Šiaurės Lietuva garsėja savo sakralumu, kurį įkūnija įspūdingi kryžiai ir ypatingi kryždirbystės šedevrai. Kryžių kalnas, Tytuvėnų kryždirbio Prano Bialaglovio darbai, Kryžių kelias Raseiniai-Šiluva ir Svilės kryžių kryžkelė - tai tik keletas vietų, kur galima pajusti šią sakralumo atmosferą.

Kryžių kalnas - maldos vieta ir pasipriešinimo simbolis

Kryžių kalnas, esantis ant Jurgaičių (Domantų) piliakalnio, XIX a. viduryje pradėtas statyti kaip maldos vieta. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad pirmieji kryžiai buvo skirti melsti Dievo sveikatos. Anot kitų pasakojimų, kryžiai pradėti statyti 1863-1864 m. sukilime žuvusiems atminti.

Nepaisant caro valdžios draudimų ir Pirmojo pasaulinio karo negandų, kryžių kalne pamažu daugėjo. Sovietų okupacijos metais kalnas patyrė didžiausius išbandymus - kelis kartus buvo nugriauti visi kryžiai, apardytas pats kalnas, atkirsti į jį vedantys keliai. Tačiau žmonės atkakliai atstatydavo kryžius, dažniausiai naktimis, nepaisydami pavojaus ir persekiojimų. Kryžių kalnas tapo pasipriešinimo sovietų okupacijai simboliu.

Atgavus nepriklausomybę, į Kryžių kalną ėmė traukti piligrimai, kryžių daugėjo kasdien. Juos imta statyti ir kalno papėdėje, nes kalne nebeliko vietos. Čia kryžius stato ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir lietuviai emigrantai, užsienio piligrimai, maldininkai ir pavieniai užsienio šalių turistai. Kalnas yra tarsi atviras kryždirbystės muziejus - čia galima rasti įvairių kryžių: paprastučių savadarbių, suvenyrinių kryželių, egzotinių spalvų ir ornamentų užsienietiškų kryžių, didelių ornamentuotų kryždirbystės meistrų kryžių ir stogastulpių, koplytstulpių.

Šimtametė tradicija palikti kryželį su intencija Kryžių kalne iki šiol yra gyva.

Taip pat skaitykite: Picos istorija Tytuvėnuose

Tytuvėnų kryždirbio Prano Bialaglovio gyvenimas ir kūryba

Tytuvėnuose gyvenęs kryždirbys Pranas Bialaglovis visą gyvenimą buvo susijęs su medžio darbais. Tik trumpą laiką yra dirbęs prie geležinkelių. 1980-aisiais išėjęs į pensiją pradėjo iš medžio kurti koplytstulpius, kryžius, koplytėles. Jo kūriniai labai puošnūs, spalvingi, su šventųjų skulptūrėlėmis, juose daug ornamentikos. Prano Bialaglovio sukurti koplytstulpiai ir kryžiai išsibarstę po Tytuvėnų, Šiluvos, Šiauliėnų, Šiaulių ir kitus miestus bei kaimus.

Kryžių kelias Raseiniai-Šiluva - Žemaitijos krikšto jubiliejui

Keliaujančių keliu Raseiniai-Šiluva dėmesį patraukia čia stovintys kryžiai ir koplytėlės. Tai pirmasis Lietuvoje kryžių kelias. Projektas pradėtas įgyvendinti 2012 metais ir buvo skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui. Kryžių kelias - tai 12-kos žinomų medžio drožėjų iš Raseinių, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Prienų, Jurbarko ir Elektrėnų darbai. Stotelės įrengtos 18 kilometrų ruože tarp Raseinių ir Šiluvos.

2017 m. kelias atnaujintas ir kiekvienoje iš 20 stotelių prie jau esančių medinių kryžių pastatytos siužetinės koplytėles, kad piligrimai galėtų sustoję pamatyti ir atpažinti kiekvieną Marijos rožinio slėpinį. Kryžių kelią sudaro Džiaugsmo, Šviesos, Kančios ir Garbės rožinio slėpinių stoteles.

Svilės kryžių kryžkelė - nuo pakaruoklių pušies iki šventos vietos

Kryžkelės Kelmės rajone, netoli garsiųjų Svilės šaltinių, atsiradimas siejamas su netoliese augusia sena pušimi. Prie jos baudžiavos laikais buvo plakami prasikaltusieji, ant jos buvo kariami vagys, plėšikai, sukilėliai. Yra pasakojama, kad jau 1805 metais prie Pakaruoklių pušies atsirado trys kryžiai. Pasakojama, kad dar iki praėjusio amžiaus vidurio stovėjęs kryžius su 1812 metų data. Nedidelių kryželių buvo išpjaustyta ir artimiausių pušų kamienuose. Pasakojama, kad šv. Velykų rytą Kryžių kryžkelėje ant smėlio atsirasdavusios vaiko pėdutės.

Kita Kryžių kryžkelės atsiradimo istorija pasakoja, kad kadaise čia stovėjusi koplyčia, prie kurios pasimeldus, norai pildydavęsi. Koplyčios seniai neliko, bet žmonės, manydami, kad vieta yra šventa, pradėjo statyti kryžius. Taip pat pasakojama, kad šioje vietoje pirmieji kryžiai buvo pastatyti pakaruokliams, o vėliau statyti žmonėms, nespėjusiems susitaikyti su Dievu. Vėliau žmonės įtikėjo, kad ši vieta dėl žmonių kančių yra šventa.

Taip pat skaitykite: Bendruomenės tradicija Tytuvėnuose

Šioje kryžkelėje stovėjo koplytstulpis, prie jo žmonės duodavo įžadus, ant jo kabino rožančius. Sunykus koplytstulpiui žmonės pradėjo statyti kryžius.

Išvados

Kryžiai Lietuvoje - tai ne tik sakralumo ženklai, bet ir istorijos, pasipriešinimo, atminimo simboliai. Kryžių kalnas, Prano Bialaglovio darbai, Kryžių kelias ir Svilės kryžių kryžkelė - tai tik keletas vietų, kur galima pajusti šią ypatingą atmosferą ir prisiliesti prie Lietuvos istorijos bei kultūros.

Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas

Pratarmė

Nuo 1980 m. rudens viso pasaulio pranciškonai ruošiasi šv. Tas pasiruošimas vyksta susitelkimu ir atsinaujinimu Serafiškojo Tėvo dvasioje, kuri pasižymi charakteringu Kristaus sekimu, prasidedančiu nuo Prakartėlės ir pasibaigiančiu ant Kalvarijos kalno Kristaus kančia ir mirtimi. Šį pasiruošimą turi atlikti ir lietuviai pranciškonai, patys gilindamiesi į šv. Pranciškaus gyvenimą ir savo tautiečius su juo supažindindami. Tam tikslui jie išleidžia ir šią knygelę - Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas.

Ši knygelė trumpučiais skyreliais, lengvu stiliumi parašyta ir paveikslėliais iliustruota, iškelia pagrindinius šv. Pranciškaus gyvenimo įvykius: nerūpestingą jaunystę, klaidas pašaukimo beieškant, atsivertimo sunkumus, Mažesniųjų Brolių ordino įkūrimą, įdomius jo brolių charakterius ir nuoširdų beturčio ir kenčiančio Kristaus sekimą. Visas šv. Pranciškaus gyvenimas persunktas kažkokia nuostabia poezija, kūrinių ir Dievo meilės romantika. Dėl to šv. Pranciškaus asmenybe žavisi visi tikintieji ir netikintieji.

Šv. Pranciškaus dvasia mums lietuviams labai maloni ir artima, nes jos spinduliavimas, prasidėjęs tuoj po šventojo mirties, XIII amž. viduryje, pačioje Lietuvos valstybės kūrimosi pradžioje, jo vaikų darbuose tebespinduliuoja ir dabar. Dėl to šalia Šv. Pranciškaus gyvenimo pridedama trumpa Lietuvos pranciškonų istorija - Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas Lietuvoje ir Amerikoje. Šis skyrelis trumpais žodžiais atskleidžia šv. Pranciškaus sūnų gyvenimą ir darbus Lietuvoje ir išeivijoje.

Taip pat skaitykite: Maitinimo įstaigų meniu Marijampolėje

Gale pridėtas priedas - charakteringiausios šv. Pranciškaus maldos ir Kūrinių, arba Saulės giesmė Kūrėjui.

Šv. Pranciškaus gyvenimas

Tėvų namuose

Šv. Pranciškus gimė gražiame Asyžiaus mieste, atsišliejusiame į Subasio kalno tęsinio atšlaitę, kurios viršūnėje stovi garsi anų laikų pilis. Nuostabu, kad iki šių dienų Asyžius išlaikė savo pirmykštę išvaizdą, ir, kai eini jo gatvėmis, atrodo, kad čia imsi ir susitiksi patį šv. Pranciškų. Jame 1182 m. gimė šv. Pranciškus. Tėvui esant išvykus prekybos reikalais į Prancūziją, jo motina Pica krikšto vardu jam parinko Jono vardą, kuris reiškia Dievo dovaną. Bet tėvas Petras Bernardone, turtingas audinių pirklys, iš meilės Prancūzijai jį pavadino Pranciškum, kuris reiškia laisvą. Pranciškaus vardu jis ir šiandien žinomas visam pasauliui.

Pranciškaus tėvai jį labai mylėjo, gražiai puošė ir rūpinosi jo auklėjimu ir mokymu. Paaugusį siuntė į mokyklą, kuri buvo prie Šv. Jurgio, dabar Šv. Klaros, bažnyčios. Čia jis išmoko lotynų kalbos, nes tada italai raštuose ir viešame gyvenime tebevartojo lotynų kalbą, nors patys jau kalbėjo iš lotynų kalbos išsivysčiusia italų kalba. Pranciškus išmoko ir prancūziškai, nes dvasios pakilime Prancūzijos trubadūrų papročiu dainuodavo didvyrių dainas. Tą kalbą jis greičiausiai išmoko iš tėvo, kuris dažnai išvykdavo į Prancūziją pirktiaudinių. Prancūzai istorikai tvirtina, kad ir šv. Pranciškaus motina buvusi prancūzė, bet jų teigimas nėra pagrįstas istoriniais šaltiniais. Taip pat nėra įrodyta, kad ji būtų tos pačios Pacų šeimos, iš kurios kilo garsi Lietuvos didikų Pacų šeima. Tačiau aukštesnio mokslo Pranciškui nebuvo lemta pasiekti.

Pranciškui pradėjus dirbti tėvo audinių parduotuvėje, jame tuoj pasireiškė pirklio gabumai. Tuo jis patraukė pirkėjus, ir tėvo pajamos padidėjo. Matydamas jo sugebėjimą prekyboje, tėvas džiaugėsi, svajojo apie šviesią jo ateitį ir savo išlaidžiam sūnui nesigailėjo pinigų.

Pranciškus iš prigimties buvo linksmas. Su savo amžiaus draugais puotaudavo ir linksmindavosi. Turėjo vieną silpnybę, kad buvo išlaidus, nes jau tada nevertino pinigų. Už savo vaišingumą ir sugebėjimą vadovauti nekaltoms draugų išdaigoms jie išrinko jį savo “karalium”. Pranciškaus vadovaujamo jaunuolių būrio linksmos išdaigos daugeliui įkyrėjo, nes jie dažnai naktimis, dainuodami ir grodami įvairiais muzikos instrumentais, traukdavo gatvėmis.

Nors daugeliui atrodė, kad Pranciškus be reikalo švaisto tėvo pinigus, bet jis juos naudojo ne tik puotauti su draugais, bet ir išmal-dai, kai tik koks vargšas jos paprašydavo. Kai jam būdavo sakoma, kad jis per dosnus vargšams, jis atsakydavo: “Argi Dievas už tai negrąžina šimteriopai?” Tačiau, nežiūrint to, kad Pranciškus su draugais puotaudavo ir kartu su jais dainuodamas gatvėmis traukdavo, jo vadovaujamas jaunuolių būrys niekam žalos nedarė ir dorai nenusikalsdavo. Nors mergaitės į juos pro pravirus langus žiūrėdavo, bet jie, vadovaudamiesi kilnia riterių dvasia, jų neliesdavo.

Kartą, kai, Pranciškui dirbant tėvo parduotuvėje ir esant užsiėmus su pirkėjais, įėjo elgeta ir Dievo vardu paprašė išmaldos, jis, praradęs kantrybę, išstūmė jį pro duris. Bet greitai susigriebė. Suprato blogai padaręs, dėl to, išbėgęs į gatvę, pasivijo seną elgetą ir jį atsiprašė, kad buvo toks nemandagus. Tada jis pasiryžo niekada niekam neatsakyti išmaldos, kas tik Dievo vardu jos prašytų.

Suprantama, kad daugelis piktinosi Pranciškaus ir triukšmingų draugų elgesiu. Ne kartą kaimynės sakydavo motinai: “O, ponia Pica, jūs esate nelaiminga, turėdama tokį nenuoramą sūnų”. Bet ji, geriau pažindama savo sūnaus širdies tyrymą ir nuoširdumą, joms atsakydavo: “Turėkite kantrybės! Kas žino, kas atsitiks su šiuo nuoširdžiu Dievo vaiku? Gal jis taps šventuoju?”

Prasidėjo kalbos apie karą, nes Asyžiaus gyventojai norėjo išsivaduoti iš didikų priespaudos. Miesto saugumui buvo sumanyta jį aptverti mūro siena. Visi uoliai ėmėsi darbo. Pranciškus buvo pirmasis to darbo savanoris. Jis nešiojo sunkius akmenis ir dirbo su mūrininkais, kad miestas būtų saugus nuo Perugijos karių užpuolimo.

Kai Perugijos miesto kariuomenė ruošėsi pulti Asyžių, tai Pranciš-kus su kitais asyžiečiais stojo į kovą. Kova įvyko prie Šv. Jono tilto, ir asyžiečiai pralaimėjo. Tada Pranciškus buvo paimtas nelaisvėn. Jis su kitais savo miesto kariais buvo uždarytas Perugijos pilies rūsyje. Čia jis išbuvo apie metus laiko.

Laikui bėgant, asyžiečiai, būdami nelaisvėje, nusiminė ir pradėjo liūdėti. Tada Pranciškus juos drąsino ir linksmino. Darė visokias išdaigas, į jas įtraukdamas ir juos pačius. Vienas jo likimo draugas supykęs pasakė: “Tu mus paverti kvailiais. Dabar ne laikas krėsti juokus!” Pranciškus šypsodamasis atsakė: “Galvok apie rytdieną, ir laimingesnės bus tavo dienos. Aš pats galvoju apie didingą ateitį, kuri manęs laukia, kai visas pasaulis nusilenks prieš mane”.

Pranciškus ir jo draugai, sugrįžę iš nelaisvės, vėl pradėjo puotauti ir linksmintis, tarsi norėdami atgauti prarastąjį laiką. Bet netrukus Pranciškus sunkiai susirgo. Motina jį stropiai ir rūpestingai slaugė, kol vieną gražų rytmetį, pakilęs iš lovos, pajėgė išeiti į laukus. Ligos metu ilgomis nemigo naktimis jis apsvarstė ligšiolinį gyvenimą ir labai nuliūdo, nes jis buvo lengvabūdiškas ir nerūpestingas.

Riterio keliu

Daugiau negu betkada gyvenime Pranciškus pajuto laiką leidžiąs nenaudingai. Tada jis atsiminė, kaip anų laikų dainiai-trubadūrai, apdainavo garsiųjų riterių didingus žygius. Dėl to jis nutarė tapti riteriu ir pagarsėti karo žygiuose. Savanoriu stojo į kariuomenę, kuri tarnavo popiežiui ir ruošėsi karo žygiui, kad išvaduotų pietinę Italiją. Jis nusipirko gražų žirgą, puikius ginklus ir šarvus ir sakė: “Aš vykstu tapti garsiu riteriu”. Jo draugai tuo patikėjo ir jam pritarė.

Vieną dieną Pranciškus, apsitaisęs pilna kario apranga, ant risto žirgo atlikinėjo pratimus. Staiga jis sutiko vieną savo pažįstamą karį, blogai apsiginklavusį ant lieso žirgo. Jam jo pagailo. Pranciškus valandėlę svyravo, bet neilgai. Staiga jis, prie jo prijojęs, nušoko nuo savo žirgo ir tarė: “Pabandyk mano žirgą ir aprangą”. Kai anas karys nenorėjo sutikti, Pranciškus nenusileido: “Tu esi vertesnis už mane jodinėti ant šio gražaus tvarinio. Tu įrodei savo narsumą kovoje prie Šv. Jono tilto. Tu priklausai kilmingųjų klasei, o aš esu tik pirklio sūnus”.

Karo žygyje Pranciškus greitaivėl susirgo. Vieną naktį, giliai įmigęs, tarsi sapne, išgirdo kalbantį balsą: “Pranciškau, kur tu vyksti?” “Į Apuliją tapti riteriu”, atsakė nedvejodamas Pranciškus. “Pasakyk, Pranciškau, kas tau daugiau gali atlyginti, - tarnas ar ponas?” “Žinoma, kad ponas”. “Tai kodėl tu palieki poną ir renkiesi tarną?” Pabudęs Pranciškus buvo įsitikinęs, kad jam kalbėjo pats Dievas, bet jis pilnai nesuprato savo misijos, kas būtų tas ponas. Girdėtasis balsas jam liepė grįžti Asyžiun, ir ten būsią jam pasakyta. Giliai susimąstęs Pranciškus grįžo Asyžiun.

Pranciškaus draugai, manydami, kad jis dezertyras, “karališkai jį sutiko. Jie suruošė šventę ir paskelbė jį “pramogų princu”. Trumpam laikui Pranciškus vėl gyvenoankstyvesnio savo gyvenimo papročiu. Draugų raginamas, jis suruošė jiems didelę puotą, kuri, atrodo, buvo jau paskutinė. Šioje puotoje kiekvienas stengėsi sugalvoti ir pasakyti ką nors juokingo, bet Pranciškus į draugų kalbų išdaigas neįsijungė. Puotai pasibaigus ir sutemai apgaubus miestą, jaunuoliai dainuodami traukė gatvėmis, o Pranciškus iš tolo juos sekė. Jis galvojo apie sapną. Kokiam valdovui jis turi tarnauti, kad pagarsėtų?

Staiga jis pajuto gilų išgyvenimą. Jam atrodė, kad jam skirta pasiuntinybė yra maloni ir didinga. Jodraugai, pastebėję, kad su jais nėra Pranciškaus, sugrįžo prie jo ir, radę jį susimąsčiusį, juokaudami paklausė: “Kas tau atsitiko? Ar tik tu negalvoji vesti?” Pranciškus staiga atgijo ir atsakė: “Taip, mano draugai, jūs teisūs. Aš turiu princesę, kuri yra kilnesnė, turtingesnė ir daug gražesnė už viso pasaulio moteris”.

Pranciškus, vargšų draugas, kuris niekam neatsakė išmaldos, dabar suprato, kad Ponas, kuriam jis turitarnauti, yra ne kas kitas, kaip Viešpats Jėzus Kristus, o jo širdies Dama turi būti neturtas. “Mano neturto Ponia”, taip jis vėliau ją vadino. Dabar jis panoro būti jos tarnu, jos riteriu. Jis padarė nuoširdžią ir stropią savo praeitojo gyvenimo reviziją, pamatė visas savo daugelio metų klaidas. Jam buvo gaila šių veltui praleistų jaunystės metų. Tai atsitiko 1205 m., kai Pranciškus buvo dar jaunas, tik 23 metų.

Pranciškus “atsivertė”. Jo atsivertimas buvo tai, ką jis vadino širdies pasikeitimu. Bet tai dar nereiškia, kad jis tapo šventuoju per vieną naktį. Reikėjo daugelio metų lavinimosi. Jis skaitė Evangelijas ir atidžiai tyrinėjo savo sąžinę. Jisnorėjo sužinoti, kokioms pareigoms Viešpats jį šaukia. Todėl nuolat meldėsi bažnyčioje, laukuose ir akmeniniuose urvuose, kur buvo ramu. Jis prašė Dievą ištvermės, nes dažnai buvo gundomas grįžti į pirmykštį laisvą ir linksmą gyvenimą.

Dabar Pranciškus dosniai dalijopinigus vargšams ir pirko bažnyčioms kulto reikmenis, indus ir drabužius. Pamažu, pamažu jo gyvenimo tikslas darėsi aiškesnis. Jis suprato, kad norėdamas tarnauti Neturto Princesei, pats turi tapti beturčiu, tokiu beturčiu, kaip elgetos, kuriuos jis mėgdavo šelpti. Bet ar jis turės tiek drąsos? Ar jis pajėgs tai išbandyti? Tai buvo klausimai, kurie kilo dėl pajuokos baimės. Daugelis asyžiečių jį išjuoks, o kiti palaikys pamišėliu.

Elgetavimas Romoje

Pranciškus nusprendė atlikti maldininko kelionę į Romą; ten jo niekas nepažins. Jis galės išbandyti tikro elgetos gyvenimą. Atvykęs į Romą, pirmiausia jis nuėjo prie šv. Petro karsto melstis. Pastebėjęs, kad daugelis žmonių labai šykš-čiai aukojo, Pranciškus atidarė gražų motinos dovanotą pinigų maišelį ir prieš altorių išpylė visus pinigus. Paskui, išėjęs laukan, prisiartino prie vieno elgetos, sėdinčio prie bazilikos durų, ir paprašė, kad jis pasikeistų su juo drabužiais: jam duotų savo nuskurusius, o priimtų jo puikius drabužius, kuriais jis buvo apsivilkęs.

Apsivilkęs elgetos skarmalais, jis, išauklėtas Asyžiaus pirklio sūnus, atsisėdęs elgetos vietoje, ėmė prašyti praeinančius išmaldos. Paskui, kai surinko šiek tiek pinigų, priėjo prie elgetos ir juos jam atida-vė. Tada abu, nusipirkę dubenėlį sriubos, pavalgė. Padaręs šį bandymą, Pranciškus atsiėmė savo drabužius ir sugrįžo į Asyžių. Jis buvo laimingas, nes išbandė elgetos vargą. Tas suteikė jam tokį pasitenkinimą, kurio jis niekada nepamiršo. Dabar jis patyrė, kad piltutinio neturto praktika nėra jam neįmanoma.

Raupsuotųjų baimė

Tačiau Pranciškus nusprendė, kad jis turi laukti aiškesnio Dievo ženklo, kaip jis turi praleisti savo gyvenimą. Taip pat visomis išgalėmis stengėsi apvaldyti visus savo polinkius. Jis jautė didelį pasibjaurėjimą raupsuotaisiais, kurių tais laikais Italijoje buvo daug. Kada tik eidavo pro raupsuotųjų ligoninę, jis nugręždavo nuo jos savoveidą, pridengdavo savo nosį ir kuo greičiausiai stengdavosi pro ją praeiti. Raupsai darydavo jam nepakeliamą pasibaisėjimą. Nuo jų pūva kūnas ir labai dvokia. Pranciškus nė nejautė, kad Dievas galėtų jo laukti šioje ligoninėje.

Vieną dieną, kai Pranciškus jojo pro šalį, galvodamas, ko Dievas iš jo nori, kad jis darytų, jis pamatė priešais ateinantį žmogų. Iš jo drabužių ir už diržo užkišto skambučio pažino, kad tai raupsuotasis. Pranciškus impulsyviai paspaudė pentinus ir pralėkė pro šalį, bet staiga susigriebė, sugrįžo prie raupsuotojo, nušoko nuo arklio ir atsiklaupė prieš sumišusį žmogų. Tada, atidaręs piniginę, padavė jam išmaldą ir pabučiavo raupsų sužalotą nelaimingojo ranką.

Jis atliko herojišką veiksmą visai nesąmoningai. Jo siela pradžiugo. Dabar jis suprato pasiuntinybę, apie kurią jis girdėdavo tylaus mąstymo momentais. “Pranciškau, visa tai, kas tau buvo malonu pasauly-je, tau taps kartumu, o kas atrodė atstumiamai, tas pavirs kūno ir sielos saldybe”. Kitą dieną Pranciškus aplankė raupsuotųjų ligoninę. Jis atnešė raupsuotiesiems išmaldos ir, jiems padėdamas, apkabino juos kaip brolius. Su Dievo pagalba dabar jis nugalėjo pats save.

tags: #tytuvenu #pica #basanaviciaus #istorija

Kryžių kelias per Lietuvą: nuo Kryžių kalno iki Tytuvėnų kryždirbio Prano Bialaglovio darbų