėvams - tai būdavo tarsi jų padėka, o jiems padėdavo auklės ar guvernantės. „Dovanos dvare paprastai buvo teikiamos po Kūčių vakarienės. Jos puikuodavosi po egle, ant stalo arba būdavo surengiama loterija, kurios metu kiekvienas šeimos narys išsitraukdavo dovaną. Jei dovana nepatikdavo, buvo galima ja apsikeisti“, - pasakoja M. Daraškevičius.
Jis sako, kad dovanos būdavo dovanojamos ne tik šeimos nariams - smulkesnes dovanas gaudavo ir dvare dirbantys tarnai bei jų šeimos. Suaugusiems tai būdavo nedideli suvenyrai, audiniai, o jų atžaloms - meduoliai ar obuoliai. Anot dvarų paveldo tyrinėtojo, Kalėdos buvo laikomos kulminacine metų švente, per kurią dvariškiai stengdavosi visus prisiminti ir jiems padėkoti.
tags: #kaledine #vakariene #dvare #tradicijos