Ar Šiaurės ašigalis važiuoja į pietus? Kelionių po atšiauriausius pasaulio kampelius įspūdžiai
Pasaulis pilnas nuostabių ir įdomių vietų, kurios traukia keliautojus iš viso pasaulio. Vieni ieško egzotiškų kraštų, kiti - istorinių paminklų, o treti - atšiaurių ir ekstremalių sąlygų. Šiame straipsnyje pakeliausime po įvairius pasaulio kampelius - nuo Šiaurės ašigalio iki Australijos dykumų, nuo Patagonijos vėjų iki Andų aukštikalnių, nuo Mauritanijos smėlynų iki Venecijos potvynių.
Kelionė į Šiaurės ašigalį
Trečiadienio rytą radijo stoties M1 klausytojai galėjo bent kelias minutes pasijusti Šiaurės ašigalyje. Laidos „M1 ryto šou“ vedėjams pavyko tiesioginiame eteryje susisiekti su garsiu keliautoju Danu Pankevičiumi, kuris šiuo metu yra pasaulio pakraštyje. D. Pankevičius garsėja kaip vienintelis lietuvis, aplankęs visas pasaulio valstybes.
„Šios kelionės metu nė karto čia nebuvo užtemę, nes dabar čia poliarinės naktys, tad visą parą šviesu. Kada bekalbėtume, galite sakyti „Laba diena“. Ko aš čia atsibeldžiau? Ieškoti nematytų, atokiausių planetos vietų. Tokių, kaip jis - išties nedaug. O tokių ledlaužių pasaulyje irgi vos du. Šiuo metu jo kompanija - vos dvi dešimtys keliautojų bei mokslininkų ir keletas pakeliui pamatytų baltųjų lokių, kurie yra tokie smalsūs, kad ateina stebėti laivų patys.“
Kelionė į Šiaurės ašigalį - tai galimybė pamatyti laukinę gamtą, kurios nepalietė žmogaus ranka. Keliautojus žavi milžiniška teritorija ir ramybė, viskas aplink sukaustyta ledų. Tačiau ši kelionė reikalauja kruopštaus pasiruošimo, nes vasarą ten nebūna stingdančiai šalta - vos apie 2, 3 laipsnius šalčio, bet dažnai pučia žvarbesnis vėjas ir jutiminė temperatūra nukrenta iki -10 ar daugiau. Tad prieš kelionę reikia kruopščiai pasiruošti, turėti šiltus rūbus, pirštines ir t. t.
Mokslininkai mano, kad po dešimtmečio čia plaukiant vasaros metu jau nebebus jokio ledo. Stebėjimai rodo būtent tokias prognozes. Pernai buvo užfiksuotas pats sparčiausias ledo tirpimas Šiaurės ašigalyje. Per pastarąsias kelias savaites čia ledas suplonėjo net 40 centimetrų.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
D. Pankevičius teigė, jog vakar sugalvojo net išsimaudyti tame lediniame vandenyje. Kapitonas pasiūlė tokią pramogą. Esu bandęs tai daryti Antarktidoje, tad pagalvojau, ai, vienąkart bandžiau, gal užteks. Bet paskui sudvejojau - aš gi turbūt niekada nebegrįšiu į Šiaurės ašigalį, tai šokau dar kartelį“, - šypsojosi D.
Australijos Autbekas: gyvenimas atšiauriomis sąlygomis
Pasaulyje yra vietų, kurios iš pirmo žvilgsnio visai netinkamos žmonių gyvenimui, bet ten vis tiek stovi miestai, kaimai. Gamta ten tokia atšiauri - karščiai, šalčiai, vėjai, tamsa - kad gyventojams tenka pristaikyti. Vieniems šios vietos gali atrodyti labai nejaukios, kitiems - labai romantiškos.
Australija milžiniška šalis, bet visi didmiesčiai stovi pakrantėse. Žemyno vidurys, vadinamas Autbeku (dykyne) - beveik visai tuščias. Jo plotas didesnis už Europos Sąjungos, o gyventojų tose dykose žemėse - mažiau nei vienas milijonas. Vasaros dienomis karščiai ten - nežmoniški, be to dienomis pilna musių. Ten jos kaip niekur įkyrios: joms patinka visi žmogiški skysčiai ir gleivės, todėl lenda į nosį, burną, akis. Aborigenai, būna, net apanka nuo jų atneštos trachomos. Išlipus iš automobilio ramybė tetrukdavo keletą sekundžių - paskui ant manęs jau nuolat tupėdavo bent po keliasdešimt vabzdžių. Vieni turistai jas nepakančiai vaiko, kiti dengiasi veidus tinklais. Vietiniai išmokę nereaguoti.
Autbeko miestelyje Kuber Pedyje vengdami klimato ekscesų daug žmonių gyvena po žeme. Autbeko ekonominis variklis yra milžiniški 100-150 metų skaičiuojantys ūkiai, vadinami galvijų stotimis (cattle station). Gyvuliai skersti išvežami vilkikais su trimis ar keturiomis priekabomis, vadinamais “kelių traukiniais”. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius parduoti, bandą tenka rinkti savaites - su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų. Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis.
Autbeko miestai turi vos po kelis šimtus ir tūkstančius gyventojų, bet ir tokie jie - artimiausias “metropolis” pakelės namų šeimininkams, dykumų kaimų aborigenams, galvijų stočių “bernams ir mergoms”, dėl didelių atstumų gyvenantiems darbovietėse. Autbeko moksleivius “didžiausiose pasaulio klasėse” (iki 1 000 000 kv. km) moko “eterio mokyklos”. Anksčiau radiju, dabar internetine programa, kurios Windows “lange” moksleiviai mato ir girdi mokytoją, o mokytojas - moksleivius. “Greitoji pagalba” Autbeke - Karališkoji skraidančių daktarų tarnyba, Australijos pasididžiavimas. Jos muziejuje ekrane rodomi per 60 po šalį pabirusių lėktuvų: į iškvietimus reaguojama per 2 val., karts nuo karto kiekviename kaimelyje išsilaipina šeimos gydytojai, atokioms šeimoms išdalijamos “vaisų dėžutės” su šimtais numeruotų receptinių vaistų rūšių. Atėjus ligai ar nelaimei, telefonu išgirdęs simptomus, daktaras pasako reikiamą numerį. Juk nors aerodromų daktarams - daug (pagrindiniai keliai vietomis virsta pakilimo takais), ne visur saugu tūpti naktimis.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
Didžiausias viso Autbeko miestas Alis Springsas turi vos 28 000 žmonių - tarp Telšių ir Visagino. Bet pripratus prie Autbeko ir tas vienaukščių namų rinkinys pasirodė tikras didmiestis, kokio nematėme jau 1532 km (nuo pat Adelaidės pietuose) ir neplanavome regėti dar 2500 km iki rytinės pakrantės.
Svalbardas: šiauriausia gyvenama vieta
Svalbardas - dažniausias pavadinimas kiekviename sąraše “Šiauriausi pasaulyje”. Šiame vos 2600 gyventojų turinčiame salyne - šiauriausias miestelis, šiauriausias muziejus, šiauriausias viešbutis, aukštoji mokykla, ligoninė, paštas, bankomatas… Ir šiauriausias pasaulyje keleivinis oro uostas - jo dėka Svalbardas yra artimiausia ašigaliui vieta, į kurią dar galima nuvykti be ekspedicijos.
Epitetas “šiauriausias” nėra tik žodis. Tai - ištisa atmosfera. Kiekviena tų įstaigų, kiekvienas vietos žmogus visa savo esybe prisitaikę prie Šiaurės. Svalbardas - Norvegijos valda, bet ne Norvegija. Į jį turi teisių 42 valstybės (tarp jų - Lietuva), o rusai net pastatę savo gyvenvietes. Tokiuose ekstremaliuose planetos toliuose gyvenimo ritmas visai iškreiptas. Net liepą termometras retai rodo daugiau +7. Keturis vasaros mėnesius saulė nenusileidžia, o žiemomis tiek pat ilgai neaušta. Poliarinė naktis ir pūga Svalbardo sostinėje Longjyrbiene.
Gruodžio pabaigoje ten tamsu nors į akį durk kiaurą parą. Mat miestelis plyti net 78 laipsniai šiaurės platumos. Palyginimui Oslas yra ties 59 laipsniais, Vilnius - ties 54. Svalbardas yra tiek pat šiauriau nuo Lietuvos, kiek Lietuva - šiauriau karštųjų Egipto kurortų.
Longjyrbiene gyventojų - maždaug 2000. Iš viso Svalbarde - 2600. O salyno plotas - kaip Lietuvos. Dėl rečiausiai gyvenamos šalies statuso jis konkuruoja su Grenlandija. Čia, kaip ir Antarktidoje, išvis gyventų tik mokslininkai - jei ne anglis. Būtent šachtininkams XX a. pradžioje įkurtas Longjyrbienas ir Svalbardo kaimai.
Taip pat skaitykite: Koordinatės laivyboje
Iki pat 1920 m. Svalbardas yra šiauriausia žemė, turinti nuolatinių gyventojų. Bet retas čia pasilieka nuo mažens iki senatvės. Vidutiniškai norvegai Svalbarde praleidžia šešerius metus, kitataučiai - ketverius. Vos ketvirtis svalbardiečių salyne gyvena dešimtmetį ir daugiau. Svalbarde negimstama ir beveik nemirštama: nėščiosios devintąjį mėnesį praleidžia žemyne, sunkūs ligoniai irgi skraidinami tenai. Jei kas Svalbarde ir išleidžia paskutinį kvapą, jo kūnas vis tiek amžinojo poilsio skraidinamas svetur. Nes baltų kryžių kapinaitės vienos Longjyrbieną supančių kalvų papėdėje neveikia dar nuo 1950 m.
Čia - paskutinis žmonijos forpostas prieš dykas užšalusias arktines jūras, ir gamta neleidžia to pamiršti. Štai klampodamas per gilų šalikelės sniegą nuo vieno pastato prie kito, pakeliui sutikau du šiaurinius elnius (miestelyje!), mėginančius kanopomis pradaužyti įšalą ir rasti ten užsilikusios žolytės. Beje, tiems, kurie apsisprendė likti Svalbarde, pats klimatas visai priimtinas: keista buvo matyti, kad vietinis restoranas turi ir… užsnigtus staliukus lauke.
Bet viduržiemis Longjyrbiene nėra toks tragiškai šaltas, kaip atrodytų pažiūrėjus į žemėlapį. Termometrų stulpeliai krenta iki beveik pastovaus -18, o visų laikų šalčio rekordas - nedaug baisesnis, nei Lietuvoje (-46, o pas mus -40). Viską lemia jūrinis klimatas ir šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne ji, turbūt net didžiausi anglies telkiniai nebūtų verti brangiai ištveriamos žvarbos.
Patagonija: vėjų žemė
Vėjas. Tai labiausiai įstrigęs atmintin dalykas Čilės Patagonijoje. Kai žymiame Torres Del Paine nacionaliniame parke plaukėme pažiūrėti ledynų, prieš baisų vėją nukreiptas laivelis beveik stovėjo vietoje, nors varikliai veikė visu pajėgumu. Ši iškaba pakabinta tiesiai - tiesiog ją nuolat pučia galingas Patagonijos vėjas. Šitokie vėjai ten todėl, kad tose platumose aplink visą žemės rutulį nėra jokio kito žemyno - tik Pietų Amerika, tik Patagonija. Platumas nuo 40 iki 50 laipsnių jūreiviai praminė “riaumojančiomis”, o nuo 50 iki 60, kur plyti Patagonijos pietūs - “tūžmingomis”.
Žmonėms teko prisitaikyti. Šiukšliadėžių Patagonijos miestuose nėra - vietoje jų iškastos šiukšlių duobės. Tačiau galingi vėjai vis viena ištraukia plastikinius maišelius bei popierius, blaško juos tiesiomis plačiomis gatvėmis. Net Punta Arenasas - piečiausias pasaulio miestas, turintis virš 100 tūkst. Tiesa, Patagoniją supantys vandenynai kartu ir švelnina klimatą. Žiemomis temperatūra Punta Arenase krenta vidutiniškai tik iki +1 dieną, vasaromis kyla iki +14.
Andų plynaukštė: iššūkiai aukštyje
Važiuojant į tas Andų aukštumas, vadinamas plynaukšte (altiplano) nuo Peru pakrantės, palei Carretera Interoceanica kelio serpantinus rodė vis didesnį ir didesnį aukštį. Rekordas buvo 4528 m. Beveik toks pat aukštis, kokiame atsidurtum užkopęs į Monblaną - aukščiausią Alpių viršūnę.
Dar ekstremaliau buvo keliauti po Boliviją - kur 11 dienų gyvenome aukščiausiame pasaulio didmiestyje La Paze, kurio skirtingų rajonų aukštis varijuoja nuo ~3200 m iki ~4100 m ir temperatūra tuo pat metu juose skiriasi 6 laipsniais. Tokiuose aukščiuose kalnų liga - beveik garantuota.
Aklimatizacija (aukščio - ypač nakvynės - kėlimas iš lėto, o ne skrydis į La Pazą iš karto) padeda, bet ne visiems ir ne vienodai. Net jei pokyčio nejauti, jis tikrai yra: šiaip jau nesu sportiškas Isla del Sol salos kalnuotame take tarp Saulės šventyklos ir Jumanio ėjau tolyn tada, kai visi kiti lekuodami sustingo vietoje.
Andų pluynaukštė vienija dvi labai skirtingas epochas. Joje - inkų ir senesnių indėnų imperijų miestai. Jų gyventojai galėjo pramisti tik titaniškomis pastangomis pavertę aukštųjų kalnų šlaitus mūrinėmis žemdirbystės terasomis. Geba žmonės ir dabar, nors jau lanko nebe pagoniškas šventyklas, o puošnias bažnyčias, pastatytas ispanų valdžios laikais. Kai kurios tradicijos liko iš tų laikų, pavyzdžiui, kokos lapai: Lietuvoje jie nelegalūs, o ten, sakoma, padeda organizmui “atlaikyti” gyvenimą tokiuose aukščiuose. Prisitaikę ir žmonių organizmai: todėl vietiniai tokių bėdų, kaip atvykėliai, nepatiria.
Mauritanijos dykumos: tarp griuvėsių ir klajoklių
Vienas garsiausių prekybinių miestų - Šingetis, 523 km nuo Mauritanijos sostinės Nuakšoto. Ten pasijunti it bibliniais laikais. Griūvančius namus pamažu ryja vėjo pustomos milžiniškos kopos, smėlis padengęs visas gatves. Bet gyvenimas laikosi: dalis namų neapleista, iš tvirtovės bokštą primenančio minareto skamba musulmoniškas šauksmas maldai ir susirinkę miestelėnai (tik vyrai) puola ant kelių.
Dar 125 km nuo Šingečio - Uadanas, kurią turistai pasiekia dar rečiau. Jis jau visai virtęs griuvėsiais: senamiestis apleistas dar XIX a. Atvykome iš Nuakšoto saulei besileidžiant, mistiškoje prieblandoje pasivaikščiojome, kol visai užslinko sutemos. Mečetė it tvirtovė. Šulinys, iš kurio, miesteliui atsidūrus priešiškų dykumų genčių apsuptyje, miestelėnai semdavosi vandenį. Siauros gatvelės, kuriomis prekes nešdavo tik asilais - kupranugarius pririšdavo už vartų. Mauritanijoje kupranugaris būdavo “tarpmiestinis traukinys”, o asilas - miesto automobilis.
Visame Uadano senamiestyje tuo metu buvome vieninteliai turistai. O griuvėsiai ne tik kad įrašyti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą - jie pranoksta daugybę tų, kur turistai grūdasi miniomis. Vien atmosfera ko verta! Pasaulyje daug romėnų ar graikų griuvėsių, majų ar inkų - bet tik retas keliautojas yra aplankęs Sacharos kupranugarių uostamiesčius. Ir Uadanas - dar nepaskutinis Mauritanijos kupranugarių uostamiestis. Dar gal 300-400 km į pietryčius per nuogą dykumą yra Tišitas. Dar 300 km už jo - Ualatas. Dvi dienos kelio nuo Nuakšoto.
Daugybės tokių kaimų net nesiekia Mauritanijos valdžios ranka. Dar toliau tų kaimų - klajokliai, judantys po dykumą su savo palapinėmis ir kaimenėmis. Vėliau, iš Uadano iki Šingečio važiuodami kitu keliu (tiksliau, ne keliu, o tiesiai per dykumą), panašų miestelį, į kurį neveda jokie keliai, pravažiavome patys (Google Maps net nepažymėtas, nors gyventojų iki 2000). Ten - vienas telefonas visam miesteliui, kelios saulės baterijos, jokio viešojo transporto. Jei gyventojams reikia kur nors išvažiuoti, bando sutarti, kad paimtų kažkoks grįžtantis “emigrantas į civilizaciją” iš tenai.
Venecija: gyvenimas ant vandens
Rytais, ypač žiemą, gyventojus pažadina išorinio pavojaus sirenos. „Bus potvynis“ - praneša. Potvynis būna trečdalį metų dienų. Antroji sirenos dalis praneša, koks potvynis laukia. Jei gana nedidelis - skęs tik Šv. Morkaus aikštė. Bet vos kiek didesnis - ir, žiūrėk, jau didžioji dalis miesto skendi po vandeniu.
Dienos planai nuėjo „šuniui ant uodegos“ - teko eiti ne kur norėjau, o kur aukštesnis takas, kur mažiau bristi. Tas „sausas takas“ nuvedė iki arsenalo užkampio, vienintelės veikiančios kavinės - dar vos vos virš vandens, pilnos reaguoti pasiryžusių medikų. Ten, aukštesniam taške, jų laikina bazė per potvynius.
Antarktida: kelionė į ledo karalystę
Keturi kelionių aistruoliai užstrigo ekspedicijoje po Antarktidą - keturias dienas siautė audra. Jiems ėmė stigti maisto atsargų ir, juokauja, dar blogiau - pradėjo pasakoti tas pačias istorijas. Ketvertukas stebėjosi, kodėl tik mokslininkai ir keistuoliai poliariniai tyrinėtojai gali pamatyti tikrąją Antarktidą - baltojo žemyno vidų. Taip, tūkstančiai žmonių plaukia į Antarktidą kruiziniais laivais, apžiūrinėja pakrantes, bet iki šiol neturėjo galimybės keliauti tūkstančius kilometrų gilyn į Antarktidą, visiškai siurrealistišką ir pribloškiamos gamtos perlą.
Grįžusi iš šios ekspedicijos britų pora, poliariniai tyrinėtojai Robyn ir Patrickas Woodheadai, nusprendė atverti septintąjį žemyną visiems, ne tik tyrinėtojams, ir įkurti poliarinio turizmo bendrovę. Pats Patrickas per 75 dienas yra įveikęs 1 850 km nuo Antarktidos rytų į vakarus. Šimtmečius šis žemynas žmonių vaizduotėje buvo kažkas paslaptinga ir nepasiekiama, ir net nuo tada, kai pirmieji tyrinėtojai pasiekė Pietų ašigalį, pabūti Antarktidos viduryje galėjo tik nedaugelis.
Būtent šių britų poliarinių aistruolių dėka Antarktidoje, ant sniego ir ledo, nusileido „Airbus A340“ - didžiausias kada nors savo ratais šį žemyną palietęs lėktuvas. Pora įkūrė pirmąjį viešbutį Antarktidoje, o nuo 2021 metų jų bendrovė „White Desert“ vienintelė skraidina į šią atšiaurią Žemės vietą komerciniu privačiu lėktuvu.
Kelionė į Antarktidą prasideda Pietų Afrikos Respublikoje, Keiptaune. Į ekspediciją vyksta vos 12 keliautojų. Dėl atšiauraus Antarktidos klimato skrendama tik nuo lapkričio iki vasario, kai šiame žemyne vasara. Po penkių valandų skrydžio lėktuvu Afrikos naktis virsta Antarktidos diena, skrendama virš tūkstančių ledkalnių, kol patenkama į poliarinę dieną - 24 valandas nuolatinės saulės. Lėktuvas tupia ant ledinio „Wolf’s Fang“ tako. Nors „Wolf’s Fang“ techniškai nėra oro uostas, jis priskirtas C lygio oro uostui. Tai reiškia, kad dėl sudėtingų sąlygų čia gali skristi tik labai specializuota įgula. Išilgai ledu padengto tūpimo tako specialia įranga išgraužiami grioveliai - taip gaunamas lėktuvui reikalingas stabdymo koeficientas, takas yra 3 km ilgio, kad sunkaus A340 nusileidimas ir sustabdymas nebūtų problema. Kilimo ir tūpimo takas yra vienas įspūdingiausių visoje Žemėje, bet ledas akina, dėl to pilotai privalo dėvėti specialius saulės akinius.
Nusileidusius ant tūkstančiais metų įšalusio ledo keliautojus pasitinka mažesnis lėktuvas „Basler BT-67“, kuris keliautojus per pusvalandį nuskraidina į viešbutį „Whataway“, unikalią stovyklą su šešiais numeriais - poliariniais kupolais. Pirmuoju Antarktidos viešbučiu tituluojama „Whataway“ stovykla įkurta Širmacherio antarktinėje oazėje Karalienės Matildos Žemėje, Antarktidos atlantinėje pakrantėje. Tai unikali teritorija be ledo su daugiau nei 100 gėlo vandens ežerų, nuo Lazarevo jūros atskirta šelfinio ledyno. „Whataway“ stovyklą sudaro saulės energija šildomi poliariniai kupolai, pastatyti ant užšalusio ežero kranto ir apsupti nuostabiu 60 metrų ledo kriokliu. Numeriai - su rašomuoju stalu, prausykle ir tualetu. Kupolai iš išorės atrodo labai moderniai, bet jų vidaus interjeras - retro, primena Antarktidos tyrinėjimų aukso amžių. Nors stovykla nuo Pietų Afrikos nutolusi tūkstančius kilometrų, jos šefai ruošia maistą naudodami šviežiausius Pietų Afrikos produktus, tiekia vyną iš geriausių PAR vynuogynų, pusryčių duona yra ką tik iškepta, o kava - šviežiai malta. Šios unikalios vietos svečiai buvo ne viena garsenybė, tarp kurių - ir pats princas Harry.
Vienas įspūdingiausių reginių Antarktidoje - imperatoriškųjų pingvinų kolonija. Į Atkos įlanką, kurioje buvo filmuojama pirmoji garsiojo sero Davido Attenborougho dokumentinio filmo „Septyni pasauliai, viena planeta“ dalis, lėktuvu tenka skristi 2,5 valandos. Įlankoje gyvena daugiau nei 28 000 pingvinų ir jų naujai išsiritusių jauniklių. Tai - triukšmo ir energijos kupinas spektaklis, kurį iki šiol galėdavo pamatyti tik reti laukinės gamtos stebėtojai ir fotografai. Ir dabar lankytojų šioje kolonijoje būna tiek mažai, kad jaunikliai nebijo žmonių ir dažnai ateina prie pat kojų. Tiesa, keliautojai turi laikytis bent 5 metrų atstumu nuo pingvinų ir iš šono stebėti šį retą laukinės gamtos reginį, kuris vadinamas vienu didžiausių įspūdžių, kuriuos keliautojai gali patirti Žemėje.
Didžiojo Baltojo žemyno širdyje yra Pietų ašigalis. Esant lygiai 90 platumos, simboliškai galima apeiti pasaulį vos keliais žingsniais ir stebėtis, kad čia nebėra nei rytų, nei pietų, nei vakarų - vienintelė kryptis yra šiaurė. Keliautojų laukia įspūdingai ilga kelionė - net 2,4 tūkst. km. Pirmoji kelionės dalis - 5 valandų skrydis į kitą stovyklą pasipildyti degalų. Skrendant 3 km virš ledo, vaizdas yra stulbinantis, pro iliuminatorių driekiasi Poliarinė plynaukštė. Sustojama valandai, o tada dar dvi tęsiamas skrydis iki Pietų ašigalio. Tuo metu jausitės pačiais atokiausiais žmonėmis Žemėje: kiek akys užmato - tik baltas horizontas ir vaiskiai mėlynas dangus. Galiausiai keliautojai pasiekia Pietų ašigalį - patį žemiausią tašką Žemėje, prisiekusių nuotykių ieškotojų Šventąjį Gralį. Čia - laikas nuotraukoms ir unikaliam antspaudui pase, liudijančiam apie jūsų išskirtinį patyrimą.
Vakarais stovykloje - poliarinių tyrinėtojų pokalbiai apie Antarktidos istoriją ir asmenines ekspedicijas.
Norvegija: tarp fiordų ir šiaurės pašvaisčių
Norvegija yra visų gerai žinoma, kaip viena iš turtingiausių ir laimingiausių pasaulio šalių. Tačiau ar žinojote, kad ji Europoje taip pat turi didžiausią krioklį? Ar kad Norvegijos karaliaus sargybos pulkininkas, seras Nilso Olavas yra pingvinas?
Norvegijos vyriausybė labai palaiko knygų leidėjus. Kai nauja knyga Norvegijoje pereina kokybės kontrolės patikrą, Norvegijos menų taryba įsigyja 1000 kopijų platinti bibliotekoms arba 1,550 egzempliorių, jei tai - knyga vaikams. Knygoms taip pat netaikomas Norvegijos pridėtinės vertės mokestis.
Ilgiausias pasaulyje kelių tunelis yra Norvegijoje. Nuostabus 24,5 km ilgio, Lærdal tunelis yra ilgiausias pasaulyje. Tunelio statybos kainavo 1 milijardą Norvegijos kronų, tai yra apie 113 milijonų JAV dolerių.
Norvegijos nacionalinė televizija turi labai keistų laidų bei ilgų laidų. Norvegijos nacionalinio NRK televizijos kanalo repertuare galima atrasti laidą apie tai, kaip traukinys važiuoja 8 valandas, 12 valandų trukmės mezgimo šou, pusdienio ilgio laida kur rodomas tik degantis laužas ir 18 valandų laidą apie lašišų neršimą.
Nors suši yra žinomas kaip japonų išradimas, jie nenaudojo lašišos sušyje, iki kol 80-taisias metais Norvegijos šefai nesugalvojo taip padaryti.
Sondre Norheimas yra šiuolaikinio slidinėjimo tėvas. XIX a. Pabaigoje jis pradėjo naudoti slidinėjimo apkaustus, kad galėtų šokinėti jausdamas mažesnį pavojų besileisdamas. Jo naujas slidinėjimo dizainas vadinosi „Telemark slidinėjimas“. Tačiau ši sporto šaka iš tiesų atsirado kur kas seniau. Senovės drožiniai ant akmenų Rødøy, šiaurinėje Norvegijoje rodo, kad žmonės naudojosi slidėmis Norvegijos kalnuose dar prieš 4000 metų.
Norvegijoje gyvena didžiausia Europos laukinių šiaurės elnių banda. Bandos klajojo po Hardangervidda, didžiausią Europos kalnų platumą. Žiemą laukinių šiaurės elnių skaičius laisvėje sudaro apie 25 000, iš kurių iki 7 000 yra randami Hardangervidda.
Norvegijos sviesto krizė prasidėjo 2011 m. Vasarą sunkūs lietūs paveikė karvių ganyklas ir sumažino pieno gamybą iki apie 20 000 000 litrų. Dėl šio produkcijos sumažėjimo padidėjo sviesto kainos.
1999 m. Norvegija atsisakė perduoti JAV savo teritorijoje sulaikytą narkotikų kontrabandininką, nes Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad JAV kalėjimai neatitinka „minimalių humanitarinių standartų“.
Iš 648 000 žmonių, gyvenančių Osle, 190 000 yra imigrantai. Tai beveik 30% miesto populiacijos, dvigubai daugiau, nei maždaug 15% - likusios šalies vidurkis. Didžiausia etninė mažuma Osle yra pakistaniečiai, po to - imigrantai iš Švedijos, Somalio ir Lenkijos.
Norvegijoje yra įsikūręs labai žinomas šokolado fabrikas „Freia“. Jis buvo įamžintas norvegų-amerikiečių autoriaus Roaldo Dahl‘o knygoje „Čarlis ir šokolado fabrikas“. „Freia“ šokoladas buvo vienas iš pagrindinių Roaldo Amundseno išsilaikymo šaltinių keliaujant į Pietų ašigalį.
tags: #ar #siaures #asigali #vaziuoja #ar #i