Kelionė į Malaiziją: patarimai ir įspūdžiai

Ar verta keliauti į Malaiziją? Atsakymas vienareikšmis - taip! Ši šalis gali pasiūlyti ne tik didmiesčius, bet ir džiungles, paplūdimius ir net kalnus, o didžioji dalis šių lobių yra netoli sostinės Kvala Lumpūro. Malaizijoje harmoningai gyvena malajai, kinai ir indai, todėl vienoje šalyje galima susipažinti su visų trijų kultūromis ir paragauti skirtingų virtuvių patiekalų. Tai tarsi kelionė į tris šalis vienu metu.

Vizos ir saugumas

Lietuvos piliečiai Malaizijoje be vizų gali būti 90 dienų. Tačiau, atvykstant į šalį nuo 2024 m. sausio 1 d., būtina užpildyti anketą. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija rekomenduoja imtis saugumo priemonių ir nekeliauti į Borneo salos pakraštį, Sabaho valstijoje, nuo šiaurėje esančio Kudat iki Tawau miesto Sabaho pietuose. Nors vietiniai tikina, kad šalyje keliauti visiškai saugu, geriau laikytis atsargumo priemonių ir vengti nuošalių užkampių naktį. Keliaujant Malaizijoje, didžiausi pavojai gali būti vagystės ir įkandimai.

Geriausias laikas keliauti

Malaizijoje keliauti verta ištisus metus, tačiau maloniausia - kai Europoje žiema ar vėlyvas ruduo. Vietiniai dažnai rekomenduoja atvykti birželio arba liepos mėnesiais, kai mažiau lietaus. Langkavio saloje tuo metu netgi keliais laipsniais vėsiau. Vis dėlto, asmeninė nuomonė - kam vasarą vykti į Aziją, kai Europoje puikus oras? Sausio mėnesį, kai keliavo autorius, temperatūra praktiškai visur siekė 30-32 laipsnius dieną ir 24-26 laipsnius naktį. Dideliam nustebimui, karštis nevargino taip, kaip buvo baimintasi. Galbūt dėl to, kad dienos dažnai būdavo debesuotos. Borneo saloje sausis tradiciškai laikomas lietaus sezonu, tačiau dėl klimato šiltėjimo skirtumai tarp sezonų mažėja.

Nerekomenduojama keliauti į Malaiziją per kinų Naujuosius metus, nes tuomet šalyje labai daug keliaujančių kinų.

Poilsio galimybės

Malaizija gali įtikti įvairaus poilsio gerbėjams: besidomintiems miestais ir muziejais, norintiems pakeliauti po džiungles ar tiesiog pagulėti paplūdimyje. Jei domina tik paplūdimiai, verta pagalvoti, ar tikrai verta keliauti per pusę pasaulio, nes panašių ir net gražesnių galima rasti ir Europoje. Galima kopti į Kinabalu kalną Borneo saloje, bet kalnų yra ir arčiau. Tačiau sudėliojus visą komplektą - miestai, džiunglės, paplūdimiai - gaunasi puikus atostogų paketas, ypač kai Europoje šalta. Daug džiaugsmo čia patirs ir augalų bei gyvūnų mylėtojai.

Taip pat skaitykite: JAV Pietų Atlanto regionas

Maistas

Maistas Malaizijoje pigus ir dažniausiai skanus. Rasite ir malajų, ir kinų, ir indų patiekalų. Valgyti galima restoranuose arba tiesiog gatvėje. Vakarais miestų gatvėse atgyja night market, kur pasirodo daugybė prekiautojų maistu. Galima rasti šviežių daržovių, žuvies ir jūros gėrybių patiekalų, vištienos. Azijoje populiarūs ryžių ir makaronų patiekalai, taip pat žuvis, jūros gėrybės, vištiena. Kinų restoranuose galima rasti ir kiaulienos, jautienos, antienos. Vaisių įvairovė - didžiulė. Be jau žinomų ananasų, mangų, papajų, drakono vaisių, vynuogių, bananų, yra daugybė kitokių, kurių net pavadinimų neįmanoma prisiminti.

Alkoholio mėgėjams Malaizijoje gali būti kiek sunkiau, nes jo rasti pavyks toli gražu ne kiekviename restorane, o vynas yra brangus palyginti su maisto kainomis. Tiesa, galima paragauti vietinės gamybos ryžių vyno. Alaus galima gauti dažniau ir pigiau. Alkoholio gerbėjai lengviau galėtų atsipūsti Langkavio saloje - duty free zonoje.

Transportas ir ryšys

Pagrindiniai vartai į Aziją lietuviams - Stambulo oro uostas. Keliaujant Malaizijoje labai patogi virtuali eSIM kortelė. Rekomenduojama naudoti lietuviškos kibernetinio saugumo bendrovės „Nord Security“ eSIM „Saily“.

Atsiskaitinėti galima banko kortele, tačiau už gatvės maistą mokėti teks grynais. Malaizijos valiutos kursas - 5 MYR už 1 eurą.

Ekskursijos ir gidai

Kartais keliauti su gidu gerokai įdomiau. Pasiūla labai plati.

Taip pat skaitykite: Pietų Karolina: apžvalga

Įspūdžiai

Labiausiai patiko Mulu parkas: vaikščiojimas po džiungles, urvai, plaukimas upėmis.

Lietuviškas akcentas: Ilinojaus valstija

Šis straipsnis apie Malaiziją netikėtai pasipildo įdomiu faktu apie lietuvių diasporą. Pasirodo, Ilinojuje gyvena daugiau Amerikos lietuvių nei bet kurioje kitoje JAV valstijoje. Prieškariu Sisero ir Čikaga jau nuo XX a. pradžios buvo svarbūs lietuvių centrai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Čikagoje gyveno daugiau etninių lietuvių nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste (beveik 100 000). Iki pat XX a. Šv. Kryžiaus lietuvių bažnyčia (Čikagos Back of the Yards rajonas) buvo svarbus lietuvių kultūros centras.

Čikagos lietuvių bendruomenė buvo per didelė, kad išsitektų viename rajone, todėl Čikagos pietinėje dalyje išdygo net keletas lietuviškų rajonų. Kiekvieno jų širdis buvo lietuvių bažnyčia. Palaipsniui atsirado lietuvių salės, vienuolynai, mokyklos, įmonės, lietuviški paminklai. Čikagoje yra keletas lietuviškos architektūros šedevrų, kurie neturi analogų net Lietuvoje, o kai kurios Čikagos lietuvių bažnyčios yra vienos didžiausių ir puošniausių lietuviškų bažnyčių pasaulyje. Kiekviena iš jų atlieka ne tik religinį, bet ir pasaulietinį - lietuviško centro - vaidmenį.

Čikagoje vyko du pagrindiniai lietuvių rajonų plėtros etapai. Pirmasis etapas truko maždaug XX a. pirmą-trečią dešimtmetį, kai, bėgdami iš Rusijos Imperijos valdomos Lietuvos, į Čikagą dirbti pramonėje atvyko lietuviai ir, praturtėję, skyrė pinigus lietuvybei. Antruoju etapu, kuris truko maždaug XX a., buvo pastatyta Vilniaus Aušros Vartų bažnyčia-mokykla Čikagos rajone Heart of Italy.

Nors daugelis lietuviškų pastatų Čikagoje išliko, XX a. aštuntame-dešimtame dešimtmetyje visuose istoriniuose lietuvių rajonuose apsigyveno juodaodžiai arba lotynų amerikiečiai. Lietuviai pasitraukė į Čikagos priemiesčius. Nė vieno išskirtinai lietuviško priemiesčio lietuviai nesukūrė, tačiau automobilių eroje (skirtingai nei XX a. pradžioje) net ir gyvendami vienoje Čikagos dalyje, dėl lietuviškų reikalų nesunkiai galėjo nuvykti į kitą. Kai kurie lietuviai vis dar lankosi istoriniuose lietuvių rajonuose Čikagos mieste, kur vyksta lietuviškos mišios, kita lietuviška veikla. Tačiau kiti pirmenybę teikia naujam Čikagos regiono lietuvių centrui - Pasaulio lietuvių centrui, kuris buvo įkurtas devintame dešimtmetyje Lemonto priemiestyje. Taip Lemontas tapo neoficialia Čikagos lietuviškų priemiesčių sostine, kurioje įsikūrė daugybė JAV lietuvių organizacijų būstinių.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Visose JAV gyvenimas mieste ir priemiesčiuose turi skirtingus veidus. Taigi ir lietuviški pastatai Čikagos priemiesčiuose skiriasi nuo pastatų istoriniuose rajonuose. Jie labiau orientuoti į funkcionalumą, o ne didingumą ar meniškumą. Daugelio jų išorė nesiskiria nuo paprastų pastatų. Market Parko rajonas yra didžiausias kada nors egzistavęs lietuvių telkinys už Lietuvos ribų (XX a. septintame dešimtmetyje čia gyveno 40 000 gyventojų). Tai matyti iš įspūdingo dydžio paminklų ir pastatų. Kiti pagrindiniai lietuvių centrai yra: Back of the Yards, Braitono parkas, Geidžo parkas ir Siseras, kur yra išlikę daug lietuviško paveldo. Didelis lietuvių rajonas buvo Bridžportas, deja, dauguma lietuviškų pastatų jame buvo nugriauta. Mozaika „Mindaugo karūnavimas“ puošia Švč.

Istoriškai mažesniuose ar senesniuose lietuvių rajonuose lietuviškas gyvenimas užgeso, lietuviškos įstaigos užsidarė netrukus po lietuvių išsikėlimo į priemiesčius, tačiau didesniuose ir naujesniuose rajonuose dalis pastatų tebetarnauja lietuviams. Be vietinės reikšmės įstaigų Čikagos lietuvių rajonuose, lietuviai įkūrė keletą visiems Čikagos lietuviams skirtų institucijų, tarp jų - dvi lietuviškas kapines, žymias dėl garsių skulptorių sukurtų įspūdingų antkapių, taip pat dėl daugybės jose palaidotų garsių žmonių. Šios dvi kapinės - katalikų Šv. Kazimiero ir nereliginiu pagrindu įkurtos Lietuvių tautinės kapinės - yra didžiausios ir žinomiausios lietuvių kapinės už Lietuvos ribų. Jos taip pat tapusios tarsi lietuviškų paminklų muziejumi. Lietuvos herbas puošia Šv.

Be to, sovietų okupacijos laikais (1940-1990) Čikagos lietuvių muziejai ir archyvai tapo ne tik pagrindiniais JAV lietuvių istorijos tyrimų centrais, bet ir pagrindiniais laisvais Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėjimo centrais. Keletas mažesnių pramoninių Ilinojaus miestų savo lietuvišku paveldu ir istorija yra tarsi mažesnės Čikagos kopijos. Tačiau skirtingai nei Čikagoje, kiekviename iš šių miestų jie sukūrė tik po vieną lietuvišką rajoną, kuriame lietuviška veikla sukosi apie vienintelę lietuvių bažnyčią, o daugeliu atvejų - ir apie lietuvių klubą ir (arba) lietuvišką mokyklą. Švč. Springfildas turėjo lietuvių bažnyčią, kuri šiandien jau nugriauta. Kiekviename iš šių miestų veikė nemažai lietuviškų verslų. Tačiau, skirtingai nei Čikagoje, po Antrojo pasaulinio karo mažesnieji pramoniniai miestai ėmė pritraukti vis mažiau naujų emigrantų, todėl lietuvių gyvenimas tuose miesteliuose menko greičiau; daugelis vyresnio amžiaus lietuvių asimiliavosi arba išsikraustė. Dar du tokie pramoniniai miestai yra Indianoje, visai netoli Čikagos.

Angliakasių miestai Ilinojuje vystėsi tuo pat metu kaip ir pramoniniai miestai. Šv. Kadangi visi miestai buvo nedideli ir žemės jų apylinkėse netrūko, lietuviai visuose jų (išskyrus Oglesbį) įkūrė savo kapines. Tiesą sakant, Spring Valyje ir Vestvilyje lietuviai įkūrė po dvi kapines (skirtas skirtingų religijų žmonėms). Spring Valyje ir Oglesbyje pastatyta tik po vieną lietuvių bažnyčią, bet Vestvilyje buvo pastatytos net dvi lietuviškos skirtingų konfesijų bažnyčios. Skirtingai nei Ilinojaus pramoniniai miestai ir Čikaga, po Pirmojo pasaulinio karo angliakasybos miesteliai beveik nesulaukė naujų emigrantų (nei lietuvių, nei kitų), be to, pamažu juos ėmė palikti jaunesni žmonės. Tačiau turėjus tokias gausias lietuvių bendruomenes praeityje, Ilinojaus angliakasių miesteliuose vis dar yra žmonių, kurie yra 50% ar net 100% lietuvių kilmės ir kurie domisi savo paveldu (nors lietuvių kalba šiame regione beveik išmirė).

