Ilgai Stovinčio Pyrago Receptai: Mamos Išgyvenimai ir Kulinariniai Atradimai

Motinystė - tai kelionė, kupina džiaugsmo, iššūkių ir netikėtumų. Šiame straipsnyje pasidalinsime ne tik ilgai stovinčio pyrago receptais, bet ir atviru žvilgsniu į pirmojo pusmečio išgyvenimus auginant kūdikį, kulinarinius atradimus ir įžvalgas apie gyvenimą.

Pirmieji Mėnesiai: Reiklumo ir Dėmesio Kupini

Auginant nuolatiniam dėmesiui reikalaujančią, itin neramią dukrytę, pirmieji mėnesiai buvo išbandymas. Norisi, kad daugiau žmonių suprastų, jog mamos, kurios augindamos kūdikį nespėja išsiplauti galvos ar pavalgyti, nėra mitas. Jos egzistuoja, nes egzistuoja ne tik miegantys, pildantys sauskelnių turinį ir tyliai guguojantys kūdikiai, bet ir neramūs, jautrūs, nuolat verkiantys mažyliai. Pervargstančios motinos nėra tinginės ar silpnos, kaip dažnai atrodo mamoms, spėjančioms pailsėti, nusilakuoti nagus, pagaminti vakarienę ar net pažiūrėti mėgstamą serialą, kol mažylis guli, nereikalaudamas dėmesio.

Kiek daug „rožinių ir pūkuotų” istorijų apie kūdikių auginimą, bet beveik nieko apie tai, kodėl ir ką išgyvena mamos, kurios fiziškai ir psichologiškai palūžta kasdien ne dėl pogimdyvinės depresijos. Jos jaučiasi išsekusios ir nelaimingos dėl ne vieną mėnesį trunkančio beveik nuolatinio kūdikio klykimo, jos keliasi naktį dėl kas pusvalandį nubundančio mažylio, jos negali išeiti su naujagimiu toliau savo namų kiemo, negali važiuoti su mažyliu automobiliu, nes jis neužmiega, nes verkia tiek ir taip, kad alpsta išvargęs. Dalis skaitytojų neabejotinai čia atpažins save. Ir tokie kūdikiai būna sveikut sveikutėliai. Noriu, kad palengvėtų apie panašią patirtį perskaitysiančioms mano likimo draugėms, kad jos drąsiai (nors ir anonimiškai) galėtų komentaruose pasidalinti savo išgyvenimais, o gal net pasidalinti būdais, kurie palengvino sunkias dienas ir naktis.

Planuojant kūdikį tikslingai pakeičiau darbovietę, kad darbo tempas ir krūvis būtų mažesni, kasdien nepatirčiau įtampos. Norėjosi išnešioti sveiką ir ramų kūdikį, pradėti juo atsakingai rūpintis nuo pirmųjų dienų. Ir turbūt dauguma darėm panašiai - kalbėjomės su mažyliais pilvuose, leidome ramią muziką, švelniai ir tyliai laukėm. Net garsesnių koncertų, ką bekalbėti apie skrydžius lėktuvu, atsisakiau - kad tik mažylė pilve jaustųsi rami ir saugi. Prieš gimstant dukrai perskaičiau „n” knygų. Visose rašė, kad kūdikis verkia dėl objektyvios priežasties: pilnų sauskelnių; alkio; šalčio; karščio; išgąsčio; artumo poreikio arba skausmo. Todėl kai tik parsivežėme mažylę iš ligoninės ir ji be perstojo klykė kelias valandas, o jokia mudviejų su vyru pagalba jos nenuramino, išsigandau, jog tai kažkas rimto. Ir nuo to laiko kasdien kone pusę metų galvodavau tą patį. O gydytojai ramino, jog tai tėra vaiko natūra ir pilvo diegliai. Pieno užteko, ūgis ir svoris augo puikiai. Tačiau giminaitis pediatras, pabuvęs pas mus visą dieną tepasakė, kad per savo praktiką nėra matęs nieko panašaus. Sveikas veikas klykia kone visą laiką, jeigu nevalgo arba nemiega, o pamiega dažniausiai pusę valandos ir vėl kamuojasi iš naujo.

Dukrytę pamainomis nešiojome ant rankų. Išbandėme viską, apie ką tik sužinodavome. Fenas, nešioklės, vyšnių kauliukų pagalvėlės, baltasis triukšmas, įvairūs sūpavimai, visi įmanomi lašiukai dieglių kamuojamiems kūdikiams, masažai, vonelės, arbatėlės ir t.t. Niekas nepadėjo. Tiesa, truputį padėjo besisupantis gultukas. Ištverti padėjo mano tėveliai, pas kuriuos su mažyle išvykome vasaroti porai mėnesių ir pasikeisdami trise nešiodavome savo brangiausią žmogų, tokį mažą, suprakaitavusį, raudoną nuo klykimo… Žindžiau, kiek galėjau, nes valgydama ji dažniausiai neverkdavo. Bet vos baigus maitinti vėl tekdavo eiti iš proto dėl skausmo, kurio vaikui palengvinti negalėjau. Kartą gydytoja pasakė, kad mums pasisekė, jog mažylė neverkia bent tuo metu, kai valgo. Stengiausi išlikti rami, kad ramesnė taptų dukrytė. Grįžus iš tėvų teko didvyriškai tvarkytis patiems. Kai vakarais nešiodamas mažylę po kambarius vyras įsikišdavo ausų kištukus ir glausdamas ją prie savęs nervingai trypčiodavo kojomis, buvo gaila jų abiejų ir savęs. O dienomis ašarodavau negalėdama įgyvendinti jokių svajonių apie ramiai ant rankų užsnūstantį kūdikį, su šypsena pasitinkamą iš darbo grįžtantį vyrą, jaukią vakarienę. Ką bekalbėti apie tai, kad negalėjau susitikti su bičiulėmis parke, be baimės išvežti mažylės į lauką. Ji bet kada galėjo pradėti verkti ir nesiliauti valandą ar daugiau… Su klykiančiu kūdikiu ant rankų ir vežimu sugrįžti į namus be didesnio vargo galėjau tik iš kiemo. Kūdikiai ilgai miega? Maniškei pakakdavo pusvalandžio. Dažnai tenka girdėti, kaip mamos pailsi numigdamos kartu su kūdikiu arba jo miego metu susitvarko namus, pavalgo. Tiesa, toks miegas, kiek žinau, trunka bent valandą. Dabar šypsausi, bet mano dukrai dienomis miegant pusę valandos arba 45 minutes, būdavo liūdna.

Taip pat skaitykite: Kaip išvirti sultingas krevetes

Antrasis Pusmetis: Šviesos Pradžia

Antrasis pusmetis - perspektyva šviesesnė. Pusmečio sukakties proga išdrįsome išvykti į SPA centrą su dviem nakvynėmis. Abi naktis dukrytė verkė praktiškai nuolat su pusvalandiniais pailsėjimais. Tą sykį eilinį kartą išgyvenau klausimą „kodėl negalime taip, kaip gali vaikų turintys bičiuliai?”. Bet vis dėlto, antrasis pusmetis nuo pirmojo skyrėsi kaip diena ir naktis. Dukrytė retai pravirkdavo be priežasties. Miego ir valgymo režimas keitėsi retai ir jai tiko, atrodė pailsėjusi, linksma. Žaisti bent truputį viena ji dar tik mokosi, toks mano mažylės būdas - nuolat rodyti, bendrauti, dalintis, nuolat mėgautis dėmėsiu ir kitus apdovanoti savo atidžiu vaikišku rūpesčiu. Tad atsitraukti nuo jos vis dar sudėtinga. Ir kai mano mažoji, neseniai sulauki metukų, puikiai vaikšto, linksmai plepa sava kalba arba atkartoja mūsų žodžius, neša šiukšles į šiukšlių dėžę, sėkmingai daro reikalus į puoduką, dažnai ir su geru apetitu valgo ir netgi pati neblogai valdo įrankius, neleidžia niekam lįsti prie rozečių, kieme pravirksta dėl kito vaiko „popos” ir glostydama jį užjaučia, atėjusi apsikabina ir bučiuoja, aš šypsausi… Ji nuostabi. Labai imlus, protingas ir empatiškas vaikas.

Kulinariniai Atradimai: Slyvų Galetė su Pankolių Padažu

Šią ilgą įžangą sugalvojau parašyti ne šiaip sau - knietėjo pasidalinti ne tik savo planais, bet ir labai skanaus pyrago receptu. Pyrago, kuriame pagrindiniu smuiku griežia būtent vaisiai - slyvos, abrikosai, obuoliai, rabarbarai… Šią galette pastarąją savaitę kepiau jau du kartus, vis vaišinau svečius. Pyragas toks universalus, kad jį kepti galite bet kokiu metų laiku ir kaskart naudoti tai, kas po ranka, pavyzdžiui, čia puikiai tiks skiltelėmis supjaustyti obuoliai, paskaninti žiupsniu cinamono, imbiero ar kardamono. Jei šiuo metu nėra šviežių vaisių (o Lietuvoje išties dabar ne vaisių metas, tačiau žinau, kad mano tinklaraštį skaito ir tie, kurie gyvena kitose klimato zonose), gal šaldiklyje turite vaisių užsišaldę nuo vasaros? Gyvenant Lietuvoje aš visuomet turėdavau pilnutėlę šaldymo dėžę visokio vasariško derliaus, kurio labai dažnai net ir nesunaudodavau, gėda prisipažinti. Beje, pyragas pyragu, tačiau pats didžiausias „bonusas” čia visgi yra creme anglais padažas su skrudintais pankoliais. Nepaprastai gerai derantys skoniai - rūgštokas pyragas su trapia plona tešla ir švelniai saldžiu tirštu kvapniu padažu.

Ingredientai:

  • Tešlai:
    • 250 g miltų
    • 50 g cukraus
    • žiupsnelis druskos
    • 150 g šalto sviesto
    • 120 g ledinio vandens (plius 1 šaukštas, jei reikia)
  • Pankolių padažui:
    • 500 ml pieno
    • 1 šaukštas pankolių sėklų
    • 4 kiaušinio tryniai
    • 50 g cukraus
    • 100 ml grietinėlės
    • vanilės ekstraktas pagal skonį
  • Įdarui:
    • 500 g slyvų (ar kitų vaisių)
    • 50 g sviesto
    • 50 g cukraus
    • 50 g migdolų miltų
    • 25 g miltų
    • 1 kiaušinis
    • vanilės ekstraktas
    • migdolų ekstraktas
    • kiaušinio plakiniui (kraštams aptepti)
    • rudo cukraus (kraštams pabarstyti)

Gaminimo eiga:

  1. Tešla: Iš vakaro užsiminkykite tešlą galetei: į dubenį suberkite miltus, cukrų ir druską ir viską sumaišykite. Sudėkite sviesto gabalėlius ir pirštų galiukais sutrinkite sviestą su miltais (patariu rankas prieš tai palaikyti po kuo šaltesniu vandeniu, kad jos labai sušaltų). Nesistenkite, kad masė būtų vientisa, didesni sviesto gabalėliai tešloje sąlygos tešlos trapumą ir sluoksnius. Padarykite duobelę šioje masėje ir įpilkite 120g ledinio vandens. Iš masės kuo greičiau suminkykite tešlą, jei matote, kad tešla per sausa ir nesusiklijuoja, įpilkite dar 1 šaukštą vandens. Neminkykite tešlos pernelyg ilgai, tik kol susijungs.
  2. Pankolių padažas: Taip pat iš vakaro pradėkite gaminti ir pankolių padažą: sausoje keptuvėje pakaitinkite pankolių sėklas, kol jos pradės skleist aromatą ir pradės šiek tiek rūkti. Suberkite sėklas į prieskonių grūstuvę ir gerai patrinkite, patraiškykite. Kitą dieną pabaikite gaminti padažą: perpilkite pieną su pankoliais į nedidelį puodą ir užkaiskite. Kaitinkite tol, kol pienas gerai sušils, tačiau nespės užvirti. Per tą laiką dubenėlyje suplakite kiaušinio trynius ir cukrų. Nukelkite karštą pieną su pankoliais nuo kaitros ir plona srovele pilkite į kiaušinių masę, tą masę nuolat plakdami. Kai visą pieną supilsite, perpilkite kiaušinių masę atgal į puodą ir užkaiskite ant mažos ugnies. Kaitinkite nuolat maišydami mediniu šaukštu, tik kol masė sutirštės tiek, kad pirštu perbraukus per medinio šaukšto nugarėlę, liks matomas ruožas. Nukelkite indą su kremu nuo ugnies ir per sietelį supilkite jį į švarų dubenėlį, pankolių sėklas iš sietelio išmeskite. Į kremą įmaišykite likusį 100ml grietinėlės ir vanilę.
  3. Įdaras ir pyrago formavimas: Kai būsite pasiruošę kepti pyragą, įkaitinkite orkaitę iki 200C (su apipūtimo funkcija). Supjaustykite slyvas plonomis skiltelėmis. Atidėktie į šalį. Mažame dubenėlyje išsukite sviestą su cukrumi, suberkite migdolų miltus, miltus, kiaušinį, vanilę ir migdolų ekstraktą ir gerai išsukite. Ant gerai miltais pabarstyto paviršiaus (arba tiesiai ant kepimo popieriaus lakšto) iš tešlos iškočiokite apie 3-4mm storumo apskritimą. Jei tešlą kočiojote ant darbastalio, ją dabar perkelkite arba į kepimo skardą, išklotą kepimo popieriumi, arba, pvz., į picai kepti skirtą apvalią skardelę (ją taip pat reiktų iškloti kepimo popieriumi) Palikdami apie 3-5cm storio kraštelius, mentele ant tešlos pagrindo ištepkite migdolų kremą. Sudėliokite slyvų riekeles, šiek tiek „užlipant” vienai riekelei ant kitos. Užlankstykite paliktus tešlos kraštelius, apgaubiant slyvų įdarą. Patepkite tešlos kraštelius kiaušinio plakiniu, pabarstykite ruduoju cukrumi.
  4. Kepimas: Pašaukite galetę į orkaitę ir iškart sumažinkite orkaitės temperatūrą iki 180C (su apipūtimu). Kepkite apie 40-50 minučių, arba kol tešlos krašteliai gražiai apskrus, o vaisiai bus iškepę.
  5. Atvėsinimas ir patiekimas: Išimkite iš orkaitės ir perkelkite galetę ant grotelių, būtinai ištraukdami iš apačios kepimo popierių, kad vėsdama galetė išliktų trapi. Patiekite šiltą su pankolių padažu.

Auginant Agurkus Vertikaliai: Patirtis ir Patarimai

Kai pirmą kartą nusprendžiau auginti agurkus lauke vertikaliai, tai buvo labiau iš reikalo, nei iš žinojimo - turėjau per mažai vietos, o daigų kaip visada - per daug. Sukalėm paprastą rėmelį iš medinių kuolų, pririšau virveles, ir pradėjau stebėti, kas iš to gausis. Pirmiausia pastebėjau, kad augalai gerokai mažiau serga - lapai nebeguli ant žemės, nesiliečia prie drėgnos žemės, o oras tarp jų lengvai cirkuliuoja. Derlius pasidarė daug švaresnis - vaisiai nespėja užsikrėsti puviniais ar būti nuėsti šliužų. Ir dar - nuimti agurkus tapo kur kas lengviau. Šiandien agurkus auginu tik taip - lauke, bet visada vertikaliai. Ir per kelerius metus išbandžiau įvairias atramas, įvairias veisles ir net skirtingus tręšimo būdus. Kai pradėjau auginti agurkus vertikaliai, pirmas dalykas, kurį pastebėjau - iš karto sumažėjo puvinio ir miltligės atvejų. Anksčiau, kai augdavo tiesiai ant žemės, vos pradėdavo dažniau palyti - lapai ima dėmėtis, vaisiai iš apačios suminkštėja, o šliužai visada rasdavo būdą jais pasimėgauti.

Vertikalaus auginimo privalumai:

  • Mažiau ligų ir kenkėjų
  • Švaresnis derlius
  • Lengvesnis derliaus nuėmimas
  • Efektyvesnis vietos panaudojimas
  • Geresnis apšvietimas ir vėdinimas

Patarimai auginant agurkus vertikaliai:

  • Laikas: Laikas, kada sėti ar sodinti agurkus į atvirą gruntą, man visada priklauso nuo vieno dalyko - dirvos ir oro temperatūros. Aš stengiuosi niekada neskubėti, net jei balandžio pabaigoje jau šilta. Iš patirties žinau: dirva turi būti įšilusi iki mažiausiai 15 °C, o naktimis oro temperatūra neturi kristi žemiau 10 °C. Norėdamas būti tikras, įkišu termometrą į 10 cm gylį, dažnai darau tai ryte, kai būna šalčiausia. Jei matau, kad dar tik 12-13 °C - palaukiu kelias dienas.
  • Dirvožemis: Agurkai mėgsta purų, šiltą, humusingą dirvožemį. Kai dirva jau paruošta, dar ją uždengiu juoda plėvele ar agroplėvele, kad įkaistų.
  • Daiginimas: Jei turiu laiko ir galimybę, agurkus daiginu dėžutėse su durpiniu substratu. Jie užauga per 2 savaites, tada sodinu į lauką jau su 2-3 tikrais lapeliais. Tokiu būdu galima paspartinti derlių net 10-14 dienų. Vertikaliam auginimui, svarbiausia, kad daigas būtų stiprus ir neištįsęs.
  • Atramos: Kai pirmą kartą bandžiau agurkus auginti vertikaliai, padariau pačią paprasčiausią atramą: dviem kuolais įsmeigiau strypą ir prie jo surišau kelias virvutes. Atrodė, kad tiks. Bet po kelių audringų dienų visas reikalas pradėjo svirti, virvės susipynė, o agurkai „lipti“ neskubėjo. Šį metodą dar ir dabar naudoju mažesnėse lysvėse. Į žemę įkalu po kuolą kas 1,5 metro, iš viršaus ištiesiu medinę arba metalinę kartį, ir tada nuo viršaus leidžiu virvutes žemyn. Virvutes renkuosi polipropilenines arba specialias daržininkų - jos nesugeria vandens, nesuplyšta ir nesusiglemžia. Kai auginu daugiau augalų ar noriu, kad būtų tvarkingiau, naudoju tinklus. Tinklus tvirtinu tarp dviejų medinių arba metalinių stulpų, viršų įtempiu su viela. Agurkai patys prisitvirtina ūseliais, o aš tik šiek tiek padedu pradžioje. Kai noriu ne tik praktikos, bet ir gražesnės estetikos - darau arkas. Tai paprasčiausiai lankai, padaryti iš storos vielos ar PVC vamzdelių, ant jų užtempiu tinklą iš abiejų pusių.
  • Priežiūra: Nuo pat pradžių leidžiu daigui kabintis į virvelę ar tinklą, bet jei matau, kad jis pats nespėja, švelniai apvynioju stiebą aplink atramą, panašiai kaip vynmedį. Tą darau kas kelias dienas, nes agurkai per savaitę gali užaugti 30-40 cm. Rišimui nenaudoju jokių vielų ar plonų siūlų - tik minkštas, platus tekstilės juosteles, kurios neįsirėžia į stiebą. Vienas svarbiausių dalykų, kurį išmokau: mažiau reiškia daugiau.
  • Laistymas: Vertikalūs agurkai darže, kaip ir visi, mėgsta drėgmę, bet ne per dažnai, o giliai. Viena didžiausių klaidų, kurią padariau - laistydavau dažnai ir paviršutiniškai.
  • Tręšimas: Agurkai greitai eikvoja maistines medžiagas - ypač vertikaliai augdami, kai „variklis įjungtas visu pajėgumu“. Vienais metais, kai netręšiau reguliariai, agurkai subrandindavo vos po 2-3 vaisius, ir augimas sustodavo.

Ligos ir kenkėjai:

  • Miltligė: Vieną sezoną, kai pradėjo miltligė, pirmiausia pastebėjau baltą, lyg miltais apibarstytą plotelį ant lapo krašto. Per 2-3 dienas tai plito žaibiškai. Taip pat naudoju sodos tirpalą (1 valg. š.
  • Voratinklinės erkės: Kartą pasitaikė, kad vienas agurkas pradėjo buksuoti - lapai pasidarė blankiai žali, lyg susitraukę. Apžiūrėjęs lapų apačią pamačiau miniatiūrinius voratinklius. Tai - voratinklinės erkės.
  • Tripsai: Tripsai labiau puola šiltnamiuose, bet ir lauke kelis kartus esu pastebėjęs - smulkūs, greitai judantys vabaliukai, darantys sidabriškus taškus ant lapų. Gana greitai naikina lapiją.

Kelionės Po Lietuvą: Mokytojo Knygos Pristatymo Turas

Pagaliau prisiruošiau apibendrinti pasibaigusį knygos „Mokytojas“ pristatymo turą. Pasistengiau išryškinti įdomiausius momentus, paminėti visus „perliukus“, atsakyti į daugiausiai kartų užduotus klausimus, pasidalinti kelionės metu kilusiomis mintimis. Balandžio mėnesį aplankiau 31 lokaciją, tad parašiau 31 punktą (užtrukau kelias dienas, bet dabar jaučiuosi viską padaręs iki galo). Prie kiekvieno punkto yra trumpas pavadinimas, kad būtų patogiau skaityti įdomiausius.

  1. Pirmosios knygos sindromas: Parašius pirmą knygą norisi duoti visus įmanomus interviu, apkeliauti visas bibliotekas, aplankyti visus skaitytojus ir taip toliau. Kadangi parašyti knygą svajojau nuo vaikystės ir jos laukiau daugmaž dvidešimt metų, nusprendžiau būti maksimalistas. Kas žino: gal kito kūrinio reiks laukti dar tiek pat, o gal antros knygos nebeparašysiu niekada? Jei jau knyga atsirado, vadinasi, reikia pasirūpinti, kad ją skaitytų.
  2. Maršrutas: Iš daugiau nei šimto kovo mėnesį pateiktų anketų išsirinkau trisdešimt vieną ir susidėliojau maršrutą.
  3. Aštuntoko frazė: Labiausiai turo metu mane paveikė paprasta aštuntoko ištarta frazė. Situacija, rodos, ganėtinai įprasta: vienoje provincijos mokykloje, į kurią mokytis atvažiuoja aplinkinių kaimelių vaikai, kalbėjau apie skaitymo naudą. Nusprendęs paklausinėti paauglių apie knygas įsitikinau, kad daugelis laisvalaikiu jų neskaito. - Tai ką tuomet veiki laisvalaikiu? Turbūt žaidi kompu? Pasijutau tarsi gavęs šlapiu skuduru per veidą.
  4. Privalomoji pedagoginė tarnyba: Kaune knygą man pristatyti padėjo istorijos mokytojas Matas Toliušis. Bediskutuojant mums kilo mintis, kaip išspręsti mokytojų trūkumo problemą - įveskime Lietuvoje privalomąją pedagoginę tarnybą! Jeigu kiekvienas lietuvis mokykloje padirbėtų bent trejus metus, problema kaipmat išnyktų.
  5. Plastinės operacijos: Kitas „perliukas“ priklauso Garliavos Adomo Mitkaus mokyklos direktorei. Susitikimo su pedagogais metu diskutavome, ką daryti, kad mokykloje dirbtų daugiau jaunesnių mokytojų. Atsakymas: plastines operacijas.
  6. Keista mokyklos dėsniai: Yra toks filmas: „Keista Bendžamino Batono istorija“. Jame pagrindinis veikėjas ne sensta, bet jaunėja ir galiausiai pavirsta kūdikiu. Mokykloje taip pat veikia kažkokie keisti dėsniai. Kai atėjau dirbti į gimnaziją ir ėmiau daugiau bendrauti su jaunais žmonėmis, pats pasijutau atjaunėjęs, o pasibaigus pirmiesiems darbo mokykloje metams net ėmiau važinėti riedlente.
  7. Sveikatos problemos: Per pristatymus pasakojau, kad pirmaisiais darbo mokykloje metais susigadinau skrandį, todėl gastroenterologo kabinete turėjau žiaukčiodamas ryti zondą, paskui gerti snarglius primenantį linų sėmenų viralą ir trinti prėskas daržovių sriubas, o antraisiais metais atsirado nugaros problemų, nes aš kiaurą naktį praleisdavau palinkęs virš mokinių rašinių bei kitų rašto darbų.
  8. Stereotipai: Negalima aklai pasikliauti stereotipais, bet vos tik pasirodęs Šilainiuose patekau į nejaukią situaciją.
  9. Kaunas: Iš tiesų Kaunas man labai patinka (ir ne tik dėl to, kad šiame mieste yra baras pavadinimu „Klimas“). Kai atvažiuoju į laikinąją sostinę, tiesiu taikymu lekiu į „Spurginę“, o kadangi turo metu Kaune praleidau beveik tris dienas, tai ir „Spurginėje“ lankiausi tris kartus.
  10. Kuršėnų vyniotinis: Bendraudamas su Kuršėnų mokyklos mokytojais, įsitikinau, kad miestelyje gyvena labai šilti ir draugiški žmonės, bet, kuršėniškiai, kas nutiko jūsų vyniotiniui?!
  11. Neringos gimnazija: Bene didžiausią įspūdį man palikusi mokykla - Neringos gimnazija Nidoje. Tik pagalvokite - visus metus mokiniai gyvena ir mokosi Kuršių Nerijoje. Tai tarsi atskiras pasaulis. Izoliacija rojuje.
  12. Klaipėda: Man labai pasisekė, kad Ievos Simonaitytės biblioteka suteikė galimybę dvi naktis pernakvoti savo jaukiuose apartamentuose ir aš galėjau daugiau pasivaikščioti po uostamiestį.
  13. Buvusi kolegė: Pirmojo kvietimo pristatyti knygą sulaukiau dar nepaskelbęs registracijos į turą - man parašė buvusi kolegė, kuri šiuo metu dirba Švenčionių bibliotekoje.
  14. Žaklina: Pamenu, Kuršėnuose prie manęs priėjo viena mokytoja ir paklausė, ar gali nusifotografuoti. „Su manimi? Žinoma!“ Tačiau mokytoja tik papurtė galvą: „Ne, ne, turėjau galvoje Žakliną!“ Mano 1999 metų Toyota Yaris per turą tapo tikra įžymybe.
  15. Bibliotekos: Turo metu aplankiau septyniolika bibliotekų ir įsitikinau, kad jos yra labai svarbi kultūrinio gyvenimo dalis mažesniuose miestuose ir miesteliuose.
  16. Mokytoja rekordininkė: Dar Vilniaus knygų mugėje ieškojau ilgiausiai mokykloje dirbusios mokytojos (rekordas - 43 metai), tačiau turo metu susipažinau su istorike, gimnazijai paskyrusia 49 metus!
  17. Pavargę mokytojai: Nors yra išimčių, dauguma mokytojų pavargę ir persidirbę. Jeigu jau nesugebama sureguliuoti krūvių pedagogams, galbūt galima juos anksčiau išleisti į pensiją?
  18. Problemos: Jeigu rimtai, tai keliaudamas po mokyklas naujų problemų nepastebėjau, tiesiog dar kartą įsitikinau, kad visur situ…

Portugalijos Svajonė ir Slyvų Pyragas

Mano svajonės vardas - Portugalija. Viskas prasidėjo 2016-ųjų rugpjūtį, kai per patį vasaros karštį ir visos Europos visuotines atostogas mudu su vyru ruošėmės kelionei į Portugaliją. Aš mintyse vis dar karštligiškai ieškojau priežasčių į Lisaboną neskristi… Tačiau tą minuę, kai Lisabonoje eskalatorius išlindo iš požeminės metro stotelės ir man prieš akis atsivėrė įmantriausiais raštais numargintų portugališkų namų fasadai, aš praradau žadą. Portugalijoje tąkart praleidome kiek ilgiau nei savaitę, didžiąją dalį laiko - viename mažučių autentiškų portugališkų kaimelių Algarvėje. Parvykus į Lietuvą aš tiesiog neradau sau vietos - mintimis vis grįždavau į saulėtą Algarvę ir kūriau planus vėl ten nuskristi. Nepatikėsit, tačiau po tos kelionės grįžome sumokėję rankpinigius vieno gerokai apgriuvusio šimtamečio namo šeimininkams.

Taip pat skaitykite: Ilgai išliekanti šviežia duona: patarimai

2018 metų vasarį aš jau skridau į Portugaliją pasirašyti pirkimo dokumentų. Negalvojau, kad dokumentų rengimo, architektinių projektų kūrimo ir derinimo, statybų leidimo gavimo ir kitas pasiruošimo procesas užtruks net taip ilgai 🙂 Tačiau „tepraėjo” penkeri metai, ir statybos mano būsimam kaime šį sausį pagaliau startavo!! Kai kurie mano draugai, pamatę kur įkišau nagus, iki šiol rodo man pirštą prie smilkinio, niekaip netikėdami, jog man pasiseks. Tačiau aš tikrai tikiu, kad jau ne už ilgo (na… portugališkais terminais matuojant:)) mano portugališka svajonė virs tikrove. Įrodymas - vynuogės, priskintos nuo mano vynuogės medžio.

Taip pat skaitykite: Šventinė Antis

tags: #ilgai #stovinčio #pyrago #receptai

Populiarūs įrašai: