Ieškotojas virš jūros rūko: Tomo S. Butkaus poezijos apibrėžimas
Literatūros pasaulyje nuolat vyksta diskusijos apie tai, kas yra poezija, kas ją kuria ir kaip ji turėtų būti suprantama. Šiame kontekste Tomo S. Butkaus kūryba išsiskiria savo daugiasluoksniškumu ir eksperimentiniu pobūdžiu, o jo poezijos rinkinys „Ežerožemė“ tapo aštrių vertinimų objektu. Siekiant suprasti Butkaus kūrybos vietą šiuolaikinėje poezijoje, būtina atsižvelgti į įvairius jo kūrybos aspektus, nuo tradicinių lyrikos elementų iki avangardinių eksperimentų.
Tomo S. Butkaus "Ežerožemė": vertinimų sankryžos
Giedrės Kazlauskaitės recenzijoje Tomo S. Butkus pristatomas kaip daugiabriaunis kūrėjas: poezijos architektas, architektūros poetas, prūsų paveldo ieškotojas, mirusių kalbų atstatytojas, konceptualistas ir net vidinio Hitlerio atradėjas. Toks platus kūrybinių interesų spektras rodo autoriaus siekį peržengti tradicinės poezijos ribas ir ieškoti naujų raiškos formų. Tačiau būtent šis universalumas ir sukelia prieštaringus vertinimus.
Marius Burokas knygą giria, o Gytis Norvilas kritikuoja, pavadindamas ją „Kaip dizainas troško būti poezija“ ir atkreipdamas dėmesį į autoriaus susireikšminimą bei tekstų ribotumą. Pats Butkus norėtų paaiškinti savo sumanymus, tačiau recenzentai abejoja, ar autoriaus interpretacijos yra būtinos, teigdami, kad knyga turėtų būti savipakankama.
"Ežerožemės" viršelis - aliuzija į Martyno Mažvydo „Katekizmą“, gotiškas šriftas ir vizualumas - sukuria prašmatnaus albumo ar monografijos įspūdį. Toks kruopštus parengimas, su rodykle ir fotografijų aprašais, rodo didelį dėmesį knygos dizainui ir vizualinei estetikai.
Poezijos ir fotografijos sintezė: juslinis malonumas ar koncepcijos perteklius?
Nors esama įtarimų dėl poezijos ir fotografijos sintezės, Kazlauskaitė prisipažįsta jaučianti beveik juslinį malonumą skaitydama „Ežerožemę“. Šį efektą sustiprina eilėraščių taisymų žymės puslapiuose, priartinančios poeziją prie zinų estetikos, kur eilėraštis suvokiamas kaip procesas, kurį bet kada galima perrašyti ir taisyti. Toks glaustas konceptualizmas iš pradžių patraukia dėl žaidimo elementų ir šrifto skirtumų, tačiau vėliau gali pasirodyti inertiškas. Pasak kritikės, tokie tekstai nesukelia gyvo organizmo, kvėpavimo įspūdžio.
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
Išpažintinė lyrika: jautrumas ir asociatyvumas
Gyvesni ir labiau jaudinantys pasirodo tie eilėraščiai, kuriuos Kazlauskaitė vadina išpažintiniais. Štai vienas iš jų:
aš esu savo tėvaspats buvaujuo dar tapdamas.motina?kas maitino mane, kai dar žįsdamassavo pieną traukiaus iš sapno?iš gatvių ir iš geto,šį triukšmą sukūrusio.aš esu motina, norsnebepamenujokios sueities, jokiosskausmo, įnešusio musvisus į šį tirštą rūko tikrumą.aš esu brolis sau, savo patiessesuo ir brolis kitosmoters, kurios nepažįstu(esu matęs ją tiktai kartą).aš patsesu savo kūdikis,iš somnambuliškomiego pradėtas.nežinau,kada baigsis šitas gyvenimas.kaip šis aš pasitrauks:iš artimųjų savo pasaulio,iš tolimųjų savo pavidalo tuščias.tamsus.nuašėjęs (tuščias tamsus, p. 15)
Šis eilėraštis, pasak Kazlauskaitės, yra išpažintinės poezijos grynuolis, primenantis Vitalijos Pilipauskaitės kūrybą. Tačiau Butkaus eilėraščiuose asociatyvių alogizmų „logika“ gali būti nebent spėliojama. Vis dėlto, netgi knygoje, kuri pretenduoja į avangardą, lyrinis „aš“ atsiskleidžia kaip itin jautrus subjektas. Pavyzdžiui:
kaip apsiginti galvojaugimus be veido be odos be pirštųpasmerktų nuolatiniam paviršiui ir trinčiaikur dingo tai kas mus suponetėkus baimės ir badopo karoprasidėjus statybomsprisiminiau: baltoskambario lubosprieštvaniniai tapetaiir dulkės užmigusios uniformų eilidėsegelžbetoniniai žmonijos paminklai žmonijaiir aš išsigandęs sušalęsvaikštinėju virtuvėje vienasnegalėdamas rastnuskeltos arbatinioausies (achilo ausis, iv, p. 27)
Gelžbetonis kaip simbolis: eklektika, tarša ir galia
Gelžbetonis T. S. Butkaus poezijoje įgauna simbolinę reikšmę, reikšdamas eklektiką, taršą ir grėsmę, galią. Tai primena jo audiovizualinį projektą „Betoniniai triušiai“, kuris knygoje veikia kaip platesnės savivokos dalis. Sapnų vizualizacijų estetiką įvertins architektai, nors paaiškinimus teks skaityti su lupa. Grafika ir vizualiniai eilėraščiai džiugina, tačiau esama ir pasidavimo kalbai kaip stichijai, pasąmonės srautui leidžiant nešti žodžius be stilistinės atrankos.
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
Politinės ir socialinės aliuzijos
Knygoje nemažai aliuzijų į pasaulio politiką: karo nuniokotas Donbasas, kiekviename glūdintis „vidinis Hitleris“, jūrų valstybė (susigroja su „ežero žeme“), poetas-valstybė. Kadangi Butkus yra ir urbanistas, negalima neprisiminti jo monografijos „Miestas kaip įvykis“, kurioje žavėtasi Vilniaus senamiestyje ant šaligatvių atbrailų kreida paliekamu grafičiu „MAŽI MĖNULIO EŽERAI“. Tų užrašų naivizmas monografijoje vertintas kaip trapus miesto intymumas, o ši poezijos knyga perėmė iš jų dalį koncepcijos.
Dievas ir autorius: distancijos nebuvimas
Apie Dievą „Ežerožemėje“ rašoma nemažai, tačiau nieko naujo apie jį neišsiaiškinama. Autorius pats yra savo veikėjas, ir tas distancijos tarp kūrybos ir autobiografijos vengimas yra privalumas, legalizuojantis išpažintinės poezijos estetiką. Tiesa, autorius bando konstruoti sudėtingesnę, ironišką estetinę teoriją, tačiau ji gana griozdiška ir neveiksni:
žudikas-sanitaras.dienos šviesoje ant galvos užsimaunantis maskuojantį daiktą.jei rašai - būk savimi, teigia tradicija.jei jau esi savimi - geriau nerašyk.nes niekas geriau už tave nepasakys, kas turi būti anapus formos, kuri prisitaiko.pasirinkdama savo auką. (šuns kojinė, p. 99)
Poezijos vizualėjimas: laisvė ar monumentas?
Kazlauskaitė pripažįsta, kad poezijos vizualėjimas išreiškia laisvę, kurios trūksta tradicinei, eilutėmis struktūruotai poezijai. Tačiau „Ežerožemė“ yra knyga-monumentas, kurios neįsimesi į kuprinę paskaityti parke, teks skaityti namuose.
Kiti kūriniai ir temos, susijusios su ieškojimais ir tapatybe
Analizuojant T.S. Butkaus kūrybą, pastebima, jog ieškojimai, tapatybės klausimai ir aplinkos refleksijos yra nuolatos pasikartojančios temos. Štai keletas pavyzdžių iš kitų jo tekstų:
Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti
- Aikštė kaip gyvenimo audinys: Butkus apmąsto aikštės, kaip erdvės, kurioje mezgasi žmonių ryšiai ir mintys, svarbą. Jis pastebi, kad aikštėje retai sutinka pažįstamus, nes jie „tapo rimtais žmonėmis ir nevaikšto šiaip sau“. Šis pastebėjimas atspindi susvetimėjimo ir autentiškumo paieškų temas.
- Išplėstos akys kaip pasaulio priėmimo simbolis: Autorius aprašo susitikimą su dailininke Živile, kurios „išplėstos akys“ simbolizuoja pasirengimą įsileisti pasaulį ir jį nušviesti. Išplėstos akys yra retas reiškinys, rodantis gilų ryšį su aplinka ir sielos judėjimą.
- Vasara kaip būties kontempliacija: Aprašydamas vasaros peizažą, Butkus fiksuoja smulkias detales - čežantį kelią, praūžiančias mašinas, jazminų kvapą. Šis lėtas, kontempliatyvus žvilgsnis į gamtą leidžia pajusti būties pilnatvę ir susilieti su pasauliu.
- Svajotojų gentis: Autorius svarsto apie svajotojų genties išnykimą šiuolaikiniame pasaulyje, prisotintame triukšmo ir technologijų. Jis prisimena tokias asmenybes kaip Simonas Daukantas ir Vincentas van Goghas, kurie buvo svajotojai, siekę geresnio pasaulio.
- Žiniasklaidos įpakuotas pasaulis: Butkus kritikuoja žiniasklaidą už paviršutinišką pasaulio įvykių pateikimą, kuris neleidžia gilintis į detales ir užmegzti asmeninio santykio su tragedijomis. Jis prisimena aklą fotografą R., kurio paroda padarė jam didelį įspūdį, ir apmąsto jo likimą.
- Kalnai ir jūros kaip gamtos didybė: Autorius lygina gamtą ir civilizaciją, pabrėždamas gamtos didybę ir žmogaus sukurtų dalykų trapumą. Jis svarsto apie knygų likimą laiko tėkmėje ir jų vaidmenį mūsų gyvenime.
- Būti čia ir dabar: Butkus teigia, kad nebūtina žinoti, kas yra gyvenimas, kad gyventum, bet būtina mokėti juoktis, verkti ir tylėti. Iš tylos išauga didelė jėga, kuri yra gležna ir naivi kaip pirmasis pavasario žiedas.
- Reikia stumtelėjimo: Autorius kalba apie poreikį gauti stumtelėjimą, kuris įkvėptų mintis ir žodžius. Jis svarsto, kur ieškoti šio stumtelėjimo - pasaulyje, pažįstamuose žmonėse ar iš žodžių, kuriuos ištarusių lūpų linijos seniai ištirpo.
- Kiekviena diena yra gera diena: Butkus cituoja Ummoną, teigdamas, kad kiekviena diena yra gera diena. Šis palinkėjimas sau ryte padeda įveikti sunkumus ir mėgautis gyvenimu.
- Didysis Zidanas: Autorius apmąsto prancūzų futbolininko Zidano elgesį per pasaulio futbolo čempionato finalą. Jis teigia, kad Zidanas, nepaisant savo klaidos, yra didysis, nes jis išliko ištikimas savo principams.
- Nėra svarbu: Butkus teigia, kad nėra svarbu, apie ką mąstyti, ką matyti, kur eiti, ką kurti ar kur būti, svarbu mąstyti, matyti, eiti, kurti ir būti. Ši mintis pabrėžia paties proceso svarbą, o ne galutinį rezultatą.
- Du požiūriai: Autorius lygina du požiūrius - politinių partijų ir religinių judėjimų, kurie siūlo „tikrąjį kelią“, ir rytietišką požiūrį, kuris skatina sutelkti dėmesį į save ir savo kvėpavimą.
- Dvasios kūriniai: Butkus teigia, kad suvokus, jog išsigelbėjimo nėra, visi kūriniai, kuriuos įkvėpė dvasia, tampa neapsakomai žavūs. Jis mini išaustą audeklo raštą, eilėraščio eilutes ir koncerto fortepijonui partitūrą.
- Akys sudrėko: Autorius aprašo savo jausmus žvelgiant į modernųjį Vilnių ir lankantis Juozo Miltinio teatro Panevėžyje fotografijų parodą. Jis apmąsto savo gyvenimą ir norą likti ištikimam savo likimui.
- Tai, kas svarbiausia: Butkus svarsto apie tai, kas svarbu ir kas ne, kas reikšminga ir kas nelabai. Jis kritikuoja europietišką tradiciją, kuri sukūrė vartojimą ir nuolatinį nepasitenkinimo jausmą, tačiau pripažįsta, kad be jos mes pražūtume.
- Muzikos klausymas pirmadienio rytą: Autorius aprašo savo jausmus klausantis muzikos pirmadienio rytą. Jis stebi kuosą ant upės turėklų, smulkų lietų ir stiklinius dangoraižius anapus upės.
- …vėjas nepamiršo…: Butkus aprašo vaizdus, kurie šmėkšteli ir išnyksta, lyg žiūrėtų pro kaleidoskopo vamzdį. Jis prisimena vaikystės žaislą ir svarsto, kodėl prisiminė jį klausydamasis vėjo.
Šie fragmentai atskleidžia Tomo S. Butkaus kūrybos temas: tapatybės paieškas, susvetimėjimą, gamtos grožį, laiko tėkmę ir dvasios svarbą.
tags: #ieskotojas #virs #juros #ruko #apibrėžimas