Be visų šių „tipiškų“ lietuviškų angliakasių gyvenviečių, Ilinojaus valstijoje yra Kolinsvilio miestas, vienintelis miestas Amerikoje, pritraukęs daugiausia ne lietuvius katalikus, o liuteronus. Nors ir nepriklausydami Ilinojaus valstijai, šiaurinė Indiana ir net pietvakarinis Mičiganas tapo Čikagos lietuvių gyvenimo dalimi. Svarbi priežastis, kodėl lietuviai pasirinko šiuos miestelius, buvo didžiulės kopos, kurios lietuviams priminė pajūrio kurortus Lietuvoje. Viskas prasidėjo apie XX a. šeštą dešimtmetį, Čikagos lietuviams pradėjus siųsti savo nedirbančias žmonas ir vaikus vasaroti į šiuos Mičigano ežero kurortus (vyrai paprastai prisijungdavo tik savaitgaliais). Vėliau daugeliui šių šeimų ten įsikūrus praleisti pensijos, buvo įkurtos nuolatinės lietuvių bendruomenės. Kai kurie iš šių kurortinių miestų faktiškai tapo vienais lietuviškiausų miestelių visose JAV; pavyzdžiui, Beverli Šorse, Indianos valstijoje, gyvena per 10% lietuvių. Lietuviai kraštovaizdžiui suteikė lietuviškų elementų, šioje vietovėje pastatydami keletą paminklų. Ilinojaus lietuviai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį steigiant lietuvių stovyklas Mičigano valstijoje.

Lietuvių aukso amžius Ilinojaus valstijoje siekia XIX a. pabaigą - XX a. pradžią, kai besivystanti Ilinojaus pramonė (pirmiausia Čikagos skerdyklos) pritraukė šimtus tūkstančių lietuvių iš Rusijos okupuotos tėvynės. Šie vadinamieji pirmosios bangos Amerikos lietuviai menkai kalbėjo angliškai, o tai buvo kliūtis jų integracijai. Be to, tuo metu Lietuvoje vyko tautinis atgimimas, todėl daugelis jų ir emigracijoje buvo nusiteikę „išlaikyti lietuviškumą“. Todėl jie daug lėšų ir energijos skyrė lietuviškiems pastatams statyti, kad šie taptų bendruomenės centrais (lietuviškos mokyklos, bažnyčios, klubai). Tokių lietuviškų rajonų egzistavimas Ilinojaus valstijoje padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir tradicijas ateities kartoms. Šv.

Apie Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių emigrantų skaičius Ilinojaus valstijoje sumenko dėl JAV imigracijos apribojimų ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Nepaisant to, lietuvių telkiniuose ir toliau kilo nauji pastatai, steigėsi naujos įstaigos, nes anksčiau atvykusieji pagaliau įsitvirtino finansiškai - pasiekė savo „amerikietišką svajonę“. Ilinojaus lietuvių bendruomenė buvo pasidalijusi pagal religines ir politines pažiūras. Be religinės katalikų daugumos, bendruomenėje veikė kairiųjų, tautininkų ir liuteronų mažumos. Čikagoje kiekviena iš šių grupių turėjo savo pastatus (dažnai tuose pačiuose lietuvių rajonuose), tačiau mažesniuse lietuvių telkiniuose lietuvių viešasis gyvenimas dažnai sukosi apie lietuvių katalikų bažnyčią.

Ilinojaus lietuvių rajonai dar kartą pasikeitė po XX a. penkto dešimtmečio, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir pradėjus lietuvių genocidą. Toks neregėto masto persekiojimas sukėlė antrąją lietuvių emigrantų bangą į JAV (dipukai). Daugumą šių pabėgėlių iš pradžių rėmė keli dešimtmečiai anksčiau į šalį emigravę draugai ir giminaičiai, todėl nemažai jų apsigyveno tuose pačiuose lietuviškuose rajonuose, taigi ir Ilinojaus valstijoje. Šie pabėgėliai save laikė ne emigrantais, o tremtiniais (jie niekada nebūtų palikę Lietuvos, jei ne sovietų genocidas), ir vienintele viltimi išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą (turint omenyje, kad sovietai galėjo lengvai ją sunaikinti Lietuvoje). Todėl ši lietuvių banga dar labiau nei pirmoji siekė steigti lietuviškas institucijas ir kurti "gabalėlius Lietuvos". Jei pirmoji (prieškarinė) lietuvių emigrantų banga buvo beveik vien tik darbininkų klasei priklausę emigrantai, antrojoje (pokarinėje) bangoje buvo ir daug garsių Lietuvos menininkų, architektų. Tai leido daugeliui Ilinojaus valstijoje sukurtų naujų lietuviškų pastatų, paminklų ir kitų kultūrinių objektų pasiekti aukščiausią meninės kūrybos ir lietuvių etninės bei istorinės simbolikos lygį. Galima sakyti, jog Ilinojaus valstijoje buvo sukurtas visiškai naujas unikalus modernios tautinės lietuvių architektūros stilius, kurio dauguma geriausių pavyzdžių yra būtent šios valstijos teritorijoje (Rytų Sent Luise ir Market Parko rajone Čikagoje). Lietuvių jaunimo centro fasadas su Vyčiu ir priešais esančiu paminklu žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Per visą sovietinę Lietuvos okupaciją (1940-1990 m.) Čikaga išliko viso pasaulio „laisvosios lietuviškos minties“ sostine, kurioje veikė įvairios institucijos - nuo vienintelės laisvajame pasaulyje lietuvių operos iki Pasaulio lietuvių archyvų. Tačiau XX a. septintame-aštuntame dešimtmetyje lietuvių geografija Čikagoje ir jos apylinkėse sparčiai keitėsi. Dėl šalyje kilusio afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo afroamerikiečiai iš pietrytinės dalies kartais jėga persikeldavo į istoriškai lietuviškus rajonus (nors lietuviai nebuvo pagrindinis taikinys, lietuvių rajonai atsidūrė tarp afroamerikiečių rajonų ir pasiturinčių „senųjų baltųjų“ rajonų centrinėje ir šiaurinėje Čikagos dalyje). Padidėjęs nusikalstamumas privertė daug lietuvių išsikelti iš savo rajonų į vakarinius priemiesčius ar net šiaurinę Indianą. Skirtingai nuo mieste įkurtų lietuvių rajonų, nė vienas priemiestis taip ir netapo išskirtinai lietuvišku, taip paspartindamas lietuvių asimiliaciją. Dauguma to meto lietuvių lietuviškas institucijas galėjo pasiekti tik po ilgos kelionės automobiliu. Mažesniuose lietuviškuose rajonuose lietuviškos įstaigos greitai užsidarė, nes aplinkui liko gyventi per mažai lietuvių. Panašus reiškinys, Amerikoje vadinamas "baltaodžių sprukimu" (angl. "white flight") vyko ir kituose pramoniniuose Ilinojaus miestuose, ryškiausiai Rytų Sent Luise.

Po 1990 m., kai Lietuva tapo nepriklausoma, Čikaga (ir keletas kitų Ilinojaus miestų) sulaukė vadinamosios trečiosios bangos ekonominių emigrantų iš jau nepriklausomos, bet ekonomiškai nualintos Lietuvos. Kaip ir pirmosios bangos atstovai, dažnas jų nekalbėjo angliškai. 2004 m. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, lietuvių emigracija pasiekė kaip niekad didelį mastą. Tačiau narystė ES suteikė galimybę legaliai emigruoti į Vakarų Europą, ir pastaroji greitai ėmė dominuoti prieš sudėtingesnį emigracijos į JAV procesą. Čikagos aglomeracija - maždaug 80 000 lietuvių namai ir gerą šimtmetį pats svarbiausias lietuvybės centras už Lietuvos ribų. XIX a. pabaigoje ir iki XX a. 4 dešimtmečio Čikagoje gyveno daugiau lietuvių nei bet kuriame Lietuvos mieste (Lietuvoje tuo metu dauguma lietuvių gyveno kaimuose, o miestuose gyveno kitataučiai - žydai, lenkai, vokiečiai). Lietuvių skaičius Čikagoje XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo 14 000, o XX a. Dalis lietuvių, prakutusių Čikagoje, grįžo į Europą, kiti liko ir savo šeimas kūrė ten. Buvo pastatytos didingos lietuvių bažnyčios, mokyklos, vienuolynai, muziejai, klubai ir kitos institucijos. Lietuvybės centras pamažu judėjo - XX a. pr. iš Bridžporto ir Skerdyklų rajono (Back of the Yards), XX a. vid. į Market Parką.

  1. Įspūdingiausios lietuviškos bažnyčios - Šv. Kryžiaus (žr. "Skerdyklų rajonas") ir Švč. Mergelės Marijos gimimo (žr. "Market Parkas", taip pat Šv. Antano (žr. "Siseras") ir Nekaltojo prasidėjimo (žr.
  2. Svarbiausi lietuviški muziejais ir kultūros centrai - Pasaulio lietuvių centras (žr. "Lemontas"), Balzeko muziejus (žr.
  3. Lietuviškos kapinės - Šv. Kazimiero kapinės (vietinių vadinamos ir Kazimierinėmis) ir Tautinės kapinės (žr.
  4. Lietuviški paminklai - Lemonto kryžių kalnas (žr. "Lemontas"), paminklas Dariui ir Girėnui (žr.
  5. Kitos dėmesio vertos vietos - Šv. Kazimiero moterų vienuolynas, gatvė „Lithuania Plaza“ (abu žr.

Deja, Ilinojuje jaučiamas lietuvybės saulėlydis. XX a. pab. keletas lietuviškų bažnyčių nugriautos arba lietuviškų Mišių šventimas jose nutrauktas. Pati įspūdingiausia Čikagos lietuvių bažnyčia - neobarokinė Šv. Kryžiaus, esanti Skerdyklų rajone (Back of the Yards). Šv. Bažnyčia statyta lietuvių skerdyklų darbininkų - aplinkiniame rajone jų gyveno itin daug. Daugėjant atvykėlių iš Lotynų Amerikos 8-ajame dešimtmetyje bažnyčia tapo nebelietuviška, lietuviškos Mišios panaikintos apie 2005 m. Šv. Bažnyčios vidus taip pat labai įspūdingas, pranokstantis daugelį katedrų ir bažnyčių tiek Čikagoje, tiek pačioje Lietuvoje. Viduje - ir Šiaulių kryžių kalnas, ir Vilniaus Aušros Vartai, Mindaugo karūnavimas. Ant nuostabių vitražų - lietuvių rėmėjų pavardės. Deja, bažnyčia atvira tik sekmadieniais mišių (ir tik ispaniškų) metu. Šv. Vitražai Šv. Kryžių kalno paveikslas Šv. Bažnyčios projekto autorius - čekas Joseph Molitor (tuo metu JAV nebuvo tokio lygio architektų lietuvių). XX a. 6 dešimtmetyje bažnyčią smarkiai sulietuvino Adolfas Valeška, įkurdinęs čia lietuviškus paveikslus ir dekorą. Tos pačios renovacijos metu net grindys padabintos lietuviškais motyvais, 1954 m. Šv. Lietuvių, vargusių skerdyklose, gyvenimai smulkiai aprašyti grožiniame romane „Džiunglės“ (autorius Upton Sinclair). Ši knyga ir toliau išlieka labai sva…

Oregono valstija: gamta ir pramonė

Straipsnis apie Malaiziją netikėtai papildomas informacija apie Oregono valstiją JAV. Oregono plotas yra 248 600 km2, jame gyvena 4,24 mln. gyventojų (2022 m.). Didžiausias miestas - Portlandas (635 100 gyventojų, 2022 m.). Oregono vakarinėje dalyje išilgai Ramiojo vandenyno pakrantės nutįsę Pakrantės kalnagūbriai. Ryčiau esanti aliuvinė Willamette’o slėnio žemuma skiria juos nuo Kaskadinių kalnų (didžiausias aukštis 3424 m, Hoodo kalnas; yra veikiančių ugnikalnių). Oregono vidurinę ir šiaurės rytinę dalį užima Kolumbijos plynaukštė (didžiausias aukštis 3011 m, Sacajawea viršūnė Wallowos kalnuose), pietryčiuose įsiterpia Didžiojo Baseino kalnyno pakraštys. Klimatas šiaurinėje dalyje vidutinių platumų, pietuose - subtropinis (prie Ramiojo vandenyno jis jūrinis, rytuose - žemyninis). Sausio aukščiausia temperatūra 7-9 °C, žemiausia 0-2 °C, liepos atitinkamai 27-32 °C ir 11-14 °C. Didžiausios upės - Kolumbija (ja eina Oregono ir Vašingtono valstijų riba) ir jos intakai - Snake’as (Oregono ir Aidaho valstijų riba; teka giliu Hellso kanjonu), Willamette’as. Daug ežerų, tarp jų - Aukštutinis Klamatho, Malheuro, Harney, Kraterio. Miškai (daugiausia spygliuočių) užima 48 % Oregono teritorijos. Veisiasi briedžiai ir kiti elniai, lokiai, lapės, oposumai, bebrai, audinės. Kasama nikelio rūda, smėlis, žvyras, molis, klintis.

Elektros energiją gamina hidroelektrinės; daugiausia užtvankų ir hidroelektrinių yra prie Kolumbijos upės (McNary, John Day, The Dalleso, Bonneville’io) ir Snake’o upės (Brownlee, Oxbowo, Hells Canyono, Mountain Sheepo). Spalvotoji metalurgija (aliuminio elektrometalurgija, nikelio lydymas), elektronikos, elektrotechnikos, medienos apdirbimo, plaušienos ir popieriaus, maisto (pieno, alaus, vyno) pramonė. Pramonės svarbiausi centrai - Portlandas, Eugene’as, Salemas. Auginama javai (kviečiai, miežiai, ankštiniai augalai), bulvės ir kitos daržovės, vaismedžiai (obelys, kriaušės), vynmedžiai ir kiti uoginiai augalai (avietės, gervuogės ir jų hibridai, braškės, vaivorai, spanguolės), paprastieji lazdynai. Veisiama daugiausia galvijai, avys, arkliai, naminiai paukščiai. Žvejyba (gaudoma lašišos, plekšnės, tunai); jūrų žvejybos uostai - Astoria, Newportas, Coos Bay. Svarbiausi keliai eina Oregono pajūriu ir Willamette’o slėniu; plentas iš Portlando į Salt Lake City. Tarptautiniai oro uostai yra Portlande (19,89 mln.

16 a. dabartinę Oregono teritoriją, kurioje gyveno indėnai, tyrė ispanai ir anglai, nuo 18 a. pabaigos - amerikiečiai ir rusai. 1811 įkurtas pirmas prekybos postas, 1834 - pirma nuolatinė gyvenvietė. 1790 ir 1819 Ispanija, 1824-25 - Rusija atsisakė pretenzijų į šią teritoriją. 1818 Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos susitarė dėl bendro Oregono krašto (apėmė kur kas didesnę teritoriją) valdymo. Nuo 19 a. 1846 Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos Oregono kraštą pasidalijo palei 49° lygiagretę. Jungtinėms Amerikos Valstijoms atitekusioje dalyje 1848 sudaryta Oregono teritorija (1853 gerokai sumažinta); 1859 jos pietvakarinėje dalyje sudaryta Oregono valstija (Jungtinių Amerikos Valstijų 33 valstija). Iki 1883 dauguma Oregono indėnų buvo perkelta į rezervacijas. 19 a. sparčiau plėtotas žemės ūkis. 20 a.

Javos sala: kontrastų ir šventyklų žemė

Šis straipsnis apie Malaiziją netikėtai nukrypsta į Javos salą Indonezijoje. Javos saloje žmonių gyvena panašiai kiek visoje Rusijoje arba 5 kartus daugiau nei Australijos žemyne! Javoje - ir Džakarta, antras pagal dydį pasaulio miestas (32 mln. Javoje - kas dešimtas pasaulio aktyvus ugnikalnis. Jau daug dešimtmečių nuotykius mėgstantys keliautojai leidžiasi šiuo maršrutu per Javą: iš Balio į Džakartą (arba priešinga kryptimi). Šis straipsnis parašytas pradedant nuo Džakartos ir baigiant Baliu. Šis straipsnis apie Javą.

#

tags: #Java #valstija #pietuose

Populiarūs įrašai: