„Pietų, pietų su pavasariu kartu“: Eilėraščio svarba vaikų ugdymui

Eilėraščiai vaikams yra kur kas daugiau nei tik gražūs eiliuoti tekstai. Jie atlieka svarbų vaidmenį ugdant jaunosios kartos kūrybiškumą, atmintį, žodyną ir emocinį intelektą. Poezija atskleidžia kalbos grožį ir turtingumą, o ketureiliai gali sukelti įvairių emocijų ir sužadinti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis yra galinga priemonė emocijoms išreikšti, suteikianti vaikams galimybę geriau suvokti savo jausmus, juos įvardinti ir suprasti aplinkinių emocijas. Eilėraščių mokymasis ir deklamavimas lavina vaiko atmintį bei pažinimo funkcijas. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas - juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.

Eilėraščio pasirinkimas ir mokymo metodai

Norint, kad eilėraštis taptų veiksminga ugdymo priemone, svarbu parinkti kūrinius, atitinkančius vaiko amžių ir raidos etapą. Paprastas rimas ir patraukli tema, atliepianti vaiko interesus, paskatins susidomėjimą ir padarys mokymosi procesą malonų bei efektyvų.

Mokymo procesą reikėtų pradėti garsiai skaitant vaikui eilėraščius. Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save, skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį. Kartojimas yra būtinas veiksmas siekiant įsiminti, todėl kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį. Svarbu džiaugtis vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.

Lietuvių poezijos lobynas

Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus ir labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių kūrinių.

Kazys Binkis - avangardistas vaikams

Kazys Binkis (1893-1942) - lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas, dramaturgas, avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas. Jo kūrybinis palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. K. Binkis paskelbė kovą tradicinėms poezijos priemonėms ir pasuko ekspresionizmo kryptimi, prabilęs didelio talento jėga. Jis rašė ir humoristinių, satyrinių poemų, kūrinių vaikams.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Eilės iš įvairių šaltinių

Čia pateikiamos eilės surinktos iš įvairių leidinių:

  • "Staiga cip cip! Bet.. - Ku kū! Ku kū! Drykt! - Būsiu mokinė.. - Ū ū! Ū ū! Ū ū! Visų stebuklų pasaką? Ūžu žu! - Kilk laimingas į aukštį! Pamojuoju jam aš. Gal jis.. Nes esate.. Ir ….. Štai! Kad leistum jam, gražiam, pražūti? Vaikams įkyrėjo… Girdit? Lovoj ankšta. Per ankšti. Ir valgysiu. ,,Kas per pokštas? Man parodė? Auksinius? Per naktis prie manęs? Gaisrinė, policija! Šaltam garaže, daktaras važiuoja… gražus! Viens, du trys! Pačiūžas ir linksmi išvažiavo. Atidarau. Čia akis. Čia ranka. Čia ranka. - Prašom, do… Prašom, re… Ką barsukas? - Koks vėžlys! Ir… Kaip puiku! Bapt! Capt! - Gimtinė!"
  • "(Aut. Kalėdos, Kalėdos! Kalėdos, Kalėdos! Kalėdos, Kalėdos! (Aut. (Aut. (Aut. (Aut. (Aut. (Aut."
  • "Pradžiūvo darželis. Klausaus ir tyliu. bet ko? Tyliau… nusijuoksi… Ar čia žemė, ar čia rojus? Tamsa slenka iš kalnų… - Džiaukis gi, širdele! Bet… ko veideliai apsiblausę? tik per skruostus nuriedėjo… - Kelkis, mielas… kelkis! ateini tu pas mane. Sveika mano, išsvajota! Bet… Tai karkleliai - balsvos gėlės… Taip gaila kaž ko… blaškos šaltas vėjas… Kur tavo dainos? Stoviu tarp medžių. kuopelėmis sniegas vingiuodamas krinta. prieblandoj dūluoja vėlei. Tai aplinkui vėl sustoja. vėl tolyn, tolyn vilioja. tyli, lauki, - gal ateis? Aš dainuosiu, kaip nieks nedainavo… Ūžkit liepos!"
  • "Visą gyvenimą tavo. Saulė iš snaudulio kelia. Prie vartų jau tavo jaunikis. Ei, tai valia, tai valia, tai valia! Nesušvilps: negaliu! Katiną! katiną! O nei žemės, nei dangaus! Vėjo niekas nepagaus. Nesušvilps - negaliu. Kur pasuks - te valia! Ei, tai valia, tai valia, tai valia! Ir kūnas apsvaigęs. Su pavasariu linktyniais. Gulbės - kelią! Gervės - kelią! Aš važiuoju! Plasta padangėj ištisus. Mėnuo nuo dangaus paspruko. Kas man vėją pažabotų? Kas man vėtrą paviliotų? Lik, pavasari, tarp pievų! Gaudyk savo varles, sliekus… Paukštės ilstančios, - sudievu!"
  • "Berlynas aukštyn kojom drypso. Nežino ar jiem sprogt, ar ne… Lyg vaikas alkanas sapne. Liūtai, bezdžionės ir gyvatės. Jau vietoms merkias elektra. Pakilo mėnuo dar aukščiau. Ir atsiduso. Pūstelėjo. Užliejo knarkiantį Berlyną. Per mišką ritas. Prieš rytą miškas užverstas šešėliais. Su purvinais laužų dažais. Neaiškios piramidos, prizmos… Laukai pavasarėja. Tik dar rytais šalčiukai. Ir leisk ant vėjo. Purienai papieviuose papuro. Po papievius vaikštinėja. Purienų visiems po pūrą. Purienai papieviuose papuro. Ir dangaus mazgoliai vietoms kiūra. Ach, tos karvės, kurioms džiaugsmo! Mes jo lauksme nesulauksme… Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos. Ir tu, žmogau niekings, išgerk kiek tau priklauso. Ir stok į vidurį! Augmenys mieli! Ir niekas į širdį tada nebeprataria. Iš visų karklynų rūkas kyla. Žiogai šnabždasi su šieno kūgiais. Galva sveria 150 kilo. O akyse ugnys. Šienpiūviai danguj šienauja žvaigždes. Beliks žvaigždžių pašvaistės. Sau atminčiai paimk ir sudžiovink tu mano sielą… Akyse gęsta ugnys. Kyla dūmai. Nutrūko bevielio telegrafo viela. Ponas daktare! Bonkos? Ir mintys bijosi geriau manęs. Tik krūtinėj Sachara. Ir išnyko kažkur visi raumenys. Beliko apvilktas į odą skelėtas. Tai ir kūnas iš skroblų ir nervų suįrusių. Tai į trečią dieną supūna. Nuo žemės lig užu sietyno. O lipa! Ir gulbes ir meilę seilinti rašalu. Kaip čia kirmysi už stalo? Visus širdies kalnus baigia apsemti. Akinių kad stiklai nesutirptų. Tik pirštą nuversi įkišęs duryse. Matyt, liga pristojo chroniška. Per dien nusibostų mums rojuj. Visas batalionas poėtų? Trupė gastroliorių poėtų. Dviem tūkstančiam metų nepajaunėtų? Kelionė ilgoka?"

Kitos naudingos veiklos vaikų lavinimui

Be eilėraščių, yra ir kitų veiklų, kurios gali būti naudingos vaiko lavinimui. Yes For Skills lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais lavina vaiko smulkiąją motoriką, akies-rankos koordinaciją ir pažinimo funkcijas. Mįslių minimas taip pat gali būti labai naudinga veikla. Filmai taip pat gali būti išties naudingi.

Gamtos stebėjimas ir poezija: J. A. Bakerio pavyzdys

J. A. Bakeris (1926-1987) - britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas, išgarsėjęs savo gamtos eseistika. Nuo rudens iki pavasario jis kasdien sekiojo paskui porelę sakalų keleivių, gyvenančių Rytų Anglijoje. Jis sekiojo paukščius it apsėstas, stebėjo, kaip jie medžioja, maudosi, ilsisi, žaidžia, skraido, žudo ir maitinasi. Visa tai J. A. Bakeris aprašė itin kruopščiai ir neapsakomai poetiškai. Jo knyga „Sakalas keleivis“ laikoma gamtos eseistikos klasika, žavinti menininkus, režisierius, rašytojus ir paprastus skaitytojus. J. A. Bakerio pavyzdys rodo, kaip gamtos stebėjimas gali įkvėpti poeziją ir gilesnį gamtos suvokimą.

Ištraukos iš J. A. Bakerio "Sakalo keleivio"

  • "Šiandiena buvo per ištisą metų laiką nutolusi nuo vakardienos: sušildyta stipraus vakarų vėjo, skendinti sodrioje ir švelnioje saulės šviesoje, sutirpstančioje į geltoniu dvelkiančią prieblandą. Trys šimtai dirvinių sėjikų kartu su pempėmis, kirais ir smilginiais strazdais lesiojo pievose prie upės. Jie lėtai judėjo po žolę it besiganantys galvijai. Staiga paukščiai pakilo, tarsi po jų kojomis kažkas būtų krestelėjęs tinklą ir išsviedęs visus juos į orą. Smulkūs paukščiukai purptelėjo į medžius, kirai ir sėjikai nuskriejo į dangų. Su sėjikais nulėkė ir šeši perkūno oželiai, ir nulėkę pasiliko kartu, aukštai sukdami ratus. Pro šį mirgantį sparnų nėrinį išvydau, kaip saulėje blyksteli sakalas ir žemėn krenta sėjikas. Radau jį labai negreitai, sakalas jau buvo nuskridęs. Sėjiką jis užpuolė iš apačios. Jo šone matėsi žaizda, tarsi jį būtų nudūrę ilgu peiliu plonais ašmenimis. Sėjiko krūtinė jau buvo išlesta. Viena jo koja buvo susitraukusi, nefunkcionali. Stulbina tai, kaip iš, regis, visiškai vienodų paukščių pulko sakalas neklysdamas išsirenka luošą ar nenormalų individą. Gali būti, kad net menkiausia fizinė negalia ar išsiskiriantis plunksnų apdaras pragaištingai atsiliepia paukščio sugebėjimui pasprukti."
  • "Man įžengus į sodą, tamsusis sakalas žybtelėjo į alksnį prie upelio ir stebėjo, kaip vaikštau tarp obelų. Jis nuskrido prie lazdynų eilės, o aš atsisėdau už dešimties metrų nuo jo. Mudu kurį laiką žiūrėjome vienas į kitą, bet sakalui tai greitai nusibodo ir jis ėmė stebėti žolę. Kai jis nerangiai praskriejo pro mane, iš aštrių jo sparnų mostų supratau, kad pamatė grobį. Jis pakibo ore, nėrė į žolę ir pakilo, naguose gniauždamas pelę. Nusinešė ją į nudžiūvusį ąžuolą ir sulesė, vis atlošdamas galvą, kad pažvelgtų į švytintį pietuose dangų, kur virš pakrantės sklandė auksaspalvis sakalas ir suko ratus kirai."
  • "Kol sakalas sklandė virš sodo ar ilsėjosi alksniuose, aš laikiausi visai greta, bet jis visiškai nekreipė į mane dėmesio. Jis įdėmiai stebeilijo į žolę po mano kojomis, matydamas ir girdėdamas kažką judant. Ką būtent, aš visiškai nenutuokiau, nors buvau už pusantro metro nuo to kažko, o sakalas - už trisdešimties. Jo akys sekė tą judėjimą. Staiga jis trūktelėjo galva, tučtuojau pakilo ir pakibo virš žolės už kokių aštuonių metrų nuo manęs. Paukštis pasisuko ant šono, suglaudė sparnus ir smigo žemyn. Jis smigo vos porą metrų, bet smygio technika buvo ta pati - tiek dviem, tiek dviem šimtams metrų. Jis iš visų jėgų nėrė į žolę, bet be smūgio, švelniai ir tyliai it pelėda. Ir lengvai pakilo iš jos, nešinas didele negyva pele, kurią nusinešė į obelį ir prarijo dviem kąsniais, pirma galvą, o paskui kas liko. Sakalas pasiilsėjo dešimtį minučių, o tada ėmė sklandyti virš šiaurinės, tarp tvenkinio ir lazdynų gyvatvorės esančios sodo dalies, kur žėlė trumpesnė žolė. Jis nuosekliai, kvadratas po kvadrato tyrinėjo žemę ir atrodė itin budrus ir susikaupęs. Antroji pelė tik pakurstė jo alkį. Sakalas gal pusę valandos be poilsio sklandė gūsingame vėjyje. Puolė tik kartą ir nepataikė. Saulės nutviekstas sodas skendėjo tyloje, marguodamas blyškiais gintariniais šviesos takeliais. Girdėjosi tik atstumo prislopintos paprastųjų ir juodųjų strazdų giesmės, retkarčiais kektelėdavo nendrinė vištelė, vėjyje girgždėjo ir šnarėjo šakos. Tejudėjo tik ilgi sakalo sparnai, tyliai plakdami saulės nutviekstuose sodo tarpuose. Tačiau jie plakė tyliai tik man, o trumpoje žolėje susigūžusiai pelei, nutykusioms ir aukštuose žolynuose po medžiais pasislėpusioms kurapkoms jo sparnų plakimas rėžė klausą kaip kaukiantis diskinis pjūklas. Tyla joms kelia siaubą - kai ūžimas virš jų nutyla, jos ima laukti kryčio. Taip ir mes per karą išmokome bijoti staiga stojusios krintančių bombų tylos, žinodami, kad krenta mirtis, bet nežinodami, kur ir kaip. Švelnioje šilto ir giedro pavasario šviesoje sakalas švietė ir mirgėjo tarp obelų šakų it besileidžianti saulė. Man žingsniuojant per sodą, jis sekė iš paskos, sklandė virš manęs, tikėdamasis, kad aš jam ką nors išbaidysiu. Prie upelio pamačiau lekiantį ir šuoliuojantį per kupstėtą žolę ir gervuoges šermuonėlį - jis nešėsi įsikandęs vandeninį pelėną, laikydamas jį iškėlęs, kad nevilktų žole. Suglebęs ir riebus negyvas pelėnas buvo dukart stambesnis už liesašonį šermuonėlį. Atrodė taip, lyg tigras neštųsi nasruose jautį."
  • "Vienam sakalui skirtas visas giedras dangus, platus slėnis, kalvos, užutėkiai, pati jūra, trisdešimt kilometrų medžioklės rojaus, milijonai paukščių, trys kilometrai šilto ir vėjuoto oro, kuriame galima kilti aukštyn ir sklandyti. Kitam sakalui, tokiam pat stipriam, tokiu pat aštriu snapu ir kibiomis kojomis, egzistuoja tik ramus sodo kampelis, pusė hektaro žolės ir obelų, keletas pelių, galbūt kokia kurapka, sliekai ir miegas. Atrodo, kad jį užhipnotizavo mažoji medžių simetrija. Jis primena lošėją, kuris niekaip negali atsispirti pagundai dar kartą mesti kauliukus, vildamasis, kad šįkart jam tikrai nusišypsos sėkmė."
  • "Nužingsniavau palei upelį iki nudžiūvusios guobos pažiūrėti, ar auksinis sakalas jau grįžo nuo pakrantės. Jo dar nebuvo, tad aš atsisėdau lauko kampe jo palaukti. Ant plikos žemės priešais mane tamsavo atsispaudęs ąžuolo šešėlis, ir aš mačiau, kaip paukščiukų pavidalai striksi po vaiduoklišką lają. Buvau beveik užsnūdęs, kai virš galvos praskriejo tulžys ir nusileido prie upelio. Niekada nebuvau matęs tulžio dangaus fone, visada regėdavau juos iš apačios nutviekstus upės atspindėtos šviesos. Skrisdamas aukštai virš sausos žemės, blausiame debesio fone jis atrodė menkesnis ir ne toks įstabus. Laukiniai padarai yra tikrai gyvi tik toje vietoje, kuriai jie skirti. Atsidūrę kur nors kitur, jie gali skleistis kaip egzotiški žiedai, bet akis vis viena dairysis jų prarastų namų."
  • "Pirmą valandą iš rytų pusės atskriejo sakalas ir nutūpė nedideliame ąžuole kitoje lauko pusėje. Aš sėlinau, slėpdamasis dygiųjų slyvų gyvatvorės šešėlyje, kol atsidūriau už keturiasdešimties metrų nuo jo, o saulė švietė man už nugaros. Jis tupėjo atsisukęs į saulę, todėl netrukus apsnūdo ir atsipalaidavo. Įtraukė vieną koją į plunksnas ir užmigo, vis nubusdamas pasikedenti ir apsidairyti. Sakalai miega budriai. Jie nubunda vėjeliui suvirpinus lapą, sušnarėjus žolei, pailgėjus ar susitraukus šešėliui. Saulė nusileido žemiau, ir sakalas švytėjo gintarinėje šviesoje, kiekviena jo plunksna buvo glotni, blizganti, raibuliuojanti vėjyje. Jis švietė kreivų šakų raizgynėje it puikus varinis auksu aptaškytas indas. Didelės akys buvo kiek išsprogusios toje vietoje, kur vertikalūs ūsai lietėsi su tamsiais horizontaliais akių brūkšniais. Jas supanti plika melsvai pilka oda, sakalui pasukus galvą, sužvilgėdavo baltai. Tose švytinčiose tamsiai rusvose akyse atsispindėjo ąžuolai ir guobos, dangus ir debesys, tarsi visa tai būtų buvę nutapyta miniatiūroje ant glotnios it kiaušinio baltymas glazūros. Akys buvo stebinančiai vangios. Kartais jos tarsi apsitraukdavo vos pastebimu rausvumu, primenančiu žiūronų lęšius dengiančią neorganinę plėvelę ar ūką ant tamsios slyvos odelės."
  • "Tarp pusės keturių ir keturių sakalas sujudo, ėmė kiloti uodegą, mindžikuoti, dairytis aplink ir gyvai žvilgčioti aukštyn, į dangų. Jis netikėtai pakilo, apsuko virš lauko ratą ir nusklendė taip, tarsi ruoštųsi kilti aukščiau. Tačiau sklandymas virto puolimu, kryčiu, ir pasekęs jį pamačiau porą žemai virš upelio skrendančių pelėsakalių. Sakalas juos puolė, ir jie visi kartu nėrė į medį. Pelėsakalio patinėlis kliegdamas nulėkė į pietus, patelė pasiliko tūnoti medyje. Sakalas, nešinas vieno iš pelėsakalių išmesta pele, nuskriejo į šiaurę. Šiuos pelėsakalius sakalas užpuolė gindamas savo teritoriją ir vydamas iš jos kitus plėšriuosius paukščius. Jei nebūtų pamatęs krintančios pelės, galimas daiktas, būtų vieną iš pelėsakalių nugalabijęs. Sakalas grįžo kur tupėjęs, bet neatsipalaidavo. Iš jo akių išnyko tingulys. Jos blyškiai rudai žvilgėjo, it pro tankų mišką besiskverbiantys žiemos saulės spinduliai. Sukdamas ratus, jis pakilo aukštyn į šiltas melsvas ūkanas ir nusklendė tolyn pavėjui. Oras buvo tirštas, saldžiai kvepiantis, vėjas nešiojo jį tarsi žiedadulkes. Žinojau, kad šiandien sakalas nebegrįš, tą žinojo ir visi paukščiai aplinkui. Vėl pradėjo skraidyti keršuliai. Pulkelis jų nuplasnojo per laukus tarp dviejų miškų, jie laikėsi prie žemės, niekada nepakildami aukščiau nei per metrą. Keršuliai bijojo sakalo puolimo, nes daugelis jų žuvo, keliaudami iš vieno miško į kitą. Pelėsakaliai, melodingai klykaudami, nuskriejo į nudžiūvusią guobą. Dilgėlėse prie medžio kamieno radau tiek sakalo, tiek ir pelėsakalio išmatų. Gal valandą žvalgiau tolimus kalvagūbrius, o aplinkui mane čiulbėjo ir taikiai maitinosi paukščiai. Įkalintas horizonto, aš pavydėjau sakalui beribės dangaus platybės. Sakalai gyvena dangaus skliauto linkyje. Jų apvalios akys niekada nematė to pilko ir plokščio žmogaus regimo vaizdo."
  • "Estuarijoje kilo potvynis. Žemės šviesai blėstant, dangus nušvis plūstančio vandens raibuliavimu. Sakalas užpuls išsibarsčiusias ir snaudžiančias pakrančių paukščių gentis. Jų sparnai pakils į saulėlydį kaip dūmai virš aukojimo laužo. Baltos bangos ritosi virš plieno melsvumo vandens, svilindamos šiltą jūros pylimo sieną. Kilo potvynio vanduo. Saule žiburiuojanti estuarija mirgėjo nuo besileidžiančių švytinčių paukščių. Urvinės antys plaukė į upelius ir užutėkius arba, didelės ir baltos, ilsėjosi žaliuojančiose pelkėse. Giedojo raudonkojai tulikai ir vieversiai. Vartėsi ir šoko pempės. Jūriniai kirlikai mąsliai spoksojo į bangas arba susiburdavo virš jų į sidabrinius guotus, it skraidančios žuvys. Vienas iš jų traukė savo giesmę ant siaurėjančios kranto juostos, kraipydamas ir siūbuodamas sparnus: „piuji, piuuuji, piuuji“. Kurapkų porelės purpčiojo nuo molo. Iš pradžių jų sausas čirškimas nederėjo tarpusavyje. Bet trūkčiojantys žemai plakančių sparnų judesiai išspaudė iš jų tilstantį gerklinį garsą, kuris, paukščiams perskriejus per gyvatvorę ir nusileidus slėptis, pamažu nutyko. Pavasario potvyniui užliejus salpas, pakrančių paukščiai pakilo į dangų ir mirguliavo, susispietę į pilkus ir sidabraspalvius diskus, beveik liesdami vandenį, liejosi ir krito žemyn it lašai, vėl kilo aukštyn it suplakti bangų purslai. Vis nugirsdavau keistą knarkimą ar prunkštimą, o paskui pasigirsdavo burbuliavimas, lyg kažkas įkvėptų oro ir imtų gargaliuoti. Kartais vandenyje pamatydavau ir burbuliukų. Galiausiai į paviršių išniro tamsus ūsuotas ruonio snukis, o tada ir visa glotni varvanti jo galva. Jis pažvelgė į mane, įkvėpė ir vėl panėrė. Ruonis neskubėdamas taškėsi ir vartėsi įlankoje, paskui vėl įplaukė į estuariją. Čia, sekliuose vandenyse, ruoniams gyventi gera. Toks gyvenimas, kaip ir daugelio kitų vandens ir oro gyvių, atrodo geresnis nei mūsų. Mes neturime savo stichijos."
  • "Negyva jūrų kiaulė tysojo ant gargždo, sunki it maišas su cementu. Jos glotnioje odoje margavo pilki ir rausvi lopai, liežuvis buvo juodas ir kietas it akmuo. Nasrai žiojėjo praviri, tarsi nuo seno bato atplyšęs vinių prikalinėtas puspadis. Radau šešiolika sakalo aukų: paplūdimyje - tris rudagalvius kirus, raudonkojį tuliką ir cyplę, o pelkyne - penkias pempes, dvi cyples, kuosą, kėkštą ir urvinę antį. Urvinė antis gulėjo ilgo ją puolant išplėštų plunksnų tako gale. Rudagalvis kiras buvo nupeštas ir sulestas ant dailios žalios vasarnamio vejos."
  • "Vėlyvą popietę sakalė nuskriejo estuarijos link: daili, didinga, stambi it kuolinga. Toli danguje pasklidusiuose spinduliuose mirgėjo jūriniai sėjikai, tarsi žuvys locmanai, plaukiantys pirma ryklio. Sakalė nusklendė ir ėmė kilti. Plūduriuodama šiltame vakarų vėjyje, ji įvijom pakilo aukštyn ir pranyko melsvoje tolimo dangaus migloje. Nieko nenutiko. Potvynis slūgo, ant vėl platėjančio kranto spietėsi paukščiai. Iš sausumos parskrido kirai. Po pusvalandžio pro žiūronus stebėjau aukštai virš galvos besinešantį varnėnų pulką ir įžiūrėjau už jo tamsų, nejudantį krislelį. Jis nejudėjo, bet vis tiek augo. Augo labai greitai. Tai buvo iš neįtikėtino aukščio sminganti sakalė. Lėkdama tiesiai į mane, ji nepriminė paukščio. Tai buvo krintanti, iš dangaus skriejanti ryklio galva. Ji vos girdimai ošė, bet tas ošimas netrukus peraugo į veriamą šaižų garsą, tarsi vėjas grotų įtemptais aukštos įtampos laidais. Stambus rudagalvis kiras, skrendantis kranto link, akimirkai užstojo sakalę. Jo geltonas, raudonai dėmėtas snapas žvilgėjo saulėje, šaltos, blyškios akys žvelgė žemyn. Jis, kaip paprastai, spoksojo su niūriai abejinga išraiška. Pasigirdo garsus smūgis. Kiras sulinko it įkaitęs metalas. Jo galva trūktelėjo ir suglebo. Po ilgo, beveik laipsniško nusileidimo šis pašėlęs baigiamasis smūgis atrodė svaiginančiai greitas. Sakalė užpakaliniais nagais užkabino ir perplėšė kiro kaklą. Nuo smūgio bangos ji virpėdama nulėkė šalin, it skiedra nuo kertamo rąsto. O tada pakilo švelniu lankstu palei vandenį, atgaudama savitvardą. Kiras gana lėtai nuslydo žemėn likusius trisdešimtį metrų ir suzmeko ant pakrantės gargždo. Sakalė nutūpė šalia ir ėmė lesti. Nuplėšė mėsą nuo aukos kūno."
  • "Iš gyvatvorėje greta molo augančio nedidelio ąžuolo sklido švelnus, svajingas būbavimas. Tas medis tuščiaviduris, trumpu, kresnu kamienu ir plačiai išsiskleidusiomis aplink išpuvusį liemenį šakomis. Stovėdamas greta, galėjau matyti virš uokso krašto kyšantį pelėdikės viršugalvį. Ji žinojo, kad esu čia ir po akimirkos atpėdino šaka į mane pasižiūrėt…"

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

tags: #is #pietu #is #pietu #su #pavasariu

Populiarūs įrašai: