Amadinų kiaušinių dėjimo pradžia: viskas, ką reikia žinoti
Paukščiai (Aves) - stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų klasė, apimanti daugiau nei 10 000 dabar gyvenančių rūšių. Jie pasižymi unikalia sandara ir fiziologija, leidžiančia jiems skraidyti ir prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų. Vienas iš svarbiausių paukščių bruožų yra kiaušinių dėjimas, kuris yra esminė jų dauginimosi strategijos dalis. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgsime paukščių kiaušinių dėjimo procesą, jų ypatumus, lizdų svarbą ir tradicijas, susijusias su kiaušinių marginimu.
Paukščių biologiniai ypatumai
Paukščiai yra gerai atpažįstami dėl savo kompaktiško kūno, nedidelės galvos ir ilgo kaklo. Priekinės galūnės virtusios sparnais, o kūno forma aptaki, pritaikyta skrydžiui. Oda plona ir sausa, padengta kontūrinėmis plunksnomis, kurios saugo nuo išorinės temperatūros svyravimų. Jutiminę funkciją atlieka siūliškos plunksnos ir šereliai.
Griaučiai ir raumenys
Paukščių griaučiai yra tvirti ir lengvi, daugelis kaulų pripildyti oro. Raumenų sistema - diferencijuota. Dideli krūtinės raumenys, prisitvirtinę prie krūtinkaulio keteros, sudaro apie 20 % visos kūno masės. Kaklas labai lankstus, sudarytas iš 11-25 slankstelių. Žandai virto bedančiu snapu, o smegenys gerai išsivysčiusios, ypač didieji pusrutuliai.
Jutimo organai ir virškinimas
Paukščių orientacijos svarbiausias organas yra akys, o klausos organą sudaro vidinė ir vidurinė ausis. Virškinimo trakto organai prasideda burnos ertme, kur pailgėję žandai sudaro snapą, kurio forma priklauso nuo paukščio mitybos. Išsiplėtusi apatinė stemplės dalis sudaro gūžį, o skrandį (skilvį) sudaro liaukinė ir raumeninė dalys.
Kvėpavimas ir kraujotaka
Balso aparatas - apatinės gerklos, turinčios dvi plonas porines membranas, kurioms virpant skleidžiamas garsas. Plaučiai maži, prigludę prie krūtinės ląstos, o svarbią kvėpavimo sistemos dalį sudaro oro maišai, padedantys efektyviau kvėpuoti. Širdis didelė, 4 kamerų, o medžiagų apykaita labai intensyvi.
Taip pat skaitykite: Ramybės laikas pietums Lietuvoje
Dauginimosi sistema
Patinų lytiniai organai yra pora į pupeles panašių sėklidžių, o patelių lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis. Subrendusi kiaušialąstė pro kūno ertmę patenka į kiaušintakį, kur apsigaubia baltyminiu sluoksniu, plėvėmis ir kietu kiaušinio kevalu.
Kiaušinių dėjimo procesas ir ypatumai
Paukščiai dažniausiai kiaušinius deda ir peri įvairiuose lizduose. Dėtyje būna 1-24 kiaušiniai. Po 1 kiaušinį deda alkos, narūnėliai, didesni plėšrieji paukščiai, po 2 - karveliai, gervės, lėliai, po 3 - kirai ir žuvėdros, po 4 - tilvikai, po 5-6 - smulkūs plėšrieji paukščiai ir dauguma žvirblinių, apie 10 - antys. Daugiau kiaušinių būna zylių lizduose, kurapkų - net iki 24 kiaušinių.
Kiaušinių perėjimo trukmė
Kiaušinių perėjimo trukmė labai įvairi. Smulkūs žvirbliniai paukščiai peri 11-14 d., kurapkos - 24, antys - 24-28, afrikiniai stručiai - 42, imperatoriškieji pingvinai - net iki 64 dienų. Perėjimas - paukščių tupėjimas ant kiaušinių ir jų šildymas, kad išsiristų jaunikliai. Perėjimo metu kiaušinyje vystosi gemalas. Peri visų rūšių naminiai paukščiai, išskyrus putpeles. Įvairių paukščių rūšių perėjimo instinktas nevienodas. Gerai peri mėsinės vištos ir kalakutės, blogai - dėsliosios vištos. Perėjimui parinktas paukštis tupdomas į lizdą; tinka aptemdyta vėdinama patalpa, kurioje temperatūra 10-12 °C. Perintiems paukščiams būtina ramybė. Perėjimo metu perekšlė lesinama grūdais, žole, šakniavaisiais, gyvūninės kilmės lesalais, jai beriama kriauklelių ir kreidos, duodama švaraus vandens. Netoli lizdo pastatoma dėžė su smėliu ar pelenais, kurioje višta ar kalakutė maudosi, perinčioms žąsims ir antims leidžiama pasimaudyti vandenyje. Vištos ir kalakutės peri ne tik savo, bet ir kitų paukščių rūšių kiaušinius. Po perekšlėmis kiaušinių dedama tiek, kad jos gerai aptūptų: po višta dedama 15-17 vištų, 9-11 kalakučių ar ančių, 5-7 žąsų kiaušiniai; po kalakute - 19-23 vištų, 17-19 ančių ar 11-15 žąsų kiaušinių; po antimis dedama 13-17 ančių kiaušinių, po žąsimi - 11-15 žąsų kiaušinių.
Jauniklių tipai
Vieni jaunikliai išsirita apaugę pūkais, vos apdžiūvę gerai bėgioja ir greitai apleidžia lizdą. Jie vadinami viščiukiniais. Tai vištinių, žąsinių, tilvikinių, gervinių paukščių jaunikliai. Kiti išsirita pliki, akli, bejėgiai, maitinami ilgai išbūna lizde. Tai paukščiukiniai - karvelinių, gandrinių, plėšriųjų, pelėdinių, geninių, žvirblinių paukščių jaunikliai.
Kiaušinių forma, spalva ir margumas
Kiaušiniai būna įvairių formų. Pavyzdžiui, daugelis pelėdų deda apvalius arba rutuliškus kiaušinius. Laukinių paukščių kiaušiniai būna įvairių spalvų - nuo paprastų baltų iki visų vaivorykštės atspalvių: mėlynos, žalios, dramblio kaulo, smėlio, pilkos, raudonos ir oranžinės. Spalvų intensyvumas gali labai skirtis. Baltą spalvą lemia lukšte esantis kalcio karbonatas, o kitas spalvas - biliverdino ir protoporfirino junginiai. Paukščių, perinčių drėvėse, kiaušiniai dažnai būna paprastesnių spalvų, tačiau atviresnėse vietose dedami kiaušiniai yra margesni, kad juos sunkiau pastebėtų plėšrūnai. Žymės ant kiaušinių gali būti juodos, rudos, pilkos, rausvos, violetinės ar kitos spalvos. Paprastai jie būna išmarginti dėmėmis ar taškeliais.
Taip pat skaitykite: Mėnulio kalendorius ir kopūstai
Kiaušinio lukšto storis ir dydis
Kiaušinių lukštų storis skiriasi, tačiau jie turi būti pakankamai stori ir tvirti, kad išlaikytų perintį suaugusį paukštį, o taip pat ir augantį jauniklį. Didesnių paukščių kiaušinių lukštai paprastai būna proporcingai storesni. Didžiausius kiaušinius deda stručiai, o mažiausius - kolibriai.
Kiaušinių valgymas ir dėjimas į svetimus lizdus
Kadangi kiaušiniuose yra labai daug baltymų, riebalų ir maistingųjų medžiagų, jie yra labai geidžiamas daugelio plėšrūnų grobis. Kiti paukščiai, tarp jų suopiai, zylės, varnos, kregždės, klykuolės ir plėšrieji paukščiai, taip pat ėda visus kiaušinius, kuriuos randa. Ne visi paukščiai deda kiaušinius į savo lizdus ar net augina savo jauniklius. Yra daug rūšių paukščių, kurie sąmoningai deda kiaušinius į kitų lizdus ir leidžia „globėjams“ auginti jauniklius, net jei paukščiai yra skirtingų rūšių. Taip elgiasi rudagalvės kregždės ir gegutės.
Paukščių lizdai: namai kiaušiniams ir jaunikliams
Paukščiai lizdus suka medžiuose, uoksuose, ant žemės, urvuose, tarp akmenų ar sukrautų malkų, kitų paukščių lizduose, žmogaus statiniuose, apleistose techninėse konstrukcijose ar žmogaus sukurtose dirbtinėse lizdavietėse. Lipdo iš molio su seilių priemaiša ar iš seilių, vidų iškloja sausomis augalų dalimis, plunksnomis, pūkais ar žinduolių plaukais. Lizdai būna kabantys, pinti, pačių paukščių išrausti grunte ar iškalti medyje. Paukščiai lizdus suka pavieniui ar grupėmis, sudarydami kolonijas. Lizdai būna labai paprasti (duobutė smėlyje tarp akmenukų) ar labai sudėtingi (įmantrūs įpinti tarp nendrių ar kabantys ant šakų). Lizdai naudojami vieną sezoną arba daugelį metų. Tik nedaugelis paukščių rūšių lizdų nesuka.
Lizdų ardymo reglamentavimas
Svarbu žinoti, kad laukinių paukščių lizdų ardymas ar jų naikinimas be leidimo gali neigiamai paveikti biologinę įvairovę. Sunaikinus saugomo paukščio lizdą perėjimo metu, gresia administracinė atsakomybė. Baudos fiziniams asmenims siekia nuo 150 iki 400 eurų, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims - nuo 300 iki 1200 eurų. Pakartotinio pažeidimo atveju šios sumos padidėja atitinkamai iki 600 ir 2000 eurų.
Aplinkosaugininkai parengė naują paukščių lizdų atmintinę, kurioje surašyti svarbiausi terminai ir sąlygos. Nuo kovo 15 d. iki rugpjūčio 1 d. draudžiama ardyti lizdus. Leidžiama ardyti lizdus nuo liepos 1 d. iki kovo 14 d. Galimas lizdų perkėlimas nuo rugsėjo 1 d. Leidimas perkelti lizdą nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 31 d. Siekiant reguliuoti varninių paukščių gausą, leidžiama ardyti šių paukščių lizdus nuo liepos 1 d. Nuo kovo 1 d. iki birželio 30 d.
Taip pat skaitykite: Kaip rauginti kopūstus
Karvelių kiaušiniai ir jų ypatumai
Balandžių galima rasti beveik kiekvienoje vietovėje. Naminiai (miesto) balandžiai yra kilę iš uolinių balandžių. Uolinių balandžių kiaušiniai yra balti, šiek tiek žalsvai blizgantys. Jaunikliai išsirita po 16-19 dienų, o lizdą palieka maždaug po 35 gyvenimo dienų.
Karvelių rūšys ir dauginimasis
Yra keletas karvelių rūšių: uoliniai balandžiai, keršuliai, balandžiai keršuliai (sierpówki), mėlynieji balandžiai, balinė geltonžiedė. Balandžiai yra medžiuose gyvenantys paukščiai. Lizdų statyba ir gyvenamosios vietos pasirinkimas priklauso nuo konkrečios rūšies, tačiau bendras bruožas yra jų dauginimasis. Balandžiai per metus gali turėti nuo 1 iki 3 perėjimų, o patelė dažniausiai deda po 2 kiaušinius, kurių išvaizda priklauso nuo rūšies ir veislės. Kiaušinių perėjimas trunka nuo 15 iki 19 dienų.
Velykos ir kiaušinių marginimo tradicijos
Marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų šventės simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. „Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje“.
Velykų simbolika ir mitologija
Velykos yra gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidedantį naują metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu bei sugrįžtančią saulės šviesą ir šilumą. „Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva".
Margučių tradicijos ir reikšmė
Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau, pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t. y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų. Margučių reikšmė švenčiant Velykas rodo labai artimą, darnų žmogaus ryšį su jį supančia aplinka ir gamtos kūriniais.
Tvarumas ir kiaušinių dėjimo sąlygos
Raginama pagalvoti, kokiomis sąlygomis yra laikomi velykinius kiaušinius dedantys paukščiai. Palaikoma idėja, kad marginami kiaušiniai turi būti ne tik patvarūs, bet ir tvarūs.
Paukščių kiaušiniai: išlikimo strategija
Paukščių kiaušiniai yra ne tik dauginimosi priemonė, bet ir meno kūriniai, kuriuose slypi gamtos išmintis. Jų spalvos, formos ir raštai yra pritaikyti prie aplinkos sąlygų, siekiant apsaugoti būsimąją kartą nuo plėšrūnų.
Infekcinis laringotracheitas
Infekcinis laringotracheitas - ūmi virusinė kvėpavimo liga, sukelianti paukštynams didelių ekonominių nuostolių. Klinikiniai infekcinio laringotracheito simptomai ir patologiniai anatominiai pokyčiai leidžia įtarti ligą, o jos diagnozei patvirtinti reikia atlikti PGR ir histopatologinį tyrimą. Infekcinio laringotracheito (ILT) protrūkiai dažniausiai pasireiškia komerciniuose paukštynuose. Serga vištos, fazanai, kurapkos, povai. Tai labai užkrečiama, lengvai ir greitai plintanti liga, kurią sukelia Gallid alpha 1 tipo herpes virusas, dažnai vadinamas ILTV. Sukėlėjas plinta aerogeniniu būdu ar per sąlytį su susirgusių paukščių išskyromis iš kvėpavimo takų. Per perinamus kiaušinius ILT virusas nėra perduodamas. Kadangi ILT yra respiratorinė liga, pastebėta, kad susirgimų atvejų padaugėja atšalus orui, dažniau rudenį ar žiemą. Paukščiai pradeda sirgti 3-4 gyvenimo savaitę ir vyresni, tai lemia paukščių pulko sveikatos būklė, ligos sukėlėjo virulentiškumas ar užkrato kiekis. Paukštynuose, kuriuose anksčiau nebuvo diagnozuotas ILT ar nebuvo atliekama vakcinacija, liga tarp paukščių gali išplisti labai greitai. Pasveikę paukščiai lieka ligos sukėlėjo nešiotojai ir yra kitų sparnuočių infekcijos šaltinis.
Liga gali būti ūmi, poūmė ir lėtinė. Pastarajai būdinga lengva ligos forma. Esant ūmiai ligai, praėjus apytikriai 5-12 dienų nuo užsikrėtimo, paukščiai pradeda sunkiau kvėpuoti, dūsta, prasideda kosulys, matyti kraujingos gleivėtos išskyros iš kvėpavimo takų, girdėti karkalai, įkvėpdami sparnuočiai ištiesia kaklą, „gaudo orą“, sergantys paukščiai purto galvą, ji pamėlsta (cianozė). Paukščiai gali iškosėti trachėjos obstrukciją sukėlusius kraujo krešulius ar gleivingą eksudatą su kraujo priemaiša, kraujo galima rasti ant tvarto grindų ar sienų. Sumažėja dedeklių dėslumas. Sergantys paukščiai nelesa, yra apatiški. Gaištamumas suaugusių paukščių pulke gali siekti iki 50 proc., kai kuriais sunkiais ligos atvejais - ir daugiau. Klinikiniai simptomai sumažėja ar išnyksta praėjus apytikriai dviem savaitėms, kai kuriais atvejais jie gali tęstis ir ilgesnį laiką. Poūmės ligos eigos klinikiniai simptomai ir patologiniai anatominiai pokyčiai yra mažiau išreikšti, matyti išskyros iš snapo ir akių, pasireiškia tracheitas, konjunktyvitas, girdimi silpni karkalai. Lėtinės ligos atveju sergamumas ir gaištamumas nebūna didelis, patologiniai anatominiai pokyčiai nėra ryškūs: gali būti nustatomas konjunktyvitas, ašarojimas, kraujosruvos trachėjoje.
Greita ir tiksli diagnozė labai svarbi ligos profilaktikai, kontrolei ar likvidavimui. Susirgimą veterinarijos gydytojai įtaria remiantis anamnezės, klinikinio ir patologinio anatominio tyrimų rezultatais. Ūmios ILT atveju skrodžiant patologinių anatominių pokyčių randama viršutiniuose kvėpavimo takuose, nustatomas hemoraginis nekrozinis tracheitas. Poūmės ligos eigos atveju patologiniai anatominiai pokyčiai mažiau išreikšti, randama gleivių su krauju ar be jo, gerklose, trachėjoje ant sienelės susidaro difterinės varškės išvaizdos apnašų. Esant lengvai ligos formai būdingos kraujosruvos viršutinėje trachėjos dalyje ir gerklose, taip pat matyti nežymus konjunktyvitas.
Ligos diagnozė patvirtinama remiantis laboratorinių tyrimų rezultatais, dažniausiai atliekant histopatologinį tyrimą ir PGR. Esant ūmiai eigai ir sunkiai ligos formai histologiškai tiriant mėginius, fiksuotus 10 proc. formalino tirpale, yra diagnozuojamas ILT būdingas deskvamuojantis, nekrozinis, hemoraginis tracheitas ir konjunktyvitas, katarinis rinitas. ILT diagnozei patvirtinti yra naudojami molekuliniai tyrimai, dažniausiai nustatant viruso DNR realaus laiko PGR metodu. Klinikiniams ILT atvejams patvirtinti atliekamas viruso išskyrimas tiriant viščiukų embrionų kepenis ar inkstus, taip pat embrionų inkstų ląstelių kultūras. Imunofluorescencinis tyrimas nustatant antigeną naudojamas siekiant išsiaiškinti klinikinius ligos protrūkius arba tiriant, ar paukščiai nėra užsikrėtę virusu juos pervežant į kitą laikymo vietą. Liga diagnozuojama, stebima ir likviduojama pasitelkus imunologinius serumo tyrimus, siekiant nustatyti antikūnų titrą kraujo serume. Įvertinant vakcinacijos efektyvumą atliekamas ELISA tyrimas.
Šios ligos atveju svarbu ir diferencinė diagnozė. Infekcinį laringotracheitą reikia atskirti nuo kitų paukščių kvėpavimo susirgimų, tokių kaip Niukaslio liga ar infekcinis bronchitas, kuriomis sergant taip pat gali būti nustatomi patologiniai pokyčiai trachėjoje. Endeminiuose susirgimo regionuose ir ūkiuose, kuriuose liga patvirtinta, pagrindinės kontrolės priemonės yra biosaugos reikalavimų stiprinimas ir vakcinacija. Viščiukai vakcinuojami pirmomis dienomis po išsiritimo arba in ovo. Endeminio ligos pasireiškimo regionuose veisliniai paukščiai, dedeklės gali būti vakcinuojami 1-1,5 mėn. amžiaus, vėliau pakartotinė vakcinacija atliekama apie 3,5-4 mėn. amžiaus. Revakcinaciją svarbu atlikti likus ne mažiau kaip 1 mėn. Vištos vakcinuojamos dviem būdais. Gyvomis pasilpnintomis vakcinomis sparnuočiai skiepijami individualiai lašinant į akį arba paukščiai gali būti imunizuojami su geriamuoju vandeniu, taip pat ir purškiant (aerozoliniu). Kai kuriais atvejais, jei susirgimą komplikuoja bakterijos, gali būti gydoma antimikrobiniais vaistais. Taip gydant dedekles jų sudėti maistiniai kiaušiniai šiuo laikotarpiu (kol nepasibaigs vaisto anotacijoje nurodytas išlaukos terminas) negali būti naudojami maistui.
Ligos kontrolei svarbus tinkamas mikroklimatas paukštidėse, ypač gera ventiliacija, kraiko kokybė, kad būtų kuo mažiau dulkių laikymo patalpose. Būtina tinkamai atlikti paukštidžių dezinfekciją. ILT prevencijai svarbu stiprinti sparnuočių imuninę sistemą. Iš paukščių aplinkos, kiek įmanoma, reikėtų šalinti streso veiksnius. Įtarus infekcinę ligą, paukščių pulkas, paukštidė ar paukštynas, atsižvelgiant į paukščių ūkio dydį, turėtų būti izoliuojamas iki tol, kol įtariama infekcinės ligos diagnozė bus patvirtinta ar paneigta. Paukščių augintojai, veterinarijos gydytojai, kiti ūkyje besilankantys asmenys turi laikytis biosaugos reikalavimų, naudoti vienkartines pirštines, apsauginę aprangą, batus, kitas reikalingas priemones, paukštidėse privalo būti įrengti dezinfekcijos barjerai. Įtarus infekcinę ligą, labai svarbu greitai nustatyti jos priežastį ir imtis tinkamų ligos kontrolės ar profilaktikos priemonių.
El. Kiaušinių sudėtis ir maistinė vertė: skirtumai ir kaip pasirinkti
Kiaušiniai - vienas vertingiausių maisto produktų, juose daug žmogaus organizmui reikalingų medžiagų. Tačiau kaip išsirinkti norimos kokybės kiaušinius? Ar kiaušinių maistinės savybės priklauso nuo lukšto spalvos ar vištų auginimo būdo, pašarų?
Kuo skiriasi kiaušinių sudėtis ir maistinė vertė?
Vištos kiaušinio didžiausią dalį sudaro baltymas. Jame gausu visaverčių baltymų, mineralinių medžiagų (Na, Ca, Fe, P, Cl, S, Hg, Cu ir kt.), B grupės vitaminų. Mineralinių medžiagų trynyje dvigubai daugiau negu baltyme, gausu ir vitaminų - A, D, E, B1, B2, PP, B12, biotino ir kitų. Vištų kiaušiniuose yra cholino - tai svarbi medžiaga, susijusi su atminties funkcijomis.
Vištų kiaušinis yra vienintelis maisto produktas, kurio baltymą žmogaus organizmas įsisavina iki 97-98%. Kiaušinio baltymus ypač mėgsta sportininkai dėl puikaus jų pasisavinamumo, taip pat baltyme esančios medžiagos skatina raumenų ląstelių augimą ir apsaugo nuo raumenų pažaidos, vykstančios sporto metu bei dirbant sunkų fizinį darbą.
Naminių paukščių - vištų, kalakutų, ančių, žąsų, putpelių kiaušinių sudėtis skiriasi nedaug. Palyginus su vištų kiaušiniais, putpelių kiaušiniai turi daugiau amino rūgščių, geležies, fosforo ir vario, taip pat kai kurių vitaminų, tačiau juose nėra vitaminų D, E, B12. Anties kiaušiniuose daugiau vitamino A, tačiau jie turi daugiau ir riebalų bei mažiau baltymų, lyginant su vištos kiaušiniais. Kiaušinių sudėčiai įtakos gali turėti lesalo sudėtis, metų laikas bei kiaušinių dėjimo intensyvumas. Vištų lesalų sudėtis labiau daro įtaką kiaušinių trynių sudėčiai, bet visiškai neturi įtakos baltymams.
Tyrimas atliktas tiriant šešių skirtingų laisvai ganomų vištų augintojų parduodamus kiaušinius ir oficialią USDA (Jungtinių valstijų žemės ūkio departamento) informaciją apie standartinių, pramoniniu būdu gaunamų vištų kiaušinių maistinę vertę. Laisvai ganomų vištų kiaušiniai pagal atliktus tyrimus sudėtyje turi:
- 1/3 mažiau cholesterolio
- 1/4 mažiau sočiųjų riebalų
- 2/3 daugiau vitamino A
- 2 kartus daugiau Omega 3
- 3 kartus daugiau vitamino E
- 7 kartus daugiau beta karotino
Ekologiniuose ūkiuose ir laisvai laikomų vištų kiaušinių trynių spalva paprastai būna ryškesnė dėl minėtų karotinoidų - natūralių medžiagų, suteikiančių oranžinę ar raudoną spalvą apelsinams, pomidorams, morkoms ir geltoną spalvą daugelio augalų žiedams. Jų paukščiai gauna su bet kokiais žaliaisiais pašarais, morkomis, kukurūzais. Tačiau vištos gali ir būti lesinamos karotenoidais ir tuomet jų kiaušinių spalva irgi bus ryškesnė. O naminių natūraliai lesinamų paukščių žiemos metu, kai jie negauna žolės trynys gali būti šviesesnis. Taigi mitas, kad kokybišką kiaušinį gali pažinti iš trynio spalvos.
Karotinoidai svarbūs tiek gyvūnų, tiek ir žmonių sveikatai. Plačiausiai žinomas karotinoidas - beta karotinas, organizme paverčiamas vitaminu A. Jo svarba organizmui jau senei žinoma. Pastaraisiais metais buvo pastebėta, kad karotinoidai, kaip antioksidantai, svarbūs užkertant kelią vėžiniams susirgimams, širdies bei akių ligoms.
Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) išnagrinėjusi mokslinius tyrimus, patvirtino, kad kiaušiniai yra vienas turtingiausių Omega-3 riebalų rūgščių šaltinių, nes viename kiaušinyje yra 100-150 mg šios rūgšties. Mokslininkų nuomone, norint palaikyti normalią smegenų funkciją ir išsaugoti regėjimą, žmogus per parą turi suvalgyti 2 kiaušinius. Nors kitose rekomendacijose teigiama, kad kiaušinių iki vieno per dieną reikėtų riboti dėl didelio cholesterolio kiekio.
Didelio kiaušinio trynys turi net 200-300 mg cholesterolio. Todėl žmonėms, kurie turi padidintą cholesterolio kiekį kraujyje rekomenduojama riboti jo suvartojimo kiekius. Bet tai ne visada tiesa, nes su maistu mes gauname mažą kiekį cholesterolio, o didžiausią jo dalį pagamina mūsų kepenys. Jei per diną vidutiniškai suvartosite vieną kiaušinį teigiama, kad neturės jokios įtakos jūsų cholesterolio kiekiui kraujyje. Įprastai vienu metu mes valgome daugiau nei vieną, tai skaičiuokite vidurkį per savaitę ir matysite kiek suvartojate.
Teigiama, kad geriausiai kiaušinis pasisavina, kai jis yra minkštai virtas. Taip pat puikiai tinka virti be lukšto ar kepti minkštai be riebalų. Geriausia, jei valgomas su daržovėmis, nes tokiu būdu pagerina daržovėse esančių medžiagų pasisavinimą.
Natūralus ir ekologiškas ar tai tas pats?
Galite apsigauti gražiu “kaimiški kiaušiniai” pavadinimu. Sodybose augintos vištos gali būti šeriamos ir liaudiškai tariant “kombikormu”. Vargu ar jums pardavėjas papasakos kaip šeriamos ir kaip laikomos vištos - laisvėje vaikštinėja ar mažam aptvare tupi. Tik ekologiški sertifikuojami ūkiai yra tikrinami, o kiti daro kaip išmano. Nebent gyvenate kaimynystėje ir matote kaip laikomos bei kaip šeriamos. Žodį natūralus gali užrašyti bet kas, kas augina vištas ir parduoda jų dedamus kiaušinius. Užrašas ekologiškas duoda kokybės garantiją, nes taip gali žymėti tik sertifikuoti ūkiai, kurie yra reguliariai tikrinami.
#
tags: #amadinų #kiaušinių #dėjimo #pradžia